J. Jurevičienė: „Facebook“ ir progresyvi jaunoji karta keičia paveldosaugą“

Spalio 15, 2018

„O kaip dėl per didelio paveldo saugojimo Vilniuje? Na, žinokite, neteko pastebėti tokio reiškinio“, – šypsosi paveldosaugininkė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) dėstytoja Jūratė Jurevičienė. Su ironijos bei humoro jausmo nestokojančia, aštresnio žodžio nevengiančia specialiste kalbamės apie Vilniaus miesto tapatumą, paveldosaugos aktualijas, sovietiniu modernizmu besižavinčią jaunąją kartą ir griuvėsius, paliekančius erdvės ateičiai.

Koks yra jūsų santykis su Vilniaus miestu?

Esu gimusi Šv. Jokūbo ligoninėje, ankstyvoje vaikystėje gyvenau Literatų gatvėje, Vlado Drėmos kaimynystėje. Vėliau persikėlėme į buvusią Gagarino, dabartinę Stulginskio gatvę. Mokiausi Dailės mokykloje, šalia buvusios Černechovskio aikštės, kuri dar sovietų laikais tapo reprezentacine ir vietoj mūsų komplekso čia atsirado dabartiniai Vyriausybės rūmai. Turbūt jau tais laikais susiformavo mano nelabai palankus požiūris į modernizmą. Visgi teko pamatyti, kaip dabartinei jaunajai kartai, ypač iš užsienio atvažiavusiems studentams, sovietinio modernizmo tema yra viena įdomiausių, o, sakykime, buvę Sporto rūmai yra vienas gražiausių pastatų. Dar prisimenu, kai paveldosaugininkai prieš juos kovojo: sakė, kad yra per stambūs, tarsi agresyvus žirgas šoka prieš mūsų trapiąją Gedimino pilį. Na, dabar įsitikinome, kad ji fiziškai trapi, tuomet atrodė tik vizualiai (juokiasi – aut. past.). Apsivertė vertybės ir vertinant rajonus – jaunimas dabar apie Viršuliškes, Karoliniškes sako, kad tai yra labai gražus minimalizmas. Taigi, dabar jau įgijau visišką toleranciją visiems požiūriams ir pamačiau, jog visa tai tampa paveldu. Kaip sakoma, prie architektūros priprantama.
Jau dešimt metų dirbu Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje ir džiaugiuosi, jog yra tokia institucija, kuri stengiasi objektyviai, argumentuotai, pagal teisės reikalavimus spręsti strateginius klausimus. Įsitikinau, kad paveldosauga nesivysto tolygiai – pribręsta ir tuomet įvyksta šuolis. Mane labai džiugina, kad pirmąjį kartą galime teigti, jog kai kuriuos svarbius miestui klausimus tikrai sprendžia visuomenė. To pavyzdys – Reformatų skveras. Labai smagu, kad aktyvūs visuomenės nariai sugebėjo sustabdyti valdžios sprendimą čia išpjauti negražius medžius – atrodo, neįtikėtina. Pirmiausia buvo tautos, jaunų žmonių balsas. Dar vienas opus klausimas – Misionierių sodų statybų klausimas. Nauja iniciatyvinė grupė „Facebook“ sugebėjo iškelti tai į viešumą ir rūpintis viešųjų erdvių interesais. Tai yra labai optimistiškai nuteikiančios tendencijos.

Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokia ji yra jums, kokia yra dabar?

