Stojantiesiems

Autonominiams automobiliams pasiruošusios valstybės: Lietuva iššūkio dar nepriėmė

Sausio 6, 2021

Keliuose vis dar įvykstant daugybei eismo įvykių, pasitelkiami nauji problemos sprendimo būdai – eismo dalyvių švietimas, infrastruktūros gerinimas, modernūs automobiliai. Garsiai kalbama ir apie autonominio vairavimo privalumus: šis vairuotojo įsikišimo nereikalaujantis keliavimo būdas gali padėti ne tik išvengti daugybės eismo įvykių, bet ir užtikrinti žmonių gerovę ir didinti verslo socialinę atsakomybę, mažinant aplinkos taršą. Covid 19 pandemijos kontekste, siuntų pristatymo galimybė nedalyvaujant vairuotojui, taip pat tampa labai patrauklia. Keletas šalių diegiant automomines transporto priemones jau dabar yra padariusios nemenką pažangą, tačiau Lietuvoje šių inovacijų dar teks palaukti. 

Geriausia padėtis – Azijoje 

Valstybių pasirengimą autonominiams automobiliams, atskleidžia trečius metus iš eilės tarptautinės audito ir mokesčių konsultavimo paslaugų bendrovės KPMG sudaromas AVRI (angl. Autonomous Vehicles Readiness Index) indeksas. Jo rezultatai paremti 28 individualiais matavimo vienetais, apimančiais 4 skirtingus vertinimo aspektus: valstybės politiką ir teisės aktus, apibrėžiančius autonominių transporto priemonių naudojimą ir testavimą; technologijų tobulinimui ir kibernetiniam saugumui užtikrinti skiriamas lėšas; mobilaus ryšio stiprumą, aprėptį ir greitį, kelių kokybę, įkrovimo stočių skaičių; vartotojų prisitaikymą prie naujų technologijų. 

Įvertinus minėtus kriterijus, geriausią rezultatą šiemet pademonstravo pietryčių Azijoje esantis Singapūras. Už Lietuvą plotu net 90 kartų mažesnė šalis pastaruoju metu gerokai išplėtė autonominių automobilių testavimo ribas, kurios užima apie 1000 kilometrų arba dešimtadalį visų Singapūro kelių. Norima, kad nuo 2022 metų trijose šalies vietovėse kursuotų ir autonominiai autobusai – jau dabar apie 100 autobusų vairuotojų perkvalifikuojami į saugumo operatorius. Kaip teigia Dainius Pupkevičius, „KPMG Baltics“ Valdymo ir rizikos konsultacijų departamento vadovas, didelį postūmį autonominių transporto priemonių parko plėtrai šioje šalyje turės elektromobilių įkrovimo stotelių tinklo plėtra. 

„Šių taškų skaičių per dešimtmetį planuojama padidinti nuo 1,6 tūkst. iki 28 tūkstančių. Tokioje mažoje valstybėje kaip Singapūras ši plėtra neabejotinai palies daugumą gyventojų – patogumas ir plečiamos testavimo ribos skatins juos įsigyti elektra varomas transporto priemones. Jose dažniausiai ir pritaikomos autonominio vairavimo technologijos“, – sako D. Pupkevičius. 

Tai patvirtina ir Ispanijos mokslininkų tyrimas „Autonominis vairavimas: vaizdas iš paukščio skrydžio“, teigiantis, jog elektra varomų transporto priemonių paplitimas yra viena svarbiausių priežasčių automobilių „autonomijai“ plisti. 

Trejetuke – dvi Europos šalys 

Į labiausiai autonominiams automobiliams pasirengusių valstybių trejetuką pateko ir dvi Europos atstovės. Pernai sąraše pirmavę Nyderlandai toliau išlieka lyderiais pagal elektromobilių įkrovimo stočių vienam gyventojui skaičių, o pagal kelių kokybę, užimamą elektromobilių ir hibridinių automobilių rinkos dalį (15 proc.) yra antroje vietoje abejose kategorijose. Pernai šalyje buvo išplėsta išmaniųjų įtaisų naudojimo keliuose infrastruktūra. Pavyzdžiui, išmanieji šviesoforai, kurie bevieliu ryšiu autonominėms transporto priemonėms siunčia informaciją apie savo statusą, pernai pritaikyti 60 naujų vietovių. 

Anot „KPMG Baltics“ atstovo, dėl panašių oro sąlygų, Lietuvai autonominių transporto priemonių taikyme pavyzdžiu galėtų tapti Norvegija. Ji šiemet išsilaikė trečioje AVRI indekso vietoje – net 56 proc. šioje šalyje pernai įsigytų naujų automobilių buvo elektromobiliai ar hibridai. Tam įtakos turėjo už jų įsigijimą taikomos subsidijos ir dideli mokesčiai transporto priemonėms su vidaus degimo varikliais bei kurui. 

