„Kartais pajuokaujame, kad mūsų šeimoje kitaip ir negalėjo būti“, – sako dėstytojo profesiją pasirinkęs VILNIUS TECH Statybos fakulteto docentas dr. Gediminas Blaževičius. Universitete nuo 2011 m. dėstantis pedagogas tiki, kad paskaitos turi būti įdomios ne tik studentams, bet ir pačiam dėstytojui, dėl to nuolat ieško būdų, kaip informaciją pateikti originaliai. Už tai pernai vykusiuose Geriausių dėstytojų apdovanojimuose jis pripažintas universiteto Edukacinių aukštumų lyderiu. 
 

Taikomosios mechanikos katedros docentas dr. G. Blaževičius per 14 dėstymo metų sukaupė nemažai patirties – dar doktorantūros metais ėmė vesti praktinius užsiėmimus užsienio studentų grupėms, taip pat vedė įvairius kursus net šešių VILNIUS TECH fakultetų bakalauro ir magistro studentams. Pagrindinės jo dėstomos disciplinos šiuo metu yra statybinės mechanikos mokslų srityje – nuo medžiagų mechanikos iki statinių optimizacijos. 
 

Vis tik nuo pat pirmųjų metų vienas dalykas nesikeičia – doc. dr. G. Blaževičius kasmet veda statinių dinamikos ir stabilumo kursą ketvirto kurso statybos inžinerijos studentams. Dėstytojas šypsosi – šį kursą jis jau ne kartą iš esmės pakeitė ir išbandė daug naujų dėstymo būdų, dėl to sulaukė daugiausiai studentų pagyrų, o kartais – ir pastabų.

Kviečiame artimiau susipažinti su šio dėstytojo darbo metodais, požiūriu į ugdymą ir dėstytojo profesijos prasmę.
 

Dėstytojo profesija neišvengiamai reikalauja atsidavimo, tikėjimo švietimo prasme, o gal – ir pašaukimo. Kuo jus patraukė, sudomino dėstytojo profesija, o gal likimas čia atvedė netikėtai?
 

Netikiu likimu, bet aplinkos ir genų įtaka, matyt, padarė savo – šeimoje beveik visi yra pedagogai, vienaip ar kitaip dalyvaujantys švietimo procese. Mano mama ir močiutė – pripažintos pedagogės, o dėdė dirbo VU prorektoriumi, todėl pokalbiai apie švietimą supo jau nuo paauglystės. Su jais apie švietimą diskutuodavome giliai ir įdomiai, tad ėmiau vertinti šią profesiją. 
 

Jau vėliau, studijuodamas, galėjau aiškiai suprasti, kurie dėstytojai dirba gerai ir gerbia savo studentus. Kitas mano dėdė, VDA vitražo profesorius, kažkada patarė: „Atkreipk dėmesį, kaip dėstytojas prisistato pirmą kartą atėjęs į auditoriją – iš to galima daug suprasti“. Taip po truputį ėmiau galvoti, kad gal ir aš galėčiau tapti geru dėstytoju. Tiesa, to neplanavau iš karto po studijų – maniau, kad gal kada nors. Vis dėlto, susiklostė taip, kad magistro baigimo metu buvo ekonominis nuosmukis ir norimo darbo statybų sektoriuje neradau, todėl priėmiau sprendimą stoti į doktorantūrą. Netrukus pradėjau ir dėstytojo karjerą.
 

Sulaukėte daug studentų pagyrų už įdomias paskaitas, dėstymo kokybę, draugiškumą. Kas jums pačiam yra geras dėstytojas? Kokiomis savybėmis, požiūriu jis turi pasižymėti?
 

Aš pabrėžčiau tokį aspektą – šiuolaikinis dėstytojas turi ne dėstyti atsistojęs už katedros, o būti labiau kuratorius ir pagalbininkas, padedantis studentui išmokti tai, ko jis siekia išmokti. Iš to kyla būtina sąlyga sėkmingam ugdymo procesui – žingeidus studentas. Tik esant abipusiam ryšiui galime sukurti gerą, darbingą mokymosi atmosferą ir pagrįsti dėstytojo reikalingumą, kuris šiais DI laikais tampa vis labiau kvestionuojamas. Nei studentas gali reikalauti, kad dėstytojas kažkokiu stebuklingu būdu jam sudėtų į galvą žinias, nei dėstytojas gali būti pasyvus ir kaltinti studentus, kad jie „nieko nesimoko“. Be abejo, keičiasi kar̃tos ir jų motyvacija, kinta ir dėstymo metodai, todėl dėstytojas turi nuolat prisitaikyti ir tobulėti, kaip ir bet kurios profesijos atstovas.
 

Ar pats turėjote dėstytojų, kurie jus įkvėpė, buvo pavyzdžiu?
 

Neabejotinai. Pagrindinis „kaltininkas“, kodėl esu būtent čia, kur esu, yra profesorius Juozas Atkočiūnas – jo asmeninis kvietimas likti dirbti Statybinės mechanikos katedroje buvo lūžio momentas. Tai nuostabus dėstytojas, iš kurio išmokau labai daug. Žinoma, turėjau ir kitų puikių dėstytojų, iš kurių mokiausi. Džiaugiuosi gavęs progą dirbti su Kalifornijos Politechnikos universiteto profesoriumi Edmondu Salikliu – jo įsitraukimas ir atsidavimas dėstytojo darbui yra išskirtinis.
 

Pernai geriausių dėstytojų apdovanojimuose buvote apdovanotas kaip Edukacinių aukštumų lyderis už tai, kad nuolat ieškote įvairių ir naujų būdų darbui su studentais, kuriate įdomias užsiėmimų ar atsiskaitymų užduotis, pritraukiate studentus savo įdomiu dėstymu taikydamas pavyzdžius. Kur semiatės žinių ir įkvėpimo? Kodėl, jūsų manymu, yra svarbu ir naudinga vesti įdomias, įtraukiančias paskaitas, sudominti studentus?
 

Mano nuomone, labai naudinga bendrauti su kolegomis, stebėti kitus dėstytojus – geri pavyzdžiai užkrečia ir verčia tobulėti, tad noriu visus paskatinti įsitraukti į VILNIUS TECH Akademinės paramos centro veiklas. 
 

Man taip pat visada įdomu pamatyti, kaip dirbama užsienyje. Pavyzdžiui, mūsų universitetas aktyviai bendradarbiauja su Šiaurės ir Baltijos šalių techniškųjų universitetų tinklu NORDTEK – ten galima pasisemti labai daug gerų idėjų, tad svarbu neužsisklęsti savo burbule. 
 

Be abejo, labai gelbsti ir literatūra – skaičiau ne vieną knygą, kuri vertė permąstyti savo dėstymo būdus. Lengvai skaitomos knygos rekomendacija dėstytojams – James M. Lang „Cheating Lessons“.
 

Aš tikiu, kad įtraukianti ir įdomi paskaita yra ta, kuri įdomi pačiam dėstytojui, todėl vis keičiu ir tobulinu savo kursų paskaitas ir užduotis – antraip man darosi nuobodu rodyti lygiai tą patį ir lygiai taip pat, kaip ankstesniais metais. Beje, teigiamas to šalutinis efektas – studentai neturi senų sprendimo „pavyzdžių“, o tai skatina juos kritiškiau mąstyti. Tokiu būdu ir mano dėmesys paskaitose išlieka didesnis, ir su studentais sprendžiame vis įdomesnes inžinerijos problemas.