Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto studentai prieš ketverius metus pradėjo rengti statybos iš makaronų čempionatą. Tiltų ir specialiųjų statinių katedros doktorantai norėjo pagyvinti inžinerines studijas ir parodyti, kad paskaitose gautas teorines žinias galima pritaikyti praktikoje naudojant kiekvienuose namuose esančias priemones. Pasaulinė patirtis rodo, kad lietuviai ne vieninteliai ieško inžinerinius įgūdžius lavinančių pramogų.

 

Panašius statybos iš makaronų konkursus visame pasaulyje organizuoja daugiau nei 30 institucijų – universitetų, kolegijų, mokyklų ar net verslo įmonių. Jungtinėse Amerikos Valstijose vyksta 7 skirtingi čempionatai, Kanadoje – 6, Australijoje – 5, Italijoje – 2.

 

VGTU Tiltų ir specialiųjų statinių katedros doktorantas Vytautas Tamulėnas, kurio komandos pastatytas tiltas pernai atlaikė net 122 kilogramų apkrovą, teigia, kad patys garsiausi makaronų tiltų čempionatai yra du – Obuda universitete Vengrijoje ir Okanagano kolegijoje Kanadoje.

 

„Pasaulinis čempionatas Vengrijoje vyksta nuo 2003 metų, ten susirenka patys geriausi makaronų tiltų statytojai, tad būtent ten fiksuojami rekordai. Bet visą tokios statybos istoriją pradėjo Kanadoje esanti Okanagano kolegija, kurioje čempionatai vyksta dar nuo 1983-ųjų. Tad į jį nuvykti taip pat svajoja dažnas tiltų kūrėjas“, – teigė VGTU studentas.

 

 

Skirtingose šalyse vykstančiuose čempionatuose skiriasi ir taisyklės. Gali kisti net pats pagrindinis aspektas – dalyvio apibrėžimas. Vienur konstrukcijas iš makaronų stato tik moksleiviai, kitur – tik studentai. Kai kuriose šalyse leidžiama prisijungti ir tiems, kurie su mokslais nebeturi nieko bendro.

 

VGTU ketvirtą kartą vyksiantis čempionatas šiemet pakoregavo savo formatą. Pastebėjus moksleivių susidomėjimą statyba iš makaronų Jaunojo inžinieriaus mokyklos paskaitose, atvirų durų dienose ir kituose renginiuose, nuspręsta atskirą etapą surengti ir jiems.

 

Savo jėgas išbandė trys moksleivių komandos, kurios pasiekė puikių rezultatų – laimėtojų iš Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos kūrinys, svėręs 845,15 gramų, lūžo paveiktas net 36,8 kg apkrovos. Jeigu toks tiltas būtų dalyvavęs pirmajame universiteto organizuotame čempionate, jis būtų laimėtojus aplenkęs daugiau nei 13 kg. Dabar moksleiviai ruošiasi finaliniam Lietuvos čempionato „Makaronų tiltai 2015“ etapui ir mes iššūkį VGTU statybos inžinerijos studentams ir alumnams.

 

Stengtis reikės ir jau patyrusiems makaronų tiltų konstruktoriams – pernai pasiektas 122 kg apkrovos rekordas kol kas dar neprilygsta geriausiam pasiekimui pasaulyje. 2013 metais Obuda universitete Vengrijoje užfiksuotas stulbinantis rezultatas – nė kilogramo nesverianti makaronų konstrukcija atlaikė 570,3 kg apkrovą.

 

Kaip pasakoja V. Tamulėnas, rezultatai priklauso nuo dalyvių pasiruošimo ir mokymosi iš savo ar konkurentų klaidų – pernai Okanagano kolegijoje nugalėtojų tiltas atlaikė 112,58 kg, tad lietuviai šį rezultatą būtų nesunkiai pagerinę. „Universitetuose, kuriuose makaronų tiltų čempionatai vyksta jau ne vieną dešimtmetį, sukaupta didelė tiltų gamybos patirtis, kuri padeda dalyviams pasimokyti iš ankstesnių statytojų klaidų bei kasmet pritaikyti naujus konstrukcinius ir technologinius sprendinius,“ – pasakojo jis.

 

 

Daugumoje pasaulyje vykstančių statybos iš makaronų čempionatų tilto svoris negali viršyti vieno kilogramo, tačiau reikalavimai konstrukcijoms skiriasi.

