Kodėl inžinerijos mokslai Lietuvoje vis dar lieka šešėlyje?

Spalio 24, 2022

Kasmet aukštąjį mokslą renkasi vis mažiau stojančiųjų. Situacija ypač blogėja inžinerijos, gamybos bei technologijų srityse. Šiais metais minėtas studijų kryptis Lietuvoje rinkosi tik 12 proc. mokyklų absolventų, o iš jų – tik 2,5 proc. merginų. 
 
Lietuvoje įsibėgėja energetikos sektoriaus transformacija – įgyvendinami ambicingi projektai, kurie remiasi inovacijomis ir pažangiomis technologijomis. Sparčiai auga šios srities specialistų, turinčių reikiamų žinių ir įgūdžių poreikis. Čia susiduriama su problema – trūkstant inžinerijos sričių specialistų, mažėja ir investicijų iš užsienio skaičius. Net 79 proc. Lietuvą pasirinkusių užsienio investuotojų sako, kad talentų pasiūla yra esminė atėjimo į šalį sąlyga. To rezultate Lietuva praranda ne tik verslo sektoriaus plėtrą, bet ir kuriamų darbo vietų skaičių, kurių darbo užmokesčio rodikliai yra didesnei nei šiandieninėje darbo rinkoje. 
 
Norint dirbti produktyviau ir sukurti aukštesnę vertę Lietuvos verslo sektoriui, reikia sudominti jaunimą inžinerijos sritimi. Statistika rodo, kad Europos Sąjungoje STEAM sektoriai sukuria 49 proc. daugiau pridėtinės vertės nei kiti. Apie šią situaciją Lietuvoje, ateities perspektyvas, kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) rektoriumi prof. dr. Romualdu Kliuku. 
 
Pastaruosius trejus metus stebime prastėjančius mokinių mokyklos baigimo rezultatus, mažėja stojančiųjų į aukštąsias mokyklas, besirenkančių inžinerines studijas, skaičius. Kodėl susiduriame su šia situacija?   
 
Europos komisija kelia aukštus tikslus Lietuvai – tapti aukštų technologijų šalimi. Deja, matome, kad aukščiausios kvalifikacijos specialistų rinkoje trūksta, tai rodo ženkliai padidėjęs verslo įmonių noras bendradarbiauti su universitetais ir juose besimokančiais studentais jau nuo pirmojo kurso. Verslas steigia stipendijas, skaito kviestines paskaitas, kviečia atlikti praktiką.  
 
Mokiniai, besirinkdami, kokius dalykus mokytis aukštesniu lygiu, dažniau pasirenka lengvesnį kelią – mokosi ne tiksliųjų mokslų, o humanitarinių mokslų dalykus. Kita problema – mokyklose trūksta mokytojų, išmanančių tiksliuosius mokslus, gebančių perteikti turimas žinias būsimai kartai. Tuomet ir suformuojama situacija, kad patys sumažiname besirenkančių inžinerijos, gamybos bei technologijų specialybes srautą.  
 
Lietuvoje egzistuoja ir kitas gajus mitas – užsienyje studijuoti yra geriau. Tačiau neįsigilinę į užsienio aukštųjų mokyklų reitingus, neretai siunčiame savo vaikus mokytis į užsienį, į mokamus trečio lygio universitetus. Lietuvoje studijų kokybės priežiūra yra didelė, studijų kokybė kasmet gerėja, tai pripažįsta užsienio ekspertai, tai rodo ir Lietuvos universitetų vieta pasauliniuose reitinguose. Lietuvoje techniškieji universitetai skleidžia ateities inžinerijos idėjas: dirbtinis intelektas, autonominis transportas, robotika ir mechatronika, skaitmeninės technologijos statyboje, fintech, atsinaujinanti energetika ir kt., tad šios idėjos stiprinamos visose VILNIUS TECH studijų programose, visų studijų metu. 
 
