VGTU absolventė įrodė, kad lėktuvus taisyti gali ne tik vyrai

Gruodžio 4, 2018

„Ar tavęs neerzina nuolat tepalais išteptos rankos?“, – juokiasi Daiva, dažnai sulaukianti šio klausimo. Mergina žino tvirtą atsakymą – darbas jai suteikia tiek pasididžiavimo ir džiaugsmo, kad nereikšmingos detalės įtakos nedaro. 25-erių Daiva šiandien dirba vyresniąja aviacijos mechanike „Ryanair“ lėktuvus aptarnaujančioje įmonėje KAMS, vadovauja mechanikų komandai bei, kaip ir jos remontuojami lėktuvai, yra pasiruošusi siekti pačių aukštumų – ranka numodama į stereotipus, kad kitoks darbas merginai būtų „tinkamesnis“. 

– Kada ir kuo tave patraukė aviacija?

– Aviacija susidomėjau dar tada, kai mokiausi vidurinėje. Nieko labai svarbaus, nulėmusio mano sprendimą, tuo metu neįvyko – tiesiog vis dažniau pažvelgdavau į dangų, žvilgsnį patraukdavo lėktuvai ir jaučiau, kad norisi ir savo gyvenime patirti šiek tiek adrenalino, išbandyti kažkurią aviacijos kryptį. Net ir su aviacija susijusių pomėgių anksčiau neturėjau, tiesiog taip netikėtai lėktuvai ėmė kelti didelį susidomėjimą. 

Iš pradžių norėjau būti pilote, bet, tiesą pasakius, tada pritrūko drąsos. Pildydama studijų paraiškas, į sąrašą įtraukiau net įvairiausias vadybos specialybes, tačiau vis tiek jaučiau, kad ateitį noriu sieti su aviacija. Laimė, pavyko įstoti į aviacijos mechanikos inžinerijos specialybę. Tiesą pasakius, įstojusi dar gerai neįsivaizdavau, kaip atrodys mano profesija. Svarbiausias faktorius renkantis buvo galimybė dirbti šalia lėktuvų. 

– Kaip prasidėjo ir kur veda tavo karjeros kelias? 

– Mokiausi Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Antano Gustaičio aviacijos institute, čia įgijau bakalauro išsilavinimą. O KAMS yra mano pirmoji darbovietė. Pradėjau dirbti 2016 metais, iš karto po studijų. Žinojau, kad baigusi studijas Vilniuje, persikelsiu gyventi į Kauną, todėl iš anksto pradėjau dairytis darbo pasiūlymų. Tuo metu įmonė kaip tik ieškojo pastiprinimo savo komandai, todėl nusiunčiau CV, pretenduodama į aviacijos mechaniko poziciją. 

Tiesą pasakius, didelių vilčių nepuoselėjau (juk buvau tik ką baigusi studijas, be patirties), dėl to labai džiaugiausi, kai mane pakvietė į darbo pokalbį. Čia dirbu jau pustrečių metų: pradėjau kaip mokinė, šiuo metu esu vyresnioji mechanikė ir ketