Prof. dr. A. Juozapaitis pastebi, kad per Nepriklausomybės metus šalies statyboje įvyko daug permainų įvairiais aspektais. Į šalį atėjo visai kitokia architektūra, kitokie konstrukciniai sprendimai. Dabar turime visai kitas ir kitokios kokybės medžiagas, kitus statybų reikalavimus. „Aišku, už statybininkus aš negaliu kalbėti. Esu akademinės bendruomenės narys, labiau stebėtojas. Tačiau kokybinį šuolį pastebėjau. Mūsų statybų kompanijos juk ne tik pačios persitvarkė pagal Vakarų modelį, bet ir, pasiekusios reikiamą lygį, ėmė belstis į kitas rinkas. Yra statybų kompanijų, kurios ne vienerius metus dirba Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje bei kitose šalyse. Joms pavyksta paveržti užsakymus iš vietinių kompanijų. Tai parodo pasiektą aukštą lygį“, – įsitikinęs VGTU Statybos fakulteto dekanas.

 

Aišku, kelias iki to, ką turime dabar, buvo gana vingiuotas, o kartais net ir duobėtas. „Ką lietuviai darė iš karto po Nepriklausomybės? Grubiai pasakysiu: prekiavo, kuo galėjo, metalu ir kt. paklausiomis Vakaruose medžiagomis. Aš pritariu tai minčiai, kad tai buvo savotiški „laukinių vakarų“ laikai. Manau, kad dabar žmonės viską supranta ir vertina visai kitaip“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

 

Kitokį požiūrį bene geriausiai iliustruoja jaunoji studentų bei specialistų karta. Studentai jau universitete parengiami ne šiandienai ar rytojui, o dešimtmečiui į priekį. Taigi tai, ką per paskaitas jiems rodo dėstytojai, kartais atrodo pakankamai futuristiška ir neįtikėtina. Tačiau visai tai pateikti yra tiesiog privaloma.

 

Ką jau kalbėti apie tokius dalykus, kaip skaitmeninė statyba. Apie ją jau net diskutuoti neverta. Taip tik gaištamas laikas, kuris galėtų būti panaudotas jos galimybių supratimui. „Šiandien tai jau būtinas dalykas. Dar ir dabar atsimenu, kaip prieš 20–30 metų projektavimo organizacijose buvo didžiausi skaičiavimo centrai. Visas procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Dabar tai jau vyksta kur kas greičiau. Užsienio svečiai, kurie pamato, kokį „soft’ą“ mes turime, nustemba“, – pasakoja A. Juozapaitis.

Jis netgi pastebi, jog lietuviai vis dar iki galo neatsikratė kai kurių kompleksų, kuriuos mums ant kupros užkrovė sovietmetis. Tačiau tiesa tokia, kad Lietuva paruošia puikių specialistų jau nuo pirmųjų Nepriklausomybės metų.

 

„Mes tada galvojome, kad labai mažai žinome. Tuo metu pas mus kaip tik atvažiavo svečias iš Kanados. Visgi gyvenome už geležinės uždangos. Tačiau tada įsitikinome, jog ne taip mes jau ir atsilikę. Didžiausia problema buvo kitur. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais labai sumažėjo studentų. Patys dėstytojai irgi kažkur išėjo ieškoti lengvesnio gyvenimo“, – prisiminė dekanas.

 

 

Viešojoje erdvėje labai dažnai girdime pastebėjimus apie tai, kad verslininkai ir mokslininkai turėtų glaudžiau dirbti kartu, kad mokslo sistema netgi turėtų taikytis prie verslo poreikio. Visgi prof. dr. A. Juozapaitis yra gerokai nuosaikesnis. Jo manymu, tam tikra takoskyra tarp dviejų sferų yra būtina. Mums pakankamai dažnai pirštu rodomi vakarietiški pavyzdžiai. Tačiau pamirštama, kad tie universitetai paprastai yra privatūs. Tačiau mokslas yra mokslas, ir jo vystyti taip, kaip tai daroma versle, nederėtų.