Lietuvoje dažnai girdima, kad rinkoje trūksta darbo vietų, ypač ką tik baigusiems studijas. Darbdaviai skundžiasi darbuotojų trūkumu, o darbuotojų atrankų įmonės – mažu besikreipiančiųjų skaičiumi. Kaip yra inžineriniame, technologijų ir IT sektoriuose? 
 
Lietuvos įmonės jau dairosi specialistų užsienyje. Specialistų rengimas Lietuvoje tampa ir šalies savarankiškumo, nepriklausymo nuo iš užsienio atvykusių specialistų  sąlyga. Vystantis valstybės ekonomikai, didėja ir konkurencija dėl specialistų. Lietuvai reikia išsilavinusių žmonių, kurie prisidėtų prie pokyčių, vystytų naujus, unikalius technologinius sprendimus, augtų kartu su besikeičiančiu sektoriumi. 
 
Studentų, besirenkančių inžinerines, informacinių technologijų, biotechnologijų studijas, laukia šimtai darbdavių, tūkstančiai gerai apmokamų darbo vietų, nuolatinio tobulėjimo ir asmeninio augimo perspektyvos. Inžinerija jau dabar itin perspektyvi ir gerai apmokama specialybė. Tačiau norint šią sritį perprasti, reikia ne tik noro mokytis, bet ir gerų mokytojų, sudominančių technologijoms. 
 
Šalies inžinerinės ir technologijų įmonių asociacija LINPRA prognozuoja, kad per artimiausius kelerius metus iki 2025 m. inžinerinėje pramonėje bus sukurta daugiau nei 12 tūkst. naujų darbo vietų.  Inžinerijos specialistų poreikis kasmet išauga 2-3 kartus ir dar didesnį pagreitį šis augimas įgis ateityje, Lietuvoje ir pasaulyje toliau stebint sparčią elektronikos produktų pramonės plėtrą. Taip pat noriu pabrėžti, kad per ateinančius 5 metus elektronikos inžinerijos krypties specialistams vien Vilniuje bus sukurta 5 tūkst. papildomų darbo vietų.  

Lietuvos pramoninkų konfederacijos valdybos ir universitetų vadovybė neseniai susitarė bendradarbiauti, siekdami sudominti jaunimą inžinerija jau mokykloje. Kaip prie to gali prisidėti verslai? 

Lietuvoje iki šiol nėra sukurta talentų ugdymo sistema bendrojo ugdymo mokyklose. Šią veiklą vykdo tik kelios, pavienės institucijos. Deja, tik Vilniaus ir Kauno bei šių miestų rajonų vaikai turi galimybę dalyvauti gabių vaikų ugdymo programose. Tuo tarpu kitų miestų ir rajonų gabūs vaikai dėl didelio atstumo, tokių galimybių neturi. Pirmiausia reikėtų numatyti sistemos diegimo programas ir priemones, skleisti jau sutelktą institucijų patirtį, rengti pedagogus darbui su gabiais vaikais. 

Būtina siekti ir mokyklų ugdymo programų, mokytojų rengimo kokybės gerinimo, nes Lietuvoje aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą yra įgiję apie trečdalis gyventojų, tačiau stojančiųjų pasirinkimai dažnai neatitinka darbo rinkos poreikių, o baigusiems studijas trūksta reikalingų profesinių gebėjimų ir įgūdžių. Lietuvos gyventojai vis dažniau dirba žemesnės kvalifikacijos darbą nei galėtų, o beveik trečdalis dirba su savo studijų sritimi nesusijusį darbą. Galbūt čia ir gali būti išeitis – profiliavimo atsisakymas mokyklose. 

Dar vienas svarbus tikslas –  siekti, kad STEAM būtų pripažinta prioritetine ugdymo kryptimi šalyje. Tai apima STEAM viešinimą, specialistų poreikio planavimą, prognozavimą, skatinimą ir specialistų, tame tarpe ir pedagogų, rengimą. Be investicijų ir sistemingos veiklos, stiprinant STEAM sunku tikėtis, kad daugiau jaunuolių rinksis šios srities studijas. 

Kaip jau dabar galime padėti verslui? Ar situacija Lietuvoje yra unikali, o gal užsienyje su šia problema nesusiduriama? 
 
