Bene kiekvienas lietuvis žino, kad Vilnius yra daug mažesnis už Rygą. Ir tai turi didžiulių privalumų. Bet turbūt tikrai ne visi žino, kad prie to reikšmingai prisidėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) architekto prof. Kazio Šešelgio pasiūlyta idėja – Lietuvos vieninga apgyvendinimo sistema.

 

Šis miestų plėtros būdas iš esmės nulėmė Lietuvos etninę sudėtį ir nedidelius aštuonis Lietuvos miestus pavertė turtingais, gyvais pramonės, kultūros rajonais. Šis prieš 50 metų prof. K. Šešelgio pasiūlytas Lietuvos urbanizacijos kelias buvo ne tik tam metui racionalus sprendimas, bet ir toliaregiška strategija.

 

 

„Architektas K. Šešelgis – Lietuvos urbanistikos patriarchas – paliko neabejotinai gilų rėžį ne tik krašto architektūroje ir urbanistikoje. Drįstu tvirtinti, kad profesorius yra daugiau nei kraštui daug nusipelniusi iškili asmenybė, tai yra veikiau reiškinys, gal net Lietuvos istorinė gairė“, – sako jo mokinys VGTU prof. Jurgis Vanagas. Deja, kaip pastebi prof. J. Vanagas, K. Šešelgiui asmeniškai teko patirti daug išgyvenimų, kilusių dėl susiklosčiusių dramatiškų istorinių aplinkybių.

 

K. Šešelgis gimė 1915 m. Žeimių kaime, netoli Kamajų miestelio. 1934 m. baigė Kėdainių aukštesniąją kultūrtechnikos mokyklą. 1937 m. įstojo į VDU Technikos fakulteto Statybos skyrių. Tuometis skyrius išleisdavo diplomuotus statybos inžinierius, bet studijų metais profesorius Mykolas Songaila reikliai atsirinkdavo architektūrai gabesnius studentus ir diplominiam projektui jiems leisdavo pasirinkti architektūrinę temą. Tarp reikliai atrinktųjų pateko ir K. Šešelgis. Būdamas gabus ir teikiantis vilčių absolventas, jis gavo pasiūlymą likti dėstytojauti universitete. Deja, įsibėgėjęs II pasaulinis karas lėmė tai, kad dirbti pagal tikrąją profesiją jis jau negalėjo.

 

„Vyko karas, į kurio verpetą K. Šešelgis buvo įsuktas itin skausmingai. Jo biografija, savo neprilygstamu dinamiškumu, intensyvumu, dramatiškumu, sukrečiančiais įvykiais, sakyčiau, netgi „kinematografiškumu“ galėtų tapti įdomios epochą iliustruojančios kino juostos scenarijaus siužetu. Besitraukiant nuo artėjančio fronto, nuo atsitiktinės kulkos žūsta K. Šešelgio žmona, o tėviškėje nušaunamas tėvas. Nuo karo ir staigių netekčių K. Šešelgis traukiasi į Vakarus: iš pradžių į Austriją, vėliau – į Vokietiją. Į Kauną K. Šešelgis po ilgų klajonių sugrįžta 1945 metais ir pakviečiamas dirbti į KU Miestų planavimo katedrą, kuriai tada vadovavo doc. Steponas Stulginskis. 1949 metais Steponui Stulginskiui sukurpiama politinė byla ir jis ištremiamas į Ekibastūzo anglių šachtas, vėliau – į Džezkazgano vario kasyklas. Doc. Stepono Stulginskio pareigas perima K. Šešelgis ir jas jis eina 31 metus“, – sudėtingus architekto biografijos faktus brėžia prof. J. Vanagas.

 

 

„1945 metų vasarą Kaunas buvo pustuštis. Daugelio senųjų gyventojų jau nebebuvo – vieni pasitraukė į Vakarus, kiti išvažinėjo po kaimus, pas tėvus, pas gimines, kur dar buvo kas valgyti. Žmonės buvo prislėgti, daugelis neteko artimųjų, sumažėjo pažįstamų, draugų, plūdo nauji žmonės iš Rytų. Mažai kas liko iš senojo prieškarinio mielo Kauno – tik namai, gatvės, medžiai tie patys, bet žmonės – nebe tie. Po gatves slankiojo iš armijos pabėgę ir demobilizuoti kareiviai, karo suluošinti invalidai: be namų, be darbo, dauguma praradę žmogiškumo likučius. Plėšimai, prievartavimai buvo kasdienis reiškinys“, – tokį įrašą apie pokarinį Kauną randame paties prof. K. Šešelgio atsiminimuose. 

