Prof. Algis Mickūnas: „Lietuviams dar reikės išgyventi globalizacijos bangą“

Vasario 8, 2015
Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentai praėjusių metų spalį turėjo galimybę klausytis vieno žymiausių Lietuvos išeivijos filosofų, Ohajo (JAV) universiteto dėstytojo, fenomenologo prof. Algio Mickūno paskaitų. Po vykusių atvirų paskaitų universitete su profesoriumi kalbėjomės ne apie filosofijos mokslą, semiotiką ar astrofiziką, bet apie globalizaciją, dzeną, baravykų skonį ir apie aštuonių dešimtmečių senumo įvykius.
 
1933 metais gimęs Pasvalio rajone, būdamas vienuolikmetis kartu su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1949 metais – į JAV, dalyvavo Korėjos kare, vėliau studijavo Vokietijoje ir daugybėje JAV universitetų. Prof. Algis Mickūnas jau daugelį dešimtmečių yra vizituojantis profesorius Indijos, Japonijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Gvatemalos, Lietuvos, Peru, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos ir kitų šalių universitetuose.
 
Šiandien pasaulis daug filosofuoja. Visi apie viską turi savo nuomonę, savo filosofiją… Bet tai tik banali psichologija, mūsų norai, tai šnekėjimas apie save, kai pasaulis visai nerūpi. Kaip sako psichologai, mes esame geismai. Bet nueikite pas psichiatrą, jis jums paaiškins apie visų jūsų geismų prigimtį. Taigi tai nieko bendro su tikrąja filosofija neturi. Jau daugelį metų skaitote paskaitas Lietuvos universitetų studentams. Ar, pradėjęs jas skaityti, jutote ryškius kultūrinius skirtumus? Mano manieros Lietuvoje nebuvo tinkamos. Pavyzdžiui, skaitau pranešimą viename universitete. Kolegos sėdi priešakyje, o toliau – jaunimas. Vaikštau po salę, pasisveikinu su vienu kitu studentu ir klausiu: „Koks tavo vardas? Aš dėdė Algis.“ Profesorius iš Amerikos kalbasi su studentais? Kolegos po paskaitos kviečia kavos, o aš studentams sakau: „Vaikai, einam kavutės.“ O kolegos man prieštarauja: „Ne, ne, jie negali eiti su mumis.“ Bet kodėl ne? Ar mes, dėstytojai, bendraudami su studentais prie puodelio kavos, galime juos gadinti? Juk studentai – mūsų ateitis.
 
Tiesioginis bendravimas su studentais yra Jūsų asmeninis bruožas ar Amerikos kultūros įtaka? Amerika yra labai asmeniška. Nėra ko be reikalo stiebtis aukštyn. Iš Linkolno laikų sklando sentencija: „Visi žino daugiau, negu bet kas.“ Todėl negaliu sakyti studentams, kad aš viską žinau, o jūs tylėkite ir klausykitės. Kartais būna, kad vaikas parodo tai, jog daug patyrusiam žmogui tenka suvokti: „Po velnių, kaip aš to nemačiau seniau?!“
 
Iš esmės amerikietiška kultūra Jūs nenusivylėte? Aš, neraštingas emigrantas iš mažo Aukštaitijos bažnytkaimio, neturėdamas jokių lėšų, galėjau pasiekti aukščiausius mokslus, pasiekti viską, ko norėjau. Kai kurie sako, kad buvo kilę iš neturtingų šeimų, dėl to nieko nepasiekė. Bet aš buvau ne tik kad neturtingas, bet neturėjau nieko. Amerika tikrai atveria dideles galimybes. Jei nepasisekė vienoje veiklos srityje, gali save bandyti kitoje.
 
O mes kritikuojame, kad amerikietiška šypsena nėra tikra… Amerikiečiai iš esmės yra linksmi. Štai aš gyvenu nedideliame miestelyje Ohajo valstijoje, čia gyvena tik studentai ir dėstytojai. Universitete mokosi 120 tautų studentų. Tai ar lengviau ryte vienas kitą susitikus giedrai pasisveikinti, ar būti paniurusiam?
 
Ko, Jūsų nuomone, dar reikia lietuviams išmokti? Lietuviams dar reikės išgyventi globalizacijos bangą, išsidžiovinti jos užtiškusius purslus. Pavyzdžiui, visi šiandien naudoja naujausias technologijas. Jei yra nauja technologija, mes ieškome dar naujesnės. Indijoje apie globalizaciją sakoma: „Jeigu užšoksi ant tigro, nuo jo jau nebegali nulipti, nes jis tave suės.“ Naujausias kompiuteris, telefonas. Kuo jie naudingi? Gali nusifotografuoti arbatą, kurią dabar geri?
 
