Šiemet švęsime 25-uosius Nepriklausomybės metus. Visas šis laikas neabejotinai susijęs su didžiulėmis pertvarkomis ir virsmais Lietuvos moksle. Aptariant šalies mokslo transformaciją, man paprasčiausia būtų remtis asmenine patirtimi. Ji apima daugiau nei 10 metų laikotarpį iki Nepriklausomybės. Manau, kad kalbant apie Nepriklausomybės metus, būtina aptarti ir tai, kokie mes buvome iki jos. Be abejo, kaip ir dabar, būta nemažai skirtumų skirtingose sovietinės Lietuvos mokslo institucijose ar net atskiruose kolektyvuose, tačiau, manau, kad tendencijos buvo panašios.

 

Pirmąjį įspūdį apie mokslo pasaulį susidariau pradėjęs studijuoti, kai 1977 m. įstojau į Vilniaus inžinerinio statybos instituto Statybos fakultetą. Jau pirmame antrame kurse pajutau, kad mokslas yra svarbi akademinio gyvenimo dalis. Tokie renginiai, kaip medžiagų atsparumo olimpiada, studentų mokslinės draugijos konkursai, buvo svarbūs institucijos gyvenime. Aš dalyvavau Gelžbetoninių konstrukcijų katedros mokslo būrelyje, kuriame kiekvienais metais buvo renkami trys geriausi moksliniai pristatymai. Nugalėtojai dalyvaudavo fakultetų, o vėliau ir instituto mokslo darbų konkursuose. Žodžiu, studentų dalyvavimas moksliniame darbe buvo labai skatinamas. Geriausiai pasirodę jaunieji mokslininkai turėjo didesnes galimybes įstoti į doktorantūrą, kuri tuo metu buvo vadinama aspirantūra. Konkursai į doktorantūrą buvo dideli, katedros galėdavo rinktis geriausius studentus. Dirbti universitete buvo prestižo reikalas. Tam įtakos turėjo aukšti dėstytojų atlyginimai bei prestižinė padėtis visuomenėje. Docento atlyginimas tais laikais kone tris kartus viršijo inžinieriaus atlyginimą.

 

1984 m. įstojau į doktorantūrą ir mokslinė veikla tapo mano kasdieniu darbu. Man pasisekė, nes patekau į Gelžbetoninių konstrukcijų katedrą, kurioje mokslinis gyvenimas virė. Kasmet į katedrą įstodavo tik po vieną, retkarčiais du doktorantus, konkurencija tarp jų buvo didžiulė, visi labai stengėsi. Intensyviai dirbo laboratorija, kurioje tuo metu buvo 14 meistrų (dabar tik 6). Net minties nebuvo, kad doktorantūros metu galėtum dirbti kitur. Esu įsitikinęs, kad kūrybingiausiai ir produktyviausiai tyrėjas dirba vedamas vidinės motyvacijos, o ne noro įtikti ar baimės. Kolektyvo nariai labiausiai atsiskleidžia, kai jiems yra suteikta maksimali laisvė ir jų pastangos įvertinamos, o ne menkinamos.

 

Manau, kad ir tiriamasis darbas, kurį tuo metu atliko tiek dėstytojai, tiek doktorantai, buvo pakankamai aukšto lygio. Skaitydamas užsienio mokslinę literatūrą, mačiau, kad panašūs tyrimai buvo atliekami ir Vakaruose. Vis dėlto reikia pasakyti, kad tarptautinio lygio tyrimus atliko tik nedidelė dėstytojų dalis.

 

