Šiemet rudenį Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto bendruomenę pradžiugino daugiamečių žolinių augalų augintoja, „Mažųjų sodų“ savininkė Ligita Poškutė, padovanojusi fakulteto kiemui daugiamečių žolinių augalų ir teigianti, kad ir čia gali atsirasti naujų kraštovaizdžio projektų. Su Ligita kalbamės apie tai, kaip mažos gamtinės salelės turi didžiulį poveikį mūsų sveikatai ir savijautai, apie geruosius žaliųjų želdynų pavyzdžius, viešųjų erdvių problemas.
Kokios šiuo metu vyraujančios augalų mados viešose erdvėse ir kurioms iš jų teiktumėte pirmenybę?
Kalbant apie madas pasauliniu mastu, išskirčiau dvi tendencijas: aukštąją madą – taip vadinamus Olandiškos bangos arba natūralistinio stiliaus gėlynus, kurie reikalauja gana didelės priežiūros, yra gana brangūs, bet iš tiesų sukelia didelį estetinį pasigėrėjimą, suteikia tarsi sustiprintą natūralios gamtos jausmą bei skatina pastebėti natūralų gamtos grožį. Vilniaus mieste tokio pobūdžio gėlynus pastebiu prie „Green Hall“ verslo centro, prie paminklo, skirto Adomui Mickevičiui, prie MO muziejaus – tai stiprūs, aukšto lygio gėlynai, duodantys svarią pradžią augalų madai viešosiose erdvėse. Kita kryptis – susigrąžinti į miestus natūralią gamtą, išnaudojant jau esančias pievas, miškus, šiek tiek juos sukultūrinant arba net įrengiant naujus „natūralios gamtos“ plotus. Antrasis variantas man artimesnis, nes tokiu būdu galima paversti „žaliais“ bei draugiškais gamtai didesnius plotus. Tačiau tokie plotai tam tikru metų laiku gali būti ir ne visai estetiški, ne itin tvarkingi, o tai reiškia, jog žmones reikės šviesti, mokyti įvertinti natūralų grožį, ekologiškumą, draugiškumą smulkiesiems gyvūnams. Miestuose didelį potencialą, mano manymu, turi pakelės, upių šlaitai ir kitos įvairios neužstatytos teritorijos – juos prižiūrint, išpjaunant tik piktžoles, jautriai nustatant viso ploto pjovimo laikus, galima pasiekti, kad miestas būtų estetiškas ir palaikantis bioįvairovę.
Kokias tendencijas pastebite tvarkant ir prižiūrint augalus mieste?
Džiugina tai, kad miestuose vienmečius augalus keičia daugiamečiai augalai, nes tai yra ekologiškesnis ir ilgainiui ekonomiškai naudingesnis sprendimas. Taip pat nudžiugino šiųmetinis savivaldybės sprendimas dėl sausros nepjauti pakelių, Neries krantinių. Labai tikiuosi, kad tai virs tradicija – nepjauti iki vasaros vidurio, kad žydintys augalai suspėtų sunokinti ir išbarstyti sėklas. Toks darbo su pakelėmis stilius reikalautų daugiau išmanymo, profesionalumo, lankstumo – reikėtų numatyti, kokiose zonose pjauti kas dvi savaites, kuriose – kas mėnesį, o kai kur – tik kartą per metus. Taip pat reikėtų suteikti daugiau savarankiškumo darbus atliekantiems asmenims. Važinėjant po kitas šalis, labai malonu matyti, kad net ir gausiai žmonių lankomose vietose paliekami nešienaujamos vejos plotai – taip padedant šalia žmonių gyventi ir smulkiajai gyvūnijai.
Kaip manote, kokios yra didžiausios problemos apželdinant ir prižiūrint augalus viešose erdvėse? Ko pasigendate stebėdama juos mieste?