Inžinerijos, technologijų, informacinių technologijų studijos – sudėtingesnės negu socialinių mokslų, todėl besidominčių jomis – mažiau. VILNIUS TECH kiekvienais metais į šias studijas priima vis daugiau užsieniečių. Tačiau pastarieji, baigę studijas, retai kada lieka Lietuvoje. Čia reikia verslo pagalbos.  
 
Lietuvoje veikiančios aukštosios mokyklos turi sudominti ne tik būsimus savo sričių specialistus, bet ir mokslininkus iš užsienio, tapti jų pritraukimo centru. Tai padėtų ne tik stabilizuoti, bet ir vystyti darbo rinką, į šalį kasmet pritraukti vis daugiau talentų ir srities specialistų. 
 
Verslo atstovai turi keisti savo darbo kultūrą, atmosferą, sudaryti sąlygas užsienio studentams jau nuo pirmo kurso dirbti savo būsimos specialybės sferoje. VILNIUS TECH kreipiasi į Lietuvių užsienyje diasporas, lietuvių mokyklas, siekdamas pakviesti užsienio lietuvius studijuoti Lietuvoje. Jų susidomėjimas didėja, vis dažniau gauname klausimų ne tik apie siūlomas studijas, tačiau ir apie situaciją Lietuvoje, kuri per daugelį metų, po jų emigracijos yra ženkliai pakitusi. Kuo daugiau užsienio lietuvių norės studijuoti Lietuvoje ir čia pasilikti, tęsti karjeros kelią informacinių technologijų, inžinerijos, gamybos, biotechnologijų srityje, tuo aukštesniais rezultatais didžiuosis Lietuva. 
 

