Stojantiesiems

NASA mokslininkų įkvėpti: sukurtas pirmasis paukščio skrydžiu paremtas bepilotis orlaivis

Antano Gustaičio aviacijos institutas Naujienos Naujienos - mano.vilniustech.lt Pranešimai žiniasklaidai VILNIUS TECH Naujienų portalas Rugpjūčio 16, 2019

Nuotoliniu būdu valdomų bepiločių orlaivių, dažniau vadinamų dronais, populiarumas neblėsta, o tik auga. Rinką papildo funkcionalesni, pranašesni ir patogesni šių įrenginių modeliai. Remiantis NASA mokslininkų teoriniais skaičiavimais, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos instituto (VGTU AGAI) Aeronautikos laboratorijoje sukurtas pirmasis ir vienintelis Lietuvoje, saulės energija varomas fiksuoto sparno bepiločio orlaivio „Solarwing2“ prototipas, paremtas paukščio skrydžiu.

Realiai išbandytas skraidančio sparno tipo bepilotis orlaivis pilnai pakrautas gali skristi 8 valandas, siekiama ištobulinti technologiją ir ilginti skrydžio laiką, kad orlaivis skristų visą parą. Jaunųjų mokslininkų sukurtas bepilotis pastebėtas ir NASA mokslininko Albion H. Bowers, su kuriuo Amerikoje susitiko vienas iš skraidančio sparno kūrėjų Povilas Karalkevičius. 

Kuriant sparnus, kūrėjus labiausiai traukė tai, jog nedaug apie juos žinojo, žavėjo konstrukcijos išskirtinumas ir paprastumas. Tolimesnis domėjimasis skraidančiais sparnais tik įrodė, kad ganėtinai paprastai atrodantis skraidantis sparnas yra sudėtinga aerodinaminė schema ir, turint tik dvi horizontalias, orlaivį valdančias aerodinamines plokštumas, galima išgauti stabilią skraidančią platformą. 

„Konstruodami naujausią, saule varomo bepiločio orlaivio prototipą, išsikėlėme tikslus, kuriems įgyvendinti neturėjome realių sprendimo būdų. Pradėjome ieškoti informacijos, pasitelkėme minėto NASA mokslininko Albion H. Bowers darbus, kuriuose buvo pateikti skaičiavimai, pateikti pavyzdžiai, kaip taisyklingai ir stabiliai skrenda paukščiai neturėdami vertikalių aerodinaminių plokštumų“, – pasakoja P. Karalkevičius.  

Remiantis teoriniais skaičiavimais ir 22 proc. prailginus sparną, lyginant jį su elipsinį keliamosios jėgos pasiskirstymą turinčiu sparnu, indukcinis pasipriešinimas sumažėja 11 proc. „Be to, atsiranda reiškinys, kai posūkio metu pakreipus eleronus, pasiekiamas teisingas lėktuvo posvyris ir teisingas pokrypis – tai lemia varpo formos keliamosios jėgos pasiskirstymas sparne. Dėl to matome paukščius, neturinčius vertikalių aerodinaminių plokštumų, bet vis tiek sugebančius ilgai ir taisyklingai sklandyti“, – teigia Povilas.

Šis skraidantis sparnas nuo anksčiau VGTU AGAI mokslininkų sukonstruotų bepiločių orlaivių skiriasi dėl netradicinio varpo formos keliamosios jėgos pasiskirstymo sparne. Povilas pabrėžia, kad skraidančio sparno tipo orlaivis neturi vertikalių plokštumų, bet vis tiek išlaiko taisyklingą skridimo trajektoriją tiek tiesiaeigiame skrydyje, tiek atlikdamas viražą. Tokio tipo orlaiviai – alternatyvi platforma klasikinio lėktuvo tipo orlaiviams, bet turi kitokią konstrukciją, todėl atsiranda kitos teigiamos ar neigiamos konstrukcijos savybės.