Mano manymu, pagrindinė problema, kad miestas neturi savo sodininkų. Žalios miesto erdvės yra ypač svarbios gyventojų fizinei ir psichinei sveikatai. Kad jos būtų gerai prižiūrimos, reikia, kad dirbtų botaninį, biologinį, dendrologinį išsilavinimą turintys žmonės. Dabartinė sistema, kai miestui prižiūrėti samdomos įmonės, atrinktos remiantis mažiausia darbų kaina, neužtikrina darbų tęstinumo ir kokybės. Kita problema, kuri man, kaip Pylimo gatvės gyventojai, ypač skaudi – miesto medžių problema. Iki šiol mes į medžius reagavome kaip į kažką suprantamo, visada esančio, nereikalaujančio būti saugomu, bet, matant, kokie suvargę yra senieji gatvių medžiai, kaip neauga naujai pasodinti, supranti, kad taip nėra. Vilniaus miesto gatvėms nuo sniego valyti vis dar naudojama techninė druska, o naujai remontuojant gatves, šaligatvius itin stipriai sutankinamas gruntas, o padidėjus automobilių srautui, didėja oro ir grunto tarša – medžiams daroma labai didelė žala. Matant medžių būklę ir suprantant, kad tik jie gali padėti kovoje su oro užterštumu, bent jau miesto centre reikėtų atsisakyti druskos ir naudoti skaldelę. Yra įvairių paskaičiavimų, jog 1 euras, išleistas medžių apsaugai, sutaupo 7 eurus sveikatos apsaugai. Tie skaičiavimai gali būti įvairūs, bet dalis tiesos yra. Vertingiausi yra seni medžiai, nes jie turi dideles lajas ir sugeba absorbuoti šimtus kartų daugiau teršalų nei jauni. Jaunus medžius sodinti reikia, bet žinant mieste esančias baisias augimo sąlygas, reikia tinkamai paruošti sodinimo vietą ir vėliau nuosekliai juos prižiūrėti.
Kokios pridėtinės vertės augalai gali duoti architektūrai, miesto erdvėms? Kiek tai prideda estetikos žvelgiant į miestą kaip į daugiasluoksnę visumą?
Netenka dažnai savo darbe susidurti su architektais, bet kiek girdžiu iš kraštovaizdžio architektų atsiliepimų atrodo, kad architektai vengia augalų, ypač medžių, nes turi išankstinį įsitikinimą, jog augalai tarsi užstoja architektūrą, su ja konkuruoja. Mano manymu, yra visiškai priešingai – augalai padeda architektūrai atsiskleisti. Pavyzdžiui, natūralistiniai „Green Hall“ gėlynai – jie itin pabrėžia švarias, aiškias pastatų linijas. Arba „Courtyard by Marriott Vilnius City Center“ viešbutis – važiuojant Rinktinės gatve nuo upės pusės, viešbučio iškilęs tamsus fasadas atrodo gana brutalus, bet, žiūrint į jį pro senų medžių priedangą, šis pastatas „suskamba“. Ypač modernios architektūros atveju augalai yra labai geras būdas ją išryškinti: jie suteikia puikų kontrastą – kietas/minkštas, tvarkingas/chaotiškas ir pabrėžia pagrindinę pastato mintį. Kaip gerą architektų ir biologų bendradarbiavimo pavyzdį norisi paminėti Vilniaus universiteto Botanikos sodo laboratorijų pastatą. Stebiu, kaip šis objektas vystosi ir su džiaugsmu matau, kad tai tikrai tvarus bendras architektų ir biologų kūrinys.
Kokias kompetencijas privalo turėti kraštovaizdžio architektas ir kokių pasigendate dirbdama su šios srities specialistais?
Apie visas kompetencijas, kurias turi turėti kraštovaizdžio architektas, tikrai negaliu kalbėti, tai nėra mano sritis, bet praktikoje pasigendu gilesnio augalų pažinimo. Augalai yra tarsi dažai dailininkui – turi išmanyti jų savybes, poreikius, tarpusavio suderinamumą, nes negalėsi tapyti. Kraštovaizdžio architektas vis tik turi neblogai išmanyti augalus, taip pat kaip ir kietąsias medžiagas, nes augalai yra vienas ir tikrai ne mažiausiai svarbus jo darbo įrankis.
