Kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iškilmingoje ceremonijoje įteikė kultūros ir meno premiją žymiam šalies architektui bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) profesoriui Gintarui Čaikauskui. Architektas per savo ilgametę karjerą yra pelnęs daugybę apdovanojimų, bet šis Vyriausybės įvertinimas jam ypač svarbus. Su prof. G. Čaikausku kalbamės apie architekto profesiją, kovos už Laisvę įamžinimą, Ukrainos atstatymą ir ateities miestus.
Šiemet pelnėte LR Vyriausybės kultūros ir meno premiją, kuri skiriama kūrėjams už ilgametį indėlį į kultūrą ir meną, reikšmingus darbus. Ką Jums reiškia šis įvertinimas? Apžvelgdamas savo karjerą, galbūt galėtumėte išskirti vieną ar kelis darbus, kurie Jums brangiausi?
Labai vertinu šią premiją – tai valstybės dėmesys žmogui, kuris visą gyvenimą paskyrė architektūrai. Architektų darbo rezultatai – vieši kūriniai, skirti ne tik parodoms. Galima sakyti, kad architektai savotiškai „stato pasaulį“. Kurti kasdienę žmogaus aplinką yra pagrindinė architektų užduotis. Kartu su mūsų įmonės „Architektūros linija“, kuri gyvuoja jau tris dešimtmečius, komanda suprojektavome ir įgyvendinome daugybę skirtingos paskirties ir dydžio projektų. Atvirai kalbant, neišskirčiau vieno ar kito darbo, kūrėme pačius įvairiausius objektus – nuo interjero, privataus namelio iki gamyklų, universitetų, koncerto salių, sporto statinių, parengėme ir urbanistinių vizijų. Jie visi iki šiol veikia, suteikdami visuomenei gyvenimo, darbo, poilsio erdves. Esu dėkingas Lietuvos architektų sąjungai, Architektų rūmams, kolegoms, kurie rekomendavo mano kandidatūrą, bei komisijai, kuri, atstovaudama valstybei ir jos vyriausybei, skyrė šią premiją. Malonu, kad visuomet jutau šeimos palaikymą, džiaugiuosi, kad jau 35 metus esu kviečiamas dėstyti savo Alma Mater – VILNIUS TECH, bendradarbiauju ir su Vilniaus universitetu. Visada buvau dėkingas savo kraštui ir jo žmonėms – juk čia galiu gyventi ir kurti.
Norėčiau užduoti klausimą apie Ukrainą – esate kūręs projektus ir šioje šalyje. Šiuo metu vyksta karas – žudomi žmonės ir griaunami miestai, istorinis ir kultūrinis Ukrainos paveldas, žmonių namai. Kalbant apie Ukrainos ateitį bei šios šalies atstatymą, kaip manote, kokia architektūrine kryptimi Ukraina judės atstatydama šalį?
Karas – baisus dalykas. Kiekviena kovų diena reiškia žmonių aukas – tai didžiausia tragedija. Žūsta ne tik kariai ir civiliai – tuo pat metu griaunama viskas, ką jie kūrė, statė metų metais. Mums, architektams, dėl to dvigubai skaudu. Aš išgyvenu tai labai giliai… Esu dalyvavęs projekte, skirtame Ukrainai – dar Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje kartu su kolega Rolandu Paleku projektavome Kryvyj Rihe geležinkeliečių administracinį pastatą, nežinau, ar jis beišliks karo sąlygomis.
Jaučiu Ukrainos pulsą ir dabar. Dažnai lankosi svečiai iš Ukrainos, jie yra įkūrę šiuolaikiškų trisluoksnių gelžbetonių fasadinių plokščių gamyklą Bohuslavo mieste ir jau nuoširdžiai planuoja ateities statybas. Prezidentas ir tauta turi tvirtą politinę nuostatą, kad reikia ruoštis. Kai baigsis karas, teks kuo greičiau padėti žmonėms sugrįžti į normalų gyvenimą ir, pirmiausia, pasirūpinti jų gyvenamąja vieta. Gelžbetoninė surenkama trisluoksnė statyba – šiandien vakaruose ir pas mus jau įprasta technologija – leidžia gamyklos cecho sąlygomis suformuotus blokus montuoti statybos aikštelėje, tokiu būdu greitai pastatant kokybiškus pastatus.
