Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) kūrybinių industrijų programos absolventas, vaizdo agentūros „Turbo“ įkūrėjas, projektų vadovas ir režisierius – taip prisistato Airidas Janušauskas. Tokia veiklų ir pareigų gausa neturėtų stebinti, nes, anot pašnekovo, ten, kur susiduria technologijos ir kūryba, visada gimsta kažkas įdomaus. Atrodo, VGTU absolvento veikla įsisuko turbogreičiu.

Airidai, kokie darbai artimiausiu metu Tavęs laukia?

Filmavimai. Mūsų visas gyvenimas tęsiasi nuo filmavimo iki filmavimo. Beje, pats filmavimas yra tik nedidelė viso projekto dalis. Į filmavimo aikštelę ateini padaryti labai konkretaus darbo. Didžioji dalis darbo vyksta prieš ir po filmavimo. Vaizdo įrašų kūrimas yra kompleksinis projektas, kuris išsiskaido į labai daug etapų: nuo pat pirmojo, kai aiškinamės, kokie yra komunikacijos tikslai, ką norime parodyti ir pranešti, kokios yra vertybės, iki kūrybinių sprendimų, kaip tai sudėti į tam tikrą formatą. Mūsų komanda yra nedidelė, bet įgyvendindami įvairius projektus pasikviečiame būrį žmonių. Patys rūpinamės pagrindiniais dalykais: scenarijumi, režisūra, filmavimu ir montavimu.

Su kokiais užsakovais daugiausia dirbate?

Galvodamas apie patirtį, kurią įgijome dirbdami su VGTU, galiu teigti, kad mums labai patinka dirbti su užsakovais, kurie susiję su technologijomis, inovacijomis, gamyba. Tiksliai apibrėžti, su kuo mes dirbame, yra sunku, svarbiau, kaip mes dirbame, o nuo to ir priklauso mūsų užsakovai. Mes esame vaizdo agentūra, tačiau net ir ne visi mūsų kolegos supranta, ką tai reiškia. Tačiau toks terminas tiksliausiai apibrėžia, ką mes darome – kuriame projektus nuo pirminės idėjos iki galutinio įgyvendinimo. Todėl mūsų klientai yra ne didieji prekių ženklai, kurie dirba su kūrybinėmis agentūromis ir ieško tik techninių įgyvendintojų, o įmonės, kurioms reikia sukurti vaizdo klipus, socialiniai projektai, viešosios įstaigos ir pan.

Ar yra projektas, kuriuo ypač didžiuojatės?

Dirbame jau beveik 7 metus ir per šį laiką įgyvendinome daugiau nei 200 projektų, tad išskirti kažkurį vieną yra sunku. Visgi vienas svarbiausių mūsų darbų iki šiol yra prieš kelerius metus kurtas VGTU reprezentacinis vaizdo klipas. Jis geriausiai parodo, kas mes esame, kaip kuriame, ką galime padaryti. Kitas darbas, kuriuo didžiuojamės, yra nufilmuotas „Rokiškio GRAND“ sūrio reklaminis filmukas. Tai buvo didelis ir netikėtas projektas, netradicinė reklama, pasakojanti legendą apie Rokiškį ir AB „Rokiškio sūris“. Sulaukėme labai daug gero grįžtamojo ryšio, didžiuojamės tuo, ką pavyko sukurti.

Turbūt kiekvienas kūrėjas ir užsakovas svajoja, kad jo vaizdo klipas taptų virusinis?

Ne, ne visuomet keliamas toks tikslas. Prieš 3–4 metus tokia tendencija buvo, tačiau dabar požiūris pasikeitęs.

Kas pasikeitė?

Pirmiausia atsirado supratimas, kad vaizdo klipai gali būti labai plačiai naudojami: jie gali būti informaciniai, emociniai, skirti konkrečiai auditorijai, tam tikram tikslui. Tarkime, yra įmonių, kurios partneriams ar potencialiems klientams nori parodyti savo infrastruktūrą, tad joms visiškai nereikia, kad klipas taptų virusinis. Įmonės, kurios nori formuoti įvaizdį ir joms reikia viešumo, turi rimtai įsivertinti, kokio įvaizdžio siekia, nes ne visas įvaizdis yra virusinis. Trečias dalykas, kurį visuomet pasakome užsakovams, kad mes esame atsakingi už vaizdo įrašo sukūrimą iki jo platinimo. Kad klipas taptų virusinis, platinimas sudaro 50 proc. sėkmės, o tai ne visada įvertina užsakovai.