„Mums sakoma, kad universitetai turi mokėti parduoti save ir savo protus. Iš dalies galima būtų sutikti. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad verslas dar ne iki galo suprato mokslo ir inovacijų naudą. Dabar gamybininkai mums sako: duokit mums tą ir kitą. Bet jų prašymai neretai diskretiški, sprendžiantys mažytes lokalias problemas. Deja, pasigendame strateginių, ilgalaikių tyrimų užsakymų“, – teigė pašnekovas.

 

Iš verslininkų dekanas netgi kartais girdi maždaug tokius žodžius: taip, mes žinome tas problemas, kokios žinios šiandien reikalingiausios, bet sprendimus juk galime nusipirkti iš užsienio. „Aš nematau pastangų artimiau bendradarbiauti su mumis. Aišku, ir mes ne be kaltės. Kartais tampame užsikonservavę. Kartais mąstome, tegul verslininkai ateina su savo problemomis, o jau mes tada jas spręsime. Tačiau artimesnio bendradarbiavimo ir nėra“, – sako prof. dr. A. Juozapaitis.

 

Anot jo, mes turime gerokai pakeisti savo požiūrį į mokslą. Į universitetus turime žiūrėti ne į kaip kelių metų gyvenimo etapą, o kaip į tradiciją, kurią kuriame visi. Juk, pvz., JAV buvę studentai su savo universitetais santykius palaiko visą savo gyvenimą. „Tai rodo visai kitokį mąstymą. Baigęs universiteto studijas ir tapęs stambiu verslininku, žmogus nenutraukia ryšių su savo Alma mater. Jei neklystu, JAV universitetai apie penktadalį biudžeto surenka iš „alumnų“ paramos bei užsakymų. Pas mus kažkaip įprasta apie savo buvusias mokyklas atsiliepti neigiamai. Yra net „geras“ tonas pasakyti, koks blogas pas mus aukštasis mokslas“, – stebėjosi pašnekovas.

 

Stebina jį ir dar viena tendencija, atskleidžianti, kad kai kuriems verslininkams mažai terūpi prisidėti prie universitetų tradicijų kūrimo, ką jau kalbėti apie paramą. „Daugelis verslininkų išleidžia savo vaikus mokytis į užsienį. Kodėl? Aš šito niekaip nesuprantu. Mes galime suteikti tokio paties lygio išsilavinimą. Tačiau problema yra jų požiūris. Pasakysiu negražiai, nemanau, kad kai kurie mūsų verslininkai yra pakankamai subrendę, kad galėtų būti aukštojo mokslo globėjais“, – atvirai kalbėjo dekanas.

 

 

Prof. dr. A. Juozapaitis pastebi ir tai, kad verslininkų bei universitetų santykyje vis dar išlikęs sovietinis modelis: jūs mums duokite, o mes paimsime. O juk kompanijos galėtų su universitetais pačios išsiugdyti sau specialistus. Pavyzdžių jau yra. Yra kompanijų, kurios pačios teikia stipendijas ir taip augina sau naujus darbuotojus. Užsienyje tai labai įprasta praktika. Trečiame ar ketvirtame kurse kompanijos atkreipia dėmesį į perspektyvius jaunuolius, moka jiems stipendijas, o tada pasikviečia pas save, taip įgydamos aukšto lygio lojalius darbuotojus.

 

„Kai pasikalbi su kai kuriais statybų verslo atstovais, įsitikini, jog jie mąsto labai šiuolaikiškai. Tačiau yra ir tokių, kurie nenori investuoti. Kam man investuoti, jeigu aš galiu kitaip gauti pigiau? Kartais net išgirstame tokį priekaištą: jūsų parengtas žmogus mano įmonei netinka. Deja, kai kurie vadovai nesupranta, kad mes pirmiausia ugdome ne tik aukštos kvalifikacijos specialistą, bet ir mąstančią asmenybę, gebančią įvertinti pasikeitusią situaciją ir prisitaikyti. Mes nerengiame žmonių konkrečiai kompanijai. Dalis įmonių mąsto inertiškai. Duokite man gerą specialistą ir dar džiaukitės, kad aš jį paimu. Kur tas bendradarbiavimas, kurio taip ieškoma? Žinoma, aš čia viską piešiu gana juodomis spalvomis. Visa tai, apie ką aš kalbu, labiau galioja mažoms įmonėms“, – kalbėjo pašnekovas.

