Stiprumo mechanikos mokslo laboratorija

Mokslinė laboratorija, tyrusi ir tirianti medžiagų ir konstrukcijų elementų stiprumą bei patvarumą, buvo įsteigta 1962 m. Per ilgus gyvavimo metus buvo vadinama Medžiagų atsparumo laboratorija, Problemine statybinės mechanikos laboratorija, o nuo 1991 m. buvo pavadintaStiprumo mechanikos mokslo laboratorija. Tokios laboratorijos įkūrimo poreikis atsirado plėtojantis metalurgijai, atominei energetikai, vandens ir oro transportui. Įsikūrusi laboratorija ėmė tirti atominių jėgainių reaktorių jungtims gaminti naudojamų plienų savybes: deformuojant mažacikliu apkrovimu buvo tiriamos plyšio susidarymo sąlygos ir jo kinetika. Ilgainiui laboratorija ėmė spręsti jungčių, daugiausia srieginių, mažaciklio patvarumo problemas. Gauti rezultatai buvo panaudoti reaktorių stiprumo skaičiavimo normoms tobulinti. Minėtini ir jungčių, pagamintų iš titano lydinių ir karščiui atsparių plienų, taip pat įvairių plienų virintinių jungčių patvarumo tyrimai.

Daugeliui mokslo darbų vadovavo V. Kagan. Didelėmis jo pastangomis buvo išplėtota materialinė laboratorijos bazė. Apie 1980 metus laboratorija įsigijo tris galingas ciklinio bandymo mašinas. Tai padėjo praplėsti tyrimo sritį, pradėti daugiaciklio nuovargio tyrimo darbus. Eksperimentinių tyrimų rezultatams paaiškinti reikėjo ir teorinio tyrimo. Atliekami mokslo darbai tapo trijų disertacijų ir dviejų habilitacijų pagrindu. Laboratorijos bendradarbiai įregistravo keturis išradimus.

 

Nuo 1993 m., vadovaujant M. Leonavičiui, laboratorijoje atliekami mokslo taikomieji tyrimai, kurie yra tarptautinės programos „Kalnakasybos įrenginių ilgaamžiškumo didinimas“ dalis. Projekte dalyvauja Amerikos, Australijos ir Europos šalių įvairios firmos ir universitetai. Laboratorijoje tiriamas kalnakasybos įrenginiams gaminti naudojamų medžiagų su konstrukciniais ir technologiniais defektais nuovargio atsparumas.

 

Laboratorija bendradarbiavo su Rusijos moksliniais kolektyvais – Antonovo moksliniu gamybiniu biuru, Mašinotyros institutu, Ižoros moksliniu gamybiniu susivienijimu ir kitais. Dabartiniu metu bendri mokslo tyrimai atliekami su Jungtinės Karalystės Mančesterio universiteto medžiagų tyrimo centru, Rusijos atominės energetikos įrenginių mokslo tiriamuoju ir konstravimo institutu, kitomis organizacijomis.

 

1998 m. laboratorija dalyvavo Europos šalių tarplaboratoriniuose bandymuose ir gavo Vokietijos valstybinės medžiagų tyrimų ir bandymų įstaigos sertifikatą, patvirtinantį medžiagų savybių nustatymo metodikos bei įrangos tinkamumą ir aukštą personalo kvalifikaciją. 1999 m. ji dalyvavo įvairių pasaulio šalių laboratorijų palyginamuosiuose bandymuose, kuriuos organizavo Čekijos akreditacijos institutas. 2000 m. dalyvauta Azijos žemyno ir Ramiojo vandenyno šalių laboratorijų akreditacijos asociacijos palyginamuosiuose bandymuose. Geri ir labai geri bandymų rezultatai pagrindė būsimą akreditaciją. 2001 m. kovo 3 d. laboratorija buvo akredituota pagal standartą LST EN 45001. Akreditavimo pažymėjimas (Nr. LA.01.037) suteikia teisę atlikti metalų, armatūros ir virintinių jungčių tempimo bandymus, kuriais nustatomi medžiagos stiprumo, tamprumo ir plastiškumo rodikliai; technologinį metalo bandymą, kuriuo nustatomas atsparumas plyšių atsiradimui lenkiant; metalų mažaciklio ir daugiaciklio nuovargio bandymus, kuriais nustatomi medžiagos ciklinio stiprumo ir patvarumo rodikliai, ir metalų su plyšiais bandymą, kuriuo nustatomas atsparumas irimui. Nėra abejonių, kad laboratorija gali kvalifikuotai atlikti ir kitus bandymus ar mokslinius tyrimus. Įgyvendinta kokybės sistema taikoma ne tik akredituotosios veiklos daliai, bet ir visai laboratorijos veiklai.