Neatlygintinai perdavėme vieno projekto „know how“ ir visą techninę dokumentaciją. Užsimezgė šilti žmogiški santykiai, kalbame apie ateitį, kuo mes visi galėsime prisidėti. Jiems bus reikalinga įvairiapusiška pagalba – nuo profesinių žinių iki investuotojų paieškos. Mane žavi ukrainiečiai – tai stipri tauta: jie vienu metu ir kovoja, ir galvoja apie savo bei vaikų ateitį, kaip reikės prikelti šalį iš griuvėsių. Nuo senų laikų bendraujame ir su kolegomis iš Charkivo universiteto. Nors šiuo metu Architektūros fakultetas laikinai perkeltas į Lvivą, bet jau svajojama apie būsimą sugrįžimą atgal ir universiteto plėtrą. Ukrainos klausimas mūsų įmonei ir man asmeniškai yra labai svarbus, darome, ką galime.
Žinoma, buvau ir būsiu tuo šventai įsitikinęs. Manau, kad vieną dieną šį sumanymą vienaip ar kitaip įgyvendinsime. Juo labiau, kad yra padėti pamatai, parengtas realus projektas. Bet laukia dar politinis sprendimas. Netrukus grįšime prie šio klausimo vienoje ar kitoje plotmėje. Netikėtas pasipriešinimas ir diskusijų kelias, kurį nuėjome su Lukiškių aikštės sutvarkymo ir paties memorialo projektu, atvėrė man naują mąstymo lauką – kartu su skulptoriais ėmėme aktyviai dalyvauti projektuose, kurie yra susiję būtent su Laisvės tema. Paminėčiau 1863 m. sukilėlių memorialą Gedimino kalne, kurį ką tik įgyvendinome. Su Gediminu Piekuru išskirtinėje vietoje – Gedimino kalne – pasiūlėme netradicinius sprendimus. Memorialas bus atidengtas, kai tik atšils orai ir sužaliuos žolė. Šį kartą, priešingai nei Lukiškių aikštėje, jautėme Nacionalinio muziejaus, Kultūros paveldo departamento, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato bei miesto ir kolegų palaikymą.
Neseniai laimėjome konkursą ir artimiausiu metu įamžinsime Laisvės kovotojo Juozo Lukšos-Daumanto atminimą jo vardu pavadintame skvere Žirmūnuose. Kartu su skulptoriumi G. Piekuru pateikėme šiuolaikišką ir abstrakčią, tačiau simbolišką ir informatyvią kompoziciją. Vengėme sunkiai suprantamų ženklų ar banaliai iliustratyvių sprendimų.
Su skulptoriumi Tadu Gutausku laimėjome monumento konkursą Šiauliuose. Šiuo metu jau intensyviai dirbame prie būsimo Laisvės paminklo – obelisko, kuris iškils centrinėje miesto aikštėje. Turime ir kitų šios srities sumanymų, kuriuos teikiame įvairiems miestams. Kaip ir minėjau, Lukiškių aikštės projektuose išryškėjusi atminties ženklų problematika man tapo įdomi ir aktuali, pradėjau rimtai gilintis į svarbią temą.
Šį mėnesį universitete vyks „Forum Wood Building Baltic 2023“ renginys. Jūsų kolegė doc. dr. Eglė Navickienė yra sakiusi, kad medinė architektūra atgimsta, ji ypač populiari Skandinavijos šalyse, kur statomi ir mediniai daugiaaukščiai. Kaip manote, kokios medinės architektūros perspektyvos Lietuvoje?
