Bliuviškiuose (Griškabūdžio sen.) gimusi ir užaugusi Erika Būdvytytė, iškeitusi biochemijos mokslus į tiltų projektavimą, šiandien nė kiek to nesigaili. Savo darbo karjerą pradėjusi Vokietijoje, netrukus sugrįžo arčiau gimtinės ir apsistojo Latvijos sostinėje Rygoje. Kraštietė mielai sutiko pasidalyti savo mintimis apie tai, kaip jai kilo mintis pasirinkti tokią profesiją ir kaip sekasi statyti tiltus ne tik darbe, bet ir gyvenime.   

Kokį kelią rinkotės baigusi Šakių „Žiburio“ gimnaziją? Ar apie tokią profesiją svajojote nuo vaikystės?

Baigusi Šakių „Žiburio“ gimnaziją, įstojau į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, kur pradėjau mokytis biochemijos. Studijos sekėsi gana neblogai, bet po vienerių metų supratau, kad nenorėčiau visą likusį gyvenimą dirbti užsidariusi laboratorijoje ar skrosdama peles.

Tuo metu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vyko statybų bumas. Ilgai negalvojusi nusprendžiau išbandyti savo jėgas statybos inžinerijoje. Ir ne bet kokioje, o tiltų projektavimo. Statybos inžinerijoje tai yra pats aukščiausias pilotažas, nes jei gali suprojektuoti ir pastatyti tiltą, tuomet praktiškai gali viską.

Tiltai yra unikalūs statiniai. Jie gali sujungti ne tik skirtingus upių krantus, bet ir valstybes, kultūras, žmones. Todėl ilgai nesvarsčiusi mečiau biochemijos mokslus ir įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakultetą, kur sėkmingai pabaigiau bakalauro studijas. Tai nebuvo mano vaikystės svajonė, tačiau man visada patiko tikslieji mokslai ir labai džiaugiuosi, kad juos galiu panaudoti savo mylimame darbe.

Po studijų pradėjau dirbti tiltų projektuotoja Vokietijos geležinkeliuose. Kiek vėliau ten pat, Vokietijoje, pabaigiau magistrantūros studijas. Šį rudenį planuoju tęsti mokslus doktorantūroje Austrijoje.

Kur ir kuo  šiuo metu dirbate? Kokia šio darbo specifika?

Šiuo metu esu pačiame gyvenimo pokyčių sūkuryje. Žengusi svarbų žingsnį karjeros srityje, iš Vokietijos atvykau dirbti į Baltijos šalis. Jau beveik pusę metų gyvenu dviejose valstybėse – Latvijoje ir Lietuvoje.

Dirbu Latvijoje, tarptautiniame geležinkelio projekte. Tai nauja geležinkelio linija greitiesiems traukiniams, kuri sujungs Estiją, Latviją ir Lietuvą su visa Vakarų Europa. „Rail Baltica“ – milžiniškas projektas, kokio dar niekada nebuvo mūsų krašte. Šiame projekte esu tiltų inžinierė visoms trims Pabaltijo valstybėms, kartu su savo komanda esu atsakinga už šimtus naujai projektuojamų tiltų ir kitų konstrukcijų. Darbo reikalais neretai turiu keliauti, dažnai būnu tiek Estijoje, tiek Latvijoje, tiek ir Lietuvoje. Tikrai nesitikėjau, kad galėsiu būti taip arti savo gimtųjų Bliuviškių.


Koks buvo didžiausias jūsų gyvenimo iššūkis?

Stengiuosi gyventi nežiūrėdama atgal. Džiaugiuosi, kad iššūkių nei profesiniame, nei asmeniniame gyvenime netrūksta, todėl neskirstau jų į mažus ir didelius. Šiuo metu turiu augintinį – taksų veislės šunį, kurį padeda prižiūrėti ir mama, ir brolis. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad šuns auginimas yra neįtikėtinai didelis iššūkis, bet taip pat ir nepakartojamas džiaugsmas.

Ar lieka laiko laisvalaikiui? Kokių turite pomėgių?

Kiek laiko lieka laisvalaikiui, priklauso nuo to, kaip susidėliojami prioritetai. Visada randu laiko šeimai, draugams ir sau. Labai mėgstu keliauti, esu aplankiusi daugelį Europos ir Azijos valstybių, Amerikos šalių. Paskutiniu metu koncentruojuosi į Latviją ir Lietuvą – tai yra nuostabios šalys su nepakartojamo grožio gamta! Labai gaila, kad ne visi tai įvertiname ir pastebime.

Turiu ir kitų pomėgių. Mėgstu buriuoti, skaityti. Šiuo metu mokausi dviejų naujų kalbų. Nors kalboms esu labai negabi, tačiau didžiuojuosi savimi, kad, pavyzdžiui, latvių kalbą išmokau per du mėnesius ir galiu laisvai susikalbėti.

Jei reikėtų rinktis dar kartą, ar pasirinktumėte tokį pat gyvenimo kelią? Kuo jis jus žavi?

Jeigu reikėtų rinktis dar kartą, pasirinkčiau tą patį kelią. Džiaugiuosi, kad galiu padėti visuomenei, pagerinti gyvenimo kokybę, tačiau mane dar labiau žavi tai, kad galiu stebėti, kaip mano idėjos yra realizuojamos. Šiuo metu Vokietijoje pradėtas statyti mano pats pirmasis tiltas, kurį projektavau prieš septynerius metus. Ir statybos aikštelė prie Lekėčių miestelio, kur vyksta Liekės tiltų rekonstrukcija, taip pat yra mano projektas. Vis nuvažiuoju „pašnipinėti“, kaip jis vykdomas ir kaip pasikeitė nuo mano pradinės minties.

Kaip jums sekėsi prisijaukinti didmiestį? Ar nenorėtumėte sugrįžti gyventi į gimtinę?

Prieš grįždama gyventi į Baltijos šalis, paskutinius dvejus metus praleidau Hamburge. Šio miesto populiacija yra žymiai didesnė nei visos Lietuvos. Tai tikrai labai gražus miestas, siūlantis daug galimybių. Tačiau aš dažniausiai pavargdavau nuo žmonių, dėmesio ir nuolatinės „kovos“ dėl paprasčiausių dalykų, tokių kaip, pavyzdžiui, vieta parke piknikui ar restorane vakarienei. Džiaugiuosi grįžusi atgal į Lietuvą, Latviją, aš abi šalis vadinu savo gimtaisiais namais.

Autorė Asta Saulė ŠULSKYTĖ
Tekstas publikuotas Šakių rajono laikraštyje „Draugas“