Pasauliniai pokyčiai keičia ir mokslo vertybes. Europoje vyksta bendras posūkis nuo fundamentinio mokslo prie taikomojo. Labiausiai akcentuojama ta mokslo dalis, kuri gali pakeisti ekonomiką ir visuomenės gyvenimą. „Mokslas dėl mokslo pradedamas vertinti daug mažiau. Ir šios tendencijos ateina į Lietuvą“, – tikina Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslo prorektorius prof. habil. dr. Antanas Čenys.
Šiemet švęsime 25-uosius Lietuvos Nepriklausomybės metus. Visas šis laikas neabejotinai susijęs su didžiulėmis pertvarkomis ir virsmais Lietuvoje. Kūrėme savo valiutą, integravomės į Vakarų Europą. Jums tapus mokslo prorektoriumi (2011 m.), kas buvo aktualiausia plėtojant mokslą universitete? Kokie tikslai Jums atrodė svarbiausi arba, kaip paklaustų vadybininkai, kokios mokslo plėtros strategijos ėmėtės? Kokius tikslus pasiekti buvo sunkiausia?
Aš manau, kad mokslo plėtros strategijos negali dažnai keistis. Mokslo plėtra, ypač mokslo potencialo kaupimas, yra labai lėtas procesas. Galiu sukurti savo strategiją, bet ji nebus realizuojama, jei norėsiu pakeisti viską iš esmės ir tuojau pat. Nebent turėčiau labai daug pinigų ir nupirkčiau naują universitetą. Nemanau, kad mokslo strategija gali pakeisti bendrą vaizdą labai greitai, bet, žinoma, labai svarbu nustatyti, kuria kryptimi turime eiti. Tos krypties formavimas vyko jau anksčiau, prieš man pradedant eiti prorektoriaus pareigas.
Aš manau, kad mokslo plėtros strategijos negali dažnai keistis. Mokslo plėtra, ypač mokslo potencialo kaupimas, yra labai lėtas procesas. Galiu sukurti savo strategiją, bet ji nebus realizuojama, jei norėsiu pakeisti viską iš esmės ir tuojau pat. Nebent turėčiau labai daug pinigų ir nupirkčiau naują universitetą. Nemanau, kad mokslo strategija gali pakeisti bendrą vaizdą labai greitai, bet, žinoma, labai svarbu nustatyti, kuria kryptimi turime eiti. Tos krypties formavimas vyko jau anksčiau, prieš man pradedant eiti prorektoriaus pareigas.
Kalbant apie prorektoriavimo laiką, mano viena iš strategijos krypčių buvo tarptautinis matomumas. Lietuvos mokslo sistemoje vertinamas tarptautinio lygio mokslas. O tarptautinio lygio mokslas negali būti tas, kuris pripažintas tik Lietuvoje. Lietuviško mokslo arba nėra, arba jis egzistuoja labai mažai, tik specifinėse srityse, susijusiose su Lietuvos kultūra ir istorija. Ir net šiose srityse mes privalome lyginti savo metodus ir rezultatų kokybę pagal tarptautinius standartus. Mūsų universitete buvo mažai skiriama dėmesio mokslinių rezultatų pristatymui tarptautinėje erdvėje. Jei mes esame ko nors verti tarptautinėje erdvėje, tai ir turime savo darbus rodyti joje. Mūsų universitetas nuo senų laikų stiprus mokslo žurnalų leidybos srityje. Bet tai dar neužtikrina mūsų matomumo tarptautinėje erdvėje, tada negalime objektyviai įvertinti, kokio lygmens yra mūsų kuriamas mokslas. Esame techniškasis universitetas, žinoma, publikuoti technikos srities straipsnius užsienyje yra daug sudėtingiau. Apskritai pasaulyje technikos žurnalų yra daug mažiau nei fundamentinių.