Galiu pasidalyti viena įžvalga, atėjusia iš mūsų patirties. Dabar, kai įvairaus turinio sukuriama labai daug, virusiškumas dažnai gimsta iš bendruomeniškumo. Joks turinys negali būti aktualus visiems, bet jei kuri tam tikrai bendruomenei, labai tikėtina, kad būtent bendruomenės ryšys padės sukurtam vaizdo filmukui plačiau pasklisti. VGTU buvo geras to pavyzdys. Nors kūrėme klipą, kuris netgi nebuvo skirtas studentams, būtent jiems šis klipas sukėlė pasididžiavimo jausmą, jie ėmė juo dalytis, sakydami: „Žiūrėkite, aš esu šios bendruomenės dalis.“

Lygiai tokia pati situacija ir AB „Rokiškio sūris“ reklama. Tai yra klipas apie įmonę ir produktą, bet mes jame kalbame apie Rokiškį ir jo legendą, tad žmonės, kurie yra iš Rokiškio, juo dalijasi, norėdami pasidžiaugti savo miestu.

Tai vienas iš būdų, kaip padaryti, kad vaizdo klipas taptų populiarus. Nes sukurti virusinį klipą, kuris nebūtų vien tik pokštai, yra labai sunku.

Minėjai, kad turinio dabar yra labai daug. Kokios yra pagrindinės gero vaizdo klipo sudedamosios dalys? Ko reikia, kad užsakovas džiaugtųsi rezultatu?

Tai esminis klausimas, apie kurį galiu daug kalbėti ir galvoti. Yra dvi pusės – užsakovas ir kūrėjas. Labai svarbu, kad jie suprastų ir tinkamai atrastų vienas kitą. Kitas svarbus dalykas – komunikacija. Čia jau VGTU ir kūrybinių industrijų programos pamokos. Pirmiausia užsakovas turi labai aiškiai susidėlioti, ko jis nori, koks yra tikslas. Vėliau tai aiškiai perduoti mums. O mūsų darbas – užduoti tinkamus klausimus ir paversti tai patrauklia žinute. Jei pavyksta jau pačioje pradžioje aiškiai įsivardyti tikslus ir rezultatus, kurių siekiama, ir išlaikyti šį aiškumą viso proceso metu, sėkmės tikimybė didelė. Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad viskas priklauso nuo gero santykio, susikalbėjimo ir daug daug darbo. Tai, ką mes darome, visgi yra kūryba, o kūryboje visada turi įdėti papildomai darbo, širdies, minčių ir nueiti tą papildomą žingsnį, kad rezultatas pranoktų lūkesčius.


Ar jūsų rinkoje didelė konkurencija?

Kuriančių vaizdo turinį yra daug, nes yra didelis poreikis, technologijos yra prieinamesnės ir tą padaryti nėra sudėtinga. Tačiau mes labai tinkamu laiku pradėjome, buvome jauni, aš tuo metu studijavau antrame kurse. Kai dabar pagalvoju, turėjome labai pasitikėti savimi, nes man tuo metu buvo tik 22 metai, o jau eidavau kalbėtis su daug pasiekusiais įmonių direktoriais ir nė kiek dėl to nesijaudinau. Metas buvo tinkamas, nes poreikis rinkoje jau formavosi, o kuriančių vaizdo klipus dar nebuvo daug. Augome kartu su savo klientais. Visa tai suteikė mums tam tikrą vietą, per tai suformavome savo įvaizdį, atradome kryptis, kuriomis norime judėti.

Kas tie mes? Ar yra dar kas iš senosios komandos iki šiol?

Įmonę įkūrėme (tada ji vadinosi „Videography“) trys VGTU kūrybinių industrijų programos absolventai, dabar likome dviese. Aš ir mano kolega Evaldas Arlauskas esame du lygiaverčiai partneriai. Aš esu atsakingas už įmonės vidaus procesus, projektų valdymą, režisūrą, o Evaldas atsakingas už kūrybinį projekto įgyvendinimą, filmavimą ir montažą.