Bet globalizacija eina ne tik per Lietuvą, bet ir per visą pasaulį. Taip, tai neišvengiama. Štai mano buvę studentai pakvietė mane atvažiuoti į Gvatemalą. Klausiu jų, kokia jų šalies bėda, o jie man sako: „Globalizacija.“ Sukūrėme ten Globalizacijos bei ruošiamės įkurti ir Politikos studijų centrą. Yra civilizacijos, kurios mėgina prisitaikyti prie globalizacijos ir išsakyti savo tapatumą. Pavyzdžiui, Indijoje pagrindine tapo anglų kalba, o vietinės kalbos jau praranda savo reikšmę. Kitas pavyzdys, indės – žavingos moterys. Bet šiuo metu Indijoje leidžiama apie 30 žurnalų, skirtų formuoti jų naująjį įvaizdį, t. y. nurodančių, kaip jos turi atrodyti, kaip šukuotis, kaip „nusitepti“ vakarietiškai, kokia figūra turi būti, „stovėk prie motociklo, tada būsi tikra gražuolė“. Ir jos turi to siekti. Kodėl mes turime puoselėti savo tradicijas, kalbą, kuria didžiuojamės taip pat, kaip ir kitų kraštų žmonės didžiuojasi savąja? Globalizacija reikalauja, kad visame pasaulyje viskas būtų daroma pagal tuos pačius standartus, arba, kaip sakau, „makdonaldizacija“. Kad ir kur būsi, viskas greitai, pažįstamai, visi modeliai tokie patys – gali įeiti užsimerkęs ir vis tiek žinosi, kur pakabinti kepurę: jokio unikalumo, jokių išskirtinumų. Taip pat ir su kultūra. Todėl lieka viena išeitis: išlaikyti savo tautinę kultūrą ir unikalią jos tapatybę ir šitaip išvengti globalizacijos lygintuvo.
 
 
Dabar Lietuvoje sklando populiarus pasakymas „darni plėtra“. Ar Jūs, kiekvienais metais atvykdamas į Lietuvą, pastebite tą darnumą? Lietuvoje dar trūksta darnumo, nes yra autokratija. Lietuvos tarnautojai barasi tarpusavyje, o į piliečius mažai kreipia dėmesio. Juk pats žodis „darna“ reiškia susiderėjimą, dėl ko nors susiderame. Štai mane žavi puikus Vilniaus senamiestis. Kodėl? Nes žmonės mokėjo statyti. Šiuolaikinėje Vilniaus architektūroje man pritrūksta integralumo. Pavyzdžiui, einu Gedimino prospektu ir matau „MacDonald’s“ restoraną. Mes „macdonalizavomės“. Bet tai nėra nieko originalaus. Visame pasaulyje parduodamos tos pačios bulvės, ta pati mėsa… Štai senamiestyje mano pamėgtoji „Pilies menė“ buvo tapusi raštine. Bet staiga grįžtu į Vilnių, o vietoj jos jau picerija. Argi yra darnu, jei turime tiek daug picerijų?..
 
O kaip Jūs žvelgiate į pastatus Konstitucijos prospekte? Čia lyg ir mūsų ateities dalis… Netikiu, kad ateityje visi gyvensime sulindę į stiklinius bokštus ir nebus parkų, į kuriuos galėtume nuvažiuoti paprasčiausiai su dviračiu… Šiuo „dangoraižių“ keliu nužengė Dubajus, kur kiekvienas milijardierius nori pastatyti kuo aukštesnį pastatą. Vienas pastatas yra net apgaubęs mečetę. Pagal viduramžių islamą mečetės bokštas turėjo būti aukščiausias, nes ji yra neabejotinai svarbiausias pastatas mieste. Dubajuje plotai labai brangūs, tad pastatė banką, o mečetė tapo jo dalimi. Vadinasi, banko pastatas jau yra reikšmingesnis…
 
O kas Lietuvoje Jus džiugina? Labai džiugina jaunimas. Štai Jūsų universiteto magistrantams skaitau paskaitas. Užsirašė į jas penkiolika, bet salėje sėdi apie penkiasdešimt. Neklausiu jų, ko jie čia atėjo (šypsosi – red.). Pastebiu, kad jauni žmonės nebijo klausti, diskutuoti. Jaunimą reikia skatinti pasilikti Lietuvoje. Tikiu, kad tie žmonės, kurie išvažiuoja į užsienį, nebus prarasti. Galų gale Amerikos didmiesčiuose lietuviai įtraukiami į bendruomenes, jų vaikai eina į šeštadienines mokyklas. Žinoma, reikia tikėtis, kad jie kada nors sugrįš į Lietuvą. Štai, pavyzdžiui, mano mokiniai Gvatemaloje keliauja studijuoti į užsienį, bet tvirtai planuoja sugrįžti atgal. Pasišneku su jais, jiems labai svarbu sugrįžti.
 