Kitas dalykas, kurio siekiau pradėjęs eiti prorektoriaus pareigas, buvo balanso tarp pedagoginio ir mokslinio darbo ieškojimas. Visada labai lengva nukrypti arba į vieną, arba į kitą pusę. Vienas iš mano tikslų buvo sukurti sąlygas, kad kuo daugiau dėstytojų įsitrauktų į aktyvią mokslinę veiklą, kad mokslinė veikla darytųsi kasdiene veikla daug didesniam mokslininkų skaičiui. Ne tik profesoriams, bet ir docentams, lektoriams. Tai yra labai sunkus kelias, kadangi dalis žmonių turi labai daug paskaitų valandų ir jų dėmesys sukoncentruotas į pedagoginius dalykus. Bet visgi mokslinė veikla yra būtina ne tik dėl to, kad to reikia universiteto prestižui, bet ir dėl pedagoginės veiklos. Labai svarbu, kad kiekvienas pedagogas nors kiek užsiimtų aktyvia moksline veikla, nes tik taip jis žinos, kas toje mokslo srityje aktualu būtent šiandien, o ne prieš 20 metų.
Pasiekti šį tikslą yra labai sudėtinga. Egzistuoja daug būdų, kaip paskatinti dėstytojus eiti link mokslo, bet tai turi būti savaime suprantamas dalykas. Tai net yra universiteto vidinės kultūros klausimas.
Jauniems žmonėms įsilieti į tarptautinių žurnalų puslapius turbūt yra nelengva?
Jaunas tyrėjas, neturėdamas pirminių pagrindų, negali pradėti kurti tarptautinio lygio mokslo. Jei doktorantas nerašė publikacijų į užsienio žurnalus, jei jo vadovas buvo linkęs rašyti Lietuvos žurnaluose, tikėtis, kad toks jaunas žmogus tuoj pat bus žinomas tarptautiniame kontekste, būtų naivu. Reikia įdirbio, ir žinoti kaip tai daroma.
Jaunas tyrėjas, neturėdamas pirminių pagrindų, negali pradėti kurti tarptautinio lygio mokslo. Jei doktorantas nerašė publikacijų į užsienio žurnalus, jei jo vadovas buvo linkęs rašyti Lietuvos žurnaluose, tikėtis, kad toks jaunas žmogus tuoj pat bus žinomas tarptautiniame kontekste, būtų naivu. Reikia įdirbio, ir žinoti kaip tai daroma.
Turbūt nesuklysiu sakydama, kad Lietuvos mokslininkai šiuos 25-erius metus siekė identifikuoti save: lyginti save su kitais, prilygti Vakarų Europos mokslininkams. Kaip, įvertinant praėjusį dešimtmetį, Jūsų nuomone, šis procesas vyko: skausmingai, natūraliai, stichiškai?..
Nuolatinis spaudimas keistis visada yra nelengvas. Žmogus iš esmės yra konservatyvi būtybė, norinti daryti tai, ką moka ir žino geriausiai. Visada turi save perlaužti. Bet visgi noriu pasakyti, kad ypatingos dramos šiame mokslo pokyčių kontekste nebuvo. Tarptautinis mokslas egzistavo visada, net tarybiniais laikais. Tai tikrai nebuvo mums nauja. Žinoma, kitimo procesas buvo sunkus, kai kam ir skausmingas. Didelė Lietuvos mokslinio potencialo dalis buvo vyresni žmonės. O kuo esi vyresnis, tuo sunkiau įsisavinti naujus reikalavimus. Bet visgi tai yra asmeniniai dalykai, o bendrame kontekste, mano nuomone, mokslas per šiuos 25-erius metus evoliucionavo natūraliai.
Nuolatinis spaudimas keistis visada yra nelengvas. Žmogus iš esmės yra konservatyvi būtybė, norinti daryti tai, ką moka ir žino geriausiai. Visada turi save perlaužti. Bet visgi noriu pasakyti, kad ypatingos dramos šiame mokslo pokyčių kontekste nebuvo. Tarptautinis mokslas egzistavo visada, net tarybiniais laikais. Tai tikrai nebuvo mums nauja. Žinoma, kitimo procesas buvo sunkus, kai kam ir skausmingas. Didelė Lietuvos mokslinio potencialo dalis buvo vyresni žmonės. O kuo esi vyresnis, tuo sunkiau įsisavinti naujus reikalavimus. Bet visgi tai yra asmeniniai dalykai, o bendrame kontekste, mano nuomone, mokslas per šiuos 25-erius metus evoliucionavo natūraliai.
Bet per šiuos metus daug žmonių, kurie būtų kūrę mokslą Lietuvoje, pasirinko darbą užsienyje.