„Klasikinio tipo lėktuve keliamąją jėgą generuoja sparnas, o likusi lėktuvo konstrukcija, skirta gabenti kroviniui, kelia pasipriešinimą ar žemyn nukreiptą keliamąją jėgą. Tuo tarpu skraidančio sparno tipo orlaiviuose keliamąją jėga generuoja didžioji dalis ar visas sparnas, o, atitinkamai paskirsčius keliamąją jėgą, galima išgauti ir lengvesnę sparno konstrukciją. Jei gabename krovinį, kurį galima komponuoti sparno viduje, tai padeda dar labiau sumažinti aerodinaminius nuostolius“, – teigia Povilas tvrtindamas, kad aviacijos srityje turi būti nuolat ieškoma kompromisų. 

Tokie orlaiviai gali būti pritaikomi daugelyje sričių: įvairių objektų stebėjimui, gelbėjimo operacijoms, ortofotografinių žemėlapių sudarymui, atliekant įvairius mokslinius eksperimentus. Kadangi skraidančio sparno tipo bepiločio orlaivio konstrukcija yra paprastesnė, tai palengvina ir gamybos procesą, ir vėlesnį konstrukcijos eksploatavimą.

Skraidantis sparno tipo bepilotis orlaivis turi įdiegtą autopiloto sistemą, įrenginys gali būti valdomas ir autonomiškai ir rankiniu būdu. Atsižvelgiant į oro sąlygas, oro transporto užimtumą, matomas kliūtis, galima keisti skrydžio maršrutą, valdyti greitį ir daugybę kitų orlaivio parametrų. Gamybos proceso metu mokslininkai įvertino ir tai, kiek energijos reikia gauti tokio tipo orlaiviui iš saulės jėgainės, esančios ant sparno, kad šis galėtų skristi ir dieną, ir naktį – tokio tipo orlaivį planuojama sukurti artimiausiu metu.