Mano pirmosios disertacijos gynimas sutapo su Lietuvos Nepriklausomybės atstatymu 1990 m. Žinoma, buvome labai laimingi, bet šis didžiųjų pokyčių ir pertvarkų metas atnešė labai daug nestabilumo, ypač ekonominio. Pamenu, mano, kaip vyresniojo dėstytojo, atlyginimas tuo metu siekė vos 15 JAV dolerių. Jau turėjau šeimą, ir buvo iš tiesų labai nelengva sudurti galą su galu. Materialinė gerovė man niekada nebuvo svarbi, bet ne kartą iš šalies buvau raginamas mesti mokslus su patikinimais, kad su savo anglų kalbos žiniomis galėčiau versle suktis gerokai geriau. Nepaisant to, savo ateitį siejau tik su tiriamuoju darbu. Iš tiesų pereinamasis sąstingio laikotarpis, trukęs kone 10 metų, Lietuvos mokslui padarė didžiulę žalą. Tuo metu labai nusilpo arba kone išnyko mokslininkų grupės, kuriomis didžiuodavosi universitetai. Buvo labai sudėtinga studentus sudominti tiriamąja veikla, tuo labiau įkalbinti stoti į doktorantūrą. Nenuostabu, kad tiek mūsų universitete, tiek kitose akademinėse institucijose beveik nėra keturiasdešimtmečių tyrėjų. Kita vertus, pokyčių metai suteikė galimybę kritiškai įvertinti buvusias tradicijas ir imtis kurti naujų. Lygindamas esamą padėtį Lietuvos moksle su tuo, ką turėjome 1990 m., norėčiau pasidžiaugti pokyčiais.

 

Lietuvoje akademinė bendruomenė vis labiau įsisąmonina, kad mokslas yra labai svarbi akademinio gyvenimo dalis. Būtent mokslo, o ne studijų rezultatai labiausiai lemia universitetų prestižą ir vietą reitinguose. Išaugusi konkurencija tarp universitetų skatina dirbti inovatyviau ir efektyviau.

 

Turime gerokai objektyvesnę ir skaidresnę mokslo rėmimo politiką, paremtą konkursinio finansavimo principais, kai remiami stipriausi mokslo kolektyvai. Sovietiniais laikais dažnai lemdavo subjektyvūs veiksniai, tokie kaip partinė priklausomybė ar asmeniniai santykiai su valdžia.

 

Būdami laisvi galime bendradarbiauti su mokslininkais iš viso pasaulio. Be abejo, toks bendradarbiavimas padeda siekti tarptautinio lygio tyrimų rezultatų.

 

Deja, pastebėčiau ir kai kurias neigiamas tendencijas. Siekdami konkurencingų mokslinių rezultatų, mokslininkai dažnai daugiau dėmesio skiria kiekybei, o ne kokybei. Santykinai mažėja giliai išmąstytų publikacijų, kuriose skelbiami išties subrandinti, kokybiškai nauji rezultatai. Tyrėjai gautus rezultatus stengiasi suskaidyti į kuo didesnį straipsnių skaičių su minimalia naujumo doze. Deja, tokios yra ir pasaulinės tendencijos. Man viešint Honkongo universitete, kuris su Tokijo universitetu turi aukščiausius reitingus Azijoje, Statybos fakulteto dekanas minėjo, kad norint gauti profesoriaus vietą tyrėjui privalu paskelbti apie 100 straipsnių, turinčių citavimo indeksą, o asocijuotam profesoriui (docentui) – 50 tokių straipsnių. Kaip pripažino dekanas, anksčiau tokių kiekybinių rodiklių nebuvo. Deja, kaip man teko ne kartą įsitikinti, už kiekybės (gera anglų kalba profesionaliai parašyti straipsniai) gali slėptis labai vidutiniška kokybė. Štampuoti straipsnius mokslininkus verčia ne tik universitetų reikalavimai, bet ir mokslo finansavimo konkursų sąlygos.

Mokslininko įvaizdis visuomenėje, palyginti su sovietmečiu, sumenko ir tai turi neigiamos įtakos į tyrimus įtraukinant gabiausius studentus. Taip pat ir dėl suprastėjusio matematinio mokinių parengimo bendrojo lavinimo mokyklose bei aukštajam mokslui tapus masiniu surasti gabių jaunuolių, kurie norėtų studijuoti doktorantūroje, tapo nepalyginti sunkiau. Tenka apgailestauti ir dėl to, kad pirmuose kursuose tenka gaišti laiką matematikos ir fizikos žinių spragoms užtaisyti, o ne aukštesniems gebėjimams ugdyti.