Tai priklauso nuo mūsų požiūrio į emigraciją iš Lietuvos. Mano nuomone, jei mokslo daktarai emigruoja į užsienį rinkti braškių ar dirbti senelių namuose, yra didelė tragedija, nes mes prarandame savo įdėtas pastangas, prarandame mokslinį kultūrinį potencialą. Bet jei mokslo daktarai užsienyje dirba mokslininkais, mano manymu, tai nėra problema. Žinoma, iš Lietuvos išvažiuoja daugiau žmonių nei grįžta. Tai lemia ekonominės sąlygos. Globalizacija vyksta visur, tautų maišymasis yra natūralus procesas, turintis labai daug teigiamų pusių. Juk mūsų bendradarbiavimas su užsienio institucijomis labai dažnai yra pagrįstas ryšiais su tais lietuviais, kurie yra emigravę. Ir taip yra ne tik Lietuvoje. Štai Suomijoje „Nokia“ į mobiliųjų telefonų gigantą transformavosi iš guminių batų gamybos įmonės. Prie šios „Nokios“ transformacijos labai daug prisidėjo tai, kad buvo bendradarbiauta su suomiais, kurie buvo išvažiavę į Kaliforniją, į Silicio slėnį.
Tai priklauso nuo mūsų požiūrio į emigraciją iš Lietuvos. Mano nuomone, jei mokslo daktarai emigruoja į užsienį rinkti braškių ar dirbti senelių namuose, yra didelė tragedija, nes mes prarandame savo įdėtas pastangas, prarandame mokslinį kultūrinį potencialą. Bet jei mokslo daktarai užsienyje dirba mokslininkais, mano manymu, tai nėra problema. Žinoma, iš Lietuvos išvažiuoja daugiau žmonių nei grįžta. Tai lemia ekonominės sąlygos. Globalizacija vyksta visur, tautų maišymasis yra natūralus procesas, turintis labai daug teigiamų pusių. Juk mūsų bendradarbiavimas su užsienio institucijomis labai dažnai yra pagrįstas ryšiais su tais lietuviais, kurie yra emigravę. Ir taip yra ne tik Lietuvoje. Štai Suomijoje „Nokia“ į mobiliųjų telefonų gigantą transformavosi iš guminių batų gamybos įmonės. Prie šios „Nokios“ transformacijos labai daug prisidėjo tai, kad buvo bendradarbiauta su suomiais, kurie buvo išvažiavę į Kaliforniją, į Silicio slėnį.
Taigi, manau, kad emigracija, kai žmonės išvažiuoja dirbti geresnėmis sąlygomis, nėra praradimas Lietuvai. Jei mes su išvažiavusiaisiais elgiamės teisingai, jų neniekiname, tai jie būtinai kuria nors forma grįš. Galbūt ne patys, galbūt ryšiais, parama, bet tai tikrai nėra mūsų prarastoji karta.
Daug potencialių mokslininkų išėjo į verslo sektorių…
Tarybiniais laikais visuomenės struktūra buvo iškreipta, nes tuomet verslus žmogus turėjo arba taikytis su ideologine priespauda ir daryti socialistinį verslą, arba nuo jo pabėgti kur nors kitur. Tuo laiku daug žmonių rinkdavosi mokslo institucijas kaip užuovėją. Tai galiu pasakyti ir iš savo asmeninės patirties. Kai rinkausi, į kurį universitetą stoti, išsyk atmečiau galimybę stoti į socialinius mokslus, mediciną atmečiau dėl savo asmeninių savybių. O tada man liko fizika, matematika ir chemija. Daugiau neturėjau iš ko rinktis. Noriu pasakyti, kad daug žmonių į mokslą atėjo ne dėl to, kad labai to norėjo, o dėl to, kad buvo tokios sąlygos. Vėliau ir išėjimas į verslą buvo natūralus. Žinoma, dalis žmonių į verslą išėjo dėl to, kad 1990 metais, atgavus
Tarybiniais laikais visuomenės struktūra buvo iškreipta, nes tuomet verslus žmogus turėjo arba taikytis su ideologine priespauda ir daryti socialistinį verslą, arba nuo jo pabėgti kur nors kitur. Tuo laiku daug žmonių rinkdavosi mokslo institucijas kaip užuovėją. Tai galiu pasakyti ir iš savo asmeninės patirties. Kai rinkausi, į kurį universitetą stoti, išsyk atmečiau galimybę stoti į socialinius mokslus, mediciną atmečiau dėl savo asmeninių savybių. O tada man liko fizika, matematika ir chemija. Daugiau neturėjau iš ko rinktis. Noriu pasakyti, kad daug žmonių į mokslą atėjo ne dėl to, kad labai to norėjo, o dėl to, kad buvo tokios sąlygos. Vėliau ir išėjimas į verslą buvo natūralus. Žinoma, dalis žmonių į verslą išėjo dėl to, kad 1990 metais, atgavus
Nepriklausomybę, padėtis mokslo įstaigose buvo išties sunki. Tai buvo laikas, kai studentai per keletą dienų Gariūnų turguje galėjo uždirbti daugiau nei jų dėstytojai per mėnesį universitete. Žinoma, psichologiškai tai buvo labai sunku išgyventi. Klausimas, kodėl esi universitete, buvo be aiškaus atsakymo. Čia mes labai daug praradome, iš tikrųjų atsirado kartų „skylė“.
