„Architektūrą mieste reikėtų suvokti kaip orkestrą. Jei visi gros savo partiją be dirigento, gausis kakofonija“, – įsitikinęs profesorius dr. Almantas Liudas Samalavičius. Mokslininkas šį pavasarį pristatė dvi naujas knygas, kurių epicentre kvietimas dialogui kuriant kontekstualią architektūrą.

Prof. dr. A. L. Samalavičius visuomet savo tyrimais ir publikacijomis skatina suvokti architektūrą platesniame, tarpdisciplininiame kontekste ir parodyti įvairias galimas perspektyvas, skirtingų koncepcijų integraciją architektūroje: „Renesanso laikais vertinti projektą pakviesdavo architektą, vienuolį, filosofą ir jie kuo puikiausiai suprasdavo vienas kitą. Tačiau ypač nuo XIX a. prasidėjo intensyvūs specializavimosi procesai ir šiandien trūksta dialogo ir juo grįsto tarpusavio supratimo“.

„Tarpdiscipliniškumas nėra mada. Tai neišvengiama. Kaip Christopher Alexander, Nikos Salingaros, Bill Hillier sėkmingai perkėlė matematikos ir fizikos atradimus į architektūros ir urbanistikos lauką, taip ir kitos sritys svarbios architektūrai, siekiant atliepti visuomenės poreikius“, – antrina prof. dr. Kęstutis Zaleckis. K. Zaleckis pabrėžia, kad mokslas yra įrankis, galintis padėti tobulinti procesus, sintetinti teorijas ir leisti jas taikyti įvairiose srityse.

Mokslininkai išskiria Christopher Alexander kaip vieną genialiausių XX-XXI a. architektūros teoretikų ir praktikų. K. Zaleckis pažymi, kad nors yra ne viena naudinga teorija, žinoma dešimtmečiais, tačiau galime pastebėti vangų jų taikymą praktikoje. Anot A. L. Samalavičiaus šiuolaikiniai architektai galėtų daugiau kalbėtis su bendruomenėmis ir imti pavyzdį iš Alexander: „Architektas negali tikėtis susikalbėti su visais ta pačia kalba, tačiau būtina ir klientus, ir bendruomenes įtraukti į procesą ir perprasti kokios aplinkos jie iš tiesų nori ir tikisi“. 

„Svarbu kaip žmogus patiria konkrečią erdvę. Erdvė nėra tuščia koordinačių sistema. Erdvė – abstrakcija, vieta yra reali ir patiriama. Fenomenologinio požiūrio taikymas gali padėti sukurti ne tik erdvę, bet ir vietą“, – teigia architektas Kostas Biliūnas. Tyrėjas pastebi, kad šiandien galima išgirsti kaip kompozitoriai žavisi, pvz., J. S. Bach kūryba, bet retai tenka girdėti, kad architektą būtų įkvėpusi Gotika ar kita architektūros istorijos gija.

A. L. Samalavičius tai sieja su modernybės laikotarpiu, atnešusiu statybos industriją ir išrovusiu tradicijas: „XX a. buvo taikomi industriniai aplinkos kūrimo principai. Buvo kuriama ne žmogui, o įsivaizduojamam sociumui. Ivan Ilich, žinomas modernybės kritikas, problemą vaizdžiai iliustravo garažo pavyzdžiu: imta projektuoti būstus žmonėms taip pat kaip garažus automobiliams“.

„Mes vis dar tebesame modernybės epochoje. Gerovė nėra tik apšvietimas ar šildomos grindys – daug gilesni žmogaus pojūčiai. Architektūra neturėtų būti uždara, ji pirmiausia skirta žmogui ir natūraliai daug kitų mokslų yra svarbūs kuriant architektūrą. Iki modernizmo architektūra įsiliedavo į kontekstą“, – mintis tęsia K. Biliūnas.

Tyrėjai vieningai pritaria, kad itin svarbu plėtoti atvirumą, diskusijas ieškant prasmingų perspektyvų gyvenamosios aplinkos formavime. Biofilija, fenomenologija, neurologija – tai tik kelios kryptys, kurių žinios galėtų būti taikomos architektūroje. „Menotyrininkai, architektūrologai negali nurodyti kaip projektuoti, bet gali prisidėti prie bendros prasmingos atmosferos kūrimo, plėtoti profesijų ir bendruomenių bendradarbiavimą, kurio dėka keistųsi gyvenamosios aplinkos kūrimo kultūra“, – teigia A. L. Samalavičius.

Daugiau diskursų kviečiame ieškoti naujausiuose Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) profesoriaus Almanto Liudo Samalavičiaus leidiniuose: „Šiuolaikinė architektūros teorija: tekstų ir kontekstų sąveikos“ (VILNIUS TECH, 2024, 230 psl.); „Architecture, Well-being and the Built Environment: An Essay in Quest of Cultural Balance“ (Cambridge Scholars Publishing, 2025, 193 psl.)

Naujienos nuotrauka: prof. dr. A. L. Samalavičiaus knygų pristatymas Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje.