Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Jaunųjų kelininkų klubas „Kelelis“ pakvietė universiteto bendruomenę į diskusiją su garsiausiu Lietuvos lenktynininku Benediktu Vanagu „Sėkmės formulė kelyje – ar ji egzistuoja?“ Garsus sportininkas pasidalijo ne tik įspūdžiais iš Dakaro ralio, bet ir gyvenimiška patirtimi.
Lenktynininkas tikino nenorintis mokyti ar pamokslauti, todėl jauniesiems kelininkams pažadėjo tiesiog papasakoti apie tai, ką yra patyręs ir išmokęs. Jis pabrėžė gyvenantis pagal tokius principus, kurie galioja bet kokioje profesijoje – tiek lenktynininko, kelininko, kovos menų atstovo, tiek gydytojo, teisininko ar kariškio.
„Gyvenime labai nemėgstu planuoti, nes paprastai, kuo didesnis įvykis, tuo mažiau šansų, kad viskas vyks pagal planą. Reikia visada matyti kalno viršūnę, švyturį, tašką, į kurį tu eini. O duobės ar upės, kitos kliūtys pakeliui – tai dalykai, kurie keičia tavo planus, ir norint pasiekti tikslą reikia juos įveikti. Būtent todėl svarbu žinoti savo tikslą, o plano detalės ne taip reikšminga“, – įsitikinęs B. Vanagas.
Net ir lenktynių pasaulyje B. Vanagas atsidūrė neplanuotai ir, kaip pats sako, beviltiškai vėlai – 19 metų. Tokio amžiaus kiti lenktynininkai jau turi bemaž 10 metų patirties. Lenktynininkas įsitikinęs, jog net ir pradėjus taip vėlai, pasiekti tai, ką turi dabar, padėjo puikūs mokytojai, kurie mielai dalijosi savo patirtimi.
Tiesa, nors profesionaliai lenktyniauti pradėjo pakankamai vėlai, panašu, jog garsusis lenktynininkas jau nuo vaikystės turėjo potraukį automobilių pasauliui.
„Viskas prasideda nuo svajonių. Svarbiausia yra noras. Darželyje visi berniukai norėjo būti kosmonautais, mergaitės – gydytojomis, o aš norėjau būti „belazo“ – didelio sunkvežimio su keliais kartais už žmogų didesniais ratais – vairuotoju. Bet likimas iš manęs pasišaipė ir vairuoju kiek mažesnę transporto priemonę“, – juokėsi B. Vanagas.
Dabar neretai saugaus eismo ambasadoriumi pavadinamas lenktynininkas atskleidė, jog jaunystėje buvo tikras gatvių siaubas. B. Vanagas prisiminė, kad gatvėmis lakstydavo kaip pašėlęs ir manydavo, jog yra pats greičiausias. Iliuzijas išblaškė vienas iš mokytojų, būsimąjį lenktynininką nesunkiai aplenkęs trasoje. Dabar sportininkas įsitikinęs – tam, kad taptum tikru savo srities specialistu, reikia šiai veiklai skirti ne mažiau nei 10 tūkst. valandų. O tai, skaičiuojant normaliam žmogui priimtinais tempais, užtrunka apie 15 metų.
VGTU studentų paklaustas, ar tiki sėkme, lenktynininkas buvo kategoriškas. Jis tikino manąs, jog sėkmė yra neegzistuojantis matas, kuris proporcingai priklauso nuo pasiruošimo. Net ir Dakaro ralyje, B. Vanago teigimu, aukštesnes vietas dažnai užima gamyklinės komandos, į kurias investuota nemažai lėšų, tačiau lėšos ir profesionalūs specialistai būtent ir garantuoja, jog komanda bus pasiruošusi kiekvienai smulkmenai.
Nepaisant to, jog B. Vanagas Dakaro ralyje dalyvauja su privačia komanda, jis tikino neatsimenąs nė karto, kai būtų kilusi mintis pasakyti sau „stop“.
„Viskas priklauso nuo nusiteikimo. Tavo tikėjimas yra tavo motyvacija. Žinoma, kas rytą paklausi savęs, ką aš čia veikiu, bet jau važiuojant apie visą tai pamiršti, nes jei galvosi apie pasitraukimą, tik išnaudosi energiją. Čia kaip ir bijoti egzaminų sesijos. Jei švaistai energiją baimei, tai bus sunkiau susikaupti. Jei tiki – padarysi, įveiksi ir rasi būdų. Tai, kad su komanda įveikiau Dakarą su sulaužyta ranka, yra neįtikėtina“, – sakė B. Vanagas.
Vis dėlto lenktynininkas prisipažino, jog yra perfekcionistas ir kiekvieną kartą iš Dakaro grįžta stipriai nusivylęs, o tikslai vis auga.
„Net ir finišuodamas jautiesi taip, lyg būtų ištikęs Stokholmo sindromas – galvoji, kaip gerai, kad viskas baigėsi, bet tuo pačiu suvoki, kad viso to pasiilgsi. Kadangi šiame Dakaro ralyje pasirodėme geriausiai iš privačių komandų, jau sulaukėme ir gamyklininkų pasiūlymų tapti viena iš jų komandų, tačiau dabar jau užvirė azartas. Noriu pažiūrėti, ką patys sugebame“, – šypsojosi B. Vanagas, VGTU studentams vis dėlto atskleidęs, jog tam tikrų santykių su gamyklinių komandų atstovais kitais metais galima tikėtis.
Sportininkas pripažino, jog bene svarbiausia grandis lenktynėse yra komanda. Jis tikino, jog lyderystės principai lenktynėse negalioja – komanda yra stipri tiek, kiek stiprus silpniausias jos narys. Jei visi savo darbą atliks puikiai, tačiau vienas vienintelis mechanikas bus prastas, gerų rezultatų tikėtis neverta. Į paskaitą „Sėkmės formulė kelyje – ar ji egzistuoja?“ susirinkusiems VGTU studentams B. Vanagas priminė, jog šis principas galioja bet kurioje gyvenimo situacijoje.
Diskusija „Sėkmės formulė kelyje – ar ji egzistuoja?“ – vienas iš VGTU Jaunųjų kelininkų klubo „Kelelis“ tradiciškai organizuojamų „Kelininkų dienų“ renginių. Šiemet šventinių dienų metu studentai kartu su miesto įmonėmis taip pat surengė kelių tvarkymo akciją ir ėmėsi duobių Žirmūnų gatvėje užtaisymo, o šventę užbaigė atpalaiduojančiu sportiniu renginiu Valakampių paplūdimyje. Šiais metais VGTU „Kelininkų dienose“ lankėsi ir kelininkų klubas iš Lenkijos „Drogowiec“.
Galerija