Kadangi man teko dalyvauti rengiant porą Vilniaus bendrųjų planų, įsivaizduoju šį miestą kaip planinį darinį. Branduolys – istorinio paveldo vieta, istoriniai priemiesčiai. Tai yra unikalu, nes daug kur paveldas yra tai, kas apjuosta gynybine siena. Pas mus 1959 metais į paveldą buvo įtrauktos ir teritorijos, esančios už gynybinės sienos. Dabar jau reikia žiūrėti į visumą. Juk miegamieji rajonai irgi formuoja Vilniaus tapatumą, o juose gyvena apie 80 procentų miesto gyventojų. Į administracinę miesto teritoriją taip pat patenka gatviniai kaimai, pavyzdžiui, Vaidotų kaimas. Labai retas atvejis, kad viduramžiškos gyvenvietės būtų mieste. Deja, tokios gyvenvietės šiuo metu virsta komunalinėmis, kadangi nebuvo įtrauktos į saugomų vietų sąrašą. Kaip ir gamtinės teritorijos, kurios virsta prabangių namų kvartalais, kaip, sakykime, Nemenčinės plente. Tikiuosi, kad galbūt jaunoji karta sustabdys žalių plotų apstatymą. Visi šie sluoksniai susideda ir sudaro Vilniaus identitetą.

Ar Vilniuje pakankamai dėmesio skiriama paveldo saugojimui? Kodėl tai svarbu miesto identitetui?

Paveldosauga gali būti skirstoma į mokslinius tyrimus ir paveldotvarką. Visai neseniai skaičiau straipsnį apie  kolegą iš Valstybinės kultūros paveldo komisijos, žymiausią ir geriausią Lietuvos freskų restauratorių Juozą Pilipavičių, kuris restauruoja Bernardinų bažnyčios freską. Jis irgi kalba apie tai, jog mes neturime mokslinio restauravimo centro, kuris yra profesionalų sena svajonė ir tikrai puikiai apsaugotų nuo darbų komercializacijos. Kokie darbai, mes turbūt žinome: trinkelizacija, kuri labai patraukli statybos bendrovėms, ir, aišku, restauravimo darbų pakeitimas statybos darbais. Juk restauruoti sieną yra daug brangiau nei ją išgriauti ir pastatyti naują. Nežinau, ar dabar tai įmanoma, bet norėtųsi tyrėjus kuo labiau izoliuoti nuo komercinės įtakos. Nenoriu vardinti pavardžių, bet yra specialistų, kurie ir detalius planus rengia, ir formaliai turi atestatus projektuoti kultūros vertybėse, bet daro tikrus „stebuklus“. Matome, kaip kartais jie vadovauja svarbių pastatų vadinamajam restauravimui – tuomet galime stebėti, kaip tie pastatai išsipučia, stogai kyla į viršų, iš galo priauga priestatai, iš priekio atrandamos buvusios durys. Kol dar svarbu ne autentiškumas, o kubiniai metrai, tol turėsime tokią situaciją. Tuo tarpu sąžiningi kolegos, nesurandantys įrodymų, kad kadaise pastatai buvo tris kartus didesni, tikrai sunkiai gauna užsakymus, į juos kreipiasi tik vienas kitas entuziastas. Na, ir vėl dedu viltis į jaunąją kartą. Prisimenu, universitete dar prieš kokius dešimt metų manęs prašydavo parodyti gotiką, baroką, o dabar sustoja studentai paskaitų metu ir žavisi kokia sovietinių laikų „dėže“. Tada žiūriu, gal ir tikrai neblogai: sąžiningas architektas, pastatė vien iš betono, be jokių apdailos detalių – minimalizmas visiškas (juokiasi – aut. past.).

Ką atsakytumėte kritikams, kurie teigia, jog per didelis susirūpinimas paveldosauga trukdo miestui judėti į priekį?

Žiūrint, koks miestas. Sakykime, Venecijos, kurios labai didelė dalis yra autentiška, gyventojai jau nori išvaryti turistus, nes ten nebeįmanoma gyventi. O kaip dėl per didelio paveldo saugojimo Vilniuje? Na, žinokite, neteko pastebėti tokio reiškinio. Yra užsakovų, kurie gąsdina, kad, jei neleisime Vilniuje kažko statyti, jie eis į Rygą ar Taliną. Visgi dažniausiai jiems visiškai nebūtina būti senamiestyje. Daugiau per didelio saugojimo neteko pastebėti, manau, į viską žiūrima tolerantiškai ir projektai, su retomis išimtimis, derinami sklandžiai.