Viename interviu esate linkėjęs Lietuvos jaunimui nebūtinai būti blankiais Madonnos šešėliais. O kaip atsikratyti tos globalizacijos jaunų žmonių gyvenime, kai nuolat reklamuojami vis naujesni išmanieji telefonai? Išmanieji telefonai – įrankiai. Juos naudojant pasaulis nebevyksta. Eini su ausinėmis, atsiriboji nuo viso pasaulio: negirdi nei šalia esančių žmonių, nei paukščiukų giedojimo. Jaunimas sako, kad paukščiukų giedojimas yra įrašytas jų telefone… Tikiu, kad ši manija praeis.
 
Jums teko kiek kitokia jaunystė. Jūs užsivėrėte nuo pasaulio, o jis su visa skausminga realybe užgriuvo ant Jūsų likimo. Gimėte Pasvalyje, Kriklinių kaime, ūkininkų šeimoje. Jums vaikystėje ganant žąsiukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Ar atsimenate tą bėgimo iš Lietuvos etapą? Atsimenu, kaip per vienintelį kaime radiją išgirdome naujieną, kad Vokietija paskelbė karą Amerikai. Keliavom į tą Vokietiją. Buvo baisu. Kadangi Vokietijoje daug žmonių buvo kare, mus surinkdavo kaip darbo jėgą. Užeina bombardavimas, bombos lyja. Kai bombardavimas baigiasi, atsigauni nuo to. Vadinasi, dar gyvas. Vokiečiai – tvarkinga tauta: tik pasibaigus pavojaus signalui, visi išlendame ir tvarkome subombarduotas vietas, renkame plytas. Renkame tas plytas, o už valandos vėl bombų lietus ir vėl viskas byra į šipulius… Bet visgi visa šeima išlikome gyvi. Vėliau mus nugabeno į Alpes, nes ten reikėjo darbininkų. Gyvenome prie nuostabios Noišvanšteino pilies. Davė mums kambariuką, pro kurio langą matydavosi šios pilies vaizdas. Vokietijoje buvo žuvę labai daug žmonių, likę vieni senoliai, reikėjo padėti kaime. Tai – ypatinga mano gyvenimo patirtis. Ūkininkas pasikinko jautį ir važiuojame nuo dirbamų laukų rinkti akmenų, kurių pribyra nuo kalnų. Jautis eina palengva, senukas bavaras su pypke sėdi vežime, o mes renkame akmenis ir dedame į sienas. Praeina pora valandų, gauname duonos su sūriu, dar pora valandų padirbame ir vėl pamažu judame link namų. Mes, lietuviai, į darbus skubame su didesniu stresu, bavarai – daug ramiau.
 
Ir pagaliau Vokietijos Alpėse sulaukėte karo pabaigos… Vieną gražų rytą žiūrime – kiekviename kaimo name išklotos baltos antklodės ant langų. Pamanėme, gal kieno nors gimimo diena. Ir stovi du amerikiečių tankai. Žinoma, amerikiečiai kultūriškai vokiečiams atrodė visai nesuprantami – jokių saliutų, cigaretes rūko, kojas ant džipo susidėję, sugriebia švabišką kepurę nuo vieno kaimiečio ir uždeda šalmą. „Tokia palaida bala, kaip jie galėjo laimėti karą?“ – stebėjosi vokiečiai.
 
Tuomet papuolėte į „amerikiečių zoną“… Buvome išvietinti asmenys, arba angliškai „displaced person“. Lageryje buvo latvių, estų, ukrainiečių. Apgyvendino mus sename vienuolyne. Tarp išeivių buvo daug mokytojų, profesorių. Pavyzdžiui, matematiką mums dėstė profesorius Kurupaila, rimtas mokslininkas. Tarp pabėgėlių buvo įvairių profesorių, kurie puikiai dėstė, ir man iškart sustiprėjo noras mokytis. Tuojau buvo pastatyta mokykla (kaime Pasvalyje nebuvo jos, mes turėjime auginti vištas, o ne kalbėti apie astrofiziką). Kadangi knygų nebuvo, mokėmės be jų. Mums reikėdavo viską stropiai užsirašyti. Kad būtume tikri, jog viską užsirašėme teisingai, mes su vaikais lygindavome vienas kito užrašus, vienas kitą papildydavome. Mums, vaikams, pasisekė. Taip lageryje praleidus ketverius metus, mano ir kitų vaikėzų mokslinė būklė pakilo aukščiau, nei būtų pakilusi Lietuvoje.
 
