Sulaukus garbaus amžiaus, ateina laikas deramai pailsėti, pamiršti darbinius rūpesčius ir nebesivaikyti naujų iššūkių? Vilniaus Gedimino technikos universiteto (Vilnius Tech) profesorių emeritų klubo nariai atsako – tikrai nebūtinai. Net ir baigę aktyvią veiklą universitete, jie stipriai prisideda prie universiteto žinomumo, jo stiprinimo, skelbia mokslines publikacijas, rašo knygas ir dalijasi savo žiniomis su jaunesniais kolegomis. Kaip patys juokauja, būtent tapę emeritais jie gali niekieno netrukdomi atsidėti savo mėgstamam darbui. Ką veikia emeritų klubas? Kodėl ši veikla prasminga ir naudinga? Kaip keitėsi mūsų universitetas, jo žmonės ir kokią ateitį galima spėti? Pagaliau kodėl iš tūkstančių profesorių tik vos daugiau nei dvi dešimtys nusipelnė garbingo emerito vardo?
Kaip ir kodėl buvo įkurtas Vilnius Tech profesorių emeritų klubas?
A. Zakarevičius: Emerito statusas buvo įteisintas aukštojo mokslo įstatymuose, atitinkamuose LR Vyriausybės dokumentuose. Tuomet ir mūsų universiteto senatas pradėjo suteikinėti emeritų vardus. Tam, kad mes nebūtume išsibarstę, o mūsų veikla būtų organizuota ir kryptinga, buvo įsteigtas emeritų klubas. Pagal dabar galiojantį Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymą, profesoriai emeritai yra mokslo ir studijų institucijos akademinės bendruomenės nariai. Profesoriams emeritams mokama mokslo ir studijų institucijos tarybos nustatyta mėnesinė išmoka.
Kokia veikla užsiima emeritų klubas?
R. Kirvaitis: Mūsų veikla yra koncentruotai aprašyta įstatuose. Pagrindinis klubo veiklos tikslas – neleisti be naudos išnykti universiteto profesorių gyvenimo, mokslinės, kūrybinės, pedagoginės veiklos universitete patirčiai. Po emeritacijos profesorius paprastai praranda savo administracinius postus universiteto ar fakulteto valdymo struktūroje, tačiau toliau vykdo mokslinius tyrimus, ekspertinę veiklą. Svarbiausios mūsų veiklos kryptys: mokslinė veikla, anksčiau vykdytų darbų ir rezultatų skelbimas, mokslinių monografijų ir straipsnių rašymas, dalyvavimas mokslo, meno žurnalų redakcinėse kolegijose, dalyvavimas konferencijose, doktorantų konsultavimas, atsiliepimas apie juos – tokios formaliosios nuostatos.
P. Baltrėnas: Galime pasigirti ir rengiamomis monografijomis – šiemet jau išėjo mano trečioji monografija, išleista vienos prestižiškiausių pasaulyje „Springer“ leidyklos. Tai – vienintelis toks atvejis universitete, kaip ir mano su kolegomis gauti keturi Europos patentai. Taip prisidedame prie universiteto plėtros ir žinomumo. Dabar labai norime, kad universitete nedingtų nuveiktų darbų, čia dirbusių žmonių atminimas. Buvo nuimta (ir mūsų iniciatyva vėl pakabinta) informacinė memorialinė lenta, įvardijusi universiteto garbės daktarus. Deja, universiteto istorijos muziejus užrakintas, statybos muziejaus irgi nebėra. Yra daug nusipelniusių mūsų profesorių, kitų universitetų garbės daktarų – to niekas nežino, o informacija apie juos turėtų būti pateikta bent universiteto tinklalapyje.
Kaip tampama profesoriumi emeritu? Kas gali šiam klubui priklausyti?