 

VGTU organizuojamame čempionate tiltus galima statyti iš bet kokios formos makaronų, parduodamų prekybos vietose. Jie klijuojami pasirinktos rūšies klijais – draudžiamas tik klijavimas per visą elemento ilgį. Kūrinio ilgis negali viršyti 1,3 metro, aukštis – 65 centimetrų, o plotis – 13 centimetrų. Svarbi konstrukcijos ypatybė – tilto viduryje reikia įmontuoti apibrėžtų matmenų faneros lentelę su centre išgręžta 9 milimetrų skersmens skyle, per kurią varžybose bus įdedama apkrovos perdavimo kilpa.

 

Pasaulio čempionate Vengrijoje techniniai reikalavimai yra kone tokie patys, tačiau ten išskiriamos dvi skirtingos kategorijos – tiltų ir atramų. Jos skiriasi tuo, kad pirmojoje kategorijoje iš makaronų reikia pagaminti ir kelią, kuris eitų tilto viduriu, o atramų kategorijoje jo nereikia. VGTU čempionate statomi tiltai pakliūtų į atramų kategoriją. Taip pat vengrams galima naudoti ir namuose pagamintus makaronus, o statytojų komandos narių skaičius neribojamas. Tuo tarpu Lietuvoje komandą gali sudaryti ne daugiau kaip 4 žmonės.

 

„Dar vienas svarbus skirtumas – čempionate Vengrijoje apkrova tiltams pridedama automatiškai, vienodu greičiu (25 kg/s), o VGTU konkurse šį greitį, kaip individualią taktiką, gali pasirinkti pats dalyvis. Tai padeda dar stipriau įsijausti ir pajusti varžybų azartą“, – šypsojosi V. Tamulėnas.

 

Kanadoje vykstančių varžybų taisyklės nuo Lietuvos čempionato skiriasi tuo, kad tiltas turi būti kiek mažesnis – jo aukštis negali viršyti 60 cm. Čia taip pat neribojamas tilto ilgis, jokia konstrukcijos dalis negali būti žemiau nei 10 cm nuo atramų lygio ir būtina sukonstruoti tilto standumo siją, kurią organizatoriai rekomenduoja gaminti iš lazanijos lakštų.

 

Labiausiai iš visų makaronų statybos čempionatų savo taisyklėmis išsiskiria vienas iš Australijoje vykstančių konkursų – jame tiltas negali sverti daugiau negu 300 gramų, o mažiausias atstumas tarp atramų turi būti 35 centimetrai. Taip pat čia naudojami tik spagečių formos makaronai. Geriausias šio konkurso rezultatas buvo pasiektas 2014 m. ir siekė 271,8 kg.

 

 

Visame pasaulyje makaronų tiltų čempionatų dalyviai ir žiūrovai pastebi tendenciją, kad populiariausia konstrukcinė tiltų schema yra arka.

 

„Arkinio tilto konstrukcinėje schemoje gausu tempiamųjų elementų, kurių skerspjūvis gerokai mažesnis nei lenkiamųjų ar gniuždomųjų elementų. Tai padeda sutaupyti daug medžiagų, kurios gali būti panaudojamos gniuždomųjų elementų konstravimui. Optimalus arkinio tilto elementų skerspjūvių išnaudojimas leidžia tokiai konstrukcijai atlaikyti maksimalias apkrovas,“ – komentavo praėjusių metų Lietuvos čempionato nugalėtojų komandos narys Vytautas Tamulėnas, kuris šiemet jau pats organizuoja inžinerinį konkursą.

 

Jis teigia, kad čempionato dalyviai, patys galvojantys apie tilto architektūrą, renkantys konstrukcinę schemą, atliekantys inžinerinius skaičiavimus ir galiausiai eksploatuojantys savo kūrinius iš makaronų, gauna nemažai praktinių įgūdžių. Realaus projektavimo uždavinys yra labai panašus – iš anksto nustatomos konstrukcijos apkrovos ir siekiama išsiversti su minimaliais medžiagų kiekiais.

 

VGTU Statybos fakulteto Tiltų ir specialiųjų statinių katedros doktorantai prognozuoja, kad šiemet Lietuvos čempionato „Makaronų tiltai 2015“ finalo dalyviai, įvertinę praėjusių metų patirtį ir pasimokę iš pasiekimų bei klaidų, šalies rekordą turėtų pagerinti. Žinoma, tyliai užsimenama ir apie pasaulio rekordininkų vardo perdavimą Lietuvai.