Apie naująjį Baltijos kelią ir asmeninius kelius į sėkmę susitikome pasikalbėti su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolvente Rūta Blagnyte.  Aplinkos inžinerijos studijas baigusi mergina šiandien yra atsakinga už projekto „Rail Baltica“ aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimą. Tai, su kokia profesine atsakomybe ir pilietine branda Rūta žiūri į savo darbą ir aplinkosaugą, nuteikia viltingai – mums tikrai pavyks. Ir su projektu, ir su šalies ateitimi. 

Kaip aplinkosauga atsirado Tavo gyvenime? Ar sąmoningai rinkaisi šias studijas, ar tiesiog taip susiklostė aplinkybės ir save šioje srityje atradai tik vėliau?

Rinkdamasi studijas aiškaus supratimo, kas yra aplinkosaugos inžinerija, neturėjau ir netgi tikėjausi, kad tai bus labiau meniška, humanitariška specialybė. Pradėjus studijuoti, požiūris visiškai pasikeitė, o pirmi metai buvo sunkūs, kildavo daug klausimų, kodėl mums reikia skaičiuoti integralus, mokytis medžiagų atsparumo ir kitų iš pirmo žvilgsnio nesusijusių dalykų. Su laiku, o ypač kai pasirinkau aplinkosaugos technologijų specializaciją, pradėjau suvokti, kokio masto ši sritis – joje gali dirbti ir iš socialinės, ir iš inžinerinės pusės. Manau, kad per atsitiktinumą patekau į savo vietą, kurioje iš tiesų labai gerai jaučiuosi. 

Ar pastebi, kad auga aplinkosauginių žinių poreikis, atsiranda daugiau sektorių, kur galima šias žinias pritaikyti? 

Lietuvoje ši tendencija pradėjo stiprėti pastaraisiais metais. Man pačiai akys atsivėrė, kai bakalauro studijų metu pagal mainų programą pusmečiui išvykau studijuoti į Austriją. Būtent ten pamačiau, kaip plačiai aplinkosaugines žinias galima pritaikyti transporto, energetikos sektoriuose, gamyboje. Supratau, kiek daug galimybių turiu save realizuoti, tiesiog turiu pati sugalvoti, ko noriu.
 
Magistrantūros studijas VGTU baigei anglų kalba, dabar taip pat dirbi tarptautiniame projekte. Manai, tai buvo teisingas sprendimas ir universiteto orientacija? 

Man labai patiko, kad studijos vyko anglų kalba, nes galėjome mokytis drauge su pagal „Erasmus“ mainų programą atvykusiais studentais. Buvo įdomu dirbti kartu, rengti bendrus darbus, atrasti požiūrio, patirties skirtumus, todėl studijuoti buvo daug įdomiau.  

Paminėjai požiūrio skirtumus. Kas įstrigo labiausiai? 

Tai buvo 2011 m. ir Lietuvoje tuo metu į aplinkosaugą buvo žiūrima formaliai – tik tiek, kiek to reikalauja teisės aktai. Verslas nematė poreikio imtis papildomų iniciatyvų, o jei jų ir atsirasdavo, jos buvo skirtos labiau viešinimosi, o ne aplinkosauginiams tikslams. Tuo metu kaip tik galvojau, ką veikti toliau, kur  dirbti. Žiūrėjau darbo skelbimus, stebėjau, kokia darbo rinkos paklausa Lietuvoje, tačiau sunkiai sekėsi rasti įdomių pasiūlymų ir motyvacija po truputį pradėjo kristi. Atsirado dvejonių, ar pabaigusi studijas dirbsiu pagal specialybę. Todėl paskutiniais studijų metais išvykau į Švediją, kur atlikau praktiką aplinkosaugos ir inžinerijos konsultacijų įmonėje. Pamenu savo pirmą dieną, kai mane pasitiko praktikos vadovas šalia milžiniško šešių aukštų pastato. Paklausus, ar tai jų įmonės būstinė, jis atsakė, kad čia dirba tik aplinkosaugos konsultantai, iš viso 600 žmonių. Tada supratau, kad viskas yra gerai, tereikia žvelgti plačiau.