Būdami lageryje, Jūs ir Jūsų tėvai dar tikėjotės sugrįžti į Lietuvą? Taip, tikrai. Mes tikėjomės, kad amerikiečiai neleis šiam siaubui skleistis per pasaulį.
 
O kai žengėte į laivą, kuris plaukia iš Vokietijos į Ameriką, vis dar tikėjotės? Visi tikėjosi. Visa „antroji“ išeivių banga to tikėjosi. Sakydavo: „Mes čia laikinai.“ Kai praėjo daug dešimtmečių, atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, daug šių lietuvių norėjo grįžti ir atstatyti Lietuvą. Bet daugelis grįžo į Lietuvą ir suprato, kad jie jau ne visai lietuviai, o daugiau amerikiečiai. Visos manieros, Amerikoje įgytas išsilavinimas, kitame kontinente praleisti penki dešimtmečiai tikrai daug ką keičia. Tarp „antrosios“ bangos išeivių sklandė daug idėjų, kad reikia parduoti visą turtą ir grįžti į Lietuvą. Bet visgi šeimos, turima nuosavybė ir visa kita stabdo. Aš „patapau“ lietuviu, pavyzdžiui, šiemet į Lietuvą buvau atvažiavęs jau keturis kartus.
 
Kaip pavyko įsikurti Amerikoje? Mus pasikvietė mamos pusseserė į mažą miestelį Atolą, Masačusetso valstijoje, kuriame gyveno 10 tūkstančių gyventojų, iš kurių net 1,5 tūkst. buvo lietuviškų šeimų. Miestelyje buvo parapija, parduotuvė, klubai. Visi susirinkdavome į vietinį klubą. Ten manęs paklausė, kas mano tėvas, atsakiau, kad ūkininkas. Lietuvis ūkininkas? Tai naujos kartos lietuvių emigrantams neatrodė geras įvaizdis. Išgirdau jų pamokymą: „Niekada nesakyk, kad esi lietuvis.“ Taip kuriam laikui buvo dingusi ir mano lietuvybė…
 
 
O kaip prie Amerikos gyvenimo prisitaikė Jūsų tėvai? Gavo darbą fabrike. Tėvas iš ūkininko padarė šlavėjo karjerą. Jis buvo linksmas ir prisitaikė prie pasikeitusios situacijos. Negalima būti blogos nuotaikos. Mes pagal Amerikos konstituciją turime būti laimingi. O jei būsi laimingas, turi pirkti dantų pastą. Reikia klausyti įstatymų (šypsosi – red.).
 
Bet gana greitai Jūsų gyvenime vėl atsirado kitas karas – Korėjos? Šešiolikos su puse metų tapau amerikiečių kariu. Ten buvo tikras karas. Man pasisekė, kad bataliono kapitonas paklausė, kodėl tokia keista mano pavardė, pasidomėjo, gal esu iš kokios Misisipės. Pasakiau, kad esu iš Lietuvos. Kodėl esu ne Amerikos pilietis? Atsakiau, kad manęs niekas apie tai neklausė, užsirašiau kaip savanoris. Kapitonas paskambino generolui, o generolas atsakė, kad Amerikos karys turįs būti Amerikos pilietis. Taip per Kongreso pilietybės komisiją gana greitai ir paprastai gavau Amerikos pilietybę.
 
Kodėl buvote užsirašęs savanoriu į šį karą? Nebuvo darbo. Buvome emigrantai. Daug jaunų amerikiečių grįžo iš karo, jiems irgi reikėjo darbų. Ką darysi. O kariuomenėje gerai moka.
 
Jūsų gyvenimą praturtino dzeno filosofija. Kaip ji atsirado? Po karo Korėjoje gyvenau Japonijoje, netoli Kioto. Lankydamas Kioto šventyklas, suradau dzen Meistrą. Tada pas jį pradėjau „treniruotes“. Tavęs ten nemokina, tau tik parodo vieną kartą. Tada mokaisi pats, mėgini mėgini, kol tampi meistru.
 
