1997-aisiais dama, raudonu ilgu paltu su lapės apykakle ir juoda skrybėlaite, elegantiškai įsiveržusi į Bazilijonų vienuolyno ilgus tamsius koridorius, bibliotekos kolektyvo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Pirmieji jos žingsniai bibliotekoje – susipažinti su kolektyvu, skyrių darbo procesais, išsiaiškinti problemas ir siekius. Labai greitai ji jau žinojo, ką reikia daryti. Visų pirma – susitvarkyti savo „virtuvę“, kurioje buvo daug šeimininkų, bet didelė dalis darbų neatlikta, kiti „užmiršti“ pusiaukelėje, dar kiti – visai nedaryti. Tuomet per visus tris vienuolyno aukštus skambėdavo: „Darbukai, darbukai…“ Ji nuolat skatino kolektyvą ką nors veikti. Nėra didesnių algų ar premijų – tada važiuojam grybauti. Ir nesvarbu, kad lapkričio mėnuo! Ilgam išliks atmintyje krentančių į kibirą sušalusių žaliuokių garsas“, – apie VGTU Bibliotekos direktorę pasakoja jos pavaduotoja Sigutė Urbonavičienė.
„Nebaigiau jokių vadybos mokslų, tais laikais to žodžio net nebuvo. Man labiausiai rūpi žmonės. Stengiuosi kiekvienam surasti tokią darbo sritį, kurioje dirbdamas jaustųsi laimingas, kad jo akys žibėtų“, – pasakoja Geriausio bibliotekos vadovo vardą pelniusi VGTU Bibliotekos vadovė Rimutė Abramčikienė, jau trejus metus savo darbuotojus suburianti bendriems pamąstymams maldos namuose. Klausiu Bibliotekos direktorės, iš kur paveldėtas toks retas bruožas – gebėti apgaubti rūpesčiu ir dėmesiu kiekvieną, nepaisant amžiaus, pareigų ar įsitikinimų? Pernelyg anksti netekusi Mamos, pernelyg anksti ragavusi gyvenimo druskos, išmoko rūpintis kitais…
Esate viena iš charizmatiškiausių universiteto moterų vadovių. Rimute, papasakokite, kaip grūdinosi plienas…
Didysis mano auklėtojas buvo knygos. Skaičiau viską. Ypač didelį įspūdį paliko Č. Dikenso romanai. Kai neužtekdavo knygų lietuvių kalba, skaitydavau užsienio autorius, pavyzdžiui, O. de Balzaką rusų kalba. Perskaičiau beveik visą rusų literatūros klasiką. Kitas mane žavėjęs literatūros žanras – pasakos. Jos tarsi perkeldavo į kitą pasaulį, kuriame visada viskas baigdavosi gerai, ta gėrio pergalė man įkvėpdavo gyvenimo optimizmo. Mano Mamytė, kurios netekau labai ankstyvoje vaikystėje, taip pat skaitė daug knygų. Atmintyje taip ir liko jos, skaitančios knygą, portretas. Belaukiant širdies operacijos, skaitydama knygą, ji ir iškeliavo į Anapilį…
Kai paaugau, mane patraukė menas. Dar būdama mokykloje gaudavau apipavidalinti įvairius sienlaikraščius. Pirmosios mano asmeninės bibliotekos knygos buvo apie meną. Pasisekė, kad baigusi universitetą gavau paskyrimą į Martyno Mažvydo bibliotekos Meno skyrių. Tai buvo mano stichija, panirau į tą darbą visa siela, visu kūnu. Jeigu būtų gyvenime galimybė antrą kartą rinktis, būtinai rinkčiausi menotyrininkės kelią. Tą meno jausmą atsinešiau ir į VGTU Biblioteką. Taip gimė „Galerija A“, kuriai dabar jau penkeri metai. Ką tik lankytojai užpildė pirmąją galerijos svečių knygą. Perverčiau ją ir mintyse džiaugiausi, kad parašyta daug gražių pastebėjimų ir palinkėjimų. „Galerija A“ nėra saugoma, o joje per tiek laiko niekas nesugadinta, nepavogta, sulaukiame tik geriausių įspūdžių. Vadinasi, buvo prasminga kurti galeriją – grožis tikrai reikalingas žmogui. Yra nuomonių, kad akademinė biblioteka turi būti tik mokslų, naujausių technologijų skleidėja. Studentai atsisėda prie kompiuterių, įsijungia Google, prisijungia prie mūsų duomenų bazių, bet ar tai jau viskas, ar vien nuo to jis taps laimingas? Esu tikra, kad humanitarinės aplinkos reikia visiems, net ir techniškųjų mokslų studentams ir dėstytojams.