Švedija yra puiki vieta įgyti patirties ir įkvėpimo aplinkosaugos srityje. Šalyje požiūris į aplinkosaugą itin skrupulingas, tai jau yra tapę jų kultūros dalimi. Jiems vienodai svarbu laikytis ir teisės aktų, ir papildomai sugalvoti idėjų, kad jų produktas aplinkosaugine prasme būtų ypatingesnis ir visuomenė būtų suinteresuota rinktis būtent jį. Prisimenu, kaip nuėjusi į parduotuvę nusipirkti jogurto, ant jo pakuotės radau įrašą, kiek CO2 emisijų sunaudota jį gaminant. Ši maža smulkmena anuomet mane labai nustebino.

Šiemet įžengėme į naują dešimtmetį. Ar tiki, kad per jį gali įvykti poslinkis link Tavo minėtos švediškos kultūros aplinkosaugoje? 

Jau dabar tai vyksta. Jaunoji karta yra sąmoningesnė, labiau suinteresuota. Džiaugiuosi matydama net ir tokias smulkmenas, kaip žmones, tiesa, daugiausia jaunimą, besinešančius daugkartinius pirkinių maišelius, siekiančius vartoti atsakingai ir palikti kuo mažiau atliekų, dalyvaujančius klimato kaitos protestuose. Prieš kelis mėnesius dalyvavau klimato kaitos konferencijoje Lietuvoje, kur paauglės aplinkosaugos judėjimo aktyvistės dar sykį pakartojo, kad tikisi, jog jaunajai kartai bus palikta planeta tokia, kokia ji yra. Iš tiesų yra daug teigiamų požymių, apie tai daugiau kalbama ir mokyklose, ir vaikų darželiuose, diegiamas sąmoningumas aplinkosaugos klausimais. 

Ar aplinkosauga yra svarbi „Rail Baltica“ projekte, kuriame Tu dirbi? 

Dirbu įmonėje „RB Rail“, AS, kuri koordinuoja projekto plėtrą Baltijos šalyse. Esu aplinkosaugos ekspertė, atsakinga už visas tris Baltijos šalis. Šis projektas yra nemažas iššūkis, tai didžiausias per šimtą metų infrastruktūros projektas Baltijos šalyse. Nė viena iš Baltijos šalių niekada nėra turėjusi greitojo traukinio, važiuojančio iki 249 km/h greičiu. Siekiame, kad projektas visose trijose Baltijos šalyse išlaikytų vienodai aukštą kokybę. Rengiame įvairias studijas ir strategijas, norime atitikti ne tik teisės aktus ir aplinkosauginius reikalavimus, kurių prašo įstatymai, bet ir siekti šiek tiek daugiau. Kaip mums seksis, priklausys nuo finansavimo, bet iniciatyvų yra daug ir įvairių. Taip pat smagu, kad traukiniai naudos elektrą, gaunamą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Tikimės, kad dalis krovinių, kurie dabar vežami vilkikais autostradomis, taip pat bus vežami traukiniais ir taip bus sumažintas CO2 kiekis iš transporto sektoriaus.

O kaip viskas atrodo realybėje? Kokia Tavo darbo diena ir iššūkiai, kuriuos sprendi? 

Mano dienoje visiškai nėra rutinos. Šiuo metu koordinuojame devynis techninius projektus visose šalyse, turiu peržiūrėti jų visų techninius dokumentus ir įvertinti, kaip yra atsižvelgiama į tam tikrus aplinkosauginius reikalavimus, tikrinti projektų kokybę. Kita įdomi užduotis – su kolegomis šiuo metu rengiame nulinės taršos strategiją (angl. zero enviromental impact strategy), kuri turėtų prisidėti ir prie Europos Žaliojo kurso (Green deal) veiksmų gairėse nurodytų tikslų įgyvendinimo. Be to, dalyvauju pasitarimuose, spendžiu daug ir įvairių klausimų, susijusių su aplinkosauga, teritorijų planavimu. Labai daug ir tikslaus, techninio darbo, ir kūrybinio. Atsakomybės lygis didelis, streso taip pat.
 
Ką Tau pačiai, kaip pilietei, reiškia dirbti tokiame ypatingos valstybinės svarbos projekte? 