 

Nieko keisto, kad patekęs į tokią mažesnę, inertiškai dirbančią įmonę jaunas žmogus kartais pasijaučia esąs labai keblioje padėtyje. Idealizmo nepraradusią asmenybę ištinka šokas. Aišku, jaunas žmogus moka prisitaikyti. Tačiau konflikto tikrai esama. Pasitaiko, deja, studentų, kurie tuo skundžiasi. Jeigu jaunas žmogus nueina projektuoti ir susiduria su tuo, kad ten jau esantys vyresni specialistai pasako, kad reikia daryti ne pagal šiuolaikinius reikalavimus, o kaip liepiama. „Manau, kad taip dirbančios kompanijos neturės ateities“, – įsitikinęs prof. dr. A. Juozapaitis.

 

Būtent pasikeitęs mąstymas ir yra pagrindinė jaunosios specialistų kartos sukelta revoliucija. Ir ji daug didesnė ir svarbesnė už naujas medžiagas ar technologijas. „Šiuolaikiniai studentai jau visai kitokie. Jie nepalyginamai laisvesni. Jeigu mes buvome šiek tiek surakinti – juk buvome savo laikotarpio produktas – tai šiandien studentai jau nebijo diskutuoti su dėstytoju, išsakyti savo nuomonę. Jie nėra užsidarę savyje, sugeba patys iškelti idėjas. Šiandien jaunimas laisvas, važinėjantis po visą pasaulį. Jie nebemąsto lokaliai. Jie yra pasaulio piliečiai, ir man tai labai patinka“, – teigė VGTU Statybos fakulteto dekanas.

 

 

Šiandienos jaunimas ateina į darbo rinką jau puikiai įvaldę šiuolaikines technologijas. Pasak prof. dr. A. Juozapaičio, tokioje situacijoje pasenusio mąstymo žmonės turės tobulėti. Taip iš lėto vyksta revoliucija. Aišku, joje nėra viskas taip tobula. Jaunimui šiandien gal kiek trūksta kruopštumo, atsakomybės. Šiandien gyvenimo tempas yra labai didelis. Žmogui net nebelieka laiko sustoti ir pamąstyti. O projektuotojui tai yra būtina. Tačiau išmokti trumpam sustoti yra lengviau, nei išmokti mąstyti kitaip.

 

„Tai nepriklauso nuo srities. Gal galima viską paaiškinti fiziologiškai. Mokslininkai sako, kad iki 40 metų ląstelės dar atsinaujina. Tačiau po to žmogus ima senti. Kažkas panašaus įvyksta ir su mąstymu. Kažkas žmoguje įvyksta ir jis nebesiekia tobulėti ir studijuoti. Gal ir greičiau pavargsta. O gal pagalvoja, kad jau viską žino. Mokymosi visą gyvenimą nuostata yra labai graži. Tačiau ji dar ne visiems suprantama. Yra ta žingeidžių, nuolat tobulėti siekiančių žmonių dalis, bet – pripažinkim – ji nėra pakankamai didelė“, – dėstė pašnekovas.

 

Tačiau gebėjimas nuolat mokytis šiuolaikiniame, dinamiškame pasaulyje tampa nebe privalumu, o būtinybe. „Man labai patiko tokia istorija, kurią pasakojo vienos kompanijos atstovas. Kai jie priima į darbą studentą, po pirmų dviejų darbo metų jis vėl pasisodinamas prie stalo ir paklausiamas, ką, jo manymu, kompanijoje būtų galima pakeisti, ką galima daryti efektyviau. Jeigu žmogus nieko neatsako, tai reiškia, kad karjeros perspektyvų šioje kompanijoje jam nėra. Kompanija visada suras žmonių, kurie tų idėjų turės“, – pasakojo prof. dr. A. Juozapaitis.