Vėliau teko baigti įvairius gyvenimo universitetus, nes turėjau pati viską pasiekti, pasidaryti, išsikovoti ir užsidirbti. Esu įsitikusi, kad nėra nei juodų, nei primityvių, nei prastų darbų, yra tik požiūris į darbą. Ne darbas žmogų gadina, o žmogus darbą. Buvo laikas, kai dėl nedidelio bibliotekininko atlyginimo galvojau, kaip išgyventi. Teko dirbti keliuose darbuose: ir radijo diktorės, ir kelionių agentūros vadovės, gidės, ir langų valytojos darbą. Dėl to šiandien tik džiaugiuosi. Galbūt dėl to suprantu žmogų, kuriam yra sunku. Palaikau jaunus žmones, kuriems ypač reikia to pradinio „starto“. Kartais į biblioteką ateina labai talentingų žmonių. Į juos, net sulaukdama priekaištų, stengiuosi investuoti ypač daug. Gaila, kad jie paskui išvažiuoja iš Lietuvos. Gaila, kad mes čia, Lietuvos bibliotekose, negalime sudaryti palankių sąlygų jaunimui. Šiuolaikinio jaunimo karta nori dabar, iš karto ir visko, nesvarbu, kad užsienyje, turint aukštąjį išsilavinimą, tenka plauti indus…
Jūsų vadovaujama biblioteka „užuot keikusi tamsą, uždega šviesą“. Bet visgi paklausiu Jūsų nuomonės apie kultūros situaciją.
Nežinau, kodėl kultūra lieka nuošalėj. Jeigu jai būtų skiriama daugiau finansavimo, mes neturėtumėme tiek daug paliekančiųjų šalį. Tas vadinamasis „greito skalbimo“ pinigų kultas formuoja visai kitus žmogaus poreikius… Tačiau dažnai iš kultūros darbuotojų išgirstu, kad Lietuvoje gera gyventi, kad mes galime dirbti, kažką pakeisti. Mums, bibliotekininkams, kultūros darbuotojams, būdingas didelis profesinis kuklumas, tačiau tai, be abejonės, šviesių ir švietėjiškų žmonių specialybė. Mes nemokame garsiai šaukti, reikalauti. Be gydytojo numirs kūnas, o jei be knygos numirs siela?..
Pagal stereotipą, darbas bibliotekoje – ramus užutekis…
Visai neramus. Ir visai ne užutekis. Tokie praeities stereotipai. Mano darbe niekada nėra buvę tokios pačios dienos. Bibliotekoje dirba 63 darbuotojai. Norint, kad žmonės gerai jaustųsi darbe, pirmiausiai juos reikia pažinti – įvertinti jų galimybes ir norus. Tada reikia suburti gerą patikimą komandą, sukurti jai sąlygas ir galiausiai labai labai norėti ir tikėti, kad su šia komanda gali pasiekti viską. Manyčiau, kad šios užduotys reikalauja daugiausia fizinių, dvasinių jėgų ir laiko. Žodžio „užutekis“ mano gyvenime nėra. Asmeninis moto: „Po gulinčiu akmeniu vanduo neteka…“ Jei pajuntu, kad kolektyve „nustoja tekėti vanduo“, žinau, kad mums jau reikia naujų iššūkių.
Kaip Jūsų vadovaujamame kolektyve pavyksta sukurti bendruomeniškumo atmosferą?
Visi žmonės yra apdovanoti talentais. Juos atradus ir pritaikius – gyvenimas tampa „spalvotas“. Bibliotekos kolektyvas – tikra talentų kasykla. Vienos augina gėles, fotografuoja, kitos skaito eiles, trečios skaniai gamina, ketvirtos vaidina… Gėlių parodos, rudens gėrybių valgiai, drabužių aukcionai, Užgavėnės, vakarėliai su aktoriniais ir humoristiniais vaizdeliais – kaip to neparodysi sau ir kitiems. Ir mums smagu, ir skaitytojams įdomu. Jau 10 metų kiekvieną gegužę keliaujame po Lietuvą. Save išreiškiame ir kurdamos aplinką. Mes turime savo atskirą pastatą – visą biblioteką – todėl šeimyniškumo jausmas kuriamas jau nuo gėlynų prie bibliotekos, poilsio kambario paveikslų ir parodų stendų. Esam „žaliosios“ – mums rūpi saugoti gamtą, ją tausoti, todėl sukūrėme „meniškas“ atliekų rūšiavimo dėžes. Esam atsakingos už aplinką, už grožį, už šypseną, už ateitį. Tokia tad yra mūsų kolektyvinė veikla, taip mes kuriame bendruomeniškumo atmosferą.
