Naujiems mokslo metams į universitetą sugrįžusių studentų lauks staigmena: vasarą Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) viešėjusi menininkų komanda (Kolumbijos koledžo fotografijos dėstytoja JAV menininkė Krista Svalbonas, grafikos dizaineris Lars Alverson ir menininkė Milda Leonavičiūtė) viename iš universiteto koridorių sukūrė meninę instaliaciją.
Lietuviškų šaknų turinti garsi JAV menininkė K. Svalbonas po 9 metų pertraukos vėl grįžo į Lietuvą VGTU kvietimu ir kelias savaites dirbo prie išskirtinio mokslo ir meno sintezės projekto. Ant universiteto koridoriaus sienų K. Svalbonas sukūrė meninę instaliaciją, kurioje fotomanipuliacijų pagalba meistriškai perkūrė Vilniaus senamiesčio architektūrą.
„Savo projekte siekiau užfiksuoti, kaip seni miesto pastatai susisieja su naujai iškylančiais, kaip kinta sovietinė architektūra, kaip Vilnius keičia savo istoriją atnaujindamas, renovuodamas pastatus. Mano meninė instaliacija ir yra apie tai – apie žvalgymąsi po besikeičiantį miestą, apie tai, iš kur ir kaip Vilnius atsirado ir kuria linkme juda. Šis projektas labai tinka VGTU, kuris orientuotas į architektūros ir statybų inžinerijos mokslinę analizę bei yra susijęs su aplinka, Vilniaus miestu ir jo architektūros istorija. Tai ir yra mano darbo pagrindas“, – mintimis dalijosi Kolumbijos koledžo fotografijos dėstytoja K. Svalbonas.
Pagrindinis įkvėpimo šaltinis – architektūra
Tiek VGTU kurtos instaliacijos, tiek visos menininkės kūrybos ašis – architektūra, urbanistinė kultūra, miestas. „Didžiąją dalį savo gyvenimo praleidau miesto aplinkoje: ilgą laiką gyvenau Niujorke, dabar gyvenu Čikagoje. Aš nuolat reaguoju į aplinką, kuri mane supa, todėl savo darbuose kalbu apie pastatus, istoriją ir pastatų istoriją, apie tai, kaip erdvė, tam tikra vieta veikia žmones, kaip architektūra daro įtaką žmogui emociškai ir fiziškai“, – pasakoja K. Svalbonas.
Ji akcentuoja, kad visada domėjosi architektūros istorija: kaip skirtingais laikais buvo statomi pastatai, kaip šios tradicijos iš Europos „persikėlė“ į JAV, kaip pasikeitė ir pakeitė formą, ką šie pastatai duota juose gyvenantiems žmonėms. Ne atsitiktinai pasirinktas ir VGTU – tai dar sovietmečiu įkurtas universitetas, kurio istoriją, kaip ir architektūrinį ansamblį, sudaro įvairių laikmečių statiniai – nuo senųjų pastatų Vilniaus senamiestyje iki vos pernai duris atvėrusių naujų modernių VGTU Centrinių rūmų Saulėtekio alėjoje.
Menininkė pabrėžė, kad šis projektas išsiskiria iš kitų iki šiol jos įgyvendintų – kad instaliacija būtų ilgaamžė vietoje įprastai pasitelkiamų pastelių ji pasirinko dažus, o taip pat pirmą kartą vietoje piešinių ji naudojo miesto, pastatų ir universiteto statinių nuotraukas, kurias meistriškai sujungė į istorinių ir modernių pastatų kompozicijas.
K. Svalbonas pastebi, kad ši, universitetą nuo šiol puošianti instaliacija, yra simboliška ir tuo, kad apjungia mokslą ir meną, nes tarp šių sričių, anot menininkės, yra daug bendro: „ Menas ir mokslas panašūs ne tik dėl to, kad abi sritys reikalauja gilios analizės prieš kažko imantis, bet ir dėl kūrybiškų sprendimų, vaizduotės. Mano projektas VGTU koridoriuje taip pat tai atspindi. Kai mokslininkai ir studentai eis šiais koridoriais, matys mano instaliaciją, aš tikiuosi, kad jie susies šiuos vaizdus su savo veikla, tai juos įkvėps. Mano darbuose yra daug judesio, įtampos, erdvių sąsajos, kuri susidaro skirtingiems objektams susijungiant, susiduriant ir atsiskiriant. Visa tai yra ir inžinerijos, statybos, architektūros moksle“.
Tarp amerikietiškos ir baltiškos kultūros
Sovietinė ir naujoji Lietuvos, Latvijos bei Estijos architektūra visada domino Amerikoje gimusią menininkę, nes ji pati yra glaudžiai susijusi su Baltijos šalimis. Jos tėtis gimęs Lietuvoje, o mama – Latvijoje. Abu jie su savo tėvais, Kristos seneliais, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė į Vokietiją, o vėliau – į Ameriką. Tačiau, kaip sako pati menininkė, jai gimus ir augant JAV, Baltijos šalių kultūra visada buvo šalia.
„Baltijos šalys man visada buvo svarbios, nuo vaikystės aktyviai puoselėjome baltiškas tradicijas: kiekvieną šeštadienį lankiau specialią išeivių vaikams skirtą mokyklą, šokau tautinius šokius, dainavau liaudies dainas. Visada jaučiausi tarsi gyvenčiau du gyvenimus: vieną – amerikietišką, o kitą – gretimai susijusį su baltišku paveldu ir tradicijomis. Ir dabar jaučiuosi dviejų kultūrų atstovė,“ – pasakoja K. Svalbonas.
Siekdama geriau pažinti savo šaknis ir šeimos istoriją, netrukus menininkė ketina pradėti naują didelį darbą – ji tyrinės pabėgėlių stovyklas. „Mano tėvai daugiau nei 10 metų gyveno pabėgėlių stovyklose, jie ten praleido beveik visą savo vaikystę. Ta patirtis juos pakeitė, dėl to man visada buvo įdomi „namų“ sąvoka: kaip mes ją suprantame, apibrėžiame, ką laikome namais, jei iš tikro jų neturime ir nesame tikri, kur mūsų vieta“, – sako K. Svalbonas.
Būtent išeivių iš Baltijos šalių kelią JAV menininkė ir bandys atsekti. „Tai labai didelis projektas, apie kurį galvojau daugiau nei 5 metus. Mano tėvai buvo pabėgėlių stovykloje, mano vyro mama taip pat kilusi iš Latvijos ir vaikystę praleido pabėgėlių stovykloje. Iš tiesų, didžioji dalis mūsų giminių, dėdžių ir tetų, kurie dabar gyvena JAV, ilgai jose gyveno. Mes užaugome su istorijomis apie pabėgėlių stovyklas. Dėl to šis projektas toks ypatingas – noriu sugrįžti į vietas, kuriose augo mano tėvai“, – sakė menininkė.
Tiesiai iš Vilniaus su vyru K. Svalbonas iškeliavo į Vokietiją, ten aplankys 13 buvusių pabėgėlių stovyklų, kuriose gyveno išeiviai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Menininkė prisipažįsta, kad teko daugiau nei mėnesį užsidaryti archyvuose ir ilgokai pavargti, kol pavyko rasti buvusių stovyklų adresus. K. Svalbonas pabrėžia, kad jai įdomus ne tik istorinis, bet ir architektūrinis stovyklų istorijos aspektas – išlikę pastatai. Naujajame projekte ji nenutols nuo savo kūrybos ašių – architektūros, istorijos ir urbanistinės kultūros.
Galerija