Medinė architektūra, pasaulyje žinoma jau nuo senų senovės, kartu yra ir ateities sritis – išmuš jos „renesanso“ valanda ir Lietuvoje. Stažavausi Skandinavijoje, ten tebeturiu daug ryšių, bendraminčių ir partnerių. Šiaurės šalyse yra kiek kitokios statybos tradicijos nei Lietuvoje, jos glaudžiau susijusios su jų šalyse paplitusia vietine žaliava – medžiu. Lietuvoje istoriškai statėme daug medinių pastatų, tačiau labiau vertinome mūro statybą, o skandinavai turi gilias medinės statybos tradicijas ir šios srities technologijas jau išvystė iki aukštumų. Šiuo metu ir mes palaipsniui artėjame prie šiuolaikinio medienos panaudojimo lygmens, bet dar laukia nelengvas kelias. Medinė statyba – specifinė. Nesiplėsiu pasakodamas apie medžio konstrukcijų specifiką, eksploatacijos ypatybes, priešgaisrinius sprendinius, draudimo klausimus, galiu pasakyti, kad šiuolaikiškas medžio apdirbimas ir panaudojimas kol kas – brangi technologija. Reikia vertinti būsimų vartotojų sampratos formavimo, ekologijos klausimus. Lietuva – žaliasis kraštas, mes saugome savo medžius, branginame miškus.
Kol kas medinė statyba sunkokai skinasi kelią. Pavyzdžiui, šiuo metu įgyvendiname projektą, kurio fasado sprendiniuose patvirtinta medžio apdaila, tačiau jau antri metai vis dar bandome rasti kompromisą su Priešgaisrinės apsaugos tarnyba. Įsivaizduokite, koks laukia ilgas kelias link daugiaaukštės medinės statybos išvystymo plačiąja prasme. Taip, esame statę medžio karkaso namus – kartu su suomiais vieni iš pirmųjų juos pradėjome realizuoti Lietuvoje. Šie namai iki šiol sėkmingai eksploatuojami. Mūsų specialistai dirba su medine statyba ir kitose šalyse. Laimėjome tarptautinį konkursą ir projektuojame medinių karkasų namus JAV. Džiaugiamės, kad pavyko įeiti į Amerikos rinką – tai plati veiklos sritis, kuriai reikia kokybiškų sprendimų. Medinės architektūros tema man tikrai įdomi, laukia didelės perspektyvos. Kai tik būsime pasiruošę ir atsiras investuotojai, kurie galės sau leisti patogius, ekologiškus, sveikus gyventi namus – tuomet galėsime plačiau apie tai kalbėti.
Pakalbėkime apie Vilnių. Miestas auga – kyla verslo centrai, mokslo centrai, įgyvendinami modernūs konversijos projektai. Kaip vertinate šį spartų miesto augimą?
Kaip architektui, norėtųsi, kad visa tai vyktų planingai valdant urbanistinius sprendinius. Bet noriu atkreipti dėmesį į valstybinių objektų temą. Gaila, bet dar neturime kokybišką statybą užtikrinančios sistemos. Dabar dažniausiai einama lengviausiu keliu, taikant pigiausių viešųjų pirkimų metodiką, neatsižvelgiant į kokybinius ar naudingumo rodiklius. Tai yra labai rimta problema. Valstybiniai užsakymai, manau, turėtų pakilti į kitą lygmenį – kokybinį, ir netapti pigiausia ranga, naudojant pigiausias medžiagas. Konkursų metu tiek projektuotojai, tiek rangovai neadekvačiai sumažina pasiūlymų kainas, tikėdamiesi gauti užsakymus, o po to būna priversti arba lėtai ir nekokybiškai dirbti, arba bandyti „išsikaulyti“ papildomų pinigų. O turėtų būti kaip Lietuvoje tarpukariu – valstybiniai pastatai, kurie iš esmės tapo šalies simboliais, būdavo statomi pagal moderniausius projektus, jie neblogai išliko iki mūsų dienų, tapo pasaulinio lygio vertybe. Valstybiniai užsakymai – mūsų mokesčių mokėtojų pinigai, taigi, kalbėkime ne tik apie sutaupymus, bet ir apie ilgalaikę kultūrinę vertę. Juk yra pasakyta: „šykštus moka du kartus“. Jeigu ne tris.