O ką reiškia tapti meistru? Tapti meistru – tai leisti pasauliui veikti be tavo įsikišimo, be jokių išaiškinimų, be jokių tezių. Pasaulis eina per tave, tampa gražus ir džiaugsmingas. Ir toks tampa gyvenimas. Nėra nieko, kas neįdomu. Tada būna lengva dirbti, studijuoti, rašyti, pavyzdžiui, jei rašai ką nors, leidi tai temai skleistis pačiai.
Yra paplitę daug dzeno mokyklų. Matyt, ne veltui pasakojamas toks pasakojimas apie du dzeno mokinius. Vienas sako, kad jo Meistras niekada nepralaimi, o kitas atsako, kad jo Meistras niekada nekovoja. Noriu pasakyti, kad tikras Meistras niekada neperša savo tiesos, jo galima pasiklausti. Bet tikras guru nevažiuoja per pasaulį skelbti savo tiesų.
 
Dzenas padeda atsikratyti rūpesčių ir skausmingos patirties. Apie tai pasakojama vienoje dzeno pasakoje. Du vienuoliai, kuriems buvo liepta vengti moterų, brisdami per sraunią upę, pamato merginą. Ji bijo eiti per upę. Vienas vienuolis ima merginą ir perneša. Praėjus nemažai laiko, kitas vienuolis klausia: „Kodėl tu ją nešei per upę? Juk mums buvo liepta vengti moterų.“ O merginą pernešęs vienuolis atsako: „Aš ją tiesiog paėmiau ir pernešiau, o tu ją vis dar tebenešioji…“
 
Norite pasakyti, kad dzenas Jums padėjo atsikratyti tikrai skausmingos dviejų išgyventų karų patirties? Žmonės, kurie pereina karą ir pabūna mirties ir gyvenimo akistatoje, tikrai atsisako daug banalių galvojimų ir rūpesčių. Pavyzdžiui, nesuka sau galvos dėl to, kad yra nelaimingas, nes neturi dviejų „samavorų“ arbatai virti. Rūpesčiai dingsta…
 
Tai Jūsų gyvenimas buvo nerūpestingas? Tikrai labai nerūpestingas.
 
Po karo Korėjoje ir patirties Japonijoje grįžote į Ameriką ir nutarėte tapti inžinieriumi. Man patiko studijuoti inžineriją. Bet manęs neapleido egzistenciniai klausimai, o tikslieji mokslai negalėjo man atsakyti. Pradėjau studijuoti literatūrą, psichologiją, filosofiją. Man tai buvo įdomu. Filosofija patiko, domino, ypač graikų klasika, ir, nors nesiekiau jokio akademinio laipsnio, sužinojau, kad galiu įgyti bakalauro laipsnį. Tą ir padariau.
 
Taip prasidėjo mano kelias į filosofiją. Vėliau gavau pasiūlymus studijuoti Freiburgo, Kelno, Čikagos ir Atlantos Emory universitetuose. Emory universitete nutariau parašyti disertaciją. Pradėjau dėstyti ir supratau, kad tikras pašaukimas atsiranda tada, kai gyvenimo aistra sutampa su karjera.
 
O kalbant apie jausmus, kas Jums gyvenime labiausiai įsiminė? Gyvenimas užtušuoja vaikystę. Pradedi gyventi kitą gyvenimą (aš labai džiaugiausi atradęs dzeną), bet, kalbant apie jausmus, skonį, apie patiekalus, tai dažniausiai standartiškai suvokiama per vaikystės patirtį. Valgio skonis ar spalvų grakštumas – viskas lieka iš vaikystės. Liežuvis kartais geriau atsimena negu pats žmogus. Štai ir dabar, kai nulekiu į savo kaimą Pasvalio rajone, giminaičiai žino, ko noriu: iškepam duonos, pasidarom dešrų, naminių sūrių. Atminties klodas visuomet nutaria už mane. Pavyzdžiui, grybų pasaulyje yra visokių, bet nėra tokių džiovintų baravykų kvapo, koks yra Lietuvoje.
 