Bepiločio orlaivio bandymai užfiksuoti vaizdo įraše, kurį galite peržiūrėti čia

Galerija

Panašios naujienos

„Rail Baltica“ – naujas Baltijos šalių geležinkelių transporto stuburas, iš esmės pakeisiantis regiono susisiekimo ir logistikos žemėlapį
„Rail Baltica“ – naujas Baltijos šalių geležinkelių transporto stuburas, iš esmės pakeisiantis regiono susisiekimo ir logistikos žemėlapį
Šiandien geopolitiniai iššūkiai ir sparčiai kintantys jų diktuojami nauji ekonominiai poreikiai verčia iš naujo įvertinti Lietuvos geležinkelių sistemos reikšmę. Nors ši infrastruktūra mūsų teritorijoje atsirado dar XIX amžiuje, jos raida ilgą laiką buvo formuojama ne Lietuvos žmonių ar jų verslų poreikių, bet svetimų imperinių interesų. Todėl šiandien turime tinklą, kuriame vis dar juntami istoriniai sprendimai – nuo vėžės pločio iki maršrutų logikos. Vis dėlto, prasidėję pradėti globalūs pokyčiai ir ambicingi projektai, tokie kaip „Rail Baltica“, atveria galimybę iš esmės perkurti šalies susisiekimo geležinkelių žemėlapį.  Apie tai, kodėl geležinkelių modernizacija šiandien yra ne tik techninis, bet ir strateginis valstybės sprendimas, lemsiantis Lietuvos mobilumą susisiekimą, ekonomiką ir saugumą ateinantiems dešimtmečiams, pasakoja VILNIUS TECH mokslininkas dr. Gediminas Vaičiūnas. [caption id="attachment_115070" align="alignnone" width="683"] Doc. dr. Gediminas Vaičiūnas (autorius Audrius Žilėnas)[/caption] Istorinis kontekstas: kodėl geležinkelių modernizacija tokia svarbi? Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Mobiliųjų mašinų ir geležinkelių katedros docento dr. Gedimino Vaičiūno, istoriškai geležinkelių transporto infrastruktūra Lietuvos teritorijoje buvo daugiausia formuojama ne pagal mūsų šalies poreikius. XIX amžiuje nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio linija, kaip ir daugelis kitų tuo laikotarpiu nutiestų linijų, buvo imperinis projektas, pirmiausia skirtas teritorijų integracijai į Rusijos imperiją, ir tik iš dalies regiono gyventojų mobilumui ar ekonomikai stiprinti. Geležinkelių atsiradimas paskatino didesnių ir mažesnių miestų augimą, tačiau jų struktūra iki šiol lemia nevisai racionalų susisiekimą šalies viduje, sako docentas: „Pavyzdžiui, neturime tiesioginės linijos tarp Kauno ir Klaipėdos, o susisiekimas traukiniu su Europa yra komplikuotas dėl skirtingų geležinkelio sistemų, kadangi Lenkija, išsivadavusi iš Rusijos imperijos XX-ame amžiuje, nedelsdama pasikeitė geležinkelio linijas pagal europinius standartus. Deja, bet Lietuvą prijungus prie Sovietų Sąjungos (SSRS), visi geležinkeliai buvo pritaikyti prie rusiškos vėžės standartų. Atkūrus Nepriklausomybę ir juos perėmus iš SSRS pavaldumo, dideliu iššūkiu tapo šią atgyvenusią sistemą išlaikyti, ypač kai tuo metu žlugo dauguma sovietinių įmonių“, – pasakoja Transporto inžinerijos fakulteto mokslininkas dr. G. Vaičiūnas. Pasibaigus šaltajam karui, geležinkeliams atsivėrė tranzito Rytai–Vakarai galimybės: iš buvusių SSRS teritorijų į Baltijos uostus gabenti nebrangius masinius krovinius, daugiausia resursus – metalą, medieną, anglį, naftos produktus ar baltarusiškas trąšas. Toks verslas Lietuvos geležinkeliams leido to meto sąlygomis palyginus neblogai išgyventi: buvo aptvarkyta infrastruktūra, įsigyta šiek tiek naujų riedmenų. „Vis dėlto, šio resurso nepakako esminiams proveržiams, tokiems kaip ruožų elektrifikacija ar radikalus riedmenų parko atnaujinimas. Ką jau kalbėti apie naujų geležinkelio linijų tiesimą ar esamų linijų modernizavimą iš esmės pritaikant didesniems greičiams. Tam nepakanka vien tik pagerinti bėgių kelio konstrukciją – tam daug kur reikia kapitaliai rekonstruoti sankasą, tiltus, viadukus, o tai didžiulės investicijos. Todėl ilgą laiką situacija geležinkeliuose buvo kompromisas tarp norų ir galimybių, bei kurį laiką visuomenę ir politikus tenkino. Prasidėjus karui Ukrainoje, Lietuva galutinai nusigręžė nuo Rusijos ir Baltarusijos krovinių tranzito, prioritetu tapo „Rail Baltica“ tiesimas ir visiškas turimo tinklo elektrifikavimas“, – paaiškina docentas. Nauji pokyčiai – naujos