Galbūt išskirtumėte didžiausius pokyčius paveldosaugoje per pastarąjį dešimtmetį?

Didžiausias pokytis yra viešumas – dėl socialinių tinklų įsivyravimo visas pasaulis gali greitai gauti informaciją, burtis į grupes. Jei dabar atvažiuotų ir pradėtų pjauti medžius Reformatų skvere, tą pačią minutę būtų atidaryta tiesioginė transliacija ir visi galėtų pamatyti, kaip elgiamasi pasaulio paveldo vietovėje. Vyresnioji specialistų karta, žiūrėdami net į to pačio skvero medžius, mato netobulumus, tuo tarpu jaunimas juos romantizuoja, įžvelgia grožį. Juk, jei reikia išpjauti negražius medžius, tai gal ir žmones negražius iššaudyti? Iš karto stoju į eilę (juokiasi – aut. past.). Taigi, kitas svarbus pokytis paveldosaugoje – greitai įsiveržusi tolerantiška jaunoji karta, turinti visai kitokį kontekstą. Sovietiniais laikais, jei eidavai apsirengęs kitaip, visi žiūrėdavo. Atsimenu, man dėstęs tapytojas Jonas Čeponis kartą sakė: „Buvau Kaune. Daugiau nebūsiu“. Nes per viešnagę ten jį, turėjusį ilgus plaukus, visi badė pirštais. Taigi, išaugę atvirame pasaulyje, šie žmonės yra jau visai kitokie – aš jais labai žaviuosi. Reziumuojant, paveldosaugai daugiausiai įtakos turi du nauji veiksniai: viešumas ir progresyvi jaunoji karta.

Žiūrint iš paveldosaugos perspektyvos, kokie miestai ar šalys pirmauja šioje srityje? Į kokius kitus pasaulio miestus galbūt reikėtų lygiuotis Vilniui?

Jūs taip taikliai paklausėte! Kaip tik vakar dar kartą perskaičiau Leonido Donskio straipsnį „Visbis, arba gyvenimas griuvėsiuose“. Visbis – Gotlando salos centras, griuvėsių miestas. Važiavau ten su žmonių grupe, tad išgirdau ir, manau, labai normalių reakcijų. Tokių kaip: „Sako, turtingi žmonės tie švedai. O čia, pažiūrėkite, griuvėsiai!”. Šis straipsnis buvo parašytas, kuomet pradėti rekonstruoti Valdovų rūmai. Robertas Ginsbergas, išleidęs knygą „Gyvenimas griuvėsiuose“, teigia, kad, jei tauta palieka griuvėsius, reiškia, yra susitaikiusi su praeitimi ir palieka perspektyvą. Tuomet supratau, kad ta perspektyva yra jaunajai kartai, kuri ateis po mūsų, ir jie galės patys nuspręsti, ką daryti su šiais griuvėsiais: konservuoti, atstatyti, restauruoti. Pas mus daugelis griuvėsių pasidarė interjero elementais arba tiesiog yra užmūryti. Taigi, iš Visbio turėtume ko pasimokyti. Iš artimesnių miestų, manau, geras pavyzdys yra Talinas. Žinoma, jų kitokia situacija, mažas, aiškiai atskirtas senamiestis, tačiau ko pasimokyti yra: jokių plastikinių langų, ant daugelio pastatų yra informacija, schemos, kas ten buvo reikšmingo ir pan. Vilniaus senamiestyje į daug ką žiūrima pro pirštus, tikrai dažnai nesilaikoma nustatytų taisyklių, bet gal ta eklektika taip yra mūsų skiriamasis identiteto bruožas.

Kokias pagrindines Vilniaus miesto problemas įžvelgiate?