Originalų straipsnį skaitykite VGTU žurnale „Sapere aude“

Galerija

Panašios naujienos

Užsienio reikalų ministras K. Budrys: Lietuva šiuo metu nėra tiesioginis taikinys, bet būtina ruoštis
Užsienio reikalų ministras K. Budrys: Lietuva šiuo metu nėra tiesioginis taikinys, bet būtina ruoštis
Lietuvos saugumo situacija, karas Ukrainoje, santykiai su JAV ir Kinija bei auganti hibridinių atakų grėsmė. Šios temos buvo aptartos paskaitų ciklo „Unlock Lithuania“ viešoje diskusijoje „Are we Ready for what comes next?“ su Lietuvos užsienio reikalų ministru Kęstučiu Budriu. Diskusiją moderavo Užsienio reikalų ministerijos Mokslo ir inovacijų patarėjas dr. Vytautas Jankauskas. [caption id="attachment_136497" align="alignnone" width="2560"] V. Jankauskas ir K. Budrys[/caption] Susitikime su studentais ir VILNIUS TECH bendruomene ministras atsakė į klausimus apie saugumo padėtį regione, paaiškino, kaip Lietuva ir jos sąjungininkės stiprina šalies gynybinius pajėgumus, pabrėžė visuomenės pasirengimo bei patikimos informacijos svarbą. Lietuvos saugumas priklauso nuo pasirengimo Vertindamas dabartinę saugumo situaciją regione, K. Budrys pažymėjo, kad Rusijos karas prieš Ukrainą iš esmės pakeitė Europos saugumo sampratą. Konflikto mastas, aukų skaičius ir sparčiai besivystančios šiuolaikinės karo technologijos kelia iššūkių net ir tiesiogiai kare nedalyvaujančioms šalims. „Šios savaitės incidentai, kai Lietuvos oro erdvėje buvo pastebėti dronai, tik dar kartą įrodė būtinybę stiprinti oro erdvės stebėjimą, tobulinti perspėjimo sistemas ir užtikrinti, kad Lietuva galėtų operatyviai reaguoti į kylančias grėsmes. Tai bendros pastangos. Mūsų tikslas – stiprinti atsparumą, gebėjimą greitai reaguoti ir užtikrinti, kad visuomenė būtų pasirengusi“, – sakė ministras. K. Budrys taip pat atsakė į studentų klausimus apie tiesioginės karinės grėsmės Lietuvai tikimybę. Jis pabrėžė, kad šiuo metu tokio išpuolio tikimybė yra maža. Nors Rusijos ketinimai kelia nerimą, šiuo metu ji neturi pajėgumų įvykdyti karinę agresiją prieš Lietuvą. [caption id="attachment_136499" align="alignnone" width="2560"] Susitikimas su ministru K. Budriu[/caption] „Šiuo metu mes nesame taikinys“, – teigė ministras ir pridūrė, kad narystė NATO bei bendradarbiavimas su sąjungininkais yra kaip niekada svarbūs Lietuvai. Ragina kritiškai vertinti informaciją Ministras taip pat kalbėjo apie žmonių nerimą, kylantį dėl didėjančios įtampos regione. Remdamasis savo, kaip dviejų vaikų tėvo, patirtimi, jis pabrėžė, kad atviri pokalbiai ir aiški informacija padeda geriau suprasti galimas grėsmes ir tinkamai į jas reaguoti. Pasak jo, pasirengimas nereiškia nuolatinio blogiausio scenarijaus laukimo. Svarbu žinoti, kaip elgtis įvairiose situacijose, suprasti oficialius nurodymus ir žinoti, kaip pasirūpinti savimi ir aplinkiniais. Pavyzdžiui, gyventojai turėtų žinoti, kaip elgtis gavus perspėjimą apie pavojų. Reikia žinoti, kur yra artimiausia slėptuvė ir vadovautis dviejų sienų taisykle – pavojaus metu geriausia slėptis patalpoje, kurią nuo išorės skiria bent dvi sienos. K. Budrys paragino studentus kritiškai vertinti visą juos pasiekiančią informaciją, ypač matomą socialiniuose tinkluose, tikrinti šaltinius ir ieškoti patikimų žinių. [caption id="attachment_136500" align="alignnone" width="2560"] Užsienio reikalų ministras K. Budrys[/caption] „Jeigu institucijos gautų patikimos žvalgybinės informacijos apie neišvengiamą grėsmę, visuomenė būtų nedelsiant informuota. Skaidrumas ir atvirumas yra būtinas siekiant stiprinti pasitikėjimą ir užtikrinti, kad žmonės žinotų, kaip elgtis“, – sakė ministras. Diplomatija išlieka būtina augant įtampai pasaulyje Diskusijoje taip pat aptarta diplomatijos ateitis pasaulyje, kuriame kariniai konfliktai kyla vis dažniau. K. Budrys pabrėžė, kad