Ką tik vyko Europos paveldo dienos – Jums artimas ir aktualus renginys profesine prasme, tačiau kuo jis reikšmingas plačiajai visuomenei?
Europos paveldo dienos yra unikalus renginys. Kiek prisimenu, jis turėjo prasidėti apie 1969 m. Glazgo mieste, kai vietos savivaldybė nutarė jog yra labai daug objektų, kurių didžioji susidomėjusių žmonių masė nemato, ypatingai interjerų. Jie priprašė tų įdomiausių, pačių reikšmingiausių pagal jų žinias objektų interjerų šeimininkų, kad vieną dieną per metus įleistų žingeidžius piliečius pamatyti kokie vertingi vidaus įrengimai, įvairūs paveldo objektai, tapyba, baldai, bendrai interjeras. Manau, kadangi paveldas jaunėja, tokios dienos yra labai prasmingas renginys.
Kodėl svarbu tirti regionuose esančius daug kam galbūt mažai žinomus objektus?
Kažkada daviau interviu a. a. Valentinui Mitė. Iš kalbos išėjo, ko gi tai Lietuvai trūksta, kaip reiktų tą paveldą tausoti, puoselėti? Sakiau: „Žmonių nėra. Reikia, kad būtų bent 10 milijonų protingų žmonių. O dabar yra 2,5. Pusė jų tokie pensininkai kaip aš, dar pusė vaikai. O dar pusė – išvažiavę“. Mes nepadarom tokio ekonominio ir intelektualus dydžio vidaus produkto, nesukuriam pakankamai pridėtinės vertės. Koks paveldas, kai kultūros paveldas yra politizuotas, valdomas įvairių biologų, dendrologų, trūksta rimtesnių specializuotų architektų… Nūdienos „plėtotojai, vystytojai nekilnojamojo turto“ savanaudiškai tuo sėkmingai naudojasi, nes kelios vykdomos mokymo programos šalyje yra siauro profilio ir tendencingos, nepateikia kultūros paveldo visumos „pločio ir gylio“…
Regionuose darbo nėra, kultūros transliavimo trūksta, veikia tik pavieniai židiniai, nėra ilgalaikių strategijų…. Manau, kad viskas įvyko prieš 25 metus, kada kažkas paleido „ne taip reikalus su ugdymu“ ir dabar veiklių žmonių sąmonėse, ne tokių senų kaip aš, yra blogas santykis su turimomis Kultūros paveldo vertybėmis. Ir tai didžiausia bėda Lietuvos. Dėl to viskas ir nyksta. Neatstatomai.
Su studentais dalyvavote Europos paveldo dienose pristatydami parodą, kurioje eksponuojami Naujojo Daugėliškio šv. Joakimo ir šv. Onos bažnyčios meninių ypatumų tyrimai. Kodėl būtent ši bažnyčia?
Taip sutapo. Mano klasiokė Indrė Gruodienė ten „siaučia“ daugelį metų – ji yra Naujojo Daugėliškio bendruomenės pirmininkė. O prieš dvejus metus pavasario pabaigoje sutikau fakulteto kieme kolegę Ladą Markejevaitę, kuri guodėsi, kad nori pailsėt, kur nors išvažiuot iš miesto, o dar apmatavimų praktiką reikia organizuoti. Pasakiau „važiuok į Daugėliškį, atsigausi…“ Ir nuvažiavo. Viską padarė labai greitai, suorganizavo transportą, ištempė besispyriojančius pirmakursius… Su studentais atliko bažnyčios apmatavimus per nepilnas dvi savaites. Turi dabar klebonas brėžinius Autocad‘e, na ir ką, kad neturi jis Autocad. O po to natūraliai, tie patys studentai antram kurse, pas mane turi Struktūrinę architektūrinio objekto analizę. Tai sakau: „turite brėžinius, imame ir darome tą bažnyčią“. Mane labai seniai lankė mintis, kad reikia jau „išeiti“ iš Vilniaus, per kurio, negražiai pasakius, bažnyčias esam keliskart „perėję“. Reiktų gal ir Vilniuje bendruomenėms, vienuolynams, bažnyčioms, klierikams daryti parodinius dalykus, nes visko turime tiek daug, reikia tik truputėlio laiko tam, kad būtų galima išeksponuoti ir „paleisti“ į viešumą.
Kuo ypatinga Jūsų taikoma tyrimų metodika su studentais?
Tai ne mano metodika. Ilgametis mūsų fakulteto dekanas, dėstytojas, profesorius, daktaras, amžiną atilsį, mano mokytojas Rimantas Buivydas ją padarė tuo metu, tik kai buvo pakviestas į VISI (Vilniaus inžinerinis statybos institutas, dabar VILNIUS TECH) apie 1990 – 1991 metus. Sėdo ir padarė per vasarą metodiką su ta mintim, kad mokymo modulio tikslas yra parodyti studentams kaip ir iš kokių dalykų susideda architektūrinio objekto sankloda, kuris sėkmingai išlaikė patį didžiausią egzaminą LAIKU. Bažnyčios, sakraliniai statiniai tam labiausiai tinka. Aš labai didžiuojuosi, kad laikas nuo laiko ją galiu šiek tiek papildyti, visada su ta mintim, kad ji neišeitų už profesoriaus nubrėžtų rėmų kokybinių parametrų… Dabar planuose žvilgsnis kitur. Vilnius yra Vilnius. Ten bažnyčios praktiškai tirtos po du ir daugiau kartų. Labai prasminga visa tai matyti tokioje perspektyvoje, kada kažkur priekyje ,,mojuojasi“ studentų darbų pagalba sukurti vieši leidiniai apie jas… Leidiniai, kurie pakankamai aiškia kalba nuostabiai papildytų Vilniaus, Lietuvos paveldo informacijos klodus, ženkliai padidintų kultūros vertybių sklaidos galimybes ne tik lietuvių kalba.
Ar Lietuvoje pakankamai atliekama tyrimų, koks realus poreikis tyrimų? Gal reikalingi kažkokie esminiai pokyčiai, siekiant išsaugoti vertingus objektus?
Pagrindinis dalykas, matyt, yra sovietmetis, kai buvo nutraukta natūrali raidos, tradicijos tąsa. Tyrimų procesas turėtų būti nenutraukiamas. Per tai praradome labai daug bažnytinio paveldo, labai daug kilnojamų kultūros vertybių, ypač rašytinių šaltinių. Matyt dėl to dabar vienas parametras iš esmės yra labai keistas. Tai Kultūros Vertybių apsaugai skiriama ta pati Nacionalinio biudžeto suma, skiriama jau praktiškai 33 metus. Tie vargani 7 ar pan. milijonų eurų per metus iš kurių pusę pasiima katalikų bažnyčia, kaip pats pagrindinis mūsų kultūros paveldo nekilnojamojo turto turėtojas, įvairioms tvarkyboms. Visa kita išmėtoma „po grašius“. Manau, kad tai ta pati problema. Lietuvoje tiesiog nesukuriama pakankamai pridėtinės vertės, kad būtų galima tikėtis ko nors tikrai reikšmingo iš kultūros paveldo. O nekilnojamojo kultūros paveldo objektai turi tokią keistą ypatybę – jeigu jie yra nenaudojami, paprastai, kaip taisyklė, jie numiršta gana greitai. Liūdna, tikrai labai liūdna.
Ar teko susidurti su objektais, kurių vertę įžvelgėte tik Jūs ar itin siauras ratas žmonių? Gal vis dar vyksta „kova“ dėl jų saugojimo?
Šiaip viskas iš dalies suskaičiuota, tiesiog sklaidos trūksta. Reikėtų vertybių skalę pakeisti, norint surasti kažkokias kitokias vertybes. Kas irgi būtų gerai. Bet dabar niekas jos nekvestionuoja, ir taip visiems gerai. Lietuvoje nėra atskiros stiprios paveldo apsaugos architekto paruošimo studijų programos. Reikėtų pasimokyti iš britų, škotų.
Esate ilgametis VILNIUS TECH dėstytojas, išleidęs ne vieną kartą specialistų. Ar pastebite kintantį požiūrį į paveldą?
Nedėstau 30 metų to paties. Viskas kinta. Kinta požiūris, kinta paveldo savybių supratimas. Aš manau, kad studentai save projektuoja dabar visai kitaip… Man reikia labai daug pastangų grąžinti studentus į tas gėrybes, kuriomis aš dabar džiaugiuosi. Yra praktiniai užsiėmimai, ne tik teorija, per kuriuos jie tą užtaisą labiausiai pajunta, bet to supratimo reikia gerokai daugiau. Šiaip manau auklėjimas (nuo sąmoningo amžiaus ir anksčiau) ir ugdymas yra svarbiausia. Esu lankęsis įvairiose architektūros mokyklose ir pas mus tikrai mokosi labai motyvuoti studentai. Labai gaila, kad tas Nekilnojamojo turto paveldo apsaugos kursas labai siauras ir mažas. Juk jie turėtų pradėti mokytis jau nuo trečio kurso, kai archtektūrinio išsilavinimo bazę jau „pagauna“, tada turėtų kibti rimtai ir į paveldosaugą.. gerokai rimčiau. Viskas gali būti gerokai kokybiškiau pakeista ir per praktikas, nes vien tik teorija kartais yra „juoda, atsieta nuo suprantamos realybės“, pasikeistų požiūris. Kitiems metams esu sugalvojęs ciklą praktikų. Architektui būtina pajausti medžiagą, ypač tradicines medžiagas ir jų panaudojimą kultūros paveldo tvarkyboje, kurios yra išlaikę laiko egzaminą.
Primename, kad iki rugsėjo 30 d. galite aplankyti VILNIUS TECH Architektūros fakulteto II kurso studentų darbų parodą „Naujojo Daugėliškio šv. Joakimo ir šv. Onos bažnyčios meninių ypatumų atskleidimas“ Naujojo Daugėliškio kultūros centre, Mokyklos g. 2, Ignalinos r. (Indrė Gruodienė, Naujojo Daugėliškio bendruomenės pirmininkė, +37065287466, Nijolė Gluchovienė, Naujojo Daugėliškio Kultūros namų vadovė, +370 654 51 711)
Daugiau informacijjos apie parodą čia.
Galerija