Man baisi problema atrodo, kad, kai tik į Vilnių atvažiuoja koks nors iškilmingas svečias, kaip dabar buvo popiežius, visiems kyla klausimas, kaip jį iš Vilniaus oro uosto parvežti į centrą, kad jam nepasidarytų bloga. Būna, jog vežant užsienio svečius per Naujininkus, jie klausia, ar čia tikrai pasaulio paveldo vieta. Kaip tik prieš tai mačiau, kad šalia kelio valė įvairiais skelbimais apklijuotus stulpus. Na, o kas dedasi kiemuose mums nėra svarbu, svarbiausia – fasadas. Dėmesys fasadiškumui pas mus labai akivaizdus. Galbūt tai irgi yra mūsų tapatybė, kurią reikėtų saugoti. Juk taip buvo ir cariniuose namuose: priekis išpuoštas, o kiemas nykus.

Kokią Vilniaus viziją matote?

Artimiausiu laikotarpiu Vilniuje atsiras ir daugiau etninių, religinių grupių. Paveldosauga taps žmonių galioje, o tokiu būdu ji išeis iš senamiesčio, pastarasis nebebus kaip razinos pyrage: čia yra skanu, o ten – ne. Jeigu prasidės kvartalų, ne atskirų pastatų renovacija, sutvarkys kiemus, paliks žalias zonas, galbūt gyventojai galės su pasididžiavimu sakyti: „Gyvename Karoliniškėse“. O kodėl ne? Atsimenu vaikystėje tėvai neleisdavo eiti į Užupį, nes tai buvo pat baisiausias Vilniaus rajonas. Kokiais 1980-aisiais niekas nebūtų patikėjęs, kad jis virs prestižine vieta. Manau, daug priklausys nuo aktyvių bendruomenių. Bus labiau vertinamas gamtos paveldas, nes jo tiesiog liks mažiau. Jau dabar matomos tendencijos, kad miestiečiai daugiau savo laiko leidžia lauke: atšilus orams, čia ne tik pramogaujama, bet taip pat ir dirbama, pasiėmus nešiojamuosius kompiuterius, taip pat didelę įtaką padarė sveikos gyvensenos, sporto banga. Manau, šios tendencijos toliau plėsis ir į kitus rajonus, priklausomai nuo bendruomenių aktyvumo, tuo tarpu valstybės institucijų vaidmuo mažės.