„Gyventojus rinktis elektra varomas transporto priemones motyvuoja ir sėkmingi jų pritaikymo pavyzdžiai – šalies sostinėje Osle specialiais maršrutais keleivius vežioja autobusai be vairuotojų, miesto oro uoste šios transporto priemonės valo apsnigtą ir apledijusią teritoriją, po Norvegijos fjordus plaukioja autonominiai keltai. Gyventojams svarbu, kad iki 20 km/h padidintas autonominių transporto priemonių greitis, jos testuojamos esant ir sudėtingoms vairavimo sąlygoms. Visa tai didina pasitikėjimą naujovėmis ir skatina plėtrą“, – teigia D. Pupkevičius. 

Lietuva – nutolusi nuo lyderių 

KPMG tyrimo rezultatai atskleidžia, kad nemažai šalių sparčiai juda link autonominių automobilių technologijų visuotinio įvedimo: skatinamos su jomis susijusios inovacijos, tobulinami procesai, vystoma ir įteisinama atitinkamų įstatymų bazė. Kaip teigia Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) dėstytojas doc. dr. Vigilijus Sadauskas, Lietuvai čia reikia gerokai pasitempti. Daug ką pasako Europos automobilių gamintojų asociacijos duomenys, kad Lietuva patenka į penketuką Senojo žemyno šalių su mažiausiai įkrovimo stotelių – kai Nyderlandai gali pasigirti turintys jų daugiau nei 40 tūkst., Lietuvoje šis skaičius kone 200 kartų mažesnis. 

„Didžiausia problema Lietuvoje visgi yra teisinis reglamentavimas ir su juo susiję niuansai – šalyje dar prieš 20 metų reikėjo pakeisti kelio ženklų numeraciją, suvienodinti ją su kitomis šalimis, tačiau iki šiol tai nėra padaryta. Tuomet reikės sukurti testavimo zonas, susitarti, koks bus autonominių transporto priemonių draudimas, kaip bus nustatoma atsakomybė eismo įvykių metu ir taip toliau. Procesų pagreitėjimui galbūt pagelbės autonominių automobilių pritaikymui didelį dėmesį skiriančios Jungtinės Tautos (JT) ir jų priimtos konvencijos, kurios turi įstatymo galią. Pavyzdžiui, kai Lietuva 1990 metais ratifikavo 1968 metų JT Kelio ženklų ir signalų bei Kelių eismo konvencijas, turėjo jos nuostatas perkelti į įstatymus, tad analogiškai turės pasielgti ir su kitomis sutartimis. Išsprendus šias problemas, visa kita atrodo optimistiškai – gerokai lenkiame kitų valstybių atstovus pagal išsivystymą informacinių technologijų srityje, autonominiams automobiliams reikalinga infrastruktūra taip pat gera“, – kalba doc. dr. V. Sadauskas. 

Pašnekovas įsitikinęs, kad padėtį reikėtų keisti dėl kelių priežasčių. Visų pirma – saugumas: nors Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atgavimo žuvusiųjų skaičius eismo įvykiuose 100 tūkst. šalies gyventojų sumažėjo maždaug keturis kartus, tačiau vis dar gerokai lenkiame Europos vidurkį. Sumažinti eismo įvykių ir juose nukenčiančių žmonių skaičių galėtų būtent autonominiai automobiliai – remiantis 2017 metų pagrindines Europos automobilių pramonės tendencijas ir iššūkius nagrinėjančios „GEAR 2030“ grupės duomenimis, 90 proc. eismo įvykių nulemia žmogus. Autonominių automobilių pagalba apribojus tokius iracionalius veiksmus kaip pavojingą manevravimą, nereikalingus sustojimus, netinkamus maršruto pasirinkimus būtų pagerintas saugumas ir padidinamas transporto efektyvumas. 

Galimybė verslui 

Platesnis dažniausiai elektra varomų autonominių automobilių įvedimas į rinką padėtų sumažinti oro taršą. Procesus paskatintų geresnės galimybės juos įsigyti ir dalinimosi šiomis transporto priemonėmis platformos, kuri veiktų taksi principu, sukūrimas. Anot doc. dr. V. Sadausko, tai sumažintų iškastiniu kuru varomų transporto priemonių skaičių miestuose, atsirastų galimybė atsisakyti taršaus viešojo transporto. 