diplomatija išliks nepakeičiama, nes ilgalaikiam karinių konfliktų sprendimui galiausiai būtini politiniai susitarimai ir derybos. Vis dėlto jis pripažino, kad tarptautinė aplinka tampa vis sudėtingesnė, o pasaulio tvarka keičiasi iš vienpolės į daugiapolę. Ministras įspėjo, kad vis dažniau kvestionuojami pamatiniai tarptautinės teisės principai, įskaitant pagarbą valstybių suverenitetui, teritoriniam vientisumui ir taikiam konfliktų sprendimui. „Rusijos veiksmai Ukrainoje griauna po Antrojo pasaulinio karo sukurtą tarptautinę tvarką. Todėl Lietuva ir toliau siekia tarptautinės paramos Ukrainai ir pasisako už teisingą bei ilgalaikę taiką“, – tikino K. Budrys. Lietuva siekia griežtesnio atsako į Rusijos hibridines grėsmes Atsakydamas į klausimus apie Rusijos vykdomas sabotažo operacijas, išpuolius prieš kritinę infrastruktūrą ir kitas hibridinio karo formas, K. Budrys pabrėžė, kad šios veiklos turi būti vertinamos kaip platesnės Rusijos karinės strategijos dalis. Pasak ministro, Lietuvos atsakas turėtų apimti politinių ir ekonominių tokių operacijų kaštų Rusijai didinimą. Tarp galimų priemonių jis išskyrė tolesnį sankcijų griežtinimą ir pastangas pripažinti Rusijos karinę žvalgybą teroristine organizacija. [caption id="attachment_136502" align="alignnone" width="2560"] Susitikimas su ministru[/caption] K. Budrys pabrėžė, kad šios grėsmės aktualios ne tik Lietuvai ar NATO rytinio flango valstybėms. Visos Europos šalys turi įvertinti savo pažeidžiamumą ir stiprinti gebėjimą apsaugoti kritinę infrastruktūrą bei visuomenę. „Saugumas kuriamas ne tik stiprinant karinius pajėgumus ir tarptautines sąjungas, bet ir didinant visuomenės informuotumą, pasirengimą, atsparumą bei gebėjimą drauge reaguoti į kylančius iššūkius“, – VILNIUS TECH studentams sakė ministras.
Plačiau
Tarp laivų ir technologijų: kaip užtikrinti saugų eismą Klaipėdos uoste?
Tarp laivų ir technologijų: kaip užtikrinti saugų eismą Klaipėdos uoste?
Klaipėdos uostas yra vienintelis neužšąlantis Lietuvos uostas ir vienas svarbiausių transporto mazgų Rytų Baltijos regione. Kasdien čia juda įvairių tipų laivai – nuo keleivinių ir krovininių iki tanklaivių, todėl užtikrinti saugų laivų eismą yra vienas svarbiausių uosto veiklos prioritetų. Intensyvi laivyba, siauresnės kanalo vietos ir prie krantinių stovintys dideli laivai navigacijos specialistams kelia iššūkių, kuriems spręsti būtinos ne tik žinios bei patirtis, bet ir pažangios technologijos. Šiai temai nagrinėti bakalauro baigiamąjį darbą skyrė Jūrų laivavedybos studijų programos absolventė Kamilija Būdvytytė, apdovanota Klaipėdos pramonininkų asociacijos stipendija už Klaipėdos miestui reikšmingą tyrimą. Darbe „Laivų saugaus prasilenkimo su prie krantinių stovinčiais laivais Klaipėdos uoste analizė, remiantis tarptautinių ir vietinių institucijų rekomendacijomis bei taisyklėmis“ ji nagrinėjo, kaip praplaukiančio laivo greitis ir atstumas iki prie krantinės stovinčio laivo veikia navigacinį saugumą. [caption id="attachment_136473" align="alignnone" width="1002"] Kamilija Būdvytytė[/caption] Pasitelkusi pažangų navigacinį treniruoklį ir skaitmeninį modeliavimą, K. Būdvytytė analizavo įvairius laivų prasilenkimo scenarijus, vertino jų poveikį švartavimo sistemoms ir bendram saugumui. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad net ir palyginti nedideli greičio ar atstumo pokyčiai gali turėti reikšmingą įtaką saugiam laivų judėjimui ir padėti priimti efektyvesnius sprendimus organizuojant eismą Klaipėdos uoste. Nors gali atrodyti, kad didžiausia rizika kyla judantiems laivams, pasak VILNIUS TECH absolventės, pavojų patiria ir prie krantinių stovintys laivai. Praplaukiantis laivas sukelia bangas, vandens sroves ir slėgio pokyčius, galinčius paveikti stovintį laivą. Dėl šių hidrodinaminių reiškinių laivas gali būti traukiamas prie praplaukiančio laivo arba stumiamas nuo krantinės, o švartavimo lynams ir krantinės atmušams tenka papildomos apkrovos. Ypač jautrios tokios situacijos tampa tada, kai prie krantinės stovi tanklaiviai. „Atlikdama tyrimą daug dėmesio skyriau veiksniams, kurie lemia saugų laivų prasilenkimą. Vieni svarbiausių yra laivo greitis, atstumas tarp laivų, jų dydis ir grimzlė, kanalo plotis bei gylis. Ne mažiau reikšmingos ir oro sąlygos: vėjas, srovės ir matomumas. Pagrindinis principas yra paprastas – kuo didesnis laivo greitis, tuo didesnis turi būti saugus atstumas iki prie krantinės stovinčio laivo“, – pažymi K. Būdvytytė. Siekdama įvertinti šių veiksnių poveikį, ji pasitelkė modernias technologijas. Tyrimas buvo atliktas naudojant navigacinį treniruoklį „Wärtsilä TRANSAS NTPro 6“, kuriame buvo atkurtas Klaipėdos uosto kanalas. Modeliuojant skirtingas situacijas buvo analizuojamas „Ro-Ro“ laivo prasilenkimas su prie krantinės stovinčiu tanklaiviu, keičiant plaukimo greitį ir atstumą tarp laivų. Skaitmeninis modeliavimas, autorės teigimu, leido pamatyti kur kas daugiau nei teoriniai skaičiavimai. Treniruoklyje buvo galima įvertinti ne tik hidrodinamines jėgas, bet ir tai, kaip laivą veikia vėjas, srovės, ribotas gylis ar pakitęs valdomumas. Tokios simuliacijos suteikia galimybę saugiai išbandyti įvairius scenarijus, kuriuos tikromis sąlygomis būtų sudėtinga ar net pavojinga atlikti. „Vienas įdomiausių tyrimo atradimų buvo tai, kad net ir nedideli greičio ar atstumo pokyčiai gali reikšmingai paveikti švartavimo lynų apkrovas. Didžiausios apkrovos buvo užfiksuotos ne laivams artėjant ar tolstant vienam nuo kito, bet tada, kai jie buvo lygiagrečiai vienas su kitu, šalia. Pavyzdžiui, kai laivas plaukė 8 mazgų greičiu ir vos 50 metrų atstumu nuo tanklaivio, didžiausia vieno lyno apkrova siekė 7,2 tonos jėgos. Sumažinus greitį iki 4 mazgų arba padidinus atstumą iki 120 metrų, apkrovos mažėjo kelis kartus. Šie rezultatai aiškiai parodė, kad mažesnis greitis ir didesnis atstumas labai prisideda prie saugumo“, – pasakoja VILNIUS TECH absolventė. Pasak jos, atlikto tyrimo išvados gali būti naudingos ne tik moksliniams tyrimams, bet ir praktinei Klaipėdos uosto veiklai. Jos gali padėti tiksliau nustatyti saugaus plaukimo greičius skirtingose uosto vietose, tobulinti laivų eismo organizavimo procedūras, rengti locmanų ir laivų tiltelių komandų mokymus. K. Būdvytytė taip pat siūlo svarstyti situacinio greičio ribojimo taikymą vietose, kuriose laivai praplaukia ypač arti prie krantinių stovinčių tanklaivių. Šiandien saugią laivybą užtikrina gausybė išmaniųjų technologijų. Laivuose naudojamos elektroninės navigacijos sistemos, radarai, automatinės identifikavimo sistemos (AIS), elektroniniai žemėlapiai ir įvairūs ryšio sprendimai. Uosto veikloje svarbų vaidmenį atlieka Laivų eismo tarnyba, kuri realiuoju laiku stebi laivų judėjimą ir koordinuoja jų veiksmus. „Ateities uostai taps vis labiau panašūs į išmaniąsias transporto sistemas. Dirbtinis intelektas (DI), automatizuotos eismo valdymo platformos ir vadinamieji skaitmeniniai dvyniai padės tiksliau prognozuoti galimas rizikas, parinkti saugiausius maršrutus ir optimizuoti laivų judėjimą. Vis dėlto net ir technologijoms sparčiai tobulėjant, svarbiausias vaidmuo išliks žmogui – locmanui, kapitonui ar eismo valdymo specialistui, kuris kritinėse situacijose priims galutinį sprendimą“, – dalijasi K. Būdvytytė. VILNIUS TECH absolventės atliktas tyrimas parodė, kad šiuolaikinė laivyba neatsiejama nuo pažangių technologijų, tačiau saugumą vis dar lemia žmogaus gebėjimas priimti atsakingus sprendimus. Šis darbas atskleidžia, kaip mokslo žinios, skaitmeninis modeliavimas ir inovacijos gali prisidėti prie saugesnės bei efektyvesnės uostų veiklos ateityje.
Plačiau