Naujausiuose moksliniuose tyrimuose kultūros ekonomika vis dažniau pristatoma ne kaip periferinė ekonomikos sritis, o kaip konkurencingas ekonomikos segmentas, stiprinantis šalies įvaizdį tarptautinėje arenoje, pritraukiantis talentus bei kuriantis inovacijas. Ar kultūros ekonomika gali tapti naujuoju šalių konkurencingumo varikliu?
Kultūra šiandien reiškia kur kas daugiau nei vien tik meną, pramogas, paveldą ar tautos tapatybės atspindį – tai ir reikšminga ekonominė veikla, daranti įtaką darbo rinkai, miestų plėtrai bei inovacijoms. Kartu kultūra ir ekonomika – tarpdisciplininė mokslinių tyrimų sritis, jungianti kūrybingumą ir verslumą, vis labiau pripažįstama svarbia šiuolaikinės ekonomikos dalimi. Naujausiuose moksliniuose tyrimuose kultūros ekonomika vis dažniau pristatoma ne kaip periferinė ekonomikos sritis, o kaip konkurencingas ekonomikos segmentas, stiprinantis šalies įvaizdį tarptautinėje arenoje, pritraukiantis talentus bei kuriantis inovacijas. Ar kultūros ekonomika gali tapti naujuoju šalių konkurencingumo varikliu?
Nors pastaruoju metu mokslininkai savo tyrimuose skiria vis daugiau dėmesio šiai temai, vis dar nėra vieningo požiūrio į kultūros ekonomikos koncepciją. Atsižvelgdama į tai, atlikau tyrimą, kuriuo siekiau ne tik įvardinti kas yra kultūros ekonomika, tačiau ir kokią įtaką ji turi šalių konkurencingumui. Kaip jau sufleruoja ir pati sąvoka, kultūros ekonomika yra plati tyrimų sritis, apimanti naująsias technologijas, kultūros institucijas, turizmą, kultūrines grupes, kultūros produktus ir paslaugas bei jų indėlį į ekonomiką bei socialinę aplinką.
Minėti kultūros ekonomikos aspektai glaudžiai siejasi su šalies konkurencingumo koncepcija t. y. šalies gebėjimu pasiekti ir išlaikyti ekonominį ir socialinį vystymąsi, skubiai reaguojant į rinkos pokyčius ir taip išlaikant savo pozicijas joje.
Kyla klausimas: kiek kultūros ekonomika gali daryti įtaką šalies konkurencingumui? Tam buvo sukurtas kultūros ekonomikos konkurencingumo indeksas. Jį taikant, įvertintas 11 Europos Sąjungos šalių kultūros ekonomikos konkurencingumas.
Per analizuotą 2014–2022 m. laikotarpį Slovėnija tris metus iš eilės išsilaikė kultūros ekonomikos konkurencingumo viršūnėje. Tokie rezultatai – ne atsitiktinumas. Šalies kultūros politikos dokumentai rodo, kad sėkmę lėmė aiškūs ir kryptingi politiniai sprendimai: nuosekliai augantis finansavimas kultūros paveldui, muziejams, bibliotekoms, tikslinga parama savarankiškai dirbantiems kultūros kūrėjams bei nuolatinės kvalifikacijos kėlimo programos viešajame sektoriuje dirbantiems kultūros darbuotojams. Tokios priemonės ne tik sustiprino kultūros infrastruktūrą, bet ir padėjo Slovėnijai įgyti apčiuopiamą konkurencinį pranašumą Europos šalių kontekste. Tai rodo, kad investicijos į kultūrą atsiperka ne tik simboline, bet ir ekonomine prasme.
Tuo tarpu Lietuva 2014–2015 m. buvo tarp kultūros ekonomikos lyderių – tuo metu šalis pirmavo tarp analizuotų Europos valstybių užimdama pirmąją bei antrąją vietas. Tačiau jau nuo 2016-ųjų šios pozicijos ėmė prastėti, ir Lietuva daugiau niekada nepateko į stipriausiųjų trejetą.
Kodėl taip nutiko? Kultūros politikos dokumentai, tokie kaip strategija „Kultūra 2030“, atskleidžia svarbią tendenciją: nors ilgą laiką kultūros paslaugų vartojimas Lietuvoje išliko stabilus, visuomenės finansinė parama šiam sektoriui ėmė mažėti. Kultūros įstaigos vis dažniau susiduria su lėšų stygiumi ir prastėjančiomis galimybėmis pritraukti rėmėjus. Be to, trūksta iniciatyvų kurti ir eksportuoti šiuolaikiškus, kultūra grįstus produktus bei paslaugas – tai reiškia, kad Lietuvos kultūrinis potencialas lieka neišnaudotas, o šalies konkurencingumas šioje srityje silpnėja.
Kita vertus, yra ir pozityvių ženklų – kultūros infrastruktūra Lietuvoje gana gerai išplėtota, o tai rodo, kad bent savivaldybių lygmeniu kultūra laikoma svarbia sritimi ir yra aktyviai remiama. Galbūt atėjo metas, kai reikia ne tik išsaugoti tai, kas sukurta, bet ir drąsiai investuoti į naujus, šiuolaikiškus kultūros ekonomikos sprendimus.
Apibendrinant galima teigti, kad kultūros ekonomika vis drąsiau skinasi kelią kaip vienas iš esminių šiuolaikinių valstybių konkurencingumo variklių – ji ne tik skatina ekonomikos augimą, bet ir stiprina tautinį identitetą, skatina inovacijas bei prisideda prie patrauklaus šalies įvaizdžio formavimo tarptautinėje arenoje.
Straipsnį parengė: VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto Ekonomikos inžinerijos katedros lektorė dr. Kristina Astikė
Galerija