„Vilniuje vienai šeimai tenka beveik po tris automobilius, tačiau vidutiniškai kiekvienas jų per metus nuvažiuoja tik apie 10 tūkst. kilometrų. Tai nėra efektyvu, retai naudojami automobiliai užima vietą kiemuose, vietoj to būtų galima rinktis kitus keliavimo būdus. Kadangi į autonominių automobilių ir jų panaudojimo pavėžėjimo paslaugoms tinklų plėtrą ateityje dėl galimybės patikimai investuoti turėtų koncentruotis vis daugiau verslo atstovų, ši technologija greičiausiai atpigs, bus taikoma plačiau. Aišku, pirma nemažai kainuos infrastruktūros diegimas, tačiau prototipai pirmiausiai galėtų būti pritaikomi mažesniuose miestuose taip neinvestuojant didžiulių lėšų, o vėliau plečiantis vartotojų tinklui mažės ir plėtros bei pačios inovacijos išlaikymo kaina. Nereikėtų nuogąstauti, kad žmonės nesusidomės, nes prisiminkime, kas buvo su mobiliaisiais telefonais, savitarnos kasomis ar mobiliuoju parašu – užteko kartą pamėginti, kad būtų pradedama šiomis inovacijomis naudotis nuolat“, – įsitikinęs pašnekovas. 

 

Galerija

Panašios naujienos

Nauja daktaro disertacija
Nauja daktaro disertacija
VILNIUS TECH didžiuojasi savo doktorantų disertacijomis, todėl VILNIUS TECH Biblioteka kviečia sekti skelbiamas naujas apgintas disertacijas. Šiandien pristatoma disertacija „Biofiltracijos medžiagų tyrimai ir taikymas šalinant iš biodujų sieros vandenilį“ („Research and application of biofiltration materials in the purification of biogas from hydrogen sulfide“), kurią parengė doktorantas Kamyab Mohammadi. Disertacija rengta 2022–2026 metais Vilniaus Gedimino technikos universitete, vadovė – doc. dr. Rasa Vaiškūnaitė. Disertacija ginama viešame Aplinkos inžinerijos mokslo krypties disertacijos gynimo tarybos posėdyje 2026 m. birželio 15 d. 10 val. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aula Doctoralis posėdžių salėje. Disertacijoje analizuojamas sieros vandenilio (H₂S) pašalinimas iš biodujų, taikant biofiltracijos metodą. Darbe sprendžiama viena pagrindinių biodujų panaudojimo problemų – efektyvus H₂S šalinimas, kadangi ši medžiaga yra toksiška, korozinė ir reikšmingai mažina biodujų energetinių sistemų eksploatacinį efektyvumą bei jų tarnavimo laiką. Pagrindinis tyrimo objektas – sieros vandeniliui šalinti iš biodujų skirtos biofiltracijos medžiagos: iš nuotekų dumblo pagamintos bioanglys, akytojo lengvojo betono (CLC) atliekos ir putų poliuretanas (PUF). Pagrindinis disertacijos tikslas – didinti sieros vandenilio šalinimo iš biodujų efektyvumą ir biofiltro veikimo stabilumą, biofiltracijos procese taikant fiziškai ir chemiškai modifikuotas bei nemodifikuotas atliekų kilmės medžiagas. Darbą sudaro įvadas, literatūros apžvalga, metodikos ir rezultatų skyriai, bendrosios išvados ir rekomendacijos, naudotos literatūros ir autoriaus publikacijų disertacijos tema sąrašai. Įvadiniame skyriuje pateikiama tiriamoji darbo problema, aktualumas, aprašomas tyrimų objektas, formuluojamas tikslas ir uždaviniai, aprašoma tyrimų metodika, darbo mokslinis naujumas, rezultatų praktinė reikšmė, ginamieji teiginiai. Pirmajame skyriuje apžvelgiamos sieros vandenilio šalinimo iš biodujų biotechnologijos, daugiausia dėmesio skiriant biofiltracijos mechanizmams, biofiltrų užpildų savybėms ir pagrindiniams proceso efektyvumą lemiantiems veiksniams. Antrajame skyriuje aprašomos eksperimentinių tyrimų metodikos, skirtos biofiltracijos medžiagoms parinkti, jų fizikinėms ir cheminėms savybėms, adsorbcinėms charakteristikoms nustatyti, mikroorganizmų inokuliacijai ir auginimui, taip pat sieros vandenilio šalinimo efektyvumui vertinti ir biofiltracijos procesui matematiškai modeliuoti. Trečiajame skyriuje pateikiami inovatyvių filtravimo medžiagų teorinių ir eksperimentinių tyrimų rezultatai, atskleidžiantys šių medžiagų savybių ir modifikacijos ryšį su mikroorganizmų įsitvirtinimu, bioplėvelės formavimusi ir filtro efektyvumu šalinant sieros vandenilį, taip pat palyginami eksperimentiniai duomenys su matematinio modeliavimo rezultatais. Disertacijos tema yra atspausdinti 8 moksliniai straipsniai: du – Web of Science duomenų bazės leidiniuose, turinčiuose citavimo rodiklį, vienas – Web of Science duomenų bazės leidinyje, neturinčiame citavimo rodiklio, keturi – kitose tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose, vienas tik Scopus duomenų bazėje referuojamame konferencijų darbų leidinyje. Disertacijos tema perskaityti 7 pranešimai Lietuvos ir kitų šalių konferencijose. Mokslo darbą galite rasti VILNIUS TECH Virtualiojoje bibliotekoje.
Plačiau