Pagalvokime apie mūsų laikotarpį. Ne visi statomi objektai yra kokybiški – kai kuriuos reikia remontuoti dar nebaigus statyti. Turime greičiau susitvarkyti juridinę bazę – užtikrinti viešųjų objektų kokybę. Šiandien daug kalbame apie tvarumą. Mano supratimu, tvarumas – tai visų pirma pastatų patvarumas: jie turi būti ilgaamžiai, tarnauti ne tik garantiniu laikotarpiu, penkerius ar dešimt metų, bet stovėti ilgus šimtmečius. Kad ateinančios kartos galėtų pasakyti – tai buvo pastatyta laikais, kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, bei didžiuotųsi tuo, ką pastatė žmonės mūsų laikais. Savo visuomeninėje veikloje, kaip Architektų rūmų Tarybos narys, kaip Architektų sąjungos Tarybos narys, vienu iš prioritetu laikau uždavinį pakelti valstybinių objektų kokybę ir vertę.
Žvelgiant į pasaulines tendencijas, šiuo metu kuriami pažangūs architektūriniai ir urbanistiniai sprendimai, kaip, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje statomas miestas-linija. Ar turite viziją, kokie bus ateities miestai?
Mano profesijoje svajonės ir vizijos yra kasdienybė. Architektai iš prigimties yra vizionieriai. Taip, ateityje miestams didelę įtaką padarys naujos technologijos, naujos medžiagos, išmanūs sprendimai. Matome, kaip viskas pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius – aplinkos samprata, statybos metodai, visuomenės mąstysena. Svarbiausia bus suderinti technologinę pažangą, „hipermodernumą“ su humaniškąja, žmogaus kasdien naudojama aplinka, manau, kad net ir po šimto metų gyventojų pagrindiniai poreikiai išliks panašūs. Šiuolaikinis žmogus, būdamas naujų technologijų, dirbtinio intelekto apsuptyje, vis tiek ieško sau jaukaus kampelio, kuriame galėtų atsipalaiduoti, pailsėti, pabūti su draugais ar šeima. Tenka bendrauti su investuotojais, kurie stato milijoninius projektus, tačiau dažnai jie sako, kad geriausias poilsis yra paprastame mediniame namelyje miške prie ežero. Čia ir įžvelgiu intrigą, daug kas priklausys nuo to, kaip pavyks ateityje suderinti šiuos du polius – urbanizaciją ir pirmapradę žmogaus prigimtį.
Jūs baigėte VILNIUS TECH ir jau daug metų dėstote universitete. Kokias svarbiausias pamokas perduodate studentams?
Visą gyvenimą dirbau architektu realaus projektavimo įmonėse, taigi, mano visos paskaitos yra pagrįstos asmenine patirtimi. Atsargiai žvelgiu į įvairius teorinius manifestus – taip, jie gali būti įdomūs, patrauklūs, suteikiantys erdves apmąstymams, inovacijoms, bet mūsų profesija yra taikomoji. Kuriame materialų meną, todėl mūsų srityje negalima beatodairiškai rizikuoti – retai pasitaiko galimybė perstatyti statinį ar pataisyti klaidą… Visada studentams sakau, kad savo profesiją turime labai giliai suvokti. Viskas prasideda nuo brėžiamos linijos architekto pieštuku, kuri atrodo lengva popieriuje, bet gyvenime reiškia labai daug: ši linija taps materija – finansais, plytomis, sienomis, galų gale ir žmonių gyvenimo aplinka. Taigi, turime stengtis brėžti be klaidų. Dažnai dalinuosi tuo, ką pats išgyvenau projektuodamas. Juk turiu tikrai plačią tipologinę patirtį – kūriau įvairių sričių objektus. Manau, studentai tai supranta, nes dažnai iš jų sulaukiu teigiamo grįžtamojo ryšio, kurį labai vertinu.