 
Parengė Eglė Kirliauskaitė

Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

Galerija

Panašios naujienos

Kodėl technologijos tampa vis išmanesnės, bet ne visada žmogiškesnės?
Kodėl technologijos tampa vis išmanesnės, bet ne visada žmogiškesnės?
Dirbtinis intelektas jau šiandien gali rašyti tekstus, kurti vaizdus, analizuoti informaciją ir net priimti sprendimus už žmogų. Išmanieji įrenginiai stebi mūsų įpročius, o socialinių tinklų algoritmai neretai geriau nei mes patys numano, kokį turinį norėsime pamatyti. Tačiau ar technologijoms tampant vis pažangesnėms iš tiesų gerėja ir mūsų gyvenimo kokybė? O gal kartu su patogumu pamažu prarandame dalį savarankiškumo? Lapkričio 12-ąją, minint Pasaulinę naudojamumo dieną (World Usability Day), kurios šių metų tema – etiškas dirbtinis intelektas ir tvari ateitis, VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto dėstytojas, menininkas ir tyrėjas Vygandas Šimbelis kviečia permąstyti mūsų santykį su technologijomis. Pasak jo, didžiausias iššūkis šiandien – ne sukurti dar išmanesnę sistemą, o užtikrinti, kad technologinė pažanga tarnautų žmogui, stiprintų jo gebėjimus ir neatimtų galimybės savarankiškai spręsti. Išmanesnės technologijos nebūtinai reiškia geresnį gyvenimą Kasdien susiduriame su vis daugiau technologijų, žadančių palengvinti mūsų gyvenimą. Dirbtinio intelekto asistentai atsako į klausimus, programėlės padeda planuoti dienotvarkę, o išmanieji įrenginiai automatizuoja net paprasčiausius buities darbus. Tačiau, V. Šimbelio teigimu, technologinis efektyvumas savaime dar nereiškia, kad naujovė yra naudinga žmogui. „Technologijų išmanumas ir jų žmogiškumas iš esmės nėra tapatūs dalykai. Technologinė pažanga, greitis ir efektyvumas savaime nereiškia gilesnio žmogaus, jo poreikių, patirčių ir gyvenimo konteksto supratimo“, – teigia dėstytojas. V. Šimbelio mokslinių tyrimų kryptis – technologijų humanizavimas (ang. humanizing technology). Jo esmė – ieškoti būdų, kaip technologijos galėtų ne tik optimizuoti procesus, bet ir prasmingai papildyti žmogaus patirtį. Pasak tyrėjo, technologijų humanizavimas nereiškia, kad mašinos turėtų tapti panašesnės į žmones. Kur kas svarbiau, kad jų kūrimo procese žmogaus poreikiai, autonomija, kūrybiškumas ir socialinis kontekstas išliktų svarbiausi. „Šiandien dažnai kalbame apie tai, ką dirbtinis intelektas gali padaryti už žmogų, tačiau nepakankamai klausiame, ką turėtume palikti pačiam žmogui. Šis klausimas tampa ypač aktualus technologijoms vis dažniau perimant užduotis, kurios anksčiau reikalavo žmogaus žinių, kūrybiškumo ir sprendimų priėmimo“, – pastebi jis. Dirbtinis intelektas – išlaisvina ar daro priklausomus? Dirbtinis intelektas gali sutaupyti laiko, padėti greičiau apdoroti informaciją ir suteikti galimybių, kurios dar prieš kelerius metus atrodė sunkiai įsivaizduojamos. Tačiau kartu kyla klausimas – ar automatizuodami vis daugiau kasdienių užduočių neprarandame ir gebėjimų, kuriuos anksčiau ugdėme patys? „Galimi abu scenarijai. Viskas priklauso nuo to, kokį vaidmenį technologijoms suteikiame. Svarbiausias klausimas – ar naudojame dirbtinį intelektą kaip įrankį, ar pradedame perduoti jam savo mąstymo ir sprendimų priėmimo funkcijas?