Galerija

Panašios naujienos

Naujajame „Sapere Aude“ numeryje – ateities miestus kuriantys mokslininkai ir studentai
Naujajame „Sapere Aude“ numeryje – ateities miestus kuriantys mokslininkai ir studentai
Dirbtinis intelektas (DI), mikromobilumas, klimato kaitos poveikis ir išmanioji infrastruktūra šiandien vis sparčiau keičia miestus. Būtent dėl šios priežasties naujausio universitete leidžiamo žurnalo SAPERE AUDE rudens numerio tema tapo „Miestas ir technologijos“ – kvietimas pažvelgti į miestą ne tik kaip į fizinę erdvę, bet ir kaip į sudėtingą, nuolat tobulinamą sistemą, kurioje susijungia mokslas, inžinerija, duomenys ir žmonių kuriamos inovacijos. Šiandien miestų ateitį formuoja įvairios sritys – nuo transporto inžinerijos ir urbanistikos iki DI bei komunikacijos tyrimų. Todėl naujajame žurnalo numeryje pristatomi mokslininkai, studentai, alumnai ir kiti bendruomenės nariai, kurių darbai padeda kurti saugesnius, išmanesnius ir tvaresnius miestus. Numerį atveria pokalbis su naująja Fundamentinių mokslų fakulteto dekane prof. dr. Simona Ramanauskaite, kuri dalijasi savo požiūriu į mokslo, technologijų ir universiteto vaidmenį sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Viena ryškiausių numerio temų – miesto mobilumas ir saugumas. Doktorantė Edita Juodvalkienė, vadovaujama prof. dr. Donato Čygo, rengia disertaciją apie elektrinių paspirtukų eismo saugumo gerinimą miestų gatvėse. Tuo tarpu alumnas Dominykas Eičinas analizuoja mikromobilumo transporto priemonių ratų pakabos konstrukcijas, o jo baigiamasis darbas pateiktas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos studentų darbų konkursui. Tačiau ateities miestų iššūkiai neapsiriboja vien transportu. Į klausimą, kaip technologijos gali padėti miestams prisitaikyti prie klimato kaitos iššūkių, atsakymų ieško Architektūros fakulteto Architektūros studijų programos absolventė Gabriela Sokolovskaja. Savo baigiamajame darbe ji nagrinėjo, kaip lietaus vandens kaupimas ir panaudojimas gali tapti svarbia klimatui atsparių miestų planavimo dalimi bei prisidėti prie tvarios urbanistinės plėtros. Ne mažiau svarbų vaidmenį kuriant šiuolaikinį miestą atlieka ir išmaniosios technologijos. Jų panaudojimą miesto infrastruktūroje atskleidžia magistranto Lauryno Zalagos tyrimai. Jis vysto miesto apšvietimo sistemos stebėjimo sprendimus, pasitelkdamas dronus ir DI. Tuo tarpu kituose numerio straipsniuose nagrinėjami DI sprendimai bičių elgsenos stebėjimui, žmogaus ir DI sąveika vizualinėje komunikacijoje bei laivų saugaus prasilenkimo analizė Klaipėdos uoste. Technologines idėjas universiteto bendruomenėje generuoja ne tik mokslininkai ir studentai. Numeryje pristatomi ir nuotolinio ugdymo programos „Ateities inžinerija“ jaunieji kūrėjai, kurių projektai apima aplinkosaugos, dizaino, transporto ir žaliosios energetikos sprendimus. Jų darbai atskleidžia, kaip inžinerinis mąstymas ir kūrybiškumas gali padėti spręsti realias visuomenės problemas dar mokyklos suole. Rudens numeryje skaitytojai taip pat ras interviu su VILNIUS TECH alumnais, šiandien dirbančiais LRT bei susipažins su steigiamu Tech Fondu, jo vizija ir tikslais. Naujasis SAPERE AUDE numeris kviečia pažvelgti į miestą kaip į gyvą ir nuolat besikeičiančią technologiją, kurią kuria žmonės, mokslas ir inovacijos. Kokiame mieste gyvensime rytoj, priklauso nuo sprendimų, kurie gimsta jau šiandien universitetų laboratorijose, auditorijose ir tyrimų projektuose. Naujausią žurnalo numerį galite rasti čia.
Plačiau
Dr. Jurga Vestertė: skatiname iniciatyvą, o kiek kainuoja ją parodyti?
Dr. Jurga Vestertė: skatiname iniciatyvą, o kiek kainuoja ją parodyti?
