„O kaip dėl per didelio paveldo saugojimo Vilniuje? Na, žinokite, neteko pastebėti tokio reiškinio“, – šypsosi paveldosaugininkė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) dėstytoja Jūratė Jurevičienė. Su ironijos bei humoro jausmo nestokojančia, aštresnio žodžio nevengiančia specialiste kalbamės apie Vilniaus miesto tapatumą, paveldosaugos aktualijas, sovietiniu modernizmu besižavinčią jaunąją kartą ir griuvėsius, paliekančius erdvės ateičiai.
Koks yra jūsų santykis su Vilniaus miestu?
Esu gimusi Šv. Jokūbo ligoninėje, ankstyvoje vaikystėje gyvenau Literatų gatvėje, Vlado Drėmos kaimynystėje. Vėliau persikėlėme į buvusią Gagarino, dabartinę Stulginskio gatvę. Mokiausi Dailės mokykloje, šalia buvusios Černechovskio aikštės, kuri dar sovietų laikais tapo reprezentacine ir vietoj mūsų komplekso čia atsirado dabartiniai Vyriausybės rūmai. Turbūt jau tais laikais susiformavo mano nelabai palankus požiūris į modernizmą. Visgi teko pamatyti, kaip dabartinei jaunajai kartai, ypač iš užsienio atvažiavusiems studentams, sovietinio modernizmo tema yra viena įdomiausių, o, sakykime, buvę Sporto rūmai yra vienas gražiausių pastatų. Dar prisimenu, kai paveldosaugininkai prieš juos kovojo: sakė, kad yra per stambūs, tarsi agresyvus žirgas šoka prieš mūsų trapiąją Gedimino pilį. Na, dabar įsitikinome, kad ji fiziškai trapi, tuomet atrodė tik vizualiai (juokiasi – aut. past.). Apsivertė vertybės ir vertinant rajonus – jaunimas dabar apie Viršuliškes, Karoliniškes sako, kad tai yra labai gražus minimalizmas. Taigi, dabar jau įgijau visišką toleranciją visiems požiūriams ir pamačiau, jog visa tai tampa paveldu. Kaip sakoma, prie architektūros priprantama.
Jau dešimt metų dirbu Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje ir džiaugiuosi, jog yra tokia institucija, kuri stengiasi objektyviai, argumentuotai, pagal teisės reikalavimus spręsti strateginius klausimus. Įsitikinau, kad paveldosauga nesivysto tolygiai – pribręsta ir tuomet įvyksta šuolis. Mane labai džiugina, kad pirmąjį kartą galime teigti, jog kai kuriuos svarbius miestui klausimus tikrai sprendžia visuomenė. To pavyzdys – Reformatų skveras. Labai smagu, kad aktyvūs visuomenės nariai sugebėjo sustabdyti valdžios sprendimą čia išpjauti negražius medžius – atrodo, neįtikėtina. Pirmiausia buvo tautos, jaunų žmonių balsas. Dar vienas opus klausimas – Misionierių sodų statybų klausimas. Nauja iniciatyvinė grupė „Facebook“ sugebėjo iškelti tai į viešumą ir rūpintis viešųjų erdvių interesais. Tai yra labai optimistiškai nuteikiančios tendencijos.
Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokia ji yra jums, kokia yra dabar?
Kadangi man teko dalyvauti rengiant porą Vilniaus bendrųjų planų, įsivaizduoju šį miestą kaip planinį darinį. Branduolys – istorinio paveldo vieta, istoriniai priemiesčiai. Tai yra unikalu, nes daug kur paveldas yra tai, kas apjuosta gynybine siena. Pas mus 1959 metais į paveldą buvo įtrauktos ir teritorijos, esančios už gynybinės sienos. Dabar jau reikia žiūrėti į visumą. Juk miegamieji rajonai irgi formuoja Vilniaus tapatumą, o juose gyvena apie 80 procentų miesto gyventojų. Į administracinę miesto teritoriją taip pat patenka gatviniai kaimai, pavyzdžiui, Vaidotų kaimas. Labai retas atvejis, kad viduramžiškos gyvenvietės būtų mieste. Deja, tokios gyvenvietės šiuo metu virsta komunalinėmis, kadangi nebuvo įtrauktos į saugomų vietų sąrašą. Kaip ir gamtinės teritorijos, kurios virsta prabangių namų kvartalais, kaip, sakykime, Nemenčinės plente. Tikiuosi, kad galbūt jaunoji karta sustabdys žalių plotų apstatymą. Visi šie sluoksniai susideda ir sudaro Vilniaus identitetą.