Dėl to dabar nebeturime keturiasdešimtmečių mokslininkų kartos?
Taip, mes netekome šios mokslininkų kartos. Nes tais laikais negalėjai kurti mokslo. Jeigu jauni žmonės ką nors gebėjo daugiau, tai jie ėjo į verslą arba išvažiuodavo į užsienį. Ta kartų „skylė“ turėjo ir kitų rimtų pasekmių. Mes tai prieš keletą metų pajutome universitete, kai į jį atėjo vaikai tų, kurie šeimas kūrė tik atgavus Nepriklausomybę. Tada gyvavo kita vertybių sistema.
Taip, mes netekome šios mokslininkų kartos. Nes tais laikais negalėjai kurti mokslo. Jeigu jauni žmonės ką nors gebėjo daugiau, tai jie ėjo į verslą arba išvažiuodavo į užsienį. Ta kartų „skylė“ turėjo ir kitų rimtų pasekmių. Mes tai prieš keletą metų pajutome universitete, kai į jį atėjo vaikai tų, kurie šeimas kūrė tik atgavus Nepriklausomybę. Tada gyvavo kita vertybių sistema.
Dabar kartais girdžiu visuomenės pasipiktinimą: jei moteris, įgijusi aukštąjį išsilavinimą, dirba sekretorės darbą, tai neva yra vėjais paleisti valstybės pinigai. Aš manau, kad moterų aukštasis išsilavinimas yra kertinis visuomenės išprusimo punktas. Nes būtent mamos (tėvai juk dirba) veikia vaikų išprusimą. Ne veltui sakoma, kad visuomenės išsilavinimas priklauso nuo tėvo algos ir mamos išsilavinimo. Apie ką kalbės mama su savo vaikais, jei ji nebus išsilavinusi? Apie drabužius ir maistą?
Apskritai, mano nuomone, išsilavinimas šeimoje yra pats svarbiausias dalykas. Jei vaikai nuo mažens mato, kad žinios, mokslas, kultūra yra svarbu, tai jie to ir sieks. Jei šeimoje bus akcentuojami lengvi pinigai, lengva karjera, vartojimo vertybės, tai tokia ir bus visuomenė. 1990 metais dalis susikūrusių šeimų siekė bet kokiais būdais ir kaip greičiau uždirbti pinigų, išgyveno vertybinę krizę. Šios kartos vaikai dabar universitete turėtų būti lyderiai, siekiantys sukurti naują dvasią ir pakeisti senąją kartą. Bet jų šiandien turime per mažai. Tačiau tikiu, kad tuoj ateis ir kita karta, kuri, neabejoju, turės gilesnes vertybes.
Kokia, Jūsų nuomone, didžiausia mokslo srities vertybė yra šiandien ir buvo prieš dešimtmetį? Ar vertybės mokslo srityje keitėsi?
Man atrodo, kad visuomenė iš universiteto tikisi šiek tiek per daug. Verslumo skatinimas, įvairūs „startupai“ jau tapo universiteto reikalu. Tai, kad mokykloje mokiniai nesidomi tiksliaisiais mokslais – taip pat universiteto reikalas. Susidaro nuomonė, kad universitetai yra vieta, kur turi būti išsprendžiamos visos problemos. Kita vertus, aš sutinku su tuo, kad universitetų vaidmuo visuomenės gyvenime turi būti kiek didesnis. Mums patiems reikėtų drąsiau ir dažniau išsakyti savo nuomonę. Universitetuose dirba protingi žmonės, ir jų generuojama mintis gali būti labai svari. Žinoma, čia svarbu nepasiduoti konjunktūrai, akademinio universiteto prestižo klausimas yra labai svarbus. Ir mes patys turime tai kurti. Universitetas turi būti labai solidi įstaiga, kuri neturėtų sau leisti veltis į politinius ginčus ar ekonomines diskusijas. Universiteto nuomonė turi būti kiek įmanoma objektyvi. Mes turime sakyti nuomonę, kuri paremta tuo, ką mes žinome, o ne tai, kokie yra kažkieno interesai.