 

Lietuvos mokslininkai šiuos 25-erius metus siekė identifikuoti save: lyginti save su kitais, prilygti Vakarų Europos mokslininkams. Ar mes pasiekėme šį tikslą? Ko per šiuos metus nepasiekėme? Prieš dvidešimt metų buvome beviltiškai atsilikę eksperimentinės įrangos ir mokslo finansavimo prasme. Per šiuos metus Lietuvoje įvyko didelių pokyčių. Gavę struktūrinių fondų paramą Saulėtekio slėniui, Lietuvos universitetai buvo aprūpinti šiuolaikine eksperimentine įranga, atitinkančia pasaulinio lygio reikalavimus. Dabar galime įgyvendinti ne tik naujas teorinio modeliavimo idėjas, bet ir konkuruoti su užsienio laboratorijomis eksperimentinėje srityje. Vis dėlto svarbiausias mokslo variklis yra tyrėjas-kūrėjas, todėl reikėtų daugiau dėmesio skirti vaikų matematinio raštingumo gerinimui ir jų domėjimosi technologiniais mokslais stiprinimui. Taip pat viešojoje erdvėje reikėtų daugiau populiarinti mokslo ir mokslininkų darbo svarbą. Tokiu būdu būtų atstatytas mokslininko prestižas visuomenėje.

 

Artimiausiu dešimties dvidešimties metu laikotarpiu, net neabejoju, perspektyviausiomis išliks informacinės technologijos, energetika su alternatyvių šaltinių paieška, biotechnologijos tyrimai genetikos bei bioinžinerijos srityje, nanotechnologijos, elektronika ir lazeriai. Turint galvoje šiuolaikinio žmogaus gyvenimo ypatumus ir vis ilgėjančią gyvenimo trukmę, manyčiau, kad perspektyvūs yra tyrimai gerantalogijos srityje. Tai diktuoja poreikis gyventi ne tik ilgai, bet maksimaliai kokybiškai. Šiuo metu žmonės per mažai laiko skiria aktyviam judėjimui ir per daug technologijoms ir ne tiesioginiam, o virtualiam bendravimui. Žinant, kokią reikšmę žmogaus evoliucijoje turėjo fizinis aktyvumas, toks technologijų dominavimas, be abejonės, turės žalingą poveikį sveikatai. Todėl, manau, ateityje bus aktualūs tyrimai ir psichologijos srityje.

 

Kita vertus, manau, kiekvienai šaliai visada bus svarbios tyrimo sritys, susijusios su didžiausią BVP kuriančiomis ūkio šakomis. Aukšta studijų kokybė užtikrinama tuose universitetuose, kuriuose atliekami aukšto lygio moksliniai tyrimai. Tik tokiose institucijose bus parengti specialistai, kuriantys konkurencingą produkciją. Taip Lietuva palaipsniui iš importuojančios taps eksportuojančia šalimi.

 

Ar galiu prognozuoti, kuria linkme plėsis Lietuvos mokslas? Globalizacijos ar identiteto paieškų... Nėra nacionalinio mokslo, nes mokslo rezultatai turėtų būti pripažįstami tarptautiniu mastu. Mokslo tikslai ir pasiekimai turi nešti pridėtinę vertę visam pasauliui. Priešingu atveju tai yra ne mokslas. Kadangi Lietuva yra maža šalis su ribotomis finansinėmis galimybėmis ir negali konkuruoti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis visose srityse, reikia ieškoti savo nišų. Šiuo metu Lietuvoje yra sutelktos mokslininkų ir verslininkų pajėgos, siekiant nustatyti šalies sumanios specializacijos prioritetus. Pastarieji turėtų užtikrinti, kad kryptingos investicijos kurtų technologijas ar procesus, skatinančius mokslo ir verslo bendradarbiavimą, naujų darbo vietų steigimą, produktyvumo ir eksporto augimą. Aktyviai dalyvauju šiame procese, nes tikiu Lietuvos mokslo ir jos žmonių potencialu.

 

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu asmenybės svarba moksle. Man teko ne kartą matyti, kaip iš žinomiausių pasaulio mokslo centrų išėjus tam tikros tyrimo srities grandams jų veikla apmiršta. Todėl turėtume branginti tyrimų centrus, kuriančius tarptautinio lygio produkciją. Konkursinio mokslo finansavimo principai, jau kurį laiką taikomi Lietuvoje, turėtų būti taikomi ir mūsų universitete, perspektyvius kolektyvus stiprinant mokslininkų etatais. Manau, kad svarbiausia mokslo varomoji jėga yra motyvuotas ir pasaulyje žinomas mokslininkas, gebantis kaip magnetas pritraukti gabius jaunuosius tyrėjus. Tik jaunieji talentai gali užtikrinti mokslo centrų gyvybingumą ir tradicijas.