Viskas prasidėjo nuo darbo VGTU Viešosios komunikacijos direkcijoje, kur susipažinome su Evaldu. Evaldas kūrė vaizdo turinį, o aš kurdavau reportažų ir interviu koncepcijas, juose filmuodavausi, kartu turėjome nemažai bendro darbo. Įsikalbėjome, aš vis mestelėdavau mintį, kad reikia bandyti kurti kažką savo. Vieną vakarą pamatėme vaizdo klipą, kuris buvo pakankamai brangus, tačiau prastas. Pamatėme, kad galime padaryti daug geriau ir nebūtinai taip brangiai. Taip ir gimė mūsų įmonė. Dabar galvoju, kad tas „geriau“ yra sunkiai įvertinamas, bet mes labai norėjome daryti kitaip, kūrybiškai, ieškoti idėjų, o ne tik galvoti apie techninį įgyvendinimą. Būtent dėl to mumis klientai patikėdavo. Mūsų tikslas buvo ir dabar tebėra, kad kiekvienas klipas būtų geresnis už buvusį, kad kiekvieną kartą išmoktume kažko naujo, padarytume kitaip.

Dar viena smagi istorija apie mūsų pradžią – kai išėjome iš VGTU ir pradėjome dirbti savo įkurtoje įmonėje, susirašėme potencialių klientų sąrašą. Tai buvo prekių ženklai ar įmonės, su kuriomis mes jau turėjome santykį, buvome kalbėję ir matėme galimybę gauti užsakymų. Su šia viltimi palikome darbą VGTU. Po 2–3 metų peržiūrėjome tą sąrašą ir supratome, kad nė su vienu iš jų taip ir nedirbome...

Ar rinkdamasis studijų kryptį galvojai, kad viskas taip susiklostys? Planavai turėti savo įmonę, kurti vaizdo klipus?

Kai man buvo dvylika ar trylika metų, sakydavau, kad užaugęs būsiu verslininkas. Šešiolikos planavau būti režisieriumi. Dabar esu ir verslininkas, ir režisierius. Gebėjimai, hobiai, dalykai, kurių išmokau ir sužinojau, sociumas, į kurį patekau, lėmė tai, kur esu dabar. Tokios vizijos po mokyklos ir kryptingo jos siekimo nebuvo, tiesiog naudojausi proga.

Žvelgdamas į studijų metus, ką galėtum pasakyti? Ką jie Tau davė, ką išsinešei?

Nebuvau pavyzdingas studentas, mokiausi gal ir neprastai, tačiau, kai įsteigėme įmonę ir ji pradėjo reikalauti daugiau laiko, nebuvau tas, kuris lanko visas paskaitas. Kūrybinių industrijų studijos labai plačios, tačiau kuo daugiau galvoji, supranti, kad jos prisidėjo prie tam tikro požiūrio, asmenybės formavimo. Be to, iš čia ateina ir mūsų komunikacijos, kaip reiškinio, supratimas, kuris mums iki šiol padeda darbe. Nors mes dirbame kūrybiniame lauke, bet į kiekvieną situaciją žiūrime labai praktiškai – kiekvienas vaizdo klipas yra komunikacijos įrankis, kuris turi turėti žinutę, tikslus. Tuo mes skiriamės nuo daugelio kitų kūrėjų, kurie labiau akcentuoja kūrybinius dalykus. Man toks požiūris yra labai artimas ir aš džiaugiuosi, kad jį turiu.

Kitas labai įdomus dalykas, kurio iš pradžių neįvertini ir tik vėliau supranti, yra santykis su technologijomis, inžinerija, gamyba, nes jis asmenybei ir kūrybai suteikia mąstymo pločio. Kai filmuojame technologinius procesus ar kalbamės su startuoliais, gamybos, technologinėmis įmonėmis, tai, kad esi iš VGTU, suartina, padeda greičiau užmegzti ryšį. Nesijaučiu esantis toli nuo inžinerijos, gamybos, startuolių kultūros ir tikiu, kad toks jausmas gali susiformuoti tik tokiame universitete. Susijungus kūrybai ir inžinerijai gimsta didelės vertės potencialas. Tai yra didelė vertybė ir stiprybė.