Valstybė gali sakyti: „skatiname inovacijas“. Organizacija gali sakyti: „laukiame iniciatyvos“. Vadovas gali sakyti: „siūlykite idėjas“. Tačiau žmogus, kuris tą idėją turėtų paversti realiu projektu, dažnai užduoda gerokai žemiškesnį klausimą: kiek man asmeniškai kainuos tai padaryti? Ir kalba čia ne tik apie pinigus. Kiek reikės laiko? Su kuo teks derinti? Kas turės pritarti? Kaip užsitikrinti finansavimą? Kas gali skirti žmonių? Ar IT turės tam laiko? Kas priims sprendimą? Kiek kartų reikės iš naujo paaiškinti, kodėl apskritai verta tai daryti? Ir, galiausiai, kas nutiks, jeigu po kelių mėnesių derinimo vis tiek bus pasakyta „ne“? [caption id="attachment_122186" align="alignnone" width="2560"] Docentė dr. Jurga Vestertė[/caption] Tarp ketinimo veikti ir realios galimybės veikti atsiranda papildoma kaina. Ją sudaro laikas, energija, derybos, informacijos paieška, procedūros, laukimas, neapibrėžtumas. Kitaip tariant – trintis. Ir kartais būtent ji, o ne pinigų, idėjų ar motyvacijos trūkumas paaiškina, kodėl valstybės programos nepasiekia norimo rezultato, organizacijų projektai stringa, o žmonės ilgainiui nustoja siūlyti naujas iniciatyvas. Kai kiekvienas reikalavimas logiškas, bet jų suma – jau nebe Valstybės lygmeniu dalį tokios trinties net mokame skaičiuoti pinigais. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos duomenimis, 2026 m. pirmąjį pusmetį nacionalinių teisės aktų pakeitimais verslui tenkanti administracinė našta ir prisitaikymo prie reguliavimo išlaidos buvo sumažintos maždaug 3,4 mln. eurų. Tačiau tuo pačiu metu iš Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės kilę nauji reikalavimai šią naštą padidino daugiau kaip 23,84 mln. eurų. Šiuos skaičius galima perskaityti tiesiog kaip dar vieną statistiką apie reguliavimą. Bet vadybos požiūriu jie atskleidžia daug įdomesnį reiškinį. Viena institucija gali visiškai pagrįstai sakyti: „Mes procedūrą supaprastinome.“ Kita: „Mes tik įvedėme būtiną kontrolę.“ Trečia: „Reikia dar vienos ataskaitos.“ Ketvirta: „Čia tik vienas papildomas suderinimas.“ Ir kiekvienas atskiras sprendimas gali turėti racionalų paaiškinimą. Problema ta, kad žmogus ar įmonė nepatiria šių sprendimų atskirai. Jie patiria jų visumą. Todėl vadybos požiūriu svarbu klausti ne tik: „Ar ši konkreti procedūra pagrįsta?“ Reikėtų užduoti ir kitą klausimą: „Kiek visa sistema kainuoja tam, kuris joje bando kažką nuveikti?“ Administracinė našta yra tik viena tokios sisteminės trinties forma. Kitos atsiranda dėl sprendimų architektūros, finansavimo modelių, koordinavimo tarp institucijų, neaiškių atsakomybių ar tiesiog to, kad teoriškai egzistuojančiais ištekliais praktiškai sunku pasinaudoti. Pinigų yra. Tik jų negalima panaudoti. Beveik vadovėlinį tokio paradokso pavyzdį šiemet pateikė Valstybės kontrolė. 2025 m. pabaigoje Valstybės gynybos fonde buvo likę 36 mln. eurų nepanaudotų lėšų, nors tuo pačiu metu daliai institucijų trūko pinigų gynybos projektams. Civilinei saugai buvo numatyta 25 mln. eurų, tačiau panaudota tik 2,48 mln. eurų. Auditoriai nurodė, kad fondo veikimo modelis buvo nelankstus: pinigų buvo, tačiau esamas reglamentavimas neleido jų laiku panaudoti ten, kur jų reikėjo. Vadybos požiūriu čia svarbi labai paprasta, bet dažnai pamirštama skirtis: išteklių egzistavimas dar nereiškia jų prieinamumo. Organizacija gali turėti biudžetą. Valstybė gali būti skyrusi finansavimą. Gali egzistuoti programa, fondas ar priemonė. Tačiau jeigu kelias nuo ištekliaus iki jo panaudojimo yra prastai suprojektuotas, formalus išteklių turėjimas dar nesukuria gebėjimo veikti. Panašų dalyką galima pamatyti ir inovacijų finansavime. 