 

 

 

Pasak prof. J. Vanago, profesorius K. Šešelgis turėjo ir pareigos Tėvynei jausmą, ir didelius įgimtus gabumus, ir įžvalgią nuovoką sumaniai pasinaudoti tuo, ką jam leido laikmetis. K. Šešelgis ne tik stiprino Urbanistikos katedrą, bet ir sukūrė plačiai žinomą urbanistikos mokyklą plačiąja šio žodžio prasme, kaip mokslo židinį.

 

„Urbanistika buvo tapusi labiausiai patrauklia erdvės formavimo mokslų sfera. Katedros auklėtiniai, aspirantai, dėstytojai ir asmenys, neatsiejamai susiję su katedra, savo tolesne moksline veikla nenutolo nuo mokslo darbo ir tapo žinomais bei pripažintais ne tik Lietuvoje mokslininkais, architektūros teoretikais, įvairių prestižinių premijų laureatais. Tarp jų yra keturi habilituoti architektūros daktarai profesoriai, keturi Nacionalinės premijos laureatai, trys Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus premijos laureatai, keturi Lietuvos architektų sąjungos architektūros riteriai, du akademikai. Katedros narių gauti vyriausybiniai, ministerijų, miestų vadovų apdovanojimai, garbės raštai, padėkos – nesuskaičiuojami“, – vardija K. Šešelgio mokinys.

 

Dar aštuntajame XX a. dešimtmetyje ėmė megztis glaudūs katedros ryšiai su užsienio architektūros mokyklomis. Ypač pastovūs ir intensyvūs jie nusistovėjo su Veimaro aukštąja architektūros ir statybos mokykla – garsiojo pasaulinio masto moderniosios architektūros centro – Bauhauzo lopšiu.

 

„Garsioji Bauhauzo tradicijų paveldėtoja Weimaro mokykla buvo tipiška deduktyvaus planavimo atstovė. Vokiečiams buvo labai smalsu susipažinti su mokykla-partnere. Juos žavėjo Urbanistikos katedros studentų ir diplomantų darbai, kur áukštos urbanistinės materijos buvo išdetalizuojamos iki tobulai išspręsto architektūrinio užstatymo lygmens. Tai buvo tikri katedros triumfo metai“, – prisimena prof. J. Vanagas.

 

 

Dirbdamas prof. K. Šešelgio vadovaujamoje katedroje, prof. J. Vanagas įsitikino, kad pasiekti rezultatai nebuvo atsitiktinis reiškinys. Studentai gerbė ir mėgo savo profesorių, ne tik rodžiusį asmeninį pavyzdį, bet ir mokėjusį įkvėpti, paprastą, žmogišką, nesipuikuojantį titulais ir visada pasirengusį išklausyti jų nuomonę. Jis mielai dalyvaudavo studentų diskusijose, iki galo išsėdėdavo jų mokslinėse konferencijose, neatsisakydavo pabuvoti ir išmoningose studentiškose vakaronėse. Jose mokėjo būti šmaikštus, nenuobodus, jautė, kada ir kaip įpilti „alyvos“, o jei juokdavosi, tai iki ašarų.

 

Toks bendravimas su studentais, pasak prof. J. Vanago, negimė savaime. Viena iš daugialypės prof. K. Šešelgio veiklos pusių buvo „atostogų variantas“ – nuolatinės ekspedicijos tyrinėjant liaudies architektūrą. Jose kartu su universiteto studentais jis praleido daugelį savo vasarų. Dulkėtais pokario vieškeliais dardančia atvira pusantratone jie išmaišė kone visą Lietuvą. Etnografiniuose kaimuose fiksuodavo nykstančius vertingus liaudies architektūros statinius – trobas, svirnus, kluonus, kryžkelių koplytėles su tada dar neišgrobstytais rūpintojėliais ir neišvartytus pakelės kryžius.

 

 

Prof. K. Šešelgio sumanytų kraštotyros ekspedicijų metu studentai su matuoklėmis išnaršydavo pridulkėjusias, voratinkliais apraizgytas pastoges, perprasdavo sąsparų, karnizų, duonkepių krosnių konstrukcijas, persipiešdavo unikalius, laiko išvarpytus fasadų drožinius, aprūdijusių kalviškos meistrystės kryžių, vėtrungių, tvorelių ornamentus. Senųjų kraičio skrynių puošyba susižavėjusiems būsimiesiems architektams geraširdės sodžių močiutės neretai ir atverdavo jas, išdidžiai, bet su atodūsiais aprodydavo savo tolimomis jaunomis dienomis darbščių rankų išaustus gražumus.