Man atrodo, kad visuomenė iš universiteto tikisi šiek tiek per daug. Verslumo skatinimas, įvairūs „startupai“ jau tapo universiteto reikalu. Tai, kad mokykloje mokiniai nesidomi tiksliaisiais mokslais – taip pat universiteto reikalas. Susidaro nuomonė, kad universitetai yra vieta, kur turi būti išsprendžiamos visos problemos. Kita vertus, aš sutinku su tuo, kad universitetų vaidmuo visuomenės gyvenime turi būti kiek didesnis. Mums patiems reikėtų drąsiau ir dažniau išsakyti savo nuomonę. Universitetuose dirba protingi žmonės, ir jų generuojama mintis gali būti labai svari. Žinoma, čia svarbu nepasiduoti konjunktūrai, akademinio universiteto prestižo klausimas yra labai svarbus. Ir mes patys turime tai kurti. Universitetas turi būti labai solidi įstaiga, kuri neturėtų sau leisti veltis į politinius ginčus ar ekonomines diskusijas. Universiteto nuomonė turi būti kiek įmanoma objektyvi. Mes turime sakyti nuomonę, kuri paremta tuo, ką mes žinome, o ne tai, kokie yra kažkieno interesai.
Kalbant apie besikeičiančias mokslo vertybes, Europoje vyksta bendras posūkis nuo fundamentinio mokslo prie taikomojo. Labiau akcentuojama ta mokslo dalis, kuri gali pakeisti ekonomiką ir apskritai visuomenės gyvenimą. Mokslas dėl mokslo pradedamas vertinti daug mažiau. Ir šios tendencijos ateina į Lietuvą. Bent jau formaliai.
Žinoma, mokslo vertinimo sistema dar likusi tokia pati. Universiteto mokslininkai šiandien vertinami už mokslą mokslui. Bet pokyčiai šioje srityje bus neišvengiami. Pirma, universitetas tapo masinio mokymo dalis. Šiandien mažėja darbų, kuriuose nereikia universitetinio išsilavinimo. Mes kartais manome, kad visas problemas išspręs verslo sektorius. Deja, mano nuomone, verslo sektorius nesprendžia visų problemų. Pastebiu, kad verslo pageidavimai universitetui dažniausiai nesutampa su tuo, ko iš universiteto reikia visuomenei.
Verslo sektoriui reikia paruošto darbuotojo dabar, kad jis išsyk pradėtų dirbti. Tuo tarpu visuomenei reikia, kad universitetai paruoštų žmogų, kuris galėtų dešimtmečiais prisitaikyti prie besikeičiančių darbo sąlygų.
Kiek Lietuvoje yra įmonių, kurios sėkmingai funkcionuoja daugiau nei dešimt metų? O tuo tarpu universitetas ruošia žmones visam gyvenimui. Taigi, mano nuomone, mes turime klausytis verslo, bet tai nėra galutinis arbitras. Jei mes norime būti sėkmingi, turime Lietuvoje ruošti kiek įmanoma daugiau specialistų. Į universitetą besikreipiančios verslo įmonės iš mūsų ieško ne darbuotojų, o, grubiai sakant, projektų vadovų. Projektų vadovai turi savybę keisti įmones ir projektus. O gal net įkurti savo įmonę. Ir tai, žinoma, įmonėms kelia daug problemų, bet universitetų uždavinys ir yra ruošti tokius žmones, kurie yra aukštesnės kompetencijos nei kvalifikuotas darbininkas. Ir šių žmonių reikės labai daug. Jų skaičius lems, kiek ir kokios pramonės, verslo turėsime Lietuvoje. Ir nelabai svarbu, kas yra lyderiai.
Bet juk universitetas turi auginti lyderius?