2022–2025 m. pirmąjį pusmetį Lietuvoje verslo inovacijoms skatinti buvo taikytos net 174 finansavimo priemonės, kurioms numatyta daugiau kaip 3 mlrd. eurų. Panaudota maždaug pusė šios sumos – 1,5 mlrd. eurų. Iš 28 išsamiau auditorių vertintų priemonių tik šešios buvo aiškiai pagrįstos duomenimis apie realų verslo poreikį. Be to, Valstybės kontrolė konstatavo, kad atskiros finansavimo priemonės nesudaro nuoseklios grandinės nuo mokslinių tyrimų iki produkto rinkoje. Čia atsiranda dar vienas paradoksas. Daug priemonių dar nereiškia gerai veikiančios sistemos. Galima turėti daug pinigų, daug programų, daug atsakingų institucijų ir visiškai nuoširdžiai deklaruoti inovacijų prioritetą. Tačiau jeigu visa tai nesusijungia į žmogui ar organizacijai pereinamą kelią nuo idėjos iki rezultato, turime ne sistemą, o elementų rinkinį. O tai jau klasikinė vadybos problema. Tas pats reiškinys – tik mažesniu masteliu Dabar persikelkime iš valstybės į vieną organizaciją. Įmonėje, universitete ar ministerijoje žmogus nori pradėti projektą. Finansai – viename padalinyje. Žmonės – kitame. IT infrastruktūra – trečiame. Informacija – ketvirtame. Sprendimo teisė – dar kažkur kitur. Norint pajudėti, reikia derinti, aiškinti, laukti, gauti leidimus, konkuruoti dėl prioriteto. Ir čia atsiranda įdomus reiškinys: šalia paties projekto darbo ima formuotis antras darbas – projekto galimybės egzistuoti organizacijoje išsikovojimas. Kartais jis beveik nepastebimas. O kartais tampa didesnis už patį projektą. Galima net juokaujant užsirašyti sau formulę: visa iniciatyvos kaina = iniciatyvos įgyvendinimo pastangos + organizacinės trinties pastangos. Pirmoji formulės dalis suprantama. Reikia parengti sprendimą, sukurti produktą, įdiegti technologiją, atlikti tyrimą ar pakeisti procesą. Tačiau antroji dažnai niekur neapskaitoma. Kiek valandų skirta ne projektui, o tam, kad būtų gautas parašas ant leidimo projektą vykdyti? Kiek susitikimų reikėjo finansavimui pagrįsti? Kiek kartų reikėjo tą pačią iniciatyvą aiškinti skirtingiems žmonėms? Kiek laiko praleista bandant suprasti, kas apskritai gali priimti sprendimą? Jeigu antroji formulės dalis pradeda dominuoti, racionalus darbuotojo sprendimas labai dažnai yra ne „pasistengti dar labiau“, o – nedaryti. Tai ir yra tikroji organizacinės trinties kaina. „Kam čia reikia rašyti?“ Administracinės naštos tyrėjai Pamela Herd ir Donald Moynihan išskiria tris žmogaus patiriamų sąnaudų rūšis: išsiaiškinimo, reikalavimų vykdymo ir psichologines sąnaudas. Žmogui kainuoja suprasti, kaip sistema veikia; kainuoja atlikti tai, ko sistema iš jo reikalauja; ir kainuoja pats nuolatinis neapibrėžtumas, laukimas bei frustracija. Šią logiką nesunku atpažinti ir organizacijos viduje. „Kam čia reikia rašyti?“ – išsiaiškinimo kaina. „Pirmiausia užpildykite formą, tada gaukite tris suderinimus ir pateikite papildomą pagrindimą“ – reikalavimų vykdymo kaina. „Ai, gal tiek to“ – jau galima įtarti, kad priėjome prie psichologinės ir elgesio pasekmės. Ir štai čia makrolygmens sistema galų gale materializuojasi labai konkretaus žmogaus elgesyje. Jeigu energija, reikalinga gauti leidimus, finansavimą, žmones, informaciją ar kitus išteklius, pradeda prilygti arba net viršyti energiją, reikalingą pačiai iniciatyvai įgyvendinti, sistema pradeda gesinti iniciatyvą. Vienas žmogus gali būti itin atkaklus ir „pramušti sieną“. Bet organizacijos inovatyvumo negalima statyti ant darbuotojų gebėjimo nuolat kovoti su pačia organizacija. Žmonės išmoksta organizaciją Čia atsiranda dar viena, ilgalaikė pasekmė. Žmonės išmoksta organizaciją. Pirmą kartą žmogus pasiūlo idėją. Antrą kartą dar bando. Trečią kartą, prieš ją siūlydamas, jau pagalvoja: „O kiek čia reikės kovoti?