 

„Tai buvo ne tik gera profesinė, bet kartu ir gyvenimo mokykla. Ant miesto grindinio užaugę vaikai visam gyvenimui įsiminė su šalto pieno gurkšniu įkvėptą gaivią puodynės vėsą, ant ajerų tik ką iškeptos šiltos duonos kvapą. Iš ekspedicijų būsimieji architektai grįždavo ne tik pailsėję, dvasiškai praturtėję. Iš ten jie parsiveždavo ir stirtas vatmano lakštų su kaimų, sodybų planais, trobų fasadų, pjūvių abrisais, prieangių drožinių ir kaimiškos kalvininkystės „cūdais“. Iš jų vėliau gimė ne viena profesoriaus monografija apie dabar jau visiškai išnykusį Lietuvos kaimo architektūros paveldą“, – prisimena K. Šešelgio mokinys.

 

 

Prof. K. Šešelgis yra geriausiai žinomas kaip Lietuvos vieningos apgyvendinimo sistemos projekto ir disertacijos šia tema autorius. Jo pasiūlytas miestų planavimo modelis tam tikra prasme nulėmė etninę Lietuvos sudėtį. Pasak prof. J. Vanago, vieninga apgyvendinimo sistema – istorinis dokumentas, kurio iki šiol dar tinkamai neįvertino naujausia Lietuvos istorija.

 

„Dar 1964 metais „chruščiovinio atlydžio“ tarpsniu kiekvienai respublikai buvo šiek tiek leista kurti savo industrializacijos ir urbanizacijos schemą. Prof. K. Šešelgis buvo parašęs disertaciją apie vieningą apgyvendinimo sistemą, kurioje, atsižvelgdamas į Lietuvos miestų tinklą, nedidelius miestelius, pasiūlė visai kitokią negu kitose respublikose koncepciją – decentralizaciją. Sudarytoje Lietuvos suplanavimo schemoje buvo numatytas tolygus miestų tinklo plėtojimas, suteikiant prioritetą mažiems bei vidutinio dydžio miestams ir stabdant didžiausių krašto miestų – Vilniaus ir Kauno – augimą. Buvo suteiktas impulsas ugdyti kitus aštuonis regionų centrus – Alytų, Jurbarką, Klaipėdą, Marijampolę, Panevėžį, Plungę, Šiaulius, Uteną. Nauja ir toliau vystoma tradicinė pramonė tuose miestuose telkė nekvalifikuotą darbo jėgą iš apymiesčių, o specialistus jai rengė Lietuvos aukštosios mokyklos. Taip buvo labai apgalvotai pristabdyta masinė darbuotojų migracija iš Rytų. Tokia Lietuvos teritorijų planavimo specialistų ir profesoriaus K. Šešelgio politika mažų mažiausiai stebino Maskvos valdininkus. Mat daugelis kitų sąjunginių respublikų vadovų laikėsi priešingos politikos: stengtasi kaip įmanoma labiau plėtoti sostines. Buvo taisyklė, kad jei miestas nori turėti metro, jam privalu turėti milijoną gyventojų. Latviai buvo beveik pasiekę šį skaičių... Būtent todėl anuomet daugeliui sąjunginių respublikų gyventojų trys Baltijos valstybės asocijavosi su Latvija ir ypač Ryga. Kaip parodė ateitis, kad prof. K. Šešelgio pasiūlytas Lietuvos urbanizacijos kelias buvo toliaregiška strategija. Tikiu, kad kada nors lietuviai tikrai įvertins šį išmintingą istorinį prof. K. Šešelgio sprendimą“, – apie svarbiausiąjį urbanisto darbą pasakoja prof. J. Vanagas.

 

Kas paskatino prof. K. Šešelgį imtis plataus masto teritorijų planavimo darbų ir tapti „balta varna“ sovietinių respublikų kontekste? Kaip tvirtina prof. J. Vanagas, septintajame XX a. dešimtmetyje pasaulinėje literatūroje, skirtoje naujausiai urbanistikai, rajoninis planavimas vis labiau ir labiau buvo pripažįstamas kaip svarbus krašto ekonomikos plėtojimo svertas. Tikriausiai šie pokyčiai paskatino imtis naujų urbanistinio planavimo metodų ir taip gimė jo plačiai išgarsėjusi Lietuvos vieninga apgyvendinimo sistema.