Šiandien biblioteka yra ne tik pastatas, ji ir virtualus kompiuterinių kodų derinys. Kokiomis naujomis prasmėmis šiandien atsiveria Jūsų profesija?
Šiuolaikinė, ypač akademinė, biblioteka turi būti labai „mobili“, žengianti koja kojon su naujausiomis informacinėmis technologijomis. Mūsų biblioteka yra „hibridinė“ – joje yra ir knygos, ir el. ištekliai. Įsigyjamos ir kuriamos duomenų bazės, kuriose sukaupta naujausia informacija yra svarbi mokslo pažangai. Biblioteka yra aktyvi studijų proceso dalyvė. Reaguodama į augančius akademinės bendruomenės poreikius ir kintančią aplinką, siekia pagelbėti mokslinės informacijos paieškoje, tinkamai nukreipiant į universitete ir už jo ribų esamus informacijos išteklius. Pastaruoju metu ypač populiarios virtualios paslaugos, todėl formuojame įvairių paslaugų „paketus“, skirtus būtent studijoms. Šiuo tikslu bibliotekoje sukurtas ir sėkmingai vykdomas projektas „Informacijos tiltas: biblioteka–universitetas–studentas“ (BUS). Vykdomo projekto tikslas – palengvinti studentų integraciją į mokslinę aplinką, padėti lengviau orientuotis mokslinės informacijos gausoje, aktyvuojant dėstytojų rekomenduojamos literatūros sąrašus, pateikiant nuorodas į knygų saugojimo vietas, į el. išteklius, pateikiant informaciją apie studijoms reikalingos medžiagos prieigos galimybes bibliotekoje ir už jos ribų, skatinant naudotis kitomis bibliotekos paslaugomis (pavyzdžiui, TTBA – Tarptautiniu tarpbibliotekiniu abonementu) ieškant studijoms reikalingų informacijos resursų. Remiantis pažangiausia pasauline praktika, ateities bibliotekos neįsivaizduoju be mediatekos, institucinių talpyklų, atviros prieigos prie mokslinės informacijos, tyrimų rezultatų ir idėjų įgyvendinimo.
Koks paskutinis bibliotekos trofėjus?
Paskutinis bibliotekos trofėjus? Jų gali būti nemažai, nelygu su kuo kovojau ir ką nugalėjusi laimėjau. Kalbant apie sau išsikelta tikslą būti geriausia biblioteka Lietuvoje, galėčiau pasakyti, kad pirmieji įdiegėm visus kompiuterinės programos ALEPH modulius bibliotekiniuose procesuose, pirmieji atidarėme Lietuvoje visą parą veikiančią skaityklą, manau, kad nedaug bibliotekų turi parodų galerijas… Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad kaip vadovė nesiekiau būti geriausia. Geriausio bibliotekos vadovo vardą ir apdovanojimą gavau 2009 m. Ačiū kolektyvui, kuris tikėjo manimi, įvertino mano pastangas, darbą ir pristatė šiam apdovanojimui.
Žinau, kad bibliotekoje atsirado dar vienas netikėtas pirkinys – baltas rojalis…
Tas baltas rojalis atsirado iš meilės Šopenui. Dievinu klasikinę muziką. Esu nuolatinė Filharmonijos lankytoja. Mėgstu Vivaldį, Šopeną, Čiurlionį. Turiu krikšto dukrą, kuri griežia smuiku, tad su dideliu malonumu lankausi koncertuose. Su Lenkų kultūros institutu buvome suplanavę surengti koncertą, tačiau dėl objektyvių priežasčių jis neįvyko. Žinoma, įsigijome mes šį rojalį su mintimi, jog rengsime ne tik muzikinius vakarus, bet panaudosime ir parodų atidarymo metu. Štai renginio „Jau 10 metų čia“ metu bibliotekos svečius linksmino B. Dvarionio muzikos mokyklos jaunoji pianistė. Skambant muzikai dingsta įtampa, užsimiršta rūpesčiai, galvoje ir širdyje tampa šviesu ir gera. Tikiu, dar ne kartą bibliotekoje prie baltojo rojalio pasinersime į nuostabų muzikos pasaulį.