“ – svarsto pašnekovas. Šią dilemą nesunku pastebėti švietimo ir kūrybos srityse. Pavyzdžiui, studentui dirbtinis intelektas gali tapti puikiu pagalbininku aiškinantis sudėtingą temą, tačiau jeigu jis tik priima sugeneruotą atsakymą, nebesigilindamas į turinį ir neformuodamas savo nuomonės, technologija ima pakeisti patį mokymosi procesą. Panaši situacija susiklosto ir kūryboje. Dirbtinis intelektas gali pasiūlyti netikėtų idėjų, padėti eksperimentuoti su skirtingomis išraiškos formomis ir tapti savotišku kūrybiniu partneriu. Vis dėlto pernelyg pasikliaujant algoritmų pasiūlymais kyla pavojus prarasti originalumą. Anot V. Šimbelio jeigu DI pasiūlymai tampa vieninteliu atskaitos tašku, rizikuojame standartizuoti savo vaizduotę, o kūrybos rezultatai gali tapti bendriniai. „Tikroji laisvė technologijų amžiuje nėra jų atsisakymas. Priešingai – tai gebėjimas sąmoningai pasirinkti, kada ir kaip jomis naudotis, suprasti jų veikimo principus bei išsaugoti teisę nesutikti su algoritmo pasiūlytu sprendimu“, – sako jis. Kai technologijos pradeda valdyti mūsų dėmesį Vienas ryškiausių pavyzdžių, kai technologinė pažanga nebūtinai sutampa su žmogaus gerove, yra socialiniai tinklai. Jų algoritmai geba analizuoti vartotojų elgesį, prognozuoti interesus ir pateikti individualiai pritaikytą turinį. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo patogu – matome daugiau to, kas mums patinka. Tačiau toks personalizavimas turi ir kitą pusę. „Socialinių tinklų algoritmai puikiai optimizuoja mūsų dėmesio išlaikymą, tačiau dėmesio išlaikymas nėra tas pats, kas žmogaus gerovė. Sistema gali būti patogi platformos verslo modeliui, bet nebūtinai naudinga jos naudotojui“, – atkreipia dėmesį V. Šimbelis. Pasak jo, kuo tiksliau algoritmai geba prognozuoti mūsų pomėgius, tuo didesnė rizika, kad skaitmeninėje erdvėje vis rečiau susidursime su kitokiomis nuomonėmis ar netikėtomis idėjomis. Problema neapsiriboja vien socialiniais tinklais. Nuolatiniai pranešimai, automatizuotos rekomendacijos ir personalizuotas turinys gali sukurti patogumo įspūdį, tačiau kartu silpninti gebėjimą susikaupti, kritiškai vertinti informaciją ir sąmoningai pasirinkti. Kitas pavyzdys – automatizuotos klientų aptarnavimo sistemos. Jos geba greitai atsakyti į standartinius klausimus, tačiau susidūrus su sudėtingesne situacija žmogui neretai tenka prisitaikyti prie iš anksto nustatytų sistemos taisyklių. „Vietoj to, kad technologija prisitaikytų prie žmogaus, žmogus turi išmokti kalbėti su technologija. Būtent čia išryškėja vienas svarbiausių klausimų, kurį turėtų kelti technologijų kūrėjai: ar naujas sprendimas iš tiesų palengvina žmogaus gyvenimą, ar tik verčia jį prisitaikyti prie vis sudėtingesnių sistemų?“, – pastebi tyrėjas. Išmanieji namai: daugiau patogumo ar daugiau stebėsenos? Technologijos vis dažniau persikelia ir į privačiausias mūsų gyvenimo erdves. Išmanieji šaldytuvai, skalbimo mašinos, robotai dulkių siurbliai bei namų automatizavimo sistemos žada taupyti laiką ir sumažinti kasdienius rūpesčius. Tačiau mainais už patogumą neretai atiduodame kur kas daugiau, nei įsivaizduojame – informaciją apie savo gyvenimą. Pasak V. Šimbelio, tokie įrenginiai gali rinkti duomenis apie mūsų įpročius, vartojimą ir kasdienę veiklą. Nors ši informacija naudojama sistemų veikimui optimizuoti, kartu kyla klausimų dėl privatumo ir žmogaus kontrolės. „Ar iš tiesų tampame laisvesni, kai kiekvienas mūsų kasdienybės veiksmas gali būti fiksuojamas, analizuojamas ir naudojamas sistemų veikimui optimizuoti?“, – klausia tyrėjas. Anot jo, technologijos, sukurtos taupyti mūsų laiką, gali paversti net privačiausią gyvenimo erdvę duomenų rinkimo aplinka. Todėl kiekvienam vartotojui svarbu suprasti, kokią informaciją apie save jis perduoda technologinėms sistemoms, kaip ji naudojama ir kokią kontrolę išsaugo. „Ši problema atskleidžia ir platesnį šiuolaikinių technologijų paradoksą – kuo daugiau galimybių įgyjame matuoti, analizuoti ir prognozuoti žmogaus elgesį, tuo dažniau rizikuojame pamiršti tai, ko neįmanoma išreikšti skaičiais.