Mums reikia ugdyti lyderius. Bet noriu pasakyti, kad jei mes turėsime labai gerus lyderius ir neturėsime vidutinio lygmens lyderių, tai ir tie labai geri lyderiai kurs verslą Kalifornijoje, o ne čia. O jei mes neturėsime labai aukšto lygmens lyderių, bet turėsime kvalifikuotus vidutinio lygmens lyderius, pas mus atvažiuos verslininkai ir kurs verslą čia. Mano nuomone, vidutinės grandies profesionalumo, kūrybingumo ir išsilavinimo lygis yra svarbiau negu atskirų lyderių auginimas. Lyderiai apskritai atsiranda natūraliai, juos reikia ugdyti, bet realiai čia daugiausiai nulemia asmeninės savybės.
Mums reikia ugdyti lyderius. Bet noriu pasakyti, kad jei mes turėsime labai gerus lyderius ir neturėsime vidutinio lygmens lyderių, tai ir tie labai geri lyderiai kurs verslą Kalifornijoje, o ne čia. O jei mes neturėsime labai aukšto lygmens lyderių, bet turėsime kvalifikuotus vidutinio lygmens lyderius, pas mus atvažiuos verslininkai ir kurs verslą čia. Mano nuomone, vidutinės grandies profesionalumo, kūrybingumo ir išsilavinimo lygis yra svarbiau negu atskirų lyderių auginimas. Lyderiai apskritai atsiranda natūraliai, juos reikia ugdyti, bet realiai čia daugiausiai nulemia asmeninės savybės.
Lietuvoje lyg ir visada egzistavo prieštaravimas – kas svarbiau: mokslinis straipsnis ar praktikoje įgyvendintas mokslo atradimas, mokslo teorija ar mokslo praktika? Kokia Jūsų nuomonė?
Tai yra didelė problema. Ir sunkiai sprendžiama. Mokslinio straipsnio vertė yra santykinai aiški fundamentiniuose moksluose. Bet apskritai mokslinis straipsnis, kaip vertybė, tapo labai problemiška. Mano nuomone, mokslo matavimas straipsniais „artėja į sieną“… Šis mokslininkų vertinimo būdas yra paprastas ir nėra visai beprasmis, bet jis neskatina tikro mokslinio darbo. Kai kuriems mokslininkams yra geriau publikuoti penkis vidutinius straipsnius negu vieną gerą arba penkis straipsnius, kurie iš esmės yra vienas ir tas pats. Ir nereikia dėl to kaltinti mokslininkų. Jei atlyginimas priklauso nuo straipsnių skaičiaus, ar mes galime iš mokslininkų reikalauti, kad jie iš savo didžiosios mokslinės sąžinės rašytų vieną labai gerą straipsnį per trejus metus? Taip negali būti.
Tai yra didelė problema. Ir sunkiai sprendžiama. Mokslinio straipsnio vertė yra santykinai aiški fundamentiniuose moksluose. Bet apskritai mokslinis straipsnis, kaip vertybė, tapo labai problemiška. Mano nuomone, mokslo matavimas straipsniais „artėja į sieną“… Šis mokslininkų vertinimo būdas yra paprastas ir nėra visai beprasmis, bet jis neskatina tikro mokslinio darbo. Kai kuriems mokslininkams yra geriau publikuoti penkis vidutinius straipsnius negu vieną gerą arba penkis straipsnius, kurie iš esmės yra vienas ir tas pats. Ir nereikia dėl to kaltinti mokslininkų. Jei atlyginimas priklauso nuo straipsnių skaičiaus, ar mes galime iš mokslininkų reikalauti, kad jie iš savo didžiosios mokslinės sąžinės rašytų vieną labai gerą straipsnį per trejus metus? Taip negali būti.
Net ir geriausiųjų žurnalų bandymai tobulinti straipsnius ir siekti aukštesnės jų kokybės kol kas yra bevaisiai. Neseniai buvo atliktas geriausių biomedicinos žurnalų, turinčių aukščiausią citavimo reitingą pasaulyje, tyrimas. Tyrimo rezultatai buvo išties šokiruojantys. 30 proc. straipsniuose pateiktų tyrimų rezultatai buvo neteisingi, 30 proc. tyrimų buvo nepakankamai aprašyti, kad juos būtų galima patikrinti, ir tik apie 30 proc. tyrimų buvo teisingi. Tai rodo, kad ši sistema mokslinę bendruomenę stumia publikuoti nepatikrintus, greitus ar net nepatikimus tyrimų rezultatus. Tai anksčiau ar vėliau turėtų keistis. Tai turėtų modifikuotis į kitą vertinimo sistemą, nes mes dabar tiesiog švaistome didžiulius resursus darydami ne tai, ko reikia.