Kokios Jūsų mėgstamiausios viešosios erdvės, kurios leidžia maloniai gėrėtis ir augalais, ir jų tarpusavio derme?
Pirma mintis – tai verslo centras „Kauno dokas“ – puikus dendrologės Danguolės Liagienės darbas, turintis viską, ką minėjau apie želdinimo madas. Parodomuosius gėlynus fasadinėje pastato pusėj ir upės link einančioje sklypo teritorijoje puikiai sutvarkytą, labiau gamtinę, bet žmogaus poreikiams pritaikytą zoną – profesionaliai išgenėtus, paliktus augusius senus medžius, suoliukus, pavėsines, vaikų žaidimo aikštelę. Norisi paminėti ir „Swedbank“ terasą – nors augalų ten panaudota nedaug, bet šį pavyzdį tikrai pavadinčiau puikiu kraštovaizdžio architektūros darbu, kadangi pavyko sukurti erdvę, kurioje norisi būti. Tobulu gėlynu pavadinčiau ir gėlyną, esantį prie A. Mickevičiaus paminklo. Šį gėlyną šiek tiek sunkiau prižiūrėti, bet augalų kompozicija yra labai gera – artima gamtai, su pasikartojimais, dideliais vienos rūšies šuorais, atsitiktinumo elementais. Tai ir praktiškas, ir reprezentatyvus viešo gėlyno pavyzdys, sukurtas dviejų kraštovaizdžio dizainerių A. Grabauskienės bei Olandijoje dirbančios Carrie Preston.
Kokius augalus parinkote Architektūros fakulteto kiemeliui?
Augalus stengiausi parinkti architektūriškus, t.y. visiškai nesirinkau augalų, kurių pagrindinė vertybė yra žydėjimas, labiau kreipiau dėmesį į tai, kad augalas turėtų įdomios struktūros stiebus, lapus, sėklynus. Aišku, kai kurie šių augalų tam tikru metu žydės ir tikiuosi, kad nebūdami ryškūs spalviškai, jie vis tik privers jūsų studentus nustebti ir sustoti – man asmeniškai nieko nėra gražesnio už pasilenkusį, su nuostaba žiūrintį į nematytą augalą, žmogų.
Kokius reikėtų rinktis augalus, norint jais gėrėtis visais metų laikais?
Iš nesumedėjusių augalų ilgiausiu dekoratyvumu, žinoma, pasižymi dekoratyvinės žolės, tačiau žolės man yra tik būtinas bet kokio gėlyno karkasas – būtinas, bet nepakankamas. Tikrą džiaugsmą vis tik suteikia žydintys augalai, kurie, nors yra dekoratyvūs žymiai trumpiau, bet savo formomis ir spalvomis sukelia nuostabą, pasigėrėjimą. Man liūdna kartais girdėti iš architektų, norinčių susodinimų išimtinai tik iš dekoratyvinių žolių – dekoratyvinės žolės yra labai struktūriškos ir pasižymi ilgu dekoratyvumu, bet, jei jose nebus kažko, kas sukeltų nuostabą, priverstų sustoti, nustebti, pažiūrėti, jos džiugins tik pirmus dvejus metus, vėliau akis apsipras ir žmogus pro jas praeis taip pat, kaip pro stiklinius, medinius ar betoninius paviršius – tiesiog nebematys. Man patinka trumpai žydintys, bet stebuklo jausmą sukeliantys augalai. Geras kraštovaizdžio architektas turi suderinti visas struktūras, bet kartu būti truputį ir botanikas, kad erdvės lankytojas, pamatęs jo sukurtą erdvę, patirtų džiaugsmą.
Interviu parengė VGTU Architektūros fakulteto komunikacijos vadybininkė Dalia Traškinaitė
Ligitos Poškutės ir Dovilės Ivanauskienės nuotr.
Galerija