Paveldosauga gali būti skirstoma į mokslinius tyrimus ir paveldotvarką. Visai neseniai skaičiau straipsnį apie kolegą iš Valstybinės kultūros paveldo komisijos, žymiausią ir geriausią Lietuvos freskų restauratorių Juozą Pilipavičių, kuris restauruoja Bernardinų bažnyčios freską. Jis irgi kalba apie tai, jog mes neturime mokslinio restauravimo centro, kuris yra profesionalų sena svajonė ir tikrai puikiai apsaugotų nuo darbų komercializacijos. Kokie darbai, mes turbūt žinome: trinkelizacija, kuri labai patraukli statybos bendrovėms, ir, aišku, restauravimo darbų pakeitimas statybos darbais. Juk restauruoti sieną yra daug brangiau nei ją išgriauti ir pastatyti naują. Nežinau, ar dabar tai įmanoma, bet norėtųsi tyrėjus kuo labiau izoliuoti nuo komercinės įtakos. Nenoriu vardinti pavardžių, bet yra specialistų, kurie ir detalius planus rengia, ir formaliai turi atestatus projektuoti kultūros vertybėse, bet daro tikrus „stebuklus“. Matome, kaip kartais jie vadovauja svarbių pastatų vadinamajam restauravimui – tuomet galime stebėti, kaip tie pastatai išsipučia, stogai kyla į viršų, iš galo priauga priestatai, iš priekio atrandamos buvusios durys. Kol dar svarbu ne autentiškumas, o kubiniai metrai, tol turėsime tokią situaciją. Tuo tarpu sąžiningi kolegos, nesurandantys įrodymų, kad kadaise pastatai buvo tris kartus didesni, tikrai sunkiai gauna užsakymus, į juos kreipiasi tik vienas kitas entuziastas. Na, ir vėl dedu viltis į jaunąją kartą. Prisimenu, universitete dar prieš kokius dešimt metų manęs prašydavo parodyti gotiką, baroką, o dabar sustoja studentai paskaitų metu ir žavisi kokia sovietinių laikų „dėže“. Tada žiūriu, gal ir tikrai neblogai: sąžiningas architektas, pastatė vien iš betono, be jokių apdailos detalių – minimalizmas visiškas (juokiasi – aut. past.).
Ką atsakytumėte kritikams, kurie teigia, jog per didelis susirūpinimas paveldosauga trukdo miestui judėti į priekį?
Žiūrint, koks miestas. Sakykime, Venecijos, kurios labai didelė dalis yra autentiška, gyventojai jau nori išvaryti turistus, nes ten nebeįmanoma gyventi. O kaip dėl per didelio paveldo saugojimo Vilniuje? Na, žinokite, neteko pastebėti tokio reiškinio. Yra užsakovų, kurie gąsdina, kad, jei neleisime Vilniuje kažko statyti, jie eis į Rygą ar Taliną. Visgi dažniausiai jiems visiškai nebūtina būti senamiestyje. Daugiau per didelio saugojimo neteko pastebėti, manau, į viską žiūrima tolerantiškai ir projektai, su retomis išimtimis, derinami sklandžiai.
Galbūt išskirtumėte didžiausius pokyčius paveldosaugoje per pastarąjį dešimtmetį?
Didžiausias pokytis yra viešumas – dėl socialinių tinklų įsivyravimo visas pasaulis gali greitai gauti informaciją, burtis į grupes. Jei dabar atvažiuotų ir pradėtų pjauti medžius Reformatų skvere, tą pačią minutę būtų atidaryta tiesioginė transliacija ir visi galėtų pamatyti, kaip elgiamasi pasaulio paveldo vietovėje. Vyresnioji specialistų karta, žiūrėdami net į to pačio skvero medžius, mato netobulumus, tuo tarpu jaunimas juos romantizuoja, įžvelgia grožį. Juk, jei reikia išpjauti negražius medžius, tai gal ir žmones negražius iššaudyti? Iš karto stoju į eilę (juokiasi – aut. past.). Taigi, kitas svarbus pokytis paveldosaugoje – greitai įsiveržusi tolerantiška jaunoji karta, turinti visai kitokį kontekstą. Sovietiniais laikais, jei eidavai apsirengęs kitaip, visi žiūrėdavo. Atsimenu, man dėstęs tapytojas Jonas Čeponis kartą sakė: „Buvau Kaune. Daugiau nebūsiu“. Nes per viešnagę ten jį, turėjusį ilgus plaukus, visi badė pirštais. Taigi, išaugę atvirame pasaulyje, šie žmonės yra jau visai kitokie – aš jais labai žaviuosi. Reziumuojant, paveldosaugai daugiausiai įtakos turi du nauji veiksniai: viešumas ir progresyvi jaunoji karta.