Visuomet patariu studentams kuo anksčiau pradėti praktinį darbą. Tie, kurie vieną dalį dienos praleidžia paskaitoje ar bibliotekoje, o kitą – prie darbo stalo, greičiau tampa profesionalais. Jų darbo kokybė ir rezultatai yra akivaizdžiai geresni. Mūsų profesijoje, mano nuomone, praktinis darbas šalia teorinių studijų turėtų būti privalomas. Taip yra kai kuriose užsienio šalyse – studentai padaro privalomą metų pertrauką studijose, atlikdami profesinę praktiką. Grįžę jie jau kitaip įsisavina žinias – pradeda suprasti, ką reikėtų papildomai išmokti, į ką atkreipti didesnį dėmesį, įgauna labai reikalingų praktinių įgūdžių. Kaip muzikantai turi groti kiekvieną dieną, taip ir mūsų srityje privaloma kasdienė profesinė veikla, mąstymas, eskizavimas. Gerai, kad mūsų mokymo sistema palaipsniui taip pat žengia šia kryptimi. Mūsų įmonė nuolat suteikia studentams praktikos galimybes.
Jau daugiau nei tris dešimtmečius džiaugiuosi darbu universitete, mano dėstomos disciplinos visiškai atitinka mano pasaulėžiūrą. Kartais leidžiu sau pajuokauti, kad dėstymas yra mano hobis. Tai – tam tikras profesinės srities aplinkos pakeitimas. Visuomet įdomu pabendrauti su jaunais žmonėmis, apsikeisti mintimis – tai neleidžia apsnūsti, verčia pasitempti. Galbūt tai šiek tiek ir genuose – mano tėvai buvo pedagogai, o ir sūnų Simoną – architektą – neseniai pakvietė padirbėti asistento pareigose. Noriai einu į universitetą ir dalinuosi žiniomis su jaunąja karta. Toks mano gyvenimo ir kūrybos kelias. Nuo vaikystės svajojau būti architektu ir visuomet norėčiau juo išlikti.
Dalinamės keletu iš daugelio architekto Gintaro Čaikausko kartu su kolegomis sukurtų projektų nuotraukomis. Pirmoji nuotrauka – Gyvenamasis kvartalas ir aikštė Paupyje (projekto autoriai: Gintaras Čaikauskas, Virginija Venckūnienė, Vytenis Raugala), antroji nuotrauka – Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras (projekto autoriai: Gintaras Čaikauskas, Miroslaw Szejnicki, Virginija Venckūnienė, Vytenis Raugala), trečioji nuotrauka – Sportininkų rengimo centras Druskininkuose (projekto autoriai: Gintaras Čaikauskas, Virginija Venckūnienė, Miroslaw Szejnicki, Paulius Petkus, Simonas Klezys, Tomas Segalis), ketvirtoji nuotrauka – Pėsčiųjų tiltas Jonavoje (projekto autoriai: Gintaras Čaikauskas, Arūnas Lapinskas), penktoji nuotrauka – Sporto, laisvalaikio ir verslo centras „FORUM PALACE“ (projekto autoriai: Gintaras Čaikauskas, Rolandas Palekas, Miroslaw Szejnicki), šeštoji nuotrauka – Bažnyčia Pilaitėje (projekto autoriai: Gintaras Čaikauskas, Kęstutis Akelaitis, Marius Šaliamoras), septintoji nuotrauka – Gyvenamieji namai miške (projekto autoriai Gintaras Čaikauskas, Faustas Lasys, Simonas Čaikauskas), aštuntoji nuotrauka – 1863 m. sukilėlių memorialas Gedimino pilies kalne (projekto autoriai: Gintaras Čaikauskas, Gediminas Piekuras).
Galerija
