Kazys Šešelgis gimė Žeimių kaime 1915 m. sausio 9 d. Jis studijavo ekonomiką (1935-1937), o vėliau ėmėsi architektūros studijų (1939-1943). Užbaigęs ir apgynęs inžinieriaus architekto baigiamąjį darbą, 1944 m. rudenį pradėjo dirbti asistentu Vytauto Didžiojo universitete įsteigtoje Miestų planavimo katedroje. Vėliau K. Šešelgis imasi mokslinio darbo, sėkmingai apgina daktaro (1954) ir habilituoto daktaro (1968) disertacijas, jam suteikiamas profesoriaus vardas.

 

K. Šešelgis 30 metų (nuo 1951 iki 1980) vadovavo Gyvenviečių planavimo katedrai, kuri nuo 1970 priklauso VGTU. Prof. K. Šešelgis būsimiesiems architektams dėstė Lietuvos ir pasaulinę urbanistikos istoriją, miestų ir rajonų planavimo pagrindus, gamtosaugą, vadovavo architektūrinio projektavimo kursams ir baigiamiesiems darbams, doktorantūros studijoms, rašė vadovėlius, vykdė mokslinius tyrimus.

 

Nuolatinis ilgamečio katedros vadovo rūpestis buvo katedros krypties ir išleidžiamų specialistų profilio modeliavimas, apsirūpinimas savais vadovėliais, darnaus ir kvalifikuoto katedros kolektyvo ugdymas. K. Šešelgiui vadovaujant, išleista arti pusės tūkstančio plataus profilio diplomuotų architektų, sėkmingai besidarbuojančių visoje Lietuvoje.

 

Profesorius mėgo derinti pedagoginį ir kūrybinį darbą, kvietė studentus kartu dalyvauti architektūros konkursuose, taip pelnė keliolika premijų, kitokių įvertinimų. Jam vadovaujant sukurta daug reikšmingų urbanistinių ir architektūrinių projektų, už kuriuos buvo skirtos valstybinės premijos, o didiesiems projektavimo institutams jie buvo kaip metodikos etalonai. Iš jų pats prof. K. Šešelgis išskyrė su bendraautoriais atliktus Panevėžio miesto generalinį planą (1951), pirmąjį Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektą (1958), Lietuvos rajoninio planavimo schemą (1967), Vienybės aikštės Kaune suplanavimo projektą (1967), paminklą poetui Maironiui Kaune (1976).

 

Profesoriaus nuomonė būdavo gerbiama sprendžiant sudėtingiausius urbanistikos ir architektūros klausimus. Jis dažnai buvo kviečiamas būti recenzentu, konsultantu, ekspertu. Šią misiją kompetentingai vykdė iki paskutiniųjų gyvenimo dienų — vertino preliminarius naujojo Vilniaus bendrojo plano sprendinius (1996), rengėsi vadovauti užbaigto sostinės bendrojo plano valstybinei ekspertizei.

 

Iš prof. K. Šešelgio mokslo darbų reikšmingiausia yra jo sukurta ir nuosekliai plėtota bendrosios miestų ir kaimo gyvenviečių sistemos formavimo Lietuvoje koncepcija, susilaukusi plataus pripažinimo. Prof. K. Šešelgis dar septintajame dešimtmetyje įžvelgė galimybę sukurti Lietuvoje socialiniu, ekologiniu bei demografiniu požiūriais subalansuotą gyvenviečių sistemą, pateikti tokios sistemos modeli ir nurodyti jos realizavimo būdus. Ši teorija leido netrukus prasidėjusį Lietuvoje intensyvųjį urbanizacijos tarpsnį (1970-1990 m.) pakreipti racionalia linkme — stabdyti didžiųjų miestų augimą, išvengti periferinių rajonų depopulizacijos, optimizuoti šalies teritorijoje urbanizuotų ir gamtinių rajonų išsidėstymą, sukurti patogų socialinio ir gamybinio aptarnavimo centrų tinklą. Daugiau kaip po 30 metų analogiški principai, kaip siektinas tikslas, imti deklaruoti Europos urbanistikos chartijoje (1993), Baltijos regiono šalių urbanistinės plėtros 2010 vizijoje (1994), kitur.

Profesoriaus Kazio Šešelgio 100-mečio minėjimas organizuojamas sausio 15 d. (ketvirtadienį) 18 val. Vilniaus Rotušėje.