Kokia Jūsų nuomonė apie popierinės knygos ateitį? Ar Jūs pati skaitote elektronines knygas?
Popierinė knyga tikrai išliks. Man ji – dvasinio komforto dalis. Kas gali būti geriau už įdomią knygą žiemos vakarais susirangius ant sofos ar vasarą besiilsint medžių pavėsyje? O jeigu knygą dar papildo ir puošia meniškos iliustracijos… Skaitai ir mėgaujiesi, ir norisi, kad pasakojimas dar ilgai ilgai nesibaigtų. Nesu prieš elektroninę knygą, tačiau savo laisvalaikiu jos neskaityčiau. Elektroninė knyga labai reikalinga besimokantiems, studijuojantiems, galbūt daug keliaujantiems. Ji turi savo nišą – ypač mėgiama jaunimo.
Kokias knygas labiausiai vertinate?
Kiekvienam gyvenimo tarpsniui – sava knyga. Šiuo metu mano knyga yra Šventasis Raštas. Joje randu visko – ir teisės, ir moralės, ir etikos, ir gyvenimo būdo patarimų. Rekomenduočiau ją kiekvienam vadovui ir ne tik.
Esate minėjusi, kad vadovas turi galimybę paslysti…
Didžiausios vadovo grėsmės – puikybė ir autokratiškumas. Labai bijau, kad „kėdė“ nepriliptų prie mano asmenybės, nes gyvenimas susideda ne vien iš „kėdės“… Man, kaip žmogui, vadovo postas tikrai buvo reikalingas: padėjo pažinti savo pačios pliusus ir minusus.
Per savo gyvenimą pastebėjau, kad vadovo darbas – tai darbas su savimi. Jei vadovas nepažįsta savęs, nepažįsta savo dvasinių galimybių, tada ypač ryškiai apsinuogina jo trūkumai. Klausėte, kaip grūdinosi plienas? Atsakysiu: vadovavimas man ir buvo plieno grūdinimas, o darbas su žmonėmis – tikrų tikriausias briaunų šlifavimas…
Kartais vadovui tenka atsiprašyti. Tai padaryti man anksčiau buvo ypač sunku. Matyt, gyvenimas iš manęs nukalė pakankamai stiprų žmogų ir gal dėl to atsirado puikybė, buvau begalvojanti, kad viską, ką darau, darau labai gerai. Teko atsiprašyti darbuotojos, kurią buvau tiesiog žmogiškai neapgalvotai įžeidusi. Ilgai galvojau, kol ryžausi tai padaryti.
Turiu svajonę, kad išėjus iš šio darbo ir sutikus gatvėje buvusius bendradarbius, galėčiau paklausti, kaip jų vaikai, kaip jų šeima, kaip jiems sekasi. Jei aš kažką ne taip padarysiu, aš įsivaizduoju, kad mano buvę kolegos, bendradarbiai praeis pro mane gatvėje. Tai man būtų skaudžiausia…
Papasakokite apie savo gyvenimo malonumus ir poilsį.
Geriausiai pailsiu gamtoje – sodyboje ant Peršokšnų ežero kranto. Nuošalyje esanti vieta, apsupta Aukštaitijos kalnelių ir miškų, nuo kurios matyti Budrių dvarvietė su senutėliais graikiniais medžiais, geltona pieva, kiškis – milžinas, atstraksintis iš miško, stirnaitės – gurmanės, besimėgaujančios trešnėmis, ir tyla…
Poilsis man ir knyga, ir simfoninės muzikos koncertas, ir puiki paroda, ir kelionė į svečias šalis ar prie jūros. Pajūriu galiu vaikščioti ilgai ir bet kokiu oru. Vėjas iškedena ne tik plaukus, išpusto iš galvos ir mintis – jaučiuosi lengva ir pailsėjusi. Mano širdį atgaivina ir paukščiai. Mėgstu klausytis įrašų su jų balsais, būdama sodyboje stebiu jų gyvenimą. Mėgstamiausias mano ritualas – savaitgalio pasivaikščiojimas gamtoje. Mėgstu vaikščioti ir viena, ir su draugais. Čia aš geriausiai pailsiu ir greičiausiai „pasikraunu“.
Kalbėjosi Edita Jučiūtė
Galerija