“ Ar žmogaus gyvenimą galima paversti skaičiais? Duomenų ekonomika, algoritminė stebėsena ir žmogaus gyvenimo pavertimas informacija – temos, kurias V. Šimbelis nagrinėja ne tik moksliniuose tyrimuose, bet ir savo meninėje praktikoje. Vienas iš tokių projektų – „Total Today“ („Totali šiandiena“), kuriame menininkas tyrinėja, kaip sudėtingos socialinės ir politinės realybės gali būti redukuojamos į skaičius. Projekte kasdien fiksuojamas Rusijos karo prieš Ukrainą aukų skaičius, kuris paverčiamas fiziniu meno kūriniu. Tačiau už statistinių duomenų slypi gerokai daugiau nei skaitinė išraiška – konkretūs žmonės, jų istorijos ir prarasti gyvenimai. „Duomenys leidžia analizuoti ir suprasti pasaulį, tačiau jie niekada negali visiškai atspindėti žmogaus patirties. Šiuo kūriniu keliu klausimą, ką prarandame, kai žmogaus gyvenimą, emocijas ar sudėtingas visuomenės problemas bandome sutalpinti į skaičius ir statistines kategorijas. Toks požiūris aktualus ir kalbant apie dirbtinį intelektą. Algoritmai gali analizuoti milžiniškus informacijos kiekius, atpažinti dėsningumus ir prognozuoti elgesį, tačiau tai dar nereiškia, kad jie geba suprasti visą žmogaus patirties sudėtingumą. Juk ne viskas, kas svarbu žmogui, gali būti išreikšta skaičiais“, – primena menininkas. Kodėl kuriant ateities technologijas reikalingi menininkai? Įprastai technologijų kūrimą siejame su programuotojais, inžinieriais ir duomenų mokslininkais. Vis dėlto, V. Šimbelio įsitikinimu, siekiant sukurti iš tiesų žmogui naudingas technologijas, ne mažiau svarbus menininkų, dizainerių ir socialinių mokslų atstovų indėlis. Technologijų specialistai dažniausiai ieško būdų, kaip sistemas padaryti greitesnes, efektyvesnes ir patogesnes. Tuo metu menininkai gali kelti kitokius klausimus: kokias vertybes technologijos įtvirtina, kokias galios struktūras formuoja, ką palieka už savo veikimo ribų ir kaip keičia mūsų supratimą apie žmogų? „Mano požiūriu, menas nėra technologijų iliustracija ar jų galimybių demonstracija, bet savarankiška kritinio tyrimo ir eksperimentavimo forma. Jungiant technologijas, meną ir skirtingas medijas galima ne tik atskleisti esamų sistemų prieštaravimus, bet ir eksperimentuoti su alternatyviomis patirtimis, permąstyti nusistovėjusias normas bei įsivaizduoti dar neegzistuojančias realybes“, – teigia VILNIUS TECH dėstytojas. Ne mažiau svarbus ir dizaino vaidmuo. Pasak tyrėjo, geras skaitmeninis dizainas nėra vien patraukli programėlės išvaizda ar patogus mygtukų išdėstymas. Jis turi apimti technologijų prieinamumą, skaidrumą, privatumą, skirtingus žmonių poreikius ir ilgalaikes jų naudojimo pasekmes. Todėl ateities technologijų kūrimas turėtų tapti tarpdisciplininiu procesu, kuriame inžineriniai sprendimai derinami su kūrybiniu mąstymu, etika ir socialine atsakomybe. Svarbiausias klausimas – ne ką technologijos gali, o ką jos keičia Nors dirbtinio intelekto galimybės nuolat plečiasi, V. Šimbelis įsitikinęs, kad vien technologinio progreso nepakanka. Svarbu ne tik tai, ką gebame sukurti, bet ir kokią įtaką mūsų sprendimai turės žmogui bei visuomenei. „Technologijų etika negali būti išspręsta vien inžineriniais sprendimais – ji reikalauja kritiškai permąstyti mūsų vertybes, atsakomybę ir santykį su ateitimi. Užuot nuolat klausę, ar galime sukurti dar pažangesnį algoritmą, turėtume dažniau susimąstyti, ar tokia technologija iš tiesų reikalinga, kam ji naudinga ir kokias pasekmes gali sukelti“, – atkreipia dėmesį pašnekovas. Galiausiai tikroji technologijų pažanga turėtų