 

 

Kaip tikina VGTU Urbanistikos katedros vedėja doc. dr. Dalia Dijokienė, prof. K. Šešelgis turėjo ypatingą toliaregiškumo jausmą.

 

„Nuostabą kelia tai, kad prof. K. Šešelgis dar septintajame dešimtmetyje pokario Europos ir Sovietų Sąjungos mažųjų miestų prioritetinio ugdymo urbanistinėje doktrinoje sugebėjo įžvelgti galimybę kurti Lietuvoje socialiniu, kultūriniu, funkciniu, ekologiniu bei ekonominiu požiūriais subalansuotą gyvenviečių sistemą, pateikti tokios sistemos modelį ir nurodyti jos realizavimo būdus. Ši teorija leido netrukus Lietuvoje prasidėjusį intensyvųjį urbanizacijos tarpsnį (1970–1990 m.) pakreipti kitokia linkme – stabdyti didžiųjų miestų augimą, sumažinti periferinių rajonų depopuliaciją, optimizuoti šalies urbanizuotų ir gamtinių rajonų išsidėstymą, sukurti patogų socialinio, kultūrinio ir gamybinio aptarnavimo centrų tinklą, apsaugoti Lietuvos didžiuosius miestus nuo Sovietų Sąjungos tautų imigracijos. Dabar analogiški principai, kaip siektinas tikslas, imti deklaruoti įvairiuose Europos Sąjungos dokumentuose ir konvencijose“, – apie K. Šešelgio darbo aktualumą šiandien pasakoja VGTU Urbanistikos katedros vedėja doc. dr. D. Dijokienė.

Kaip vertina prof. K. Šešelgio mokinys VGTU Urbanistikos katedros profesorius Zigmas Jonas Daunora, rengiant pirmąją Lietuvos rajoninio planavimo schemą ypač daug dėmesio buvo skirta šalyje susiklosčiusio gyvenviečių tinklo ypatumams. Kita vertus, buvo siekta išryškinti Lietuvos gamtinio, ūkinio ir kultūrinio konteksto savitumus, kuriems netiko tuomet Sovietų Sąjungoje kurtos apgyvendinimo schemos.

 

Baigiantis pirmosios rajoninio planavimo schemos galiojimo terminui (1980 m.), Lietuvą vis tik pasiekė Maskvos centrinio urbanistikos instituto parengti Grupinių gyvenviečių sistemų formavimo Sovietų Sąjungos teritorijoje metodiniai nurodymai ir reikalavimas jų laikytis rengiant respublikines schemas. Naujieji Centro nurodymai buvo orientuoti į globalistines idėjas anksčiau paskelbtos „Generalnaja sistema rasselenija na territoriji SSSR“ vizijos, kurioje, pasak prof. Z. J. Daunoros, atskiros respublikos jau nebeegzistuoja.

 

„Tiesiogiai pavaldžių Centrui Lietuvos valstybinių institucijų, t. y. Statybos reikalų komiteto, Plano komisijos, blaškymasis truko neilgai – parengti nauji apgyvendinimo sistemos formavimo variantai trumpame Statybos reikalų komiteto posėdyje pripažinti netinkamais ir palikta galioti pirmoji schema. Jos regioninė struktūra, Lietuvai atkūrus valstybingumą, su neesminėmis korektūromis (regionai tapo apskritimis, rajonai – savivaldybėmis, žemės ūkio mikrorajonai – kaimo seniūnijoms) buvo įtvirtinta įstatymais ir toliau lieka gyvuoti. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, taigi praėjus 40 metų nuo pirmosios Lietuvos rajoninio planavimo schemos patvirtinimo, paaiškėjo, kad analogiški policentriškos plėtros principai deklaruojami įvairiuose Europos Sąjungos dokumentuose, pavyzdžiui, Europos urbanistikos chartijoje (1993), Baltijos regiono šalių urbanistinės plėtros 2000 m. vizijoje (1994), ESPON (European spatial planning observation network) ataskaitose (2005, 2006). Žinoma, tam tikras pirmosios K. Šešelgio sukurtos rajoninio planavimo schemos tikslinimas šiandien yra reikalingas. Ypač įvertinant poindustrinės plėtros, gyventojų mažėjimo, išaugusią uostamiesčio svarbą ir kitas naujas sąlygas“, – tikina prof. Z. J. Daunora.

