Šiais laikais neatsiejamas Kalėdinio laikotarpio atributas – eglė. Visžalis medis gausiai puošiamas girliandomis, lempelėmis, stikliniais ar plastikiniais žaislais, kankorėžiais, iš audinio, medžio ar šiaudų pagamintais žaisliukais taip pat sausainiais, saldainiais, riešutais. Miestai konkuruoja gražiausios eglės rinkimuose, jų gausu parduotuvėse, įstaigose ir kiekvienuose namuose – jei ne medis, tai bent šakelė ar vainikas.

O iš kur kilo Kalėdinės eglės puošimo tradicija? Knygoje „Inventing the Christmas Tree“ B. Brunner leidžiasi į tyrinėjimus ieškodamas, kur buvo pradėti puošti pirmieji Kalėdų medžiai, kada, kaip ir kodėl ši tradicija taip išpopuliarėjo.

Krikščioniškoje tradicijoje ilgą laiką jokių užuominų apie Kalėdinę eglę nėra. Pirmieji rašytiniai paminėjimai atsiranda XVI a. kaip draudimai kirsti egles ir puošti jų šakas, o tokia tradicija laikoma „vaikų žaidimais“, kai, vietoj susikaupimo ir ramybės, žmonės pasineria į hedonistines pramogas.

Kalėdinio medžio ištakų ieškoma iki krikščioniškose kultūrose. Ankstyviausi visžalio medžio vaizdiniai užfiksuoti piešiniuose ant uolų Švedijoje. Senosios Europos, Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų bei senovės Indijos kultūrose galima aptikti ypatingą, mitinį medį – tai ir pasaulio medis, gyvybės medis, amžinai žaliuojantis medis. Azijoje paplitęs norus pildantis medis, ant kurio rišami kaspinėliai. Iki krikščioniškoje Europoje per žiemos saulėgrįžą yra žinomas rasto ar kaladės deginimo paprotys, prieš tai pilant ant jo vyną, aliejų ir grūdus. Šis paprotys siejamas su žemdirbių atnašavimu. Pirėnų pusiasalio regionuose dar ir šiomis dienomis per Kalėdas daugelyje namų rastume kaladę. Spygliuočių medžių šakoms daugelyje kultūrų priskiriamos magiškos galios, todėl jos tamsiausiu laikotarpiu buvo kabinamos namų kertėse, kad apsaugotų nuo blogio ir ligų.

1510 m. medžio puošimo tradicija užfiksuojama Rygoje – žiemos saulėgrįžos metu rotušės aikštėje prekeivių gildija pastato medį, kurį vaikai papuošia vilnoniais siūlais, šiaudais ir obuoliais. Vėliau šis medis yra sudeginamas. Vokietijoje užfiksuotos Kalėdinės procesijos, kurių metu yra nešamas vaisiais ir kepiniais nukabinėtas medis. Vargingiesiems arba vaikams leidžiama nusiskinti nuo jo gėrybių, vėliau aplink medį yra šokama ir linksminamasi. Manoma, kad toks ritualas galėjo būti gyvybės medžio inscenizavimas, kuris yra žinomas daugelyje senųjų mitologijų bei aprašomas Pradžios knygoje.

Iš B. Brunner pateikiamų XVI-XVIII a. šaltinių galima daryti prielaidą, kad Kalėdinio medžio puošimo tradiciją po Europos miestus išplinta per vokiečių pirklių gildijas. O kada Kalėdų eglė atsiranda namuose? Remiantis knygoje pateikiamais faktais, tikėtina, kad šią tradiciją taip pat išpopuliarina vokiečiai. Ypatingai šis paprotys plinta tarp liuteronų, o XIX a. pabaigoje protestantizmas Vokietijoje net vadinamas Kalėdų eglės religija (Tannenbaum religion). Eglės buvo puošiamos vaisiais ir riešutais, ant medžio šakų uždegamos žvakelės. Kai kuriose Vokietijos žemėse eglutės buvo kabinamos languose ar palubėje, kartais ir aukštyn kojom. Buvo manoma, kad šaknų nukreipimas į dangų prisotina medį dieviškumo.

Toliau knygoje nagrinėjama, kaip eglutės puošimo tradicija plito į įvairius pasaulio regionus, kaip ši tradicija vystėsi bei keitėsi. Autorius taip pat ieško Kalėdų senelio bei dovanų dovanojimo per Kalėdas ištakų. Knygoje pateikiami įdomūs faktai bei įžvalgos.

Bibliotekos prenumeruojamose Academic Complete (ProQuest)  ir EBSCO eBook Academic Collection el. knygų duomenų bazėse galite rasti ne tik studijoms ir mokslui skirtas knygas, bet ir laisvalaikio literatūrą: grožines, pažintines, saviugdos knygas, biografijas, enciklopedijas, knygas apie meną, istoriją, keliones, kulinariją, sveiką gyvenseną bei daugelį kitų. El. knygas iš namų galėsite skaityti prisijungę prie VILNIUS TECH kompiuterių tinklo per VPN.

Linkime netikėtų atradimų bei malonaus skaitymo!