Iš Visagino kilęs vaikinas jau nuo pat vaikystės žavisi kariuomene, tad nuo rugpjūčio 24 dienos pradeda savanorišką karo tarnybą Dragūnų batalione Klaipėdoje. Nors jau žinojo, kad devynis mėnesius valgys kareivišką košę, abiturientas pateikė dokumentus ir įstojo ne tik ten, kur svajojo, bet ir pakliuvo tarp už mokslą nemokėsiančių studentų.

 

„Norėjau pažiūrėti, kaip seksis, ar pavyks pakliūti į norimą specialybę, tad nelaukiau kitų metų. Kažkur buvau skaitęs, jog universitetas gali išsaugoti mano vietą, tačiau nieko konkretesnio neradau“, – pasakojo Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) ekonomikos inžinerijos studijų programą pasirinkęs studentas, pasikliovęs čia jau besimokančių draugų ir pažįstamų rekomendacijomis.

 

Nors kariuomenės klausimas dabar itin aktualus, vyriausybė iki šiol nėra priėmusi jokio įstatymo, reglamentuojančio susidariusią situaciją. Taigi, palikti mokymosi vietą iki kitų metų ar ne – tik pačių mokymosi įstaigų požiūrio ir geranoriškumo reikalas. Šarūnui pasisekė – VGTU mielai sutiko leisti mokslus pradėti 2016-ųjų rugsėjį, prieš tai pristačius dokumentus apie savanorišką karinę tarnybą bei parašius akademinių atostogų prašymą.

 

„Mes džiaugiamės ir didžiuojamės turėdami tokių patriotiškų studentų, tad tikrai palaikysime šią iniciatyvą. Visgi norėtųsi, jog tą patį darytų ir valstybė, priimdama įstatymą dėl būsimų kareivių likimo aukštojo mokslo įstaigose. Šarūno atvejis nėra vienintelis, tad tikimės, kad tai padės atitinkamoms institucijoms imtis veiksmų“, – sako VGTU studijų prorektorius Romualdas Kliukas, pakvietęs ir kitas mokymosi įstaigas leisti kareiviams grįžti studijuoti kitais metais.

 

VGTU sprendimu apsidžiaugęs Š. Vanagas neslepia, jog, nors po mokyklos baigimo iš karto eiti į kariuomenę labiausiai viliojo noras išbandyti savo jėgas, įtakos turėjo ir tarnavusiems suteikiamos socialinės lengvatos: pridedama stojamojo balo į universitetus dalis, perpus sumažinta mokamų studijų kaina, taip pat iš kariuomenės gaunamos finansinės pajamos, tikrai praversiančios atvykus mokytis į svetimą miestą.

 

„Noriu mokėti naudotis ginklu, sustiprėti, kad, esant būtinybei, galėčiau deramai pastovėti už Tėvynę. Žinant dabartines politines aplinkybes, šiek tiek juokinga, kai, gavę šaukimą į kariuomenę, vaikinai verkia ir nuo to išsisukinėja. Kita vertus, jei man tikrai visiškai nepatiktų kariuomenės idėja, galbūt ir jai iš manęs nebūtų didelės naudos, tad šis klausimas turi dvi puses“, – samprotavo 19-metis.

 

Paklaustas, kaip į šį jo sprendimą reagavo artimieji, draugai, Š. Vanagas prisiminė, jog tėtis, besirūpindamas sūnaus gerove, iš pradžių bandė jį atkalbėti: pats kadaise tarnavo tuomet dar Sovietinėje armijoje ir šį periodą prisimena kaip pakankamai sunkų. Tuo tarpu Šarūno mama sūnų tik skatino ir labai džiaugiasi tokiu atžalos pasirinkimu – kaip ir daugelis draugų, kurių tarpe yra tokį patį sprendimą priėmusių jaunuolių.