 

 

„Pokariu prof. K. Šešelgio ir bendraminčių pastangomis Lietuvoje pradėti diegti urbanistikos studijų pagrindai, dalyko samprata, užduotys ir jų sprendimo principai. Nežiūrint privalomos visai Sovietų Sąjungai unifikuotos studijų programos, universitete urbanistikos studijos ėjo savu – artimu vakarietiškai patirčiai – keliu. Profesoriaus projektai, tyrimai, parašytos knygos yra autentiško urbanistikos mokslo ir praktikoje įgyvendintų projektų pamatas ir kertinis akmuo“, – apie prof. K. Šešelgio kūrybinį palikimą, aktualų dar ir šiandien, pasakoja VGTU Urbanistikos katedros vedėja doc. dr. D. Dijokienė.

 

 

„Iš 1993 metais baigusio aktyvią pedagogo veiklą K. Šešelgio mes perėmėme katedrą lyg estafetės lazdelę, kartu su jo priesakais, su įsipareigojimais tęsti pažangiąsias tradicijas, kaip dabar sakoma, „nenuleisti kartelės“. Nauji rinkos ekonomikos santykiai, ir ypač Lietuvoje pasirinktas, mano manymu, ne pats geriausias urbanistinės politikos modelis, kai faktiškai eliminuota centralizuota miestų valdymo politikos kontrolė ar bent jau imperatyvi jos konsultacija, kai hierarchizuota miestų planavimo projektų įsakmumo nuostata ne tik liko tik popieriuje, bet ir virto veikiau savo pačios priešprieša – atžagariu planavimo strategijos vektoriaus pasisukimu nuo detalių į visumą. Tai lėmė, kad miestų bendrieji planai mechaniškai lipdomi į posesijų ir valdų mozaiką, panašiai kaip vaikiška „Lego“ kaladėlių dėlionė“, – tikina prof. J. Vanagas.

 

Savieigai paliktas miestų bendrųjų planų sudarymo ir tvirtinimo vyksmas, pasak profesoriaus, palieka atvirus vartus netoliaregiškiems urbanistiniams sprendiniams ir korupcijai. Planavimo darbuose įsišaknijęs dempingas, dėl kurio projektų rinkoje, kaip ir viešuosiuose pirkimuose, užsakovai pasirenka ne giliavagius sprendinius, bet pigesnį pagrėbstymą grėbliu. Visa tai verčia su nostalgija prisiminti rezultatyvią prof. K. Šešelgio mokslinę ir praktinę veiklą ir su pavydu žvelgti į analogišką, pavyzdžiui, Vokietijos teritorinio planavimo doktriną, kur urbanistinė drausmė, planavimo dokumentų subordinacija yra įstatymiškai įtvirtinta.

 

Bet, kaip reziumuoja prof. J. Vanagas, laimė, kad tiek Urbanistikos katedra, tiek Urbanistikos laboratorija kaip mokslo židinys neužgeso ir funkcionuoja, ir tai teikia vilčių. Ypač reikia džiaugtis, kad ir vėl po netrumpos pertraukos katedros studentų projektai sėkmingai dalyvauja tarptautiniuose konkursuose ir ten gauna aukštus įvertinimus.

 

 

Urbanistikos katedra jau penkiolika pavasarių rengia jaunųjų mokslininkų konferenciją „Kazio Šešelgio skaitymai“. Jos rengtos ir profesoriaus gimtinėje – Kamajuose, Rokiškyje. Šiemet, minint prof. K. Šešelgio gimimo 100 metų jubiliejų, katedros atstovai ėmėsi inventorizuoti ir iš naujo įvertinti katedroje saugomą jo kūrybinį palikimą.

 

Profesoriaus archyvą tvarkiusi katedros stažuotoja Agnė Ivanauskaitė pasakoja, kad studijų metais apie profesorių daugiausia girdėjo kaip apie Lietuvos vieningos apgyvendinimo sistemos kūrėją. Tačiau gilindamasi į K. Šešelgio darbus, biografiją, suprato, kad profesoriaus pastangos, skirtos liaudies architektūros puoselėjimui, yra lygiai taip pat reikšmingos.