O išradimų vertė?
Čia taip pat įžvelgiu analogišką situaciją. Nes ir išradimas gali būti bevertis. Mes bandome pakeisti straipsnius patentais, vildamiesi, kad tai yra vertybė. Bet, mano nuomone, tai iliuzija.
Čia taip pat įžvelgiu analogišką situaciją. Nes ir išradimas gali būti bevertis. Mes bandome pakeisti straipsnius patentais, vildamiesi, kad tai yra vertybė. Bet, mano nuomone, tai iliuzija.
Kodėl?
Dėl to, kad egzistuoja daugybė niekam nereikalingų patentų. Aš galiu užpatentuoti kėdutę, pastatomą ant pusantros kojos, kuri bus nauja, bet niekam nereikalinga. Patentų, kurie yra realiai naudojami, yra labai mažai. Kiek Lietuvoje patentų pardavimas atneša pajamų? Mano žiniomis, beveik nieko. Ir tai ne dėl to, kad Lietuvos žmonės nieko neišranda. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos duomenimis, universitetų, kuriuose plėtojama patentinė veikla būtų pelninga, yra labai mažai. Patentavimas ir patentų palaikymas yra labai brangus malonumas. „Aš išradau“ tikrai nėra lygu „aš esu turtingas“. Pirmiausia dėl to, kad daug išradimų yra niekam nereikalingi. Antra, tam, kad išradimą lydėtų komercinė sėkmė, reikia labai daug dedamųjų – sėkmingos ir didelės rinkos, kapitalo, žinojimo, teisingos veiksmų eigos, be to, Lietuvos rinka yra labai maža. Pavyzdžiui, Amerika turi didelę, homogeninę rinką ir taip atsiveriančias komercines galimybes. Tuo tarpu mes Lietuvoje neturime didelės rinkos, kurioje galėtume išbandyti, ar mūsų produktas pirkėjams patiktų. Ir dar vienas argumentas: sėkmingos, užkariaujančios didelę rinkos dalį įmonės susikuria ne dėl išradimų. Kokiu išradimu buvo paremtas „Facebook’as“? O ką išrado „Apple“? Jokio esminio išradimo šiuose versluose nebuvo.
Dėl to, kad egzistuoja daugybė niekam nereikalingų patentų. Aš galiu užpatentuoti kėdutę, pastatomą ant pusantros kojos, kuri bus nauja, bet niekam nereikalinga. Patentų, kurie yra realiai naudojami, yra labai mažai. Kiek Lietuvoje patentų pardavimas atneša pajamų? Mano žiniomis, beveik nieko. Ir tai ne dėl to, kad Lietuvos žmonės nieko neišranda. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos duomenimis, universitetų, kuriuose plėtojama patentinė veikla būtų pelninga, yra labai mažai. Patentavimas ir patentų palaikymas yra labai brangus malonumas. „Aš išradau“ tikrai nėra lygu „aš esu turtingas“. Pirmiausia dėl to, kad daug išradimų yra niekam nereikalingi. Antra, tam, kad išradimą lydėtų komercinė sėkmė, reikia labai daug dedamųjų – sėkmingos ir didelės rinkos, kapitalo, žinojimo, teisingos veiksmų eigos, be to, Lietuvos rinka yra labai maža. Pavyzdžiui, Amerika turi didelę, homogeninę rinką ir taip atsiveriančias komercines galimybes. Tuo tarpu mes Lietuvoje neturime didelės rinkos, kurioje galėtume išbandyti, ar mūsų produktas pirkėjams patiktų. Ir dar vienas argumentas: sėkmingos, užkariaujančios didelę rinkos dalį įmonės susikuria ne dėl išradimų. Kokiu išradimu buvo paremtas „Facebook’as“? O ką išrado „Apple“? Jokio esminio išradimo šiuose versluose nebuvo.
O gal tuomet būtų naudinga ne kurti savo verslą, o padaryti išradimą ir pardavinėti licencijas?