būti vertinama ne vien pagal jų greitį, tikslumą ar gebėjimą automatizuoti procesus. Ne mažiau svarbu, ar jos suteikia žmogui daugiau galimybių, padeda išsaugoti savarankiškumą, skatina kūrybiškumą ir leidžia sąmoningai priimti sprendimus. „Svarbiausias klausimas nėra, kiek išmanesnį dirbtinį intelektą galime sukurti, bet kokią visuomenę ir kokį žmogaus santykį su technologijomis ši pažanga formuoja“, – apibendrina VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto dėstytojas Vygandas Šimbelis. Straipsnį parengė VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto komunikacijos prodekanė Gabija Velykytė. 
Plačiau
Trys „Europos horizonto“ informacinės dienos: aktualiausių 2027 m. kvietimų pristatymas
Trys „Europos horizonto“ informacinės dienos: aktualiausių 2027 m. kvietimų pristatymas
2026 m. lapkričio 23–25 d. kviečiame dalyvauti programos „Europos horizontas“ informacinėse dienose, skirtose 2027 m. finansavimo galimybėms pristatyti. Renginių metu Lietuvos nacionalinių kontaktinių atstovų komanda pristatys 2027 m. numatomus kvietimus teikti paraiškas, svarbiausias dalyvavimo sąlygas ir finansavimo galimybes, o „Lino biuro“ atstovai pasidalys su pristatomomis teminėmis sritimis susijusiomis aktualijomis. Dalyviai taip pat turės galimybę užduoti rūpimus klausimus ir gauti atsakymus. Lapkričio 23-iąją daugiausia dėmesio bus skiriama sveikatos inovacijoms, klimato kaitos valdymui, atsparumui ir energetikos bei miestų sprendimams. Bus aptariamos naujos ligų gydymo terapijos, individualizuotas vėžio gydymas, dirbtinio intelekto taikymas sveikatos srityje, klimato rizikų valdymas, pažangios baterijų technologijos ir tvarus judumas. Lapkričio 24 d. dalyviai galės susipažinti su 2027 m. Marie Skłodowska-Curie veiksmų (MSCA) ir Europos mokslinių tyrimų tarybos (ERC) kvietimais, nacionaline parama pareiškėjams. Taip pat bus pristatomos dirbtinio intelekto ir kibernetinio saugumo finansavimo galimybės bei Europos visuomenės atsparumo, demokratijos ir saugumo stiprinimo temos. Lapkričio 25-ąją bus nagrinėjama žiedinė ekonomika pramonėje – nuo naujų medžiagų kūrimo iki pažangių perdirbimo technologijų ir pramoninių biotechnologijų. Diena baigsis Europos inovacijų finansavimo galimybių pristatymu, apžvelgiant Europos inovacijų tarybos (EIC) programas, Europos inovacijų ekosistemą ir Europos inovacijų ir technologijų institutą (EIT). Kodėl verta dalyvauti? Informacinės dienos – galimybė susipažinti su būsimais finansavimo kvietimais, įvertinti savo idėjų potencialą ir pradėti ruoštis paraiškų teikimui bei tarptautinių partnerių paieškai. Renginių metu dalyviai: susipažins su 2027 m. finansavimo galimybėmis ir teminėmis prioritetinėmis kryptimis; sužinos apie dalyvavimo sąlygas ir finansavimo programas; galės įvertinti savo mokslinių tyrimų, inovacijų ar verslo idėjų atitiktį kvietimams; sužinos su pristatomomis teminėmis sritimis susijusias aktualijas; turės galimybę užduoti klausimų. Renginiai skirti mokslo ir studijų institucijų bendruomenei, verslo atstovams, startuoliams, inovatoriams, viešojo sektoriaus institucijoms, asociacijoms ir nevyriausybinėms organizacijoms bei visiems, besidomintiems Europos mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimu. Renginių datos: 2026 m. lapkričio 23–25 d. Formatas:  tik nuotolinis. Organizatorius: programos „Europos horizontas“ nacionalinių kontaktinių atstovų komanda. Daugiau informacijos rasite šioje nuorodoje. Svarbu: išankstinė registracija nereikalinga. Visi renginiai vyks per „MS Teams“, todėl kviečiame prisijungti naudojantis šia transliacijos nuoroda.
Plačiau