Visai neseniai plačiai nuskambėjo žinia apie Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentės Editos Verbickaitės sukurtą analogų Lietuvoje neturinčią technologiją, leidžiančią ortopedinius įdėklus bei įtvarus spausdinti 3D spausdintuvu. Besimokantieji šioje aukštojo mokslo įstaigoje stebina toliau – trijų mechatronikos ir robotikos studentų komanda, ruošdama bakalauro studijų baigiamąjį darbą, sukūrė realiai funkcionuojantį robotą humanoidą. Kaip ir daugelis puikių idėjų, ši kilo netikėtai, dalimi – dėl studentiško polinkio vėluoti bei Indijos studentams duoto pažado.
„Rudenį turėjome pasirinkti darbo temą ir vadovą. Kaip ir visur, čia galioja dėsnis „kas pirmesnis – tas gudresnis“, tad mums, neskubantiems, beliko pora mūsų grupei nedėsčiusių dėstytojų, kuriuos matyti yra tekę tik universiteto koridoriuose. Grupės draugui dėstytojas Robertas Urbanavičius pasiūlė sukurti robotą humanoidą, kuris egzistuotų ne tik brėžiniuose bei 3D modeliuose, bet ir būtų realiai pagamintas“, – roboto atsiradimo priešistorę pasakoja vienas iš jo autorių Mindaugas Lučiūnas.
Kadangi bakalauro darbą reikėjo pristatyti iki pavasario, o tikslas – gerokai sudėtingesnis nei lego mašinėlė, buvo sudaryta studentų komanda, kuriai taip pat priklausė Gediminas Liška ir Vladislavas Rusinas. Jai vadovavo VGTU Mechanikos fakulteto Mechatronikos ir robotikos katedros docentas R. Urbanavičius, iki šiol koordinavęs daug fakultete atliktų realių taikomosios mechanikos, robotikos, mechatronikos projektų. Pasirodo, komandos vadovas, dažnai kviečiantis Lietuvoje studijuoti Indijos studentus, kartą iš jų išgirdo tokį prašymą: „Jei sukursite vaikštantį robotą, mums nebeliks abejonių, kurį pasaulio universitetą rinktis“.
Nors iki šio pageidavimo įgyvendinimo dar šiek tiek pritrūko (robotas puikiai stovi, pastumtas išlaiko pusiausvyrą ir nepargriūna, bet kol kas nevaikšto), jį tikrai galime vadinti išskirtiniu projektu Lietuvoje.
„Mūsų darbo rezultatas – 60 cm aukščio robotas humanoidas, turintis 25 laisvės laipsnius. Kaip ir žmogus, jis turi kojas, rankas, galvą. Rankose sumontuoti griebtuvai, leidžiantys robotui paimti daiktus. Jo akys gali sukiotis į šonus, o akių vokai – sekti akis, mirksėti. Siekėme sukurti gerą mokymosi priemonę ir tyrimų platformą ateities studentams. Taip pat tai yra puikus būdas parodyti, kad VGTU studentai ne tik mokosi teorijos, bet kartu turi galimybę įgyvendinti savo idėjas“, – teigia M. Lučiūnas, atskleidęs, jog panašūs robotai padeda autizmu sergantiems vaikams, po insulto rimtesnių pasekmių patyrusiems ar judėjimo negalią turintiems žmonėms, taip pat jie gali rungtyniauti įvairiose sporto rungtyse ar netgi laistyti gėles. Tokių funkcionuojančių robotų kaina rinkoje šiuo metu siekia nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų.
Paklaustas apie kūrimo procesą, VGTU absolventas pasakoja, jog naujai suburta komanda pirmiausia apsitarė, kiek robotas turėtų sverti, iš ko jį gaminti, ką jis turi sugebėti atlikti. Tuomet vaikinai pasiskirstė darbus, tiksliau – roboto dalis: Vladislavas pasirinko konstruoti rankas, Gediminas – kojas, o Mindaugui teko galva. Vėliau sekė panašių gaminių analizė, diskusijos su dėstytojais, eskizų darymas, mazgų skaičiavimai, 3D modelių kūrimas, detalių gaminimas ir bene smagiausia dalis – surinkimas bei testavimas.
M. Lučiūnas džiaugiasi, jog universitete laisvai galėjo naudotis 3D spausdintuvu, tad nereikėjo sukti galvos dėl sudėtingų detalių realizavimo. Didžiausiu asmeniniu iššūkiu jam tapo tai, kaip į nedidelę roboto galvą sutalpinti visas norimas funkcijas. Vaikinas, nutaręs kitais mokslo metais toliau gilinti žinias VGTU mechatronikos magistrantūros studijose, neslepia, jog visą laisvalaikį prieš diplominio darbo pridavimą komanda skyrė roboto tobulinimui: stengėsi priversti jį judėti, paimti daiktus, reikšti emocijas, o tradiciškai vienos nakties pritrūko tik jo programavimui.
„Šiuo metu robotas geba pats stovėti, manipuliuoti rankomis, sukioti galvą bei akis. Artimiausi laukiantys tobulinimai – roboto „apginklavimas“ jutikliais, vaizdo kamerų į akis įstatymas, keleto mikrofonų, atstumo ir lytėjimo jutiklių prilipdymas. Visa tai robotui leis autonomiškai atpažinti jį supančią aplinką, išvengti kliūčių, sugriebti ir manipuliuoti objektais bei reaguoti į jį supančių žmonių emocijas, garsus“, – apie galimus tobulinimus pasakoja VGTU absolventas.
Studentų komanda: V.Rusinas, G.Liška, M.Lučiūnas
Mindaugui antrina ir docentas R. Urbanavičius: „Tikimės, jog turėsime galimybę ir toliau dirbti su šiuo robotu humanoidu. Iki tobulumo dar laukia ilgas kelias, visgi tai, kas padaryta iki šiol, tikrai galima vadinti puikiu ir dideliu darbu, tapsiančiu pavyzdžiu jaunesniems studentams. Užsienyje robotų humanoidų sritis sparčiai populiarėja, tad kodėl mes turime jiems nusileisti?“.
Išskirtinio studentų projekto vadovas pabrėžė, jog labai svarbu dar studijų metais nuveikti realius, apčiuopiamus darbus – nenuostabu, jog jau dabar šiai roboto kūrėjų komandai, įgujusiai tiek savo srities, tiek vertingos darbo grupėje patirties, prognozuojamos šviesios karjeros perspektyvos.
Kviečiame pamatyti jums mojuojantį robotą humanoidą!