Žiūrint iš paveldosaugos perspektyvos, kokie miestai ar šalys pirmauja šioje srityje? Į kokius kitus pasaulio miestus galbūt reikėtų lygiuotis Vilniui?
Jūs taip taikliai paklausėte! Kaip tik vakar dar kartą perskaičiau Leonido Donskio straipsnį „Visbis, arba gyvenimas griuvėsiuose“. Visbis – Gotlando salos centras, griuvėsių miestas. Važiavau ten su žmonių grupe, tad išgirdau ir, manau, labai normalių reakcijų. Tokių kaip: „Sako, turtingi žmonės tie švedai. O čia, pažiūrėkite, griuvėsiai!”. Šis straipsnis buvo parašytas, kuomet pradėti rekonstruoti Valdovų rūmai. Robertas Ginsbergas, išleidęs knygą „Gyvenimas griuvėsiuose“, teigia, kad, jei tauta palieka griuvėsius, reiškia, yra susitaikiusi su praeitimi ir palieka perspektyvą. Tuomet supratau, kad ta perspektyva yra jaunajai kartai, kuri ateis po mūsų, ir jie galės patys nuspręsti, ką daryti su šiais griuvėsiais: konservuoti, atstatyti, restauruoti. Pas mus daugelis griuvėsių pasidarė interjero elementais arba tiesiog yra užmūryti. Taigi, iš Visbio turėtume ko pasimokyti. Iš artimesnių miestų, manau, geras pavyzdys yra Talinas. Žinoma, jų kitokia situacija, mažas, aiškiai atskirtas senamiestis, tačiau ko pasimokyti yra: jokių plastikinių langų, ant daugelio pastatų yra informacija, schemos, kas ten buvo reikšmingo ir pan. Vilniaus senamiestyje į daug ką žiūrima pro pirštus, tikrai dažnai nesilaikoma nustatytų taisyklių, bet gal ta eklektika taip yra mūsų skiriamasis identiteto bruožas.
Kokias pagrindines Vilniaus miesto problemas įžvelgiate?
Man baisi problema atrodo, kad, kai tik į Vilnių atvažiuoja koks nors iškilmingas svečias, kaip dabar buvo popiežius, visiems kyla klausimas, kaip jį iš Vilniaus oro uosto parvežti į centrą, kad jam nepasidarytų bloga. Būna, jog vežant užsienio svečius per Naujininkus, jie klausia, ar čia tikrai pasaulio paveldo vieta. Kaip tik prieš tai mačiau, kad šalia kelio valė įvairiais skelbimais apklijuotus stulpus. Na, o kas dedasi kiemuose mums nėra svarbu, svarbiausia – fasadas. Dėmesys fasadiškumui pas mus labai akivaizdus. Galbūt tai irgi yra mūsų tapatybė, kurią reikėtų saugoti. Juk taip buvo ir cariniuose namuose: priekis išpuoštas, o kiemas nykus.
Kokią Vilniaus viziją matote?
Artimiausiu laikotarpiu Vilniuje atsiras ir daugiau etninių, religinių grupių. Paveldosauga taps žmonių galioje, o tokiu būdu ji išeis iš senamiesčio, pastarasis nebebus kaip razinos pyrage: čia yra skanu, o ten – ne. Jeigu prasidės kvartalų, ne atskirų pastatų renovacija, sutvarkys kiemus, paliks žalias zonas, galbūt gyventojai galės su pasididžiavimu sakyti: „Gyvename Karoliniškėse“. O kodėl ne? Atsimenu vaikystėje tėvai neleisdavo eiti į Užupį, nes tai buvo pat baisiausias Vilniaus rajonas. Kokiais 1980-aisiais niekas nebūtų patikėjęs, kad jis virs prestižine vieta. Manau, daug priklausys nuo aktyvių bendruomenių. Bus labiau vertinamas gamtos paveldas, nes jo tiesiog liks mažiau. Jau dabar matomos tendencijos, kad miestiečiai daugiau savo laiko leidžia lauke: atšilus orams, čia ne tik pramogaujama, bet taip pat ir dirbama, pasiėmus nešiojamuosius kompiuterius, taip pat didelę įtaką padarė sveikos gyvensenos, sporto banga. Manau, šios tendencijos toliau plėsis ir į kitus rajonus, priklausomai nuo bendruomenių aktyvumo, tuo tarpu valstybės institucijų vaidmuo mažės.
Parengė Eglė Kirliauskaitė
Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Galerija