Licencijų gali niekas nepirkti, nes išradimą tiesiog pavogs. Bet kokį išradimą galima truputį modifikuoti. Tada išradėjas, norintis gauti solidų atlyginimą už licenciją, turi turėti visą sistemą, ginančią išradimą. Ir tai kainuoja brangiai, daug brangiau nei išradimo registracija. O teismai ir teismų procesai taip pat kainuoja milžiniškus pinigus. Kita vertus, yra didelė dalis verslo rinkos, kurioje viskas keičiasi taip greit, kad niekas net neketina ko nors patentuoti.
Licencijų gali niekas nepirkti, nes išradimą tiesiog pavogs. Bet kokį išradimą galima truputį modifikuoti. Tada išradėjas, norintis gauti solidų atlyginimą už licenciją, turi turėti visą sistemą, ginančią išradimą. Ir tai kainuoja brangiai, daug brangiau nei išradimo registracija. O teismai ir teismų procesai taip pat kainuoja milžiniškus pinigus. Kita vertus, yra didelė dalis verslo rinkos, kurioje viskas keičiasi taip greit, kad niekas net neketina ko nors patentuoti.
Ko Lietuvoje reikia, kad augtų jaunas tyrėjas: didesnio valstybinio rėmimo, finansinio pagrindo ar asmeninių tyrėjų bruožų?
Pagrindinis dalykas yra paties tyrėjo ir mokslininko noras. Aplinka tiesiog turi sudaryti sąlygas, kad jis gerai jaustųsi. Šiuo metu doktoranto stipendija yra 330 eurų. Pagal naująjį įstatymą jis turi teisę dirbti pusę etato lektoriaus darbą. Tai sudarytų 200 eurų. Taigi jaunas protingas žmogus turi gyventi už 500 eurų per mėnesį.
Pagrindinis dalykas yra paties tyrėjo ir mokslininko noras. Aplinka tiesiog turi sudaryti sąlygas, kad jis gerai jaustųsi. Šiuo metu doktoranto stipendija yra 330 eurų. Pagal naująjį įstatymą jis turi teisę dirbti pusę etato lektoriaus darbą. Tai sudarytų 200 eurų. Taigi jaunas protingas žmogus turi gyventi už 500 eurų per mėnesį.
Žinoma, visada yra žmonių, kurie tiesiog mėgsta mokslą, bet iš esmės jauniems tyrėjams trūksta finansinio rėmimo, reikėtų, kad jis augtų. Reikia pasakyti, kad visose šalyse jauniems mokslininkams nėra lengva, bet pas mus sąlygos yra dar kiek sunkesnės.
Mokslininko karjera, darbas universitete visada bus mažiau apmokamas nei versle. Tačiau universitetas turi daug privalumų, kurių neturi joks verslas. Universitete turime labai didelę veiklos laisvę. Kita vertus, mokslininkai visose savo karjeros pakopose turi gauti tokią algą, kuri leistų jiems jaustis oriai. Doktorantas neturėtų būti turtingesnis už savo bendraamžį, dirbantį banke, bet visgi jis turi gyventi oriai. Šiandien jaunojo mokslininko statusas yra per žemas.
Kurios VGTU mokslo sritys, Jūsų nuomone, turi didžiausias perspektyvas plėstis ateityje?
Mes ir dabar universitete turime mokslo sričių, kuriose išlaikėme ir išlaikysime gerą aukštą mokslinį lygį, bet ateityje, mano nuomone, turėtų plėstis transporto inžinerijos sritis. Transporto sritis, kaip būtina Lietuvai, ji visada bus pakankamai gerai skatinama ir jos laukia didelės perspektyvos. Dar kita perspektyvi sritis – IT. Statyba, aplinkos apsauga – tai sritys, kuriose visada turėsime potencialo. Akivaizdus poreikis yra stiprinti mechanikos mokslus.
Mes ir dabar universitete turime mokslo sričių, kuriose išlaikėme ir išlaikysime gerą aukštą mokslinį lygį, bet ateityje, mano nuomone, turėtų plėstis transporto inžinerijos sritis. Transporto sritis, kaip būtina Lietuvai, ji visada bus pakankamai gerai skatinama ir jos laukia didelės perspektyvos. Dar kita perspektyvi sritis – IT. Statyba, aplinkos apsauga – tai sritys, kuriose visada turėsime potencialo. Akivaizdus poreikis yra stiprinti mechanikos mokslus.
Galerija