“ Ketvirtą kartą idėja lieka jo galvoje. Po kurio laiko vadovybė gali visiškai nuoširdžiai klausti: „Kodėl mūsų darbuotojai nerodo daugiau iniciatyvos?“ Galbūt atsakymo reikėtų ieškoti ne darbuotojų kūrybiškume. Gal tikslesnis sakinys būtų: mūsų sistema išmokė žmones, kad iniciatyvos organizacinė kaina yra didesnė už tikėtiną naudą. Tai ypač aktualu didelėse organizacijose. Jose ištekliai natūraliai išskaidyti tarp funkcijų ir padalinių. Vieni valdo finansus, kiti žmones, treti technologijas, ketvirti duomenis ar infrastruktūrą. Todėl beveik kiekviena reikšmingesnė iniciatyva tampa tarpfunkcinio koordinavimo uždaviniu. Tai savaime nėra blogai. Organizacijoms reikia kontrolės, atskaitomybės, rizikų valdymo ir sprendimų patikros. Problema prasideda tada, kai kiekviena sistemos dalis racionaliai optimizuoja savo kontrolę, tačiau niekas neprojektuoja viso kelio nuo idėjos iki rezultato. Ką iš tikrųjų reiškia „vadovybės palaikymas“? Projektų valdymo ir inovacijų kalboje dažnai kartojama, kad iniciatyvai reikia „aukščiausios vadovybės palaikymo“. Frazė tokia įprasta, kad kartais jau beveik nieko nebereiškia. Tačiau išteklių ir organizacinės trinties požiūriu jos prasmė pasidaro labai konkreti. Vadovybės palaikymas nėra vien vadovo entuziazmas ar žodžiai „puiki idėja“. Jis reiškia sprendimo teisę. Prioritetą. Finansavimą. Žmonių laiką. Prieigą prie infrastruktūros. Galimybę išspręsti konfliktą tarp padalinių. Ir kartais – tiesiog pašalinti kliūtį, dėl kurios projekto vadovui kiekvieną mažą išteklių iki tol tekdavo iš naujo išsikovoti. Kai aukštesnio lygmens vadovas pasako: „Šitas projektas yra prioritetinis. Tam skiriame tokį biudžetą. Paulius ir Rasa prisideda. IT suteikia prieigą. O iki šios ribos sprendimus savarankiškai priima projekto vadovas“, staiga išnyksta dešimtys smulkių derybų. Tai ir yra labai praktiška vadovybės palaikymo forma: sumažinti organizacinę trintį ir padaryti reikalingus išteklius prieinamus. Ne kiekvieną kliūtį reikia šalinti Vis dėlto būtų pernelyg paprasta iš viso to padaryti išvadą: mažiau taisyklių – geriau. Ne kiekviena trintis yra bloga. Kartais papildomas patikrinimas apsaugo nuo milijoninės klaidos. Viešuosiuose pirkimuose procedūros saugo nuo piktnaudžiavimo. Duomenų apsaugos reikalavimai neleidžia patogumo vardan pamiršti žmogaus teisių. Finansinė kontrolė neatsirado todėl, kad kažkam labai patiko pildyti lenteles. Vadybinė problema prasideda ne tada, kai sistemoje yra ribojimų. Ji prasideda tada, kai nebežinome, kiek jų visuma kainuoja ir ar ta kaina vis dar proporcinga kuriamai vertei bei valdomai rizikai. Todėl organizacijoms galėtų būti naudinga periodiškai atlikti savotišką „organizacinės trinties auditą“. Ne tik klausti, ar procedūra teisėta ir kas už ją atsakingas. Bet nueiti visą iniciatyvos kelią. Nuo idėjos iki sprendimo. Nuo sprendimo iki finansavimo. Nuo finansavimo iki reikalingų žmonių ir technologijų. Nuo formalaus leidimo veikti iki realios galimybės veikti. Kiek ten žingsnių? Kiek žmonių turi pritarti? Kiek kartų pateikiama ta pati informacija? Kiek laukiama? Kur nutrūksta atsakomybė? Ar tas, kuris turi pasiekti rezultatą, apskritai kontroliuoja išteklius, kurių tam rezultatui reikia? Ir gal svarbiausia – kas organizacijoje atsakingas ne už vieną procedūrą, o už tai, kad visas šis kelias veiktų? Nes kartais organizacijai tikrai trūksta pinigų. Kartais – žmonių. Kartais – gerų idėjų. Bet kartais idėjų yra, žmonių yra ir net pinigų yra. Organizacija tiesiog per brangiai „apmokestina“ bandymą jais pasinaudoti.
Plačiau