Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolventė, šiuo metu Liuleo technologijos universitete (Švedija) profesore dirbanti Jūratė Kumpienė, kadaise darbą grožio industrijoje iškeitė į mokslininkės karjerą ir to visai nesigaili. Ji įsitikinusi, jog inžinerija yra ateities profesija, apimanti pačias įvairiausias sritis – nuo nanotechnologijų iki išskirtinio nagų lako kūrimo.
Grožio pasaulis nesužavėjo
„Niekada nemaniau, kad darysiu karjerą mokslo srityje. Neturėjau tokių ambicijų, tačiau viskas susiklostė savaime. Noras atsirado pamažu, ypač magistro studijų VGTU Aplinkos inžinerijos fakultete metu pagal „Erasmus“ programą išvažiavus į Švediją. Sužavėjo čia mokslininkams sudaromos sąlygos. Čia suteikiami priėjimai prie visų įmanomų laboratorijų, galima naudotis geriausia technika. Doktorantai gauna atlyginimą, turi visas socialines garantijas, jiems kaupiasi stažas ir pensija. Prie viso to jie dar gauna ir visas studentiškas privilegijas. Būtent todėl, gavusi pasiūlymą Švedijoje studijuoti doktorantūrą, ilgai nedvejojau“, – pasakojo J. Kumpienė.
Apie mokslininkės karjerą moteris dabar kalba su džiaugsmu. Jaunystėje modelio kelią pasirinkusi J. Kumpienė tikino to nesigailinti – ne tik užsidirbo, bet ir aplankė nemažai pasaulio šalių. Tiesa, karjera grožio industrijoje padėjo suvokti – šiame pasaulyje esi toks, koks esi. Kažkas tave vertina pagal tavo išvaizdą, kurią gali pakeisti tik minimaliai. Tuo metu mokslo pasaulyje viskas priklauso tik nuo tavo paties pastangų ir pasiekimų. Tuo mokslininko darbas ir sužavėjo moterį.
Dėmesys moksliniam darbui
Su VGTU J. Kumpienė bendradarbiauja nuo pat darbo Liuleo technologijos universitete pradžios – padeda organizuoti dėstytojų ir studentų mainus, kartu dalyvauja įvairiuose projektuose, dalyvauja baigiamųjų darbų gynimuose, taip pat skaito paskaitas lietuvių studentų grupėms.
Kalbėdama apie Švedijos mokslo sistemą, ji visų pirma pastebi didelį dėmesį mokslinei veiklai.
„Švedijoje universiteto darbuotojas visų pirma siejamas su mokslininko vardu. Lietuvoje kol kas jam dažniau priskiriamas dėstytojo statusas. Taip yra ir dėl to, jog dėstytojavimo krūviai Lietuvos universitetuose yra labai dideli. Tuo metu Švedijoje mokslininkas dėsto vieną, kartais du ar tris kursus. Likusį laiką skiria moksliniams tyrimams“, – pasakojo J. Kumpienė.
Mokslininkė apgailestavo, jog Lietuvoje kol kas trūksta ir pagarbos pedagogams. Toks požiūris visuomenėje, jos teigimu, vyrauja jau kelintą dešimtmetį, todėl ir jam pakeisti prireiks nemažai laiko.
Žinoma, J. Kumpienė pripažįsta, jog ir Švedijoje mokslininko kelias nėra vien tik rožėmis klotas. Nors čia labai skatinamas bendradarbiavimas su verslu bei pramone, o tai yra labai naudinga, tačiau kartais tokios taisyklės mokslininką įspaudžia į rėmus. Privalai nuolatos galvoti, kokią naudą tavo tyrimai duos pramonei ar visuomenei čia ir dabar. Tai, kas aktualu šiuo metu, nebūtinai bus aktualu ir po kelerių metų, todėl atsiradus naujiems poreikiams, įdirbio ties jais nebelieka.
„Švedijoje iš mokslininkų taip pat reikalaujama būti universaliais, tačiau ne kiekvienas gali būti visų sričių specialistas. Norima, kad mokslininkai būtų ne tik geri dėstytojai, tyrėjai, bet ir puikūs oratoriai, galintys savo darbus pristatyti ne tik studentams, bet ir verslui. O juk daugelis mokslininkų yra intravertai, jiems labai sunku kalbėti viešai. Be viso to, mokslininkai dar yra ir nuolat kritikuojami, kaip ir politikai“, – pasakojo profesorė.
Inžinerija – ateities specialybė
O štai studentai, anot J. Kumpienės, tiek Švedijoje, tiek Lietuvoje yra labai panašūs.
„Lietuvių studentai savo potencialu nė kiek nenusileidžia kitų pasaulio šalių jaunimui. Man tenka skaityti paskaitas įvairiose pasaulio šalyse. Viskas priklauso nuo pačių žmonių. Aš dažniau dirbu su vyresnių kursų studentais, dažniausiai su magistrantais ir doktorantais. Jie jau žino, ko nori. O su bakalaurantais viskas kiek kitaip – jie dažnai dar kiek blaškosi. Tačiau pedagogo darbas yra išlaikyti jų dėmesį. Juk tai būsimųjų mokslininkų karjeros pradžia. Juk ir patys puikiai atsimename, kad mums dažniausiai buvo įdomūs tie dalykai, kurių dėstytojai buvo geri“, – mano Švedijos universiteto profesorė.
Mokslininkės teigimu, inžinerinių specialybių studentai Švedijoje yra ypač vertinami. Liuleo technologijos universitetą baigę studentai išgraibstomi akimirksniu, mat yra laikomi prestižinių profesijų atstovais. Vis dėlto J. Kumpienė pripažino, jog Švedijoje, kaip ir mūsų šalyje, egzistuoja ta pati problema – jaunimas prisibijo inžinerinių mokslų, manydami, kad sunku mokytis.
„Švedijoje valstybė skyrė daug dėmesio inžinerinių mokslų populiarinimui – važinėta po mokyklas, supažindinta su specialybėmis, organizuoti susitikimai su pramonės atstovais. Pastangos davė rezultatų – po poros metų studentų inžinerinėse specialybėse padaugėjo“, – pasakojo VGTU absolventė.
Anot profesorės, būtina rasti populiarių būdų inžinerinių mokslų pasirinkimo skatinimui. J. Kumpienės manymu, ypač svarbu inžineriją patraukliai pateikti merginoms, kurių šios srities specialybėse labai trūksta.
„Inžinerija apima labai daug sričių. Inžinierių sukurtos medžiagos ir pažangios technologijos (pvz., nanotechnologijos) naudojamos netgi kuriant kosmetiką, tekstilę, baldus, buities reikmenis. Merginų idėjos, kūrybingumas ir išmonė gali stipriai pagerinti įvairių medžiagų ir produktų funkcionalumą, kai kūrimo procese atsižvelgiama į jų pačių vartojimo įpročius ir poreikius. O dabar labiausiai koją kiša nežinojimas, ką su inžinerija galima daryti. Inžinieriaus kalba – unikali visame pasaulyje. Vieną kartą išmokus, susikalbėsi su visais. Tuo metu humanitariniai dalykai – lingvistika, teisė ir kt. – visur skirtinga. Jei esi linkęs keliauti – inžinerija pati geriausia sritis“, – sako J. Kumpienė.
Galerija