 

Tvarkydama profesoriaus archyvą, stažuotoja daugiausiai aptiko dokumentų, susijusių su liaudies architektūros ir Lietuvos vieningos apgyvendinimo sistemos temomis. Medžiaga įvairi: brėžinių kopijos, fotografijos, stiklo negatyvai, kartotekinės kortelės su smulkia informacija (net pastatų savininkų duomenys). Profesorius taip pat buvo nemažai išsaugojęs to laikmečio topografinių brėžinių, miestų ir jų dalių planų bei istorinės medžiagos. Architekto archyve yra ir studijoms rengta mokomoji medžiaga, kai kurių darbų rankraščiai, metodinės nuostatos, jo studentų darbai.

 

„Sunku nustatyti viso prof. K. Šešelgio darbų archyvo vertę, nes tam reikalinga detalesnė analizė. Bet pirmiausia, mano nuomone, profesoriaus disertacija turėtų būti išversta į lietuvių kalbą ir labiau prieinama mūsų profesijoms atstovams. Urbanistiniam planavimui ji būtų labai aktuali ir šiandien. Liaudies architektūros inventorizacinė medžiaga taip pat yra labai vertinga. Tiesa, dalis jos jau yra publikuota profesoriaus monografijose, tačiau bet kuriuo atveju, manau, derėtų visą turimą medžiagą skaitmenizuoti, kad įvairių sričių specialistai, besidomintys lietuvių liaudies architektūra, mūsų etnografiniu palikimu, galėtų tęsti profesoriaus darbą. Taip pat vertėtų iš naujo įvertinti ir jo sukauptą medžiagą apie Lietuvos miestus“, – sako archyvo tyrėja.

 

 

Architektą dominusi liaudies architektūra, pasak A. Ivanauskaitės, nebuvo tik jo laisvalaikio pomėgis, tai greičiau buvo gyvenimo darbas.

 

„Jį nuo vaikystės traukė kultūra ir norėjo tai studijuoti, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo. Vėliau savo pašaukimą realizavo tyrinėdamas liaudies architektūrą. Kaip pats profesorius rašo savo biografinėje knygoje, po Lietuvos vieningos apgyvendinimo sistemos kūrimo jam buvo siūlyta toliau dirbti urbanistikos, rajoninio planavimo srityje, tačiau jis grįžo prie širdžiai artimesnio darbo – lietuvių liaudies architektūros tyrimų. Šia tema prof. K. Šešelgis yra išleidęs ne vieną monografiją. Po profesoriaus, kiek žinau, niekas daugiau neatliko tokių liaudies architektūros inventorizavimo darbų“, – sako archyvą tvarkiusi VGTU atstovė.

 

Paklausta, ar prof. K. Šešelgio darbai Lietuvoje yra pakankamai įvertinti, A. Ivanauskaitė atsako, kad tai reliatyvus klausimas.

 

„Mano nuomone, vertinant profesoriaus darbus, yra labai svarbu sklaida ir tęstinumas. Norėtųsi, kad  labiau būtų studijuojami jo darbai, naudojamasi jo parengta akademine literatūra. Pavyzdžiui, dar ir šiandien trūksta tokio lygio vadovėlių kaip profesoriaus parengta „Urbanistikos ir rajoninio planavimo pagrindai“ knyga. Tęstinumas turėtų atsirasti toliau tyrinėjant liaudies architektūrą, ieškant nacionalinio identiteto bei stiprinant urbanistinio planavimo kokybę Lietuvoje. Apskritai reliatyvus klausimas yra ir tai, kaip pamatuoti urbanistinio darbo kokybę. Čia kiekvienu atveju gali būti skirtingi kriterijai, priklauso nuo to, kuriuo aspektu ir ką vertinsime. Tačiau gerą rezultatą galima įsivaizduoti paprastai – kokybiška gyvenamoji aplinka, kuri daugeliu atveju suvokiama skirtingai. Be abejonės, Lietuvos vieninga apgyvendinimo sistema labiausiai išgarsino profesorių. Ji buvo sumanyta laikotarpiui iki 1980 m. Po to nebuvo sukurta daugiau tokio lygmens programų, strategijų, nors poreikį jaučiame ir šiandien. Policentrizmo sistema Lietuvoje sunyko ir reikia ją priminti priimant šiandienius urbanistinės plėtros sprendimus, kaip savo laiku pasiūlė K. Šešelgis. Taigi, įvertinant profesoriaus darbus, atrodo, kad mes patys per mažai žinome, vertiname ir naudojamės tuo, kas Europoje jau yra pripažinta“, – svarsto garsiojo urbanisto darbų tyrinėtoja.