galimybės verslui ir gyventojams „Rail Baltica“ iš esmės keičia iki šiol egzistavusią paradigmą. Tai – moderni, europinio standarto (1435 mm vėžės) geležinkelio linija, kuri sujungs Lietuvą, Latviją ir Estiją su Vidurio ir Vakarų Europa. Taip ji taps svarbia transporto arterija ne tik Šiaurės–Pietų kryptimi, bet ir sujungs Baltijos šalis geležinkelio linijomis Rytų–Vakarų kryptimis, pavyzdžiui, Varšuva–Berlynas. Prie šios linijos ateityje bus galima jungti kitas, naujai tiesiamas europinio standarto geležinkelio linijas, formuosiančias naują Baltijos šalių geležinkelių transporto infrastruktūrą, jau nebepriklausomą nuo 1520 mm geležinkelių sistemos. Nutiestose linijose bus galima atidaryti naujus maršrutus, labiau orientuotus į Lietuvos miestų ir miestelių interesus nei dabartinis geležinkelių tinklas. Doc. dr. G. Vaičiūnas pabrėžia, kad dažnai viešojoje erdvėje keliami klausimai dėl planuojamo traukinių greičio (iki 240 km/h) nėra vienintelis projekto vertinimo kriterijus. Geležinkelių efektyvumas priklauso nuo atstumų tarp stočių, maršrutų struktūros ir integracijos į bendrą sistemą. „Labai svarbu tai, kad šioje geležinkelio linijoje važinės nauji, patikimi ir keleiviams patogūs traukiniai, kurie bus varomi elektros energija – tai ir pigiau, ir švariau nei dyzeline trauka. Todėl visumoje „Rail Baltica“ sprendiniai atitinka racionalius Europos transporto planavimo principus, tokius kaip tvarumas ir ekologiškumas, sanglauda ir pasiekiamumas.“ Projektas taip pat atveria naujas galimybes gyventojams ir verslui. Prognozuojama, kad kelionės tarp Baltijos šalių sostinių taps kasdienybe, o Varšuva ir kiti didieji Vidurio Europos miestai bus pasiekiami per vieną dieną. Tai skatins darbų bei verslų mobilumą, turizmą ir regionų ekonominę integraciją. Ne mažiau svarbus ir technologinis aspektas. „Rail Baltica“ linijoje bus įdiegtos pažangios eismo valdymo sistemos, o europinio standarto infrastruktūra leis naudoti vakarietišką riedmenų parką bei modernias geležinkelių technologijas, kurios iki šiol buvo ribotai prieinamos dėl skirtingų sistemų. „Rail Baltica“ strateginė reikšmė ir iššūkiai Projektas taip pat turi ir aiškią strateginę reikšmę gynybos srityje. NATO reikalavimus atitinkanti 1435 mm vėžė sudarys sąlygas efektyvesniam kariniam mobilumui regione, o tai tampa vis svarbesniu veiksniu vertinant infrastruktūros projektus, sako docentas. „Suprantama, šią geležinkelio transporto liniją reikės saugoti ir kaip strateginės infrastruktūros objektą, ypač turint galvoje, kad ji eina per Suvalkų koridorių. Geležinkelio tiltai, viadukai ar tuneliai agresijos atveju gali tapti vienais iš pirmųjų taikinių, siekiant atkirsti regioną nuo kitų  NATO šalių, todėl jų apsaugai turės būti skiriamas ypatingas dėmesys“, – priduria mokslininkas. Vis dėlto, jis taip pat atkreipia dėmesį, kad projekto įgyvendinimo tempai išlieka iššūkiu. Nors oficialiai planuojama pagrindinius darbus Lietuvoje užbaigti iki 2028 m., o visą projektą – iki 2030 m., šie terminai vertinami atsargiai. „Dėl infliacijos keičiasi planuotos projekto darbų sąmatos, po kiekvieno didesnio pokyčio jas reikia vėl derinti. Be to, projekte dalyvauja skirtingos valstybės, jos turi šiek tiek skirtingus prioritetus, todėl šalių pažanga netolygi. Neretai projektavimo ir žemės paėmimo procedūros užtrunka ilgiau nei tikimasi. Visi šie veiksniai lemia, jog projektas juda ne visai tokiu tempu, kaip norėtųsi.“ „Rail Baltica“ nėra tradicinis verslo projektas – tai strateginis geopolitinis sprendimas, kurio vertė matuojama ne vien finansine grąža, bet ilgalaike Baltijos šalių integracija į Europos transporto, ekonomikos ir saugumo sistemas, teigia doc. dr. Gediminas Vaičiūnas. Taip pat šis projektas atvers galimybę Baltijos šalims ateityje sklandžiai pereiti prie europinio standarto ir vietiniame geležinkelio tinkle. „Ateityje „Rail Baltica“ taps naujuoju Baltijos šalių geležinkelių transporto stuburu, iš esmės pakeisiančiu regiono susisiekimo ir logistikos žemėlapį“, – apibendrina VILNIUS TECH mokslininkas. Iliustracinės nuotr. autorius Jonas Balčiūnas
Plačiau