Baltijos šalių geležinkelių sistemos pagaliau bus integruotos į bendrą ES geležinkelių transporto sistemą ir leis greičiau, patogiau keliauti, dar aktyviau prekiauti su kitomis ES šalimis, skatins šalių ekonomikos plėtrą ir dar glaudesnę integraciją.

Šį projektą vertinu ne tik kaip aplinkosaugos ekspertė, bet jaučiu ir asmeninę atsakomybę. Jis finansuojamas ES lėšomis, mes visi esame piliečiai ir mokame mokesčius, todėl kaip pilietė esu suinteresuota, kad projekto kokybė būtų gera. Be to, įžvelgiu ir simbolinę „Rail Baltica“ prasmę – jis tarsi atkartoja Baltijos kelią ir sujungia Baltijos šalis. Man tai labai prasminga. 

Gal prisimeni iššūkį iš studijų ar karjeros, kurį didžiuojiesi įveikusi? 

Nors dabar jau taip nebeatrodo, pati pradžia, kai po universiteto  pradėjau dirbti aplinkosaugos eksperte, buvo didelis iššūkis. Pamenu, labai jaudindavausi nuvykusi į objektą ir bendraudama su įmonių savininkais, kurie planuoja projektą ar poveikio aplinkai vertinimą. Nerimaudavau, kad aš nežinosiu, ar jau visko paklausiau, kas yra svarbu. Metus ar dvejus labai daug mokiausi iš kolegų, kad viską išsiaiškinčiau. Taip, universitete gauname visas pagrindines žinias, loginę seką, ką turi daryti. Tačiau kiekvienas projektas yra labai specifinis, o specifinius dalykus gali suprasti, žinoti, ko paklausti, ar greičiau pamatyti riziką, kai jau turi patirties. 

Atsimenu, tik pradėjusi dirbti vienoje įmonėje turėjau išmokti dirbti oro taršos modeliavimo programa. Niekas ja dirbti nemokėjo, aš buvau pirmoji, kuriai buvo pavesta išmokti ir po trijų savaičių pateikti rezultatus. Pamenu, kad paromis sėdėjau prie šios programos, keldavausi 3–5 val. nakties, kad ją iš naujo paleisčiau ir atėjusi į darbą galėčiau patikrinti rezultatus. Jaučiau didžiulį stresą, o galiausiai dar aptikau, kad programa ne visiškai tinkamai veikia. Jos kūrėjams amerikiečiams parašiau laišką su klausimais ir gavau atsakymą, kad tai jų sistemos klaida, kurią jie ištaisys. Man tai buvo didelis įvertinimas, kad ne veltui tiek laiko ir naktų skyriau šiai užduočiai. Iššūkių būna daug, svarbiausia nepasiduoti, bandyti ir viskas pavyks. Aš tuo tikiu. 

O kaip matai save po dešimties metų? 

Po dešimties metu save matau keliaujančią pas bičiulius ir kolegas „Rail Baltica“ traukiniu. Ambicijų tikrai nemažinsiu. Ir toliau matau save tarptautiniuose projektuose, nes man patinka kaupti įdomią patirtį ir dirbti su ekspertais iš įvairių šalių. Matau save ir tęstiniame „Rail Baltica“ projekte, jo pabaiga numatyta 2026 m., tačiau eksploatacija ir priežiūra, kai traukiniai jau kursuos, taip pat bus reikalinga ir iš aplinkosauginės pusės.
 
Ką patartum studentams, kaip prasmingai išnaudoti laiką universitete, kokius papildomus įgūdžius, kompetencijas ugdyti? 

Labai rekomenduoju visiems studentams pasidomėti, kokie yra praktikos pasiūlymai, kokios vyksta stažuočių ir mainų programos. Kuo daugiau keliaukite, plėskite akiratį ir atraskite, kas jus motyvuoja. Tai labai svarbu. Išvažiavusi ir pamačiusi, kaip kituose universitetuose ir įmonėse žmonės dirba aplinkosaugos srityje, įgavau didesnių ambicijų ir sugalvojau, ką pati norėčiau veikti. Būkite aktyvūs savo studijų srityje, domėkitės, skaitykite ir jums pasiseks.