R. Kirvaitis: Visuomenė dar nelabai žino, kas yra emeritas. Mano brolis, kuris trisdešimt metų Mokslo akademijoje dirbo katedros vedėju, kadaise nesuprato, ko čia didžiuotis, juk profesorius emeritas – profesorius, išėjęs į pensiją. Net mokslo bendruomenės atstovai nežino, kad tai yra išskirtiniai asmenys, o ne visi tam tikro amžiaus sulaukę profesoriai. Pretendentai į mūsų universiteto emeritus privalo turėti ne mažiau kaip trisdešimties metų mokslinio arba pedagoginio darbo stažą, taip pat ne mažiau nei dešimt metų universitete eiti profesoriaus pareigas. Turi būti paruošę ne mažiau nei penkis mokslo daktarus – šis kriterijus dažnai tampa labai svarbiu, daug kas čia suklumpa. Yra dar daugiau reikalavimų, bet šie turbūt pagrindiniai, ir juos tikrai nelengva įvykdyti. Iš viso Vilniaus Gedimino technikos universiteto emeritų vardai suteikti 25 profesoriams, deja, dabar mūsų jau likę tik dvidešimt.
Kaip manote, kodėl toks klubas reikalingas, svarbus universitetui ir patiems jo nariams?
P. Baltrėnas: Universitetui turėti emeritus yra garbė. Jie yra pavyzdys jauniems mokslininkams, taip pat šis titulas gali tapti jų siekiamybe. Na, o emeritu būti gerai dar ir dėl to, kad išlieka darbo vieta katedroje, galimybė naudotis universiteto informaciniais resursais, mokama, kad ir nedidelė, finansinė išmoka.
A. V. Valiulis: Nesvarbu, universitetas ar kita organizacija, įmonė: baigei darbą – išėjai į nežinią, kažką veiki nebent namų ūkyje. Visgi profesoriams emeritams suteikiama galimybė likti toje bendruomenėje, tęsti darbus. Daug žmonių galėtų tai daryti, bet tokia tvarka: baigiasi darbo sutartis, ir tavęs lyg ir nebėra. Juk daugelis vyresnio amžiaus žmonių turi potencialo, žinių ir jų darbo kitiems reikia, bet didžioji dalis jų yra eliminuojami iš darbinės aplinkos. Profesoriai emeritai yra tie laimingieji, kuriems taip nenutinka – mes, išėję į pensiją, dar galime tęsti savo veiklą, publikuoti, rašyti knygas, konsultuoti, vadovauti. Ir galime tai daryti, netrukdant pašaliniams darbams, turėdami pakankamai laiko.
Kaip vertinate dabartinę studentų kartą?
R. Kirvaitis: Žinoma, lengviau kalbėti apie tuos metus, kai mes dar dėstėme. Nežinau, ar mano kolegos pritars, bet man pasirodė, kad kiekvienais metais studentai yra vis geresni, atmetant bendrus verksnojimus apie jaunimo motyvacijos stoką. Manau, kad studentai tikrai labiau motyvuoti, tikrai daugiau gali, ir tikiu, kad nenusivilsim ta karta, kuri ateis, kuri mus pakeis.
A. V. Valiulis: Yra puikių jaunosios kartos žmonių, yra daug mūsų universiteto paruoštų daktarų, kurie pretenduoja į įvairius apdovanojimus, o tai rodo aukštą lygį. Kalbant apie kartų lyginimą, neabejoju, jog visais laikais buvo tas pats: dalis buvo vidutinių, dalis tikrai labai gerų, lyderių. Mes nieko naujo čia neatradom, ir po mūsų bus lygiai tas pats. Būdami emeritai, galėtume sakyti, kad „va, mūsų laikais buvo visai kitaip, visi buvo tik protingi“. Ne, viskas taip pat, nereikia sureikšminti.
Kokią mūsų universiteto ateitį matote?
R. Kirvaitis: Kaip buvęs mokslo prorektorius manau, kad geriausia būtų mūsų mokslininkų veiklą koncentruoti keliomis perspektyviomis kryptimis. Jei pavyks tai padaryti, universitetas klestės ir bus žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kartais gaunu laiškų iš į užsienio universitetus išvažiavusių studentų, kad mūsų bakalauro studijų paskaitos buvo aukštesnio lygio už ten dėstomas magistro studijose. Pasaulyje yra labai įvairių universitetų, o geriausiųjų biudžetai skaičiuojami milijardais eurų ir yra du ar tris kartus didesni nei visos Lietuvos. Visi Lietuvos universitetai kartu paėmus turi tik 0,2 milijardo eurų, iš kurių mūsų universiteto biudžetas sudaro 33 milijonus. Taigi, lyginant šiuos skaičius, mano manymu, Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojai daro stebuklus ir pasiekia stulbinančiai gerų rezultatų. Manau, taip bus ir toliau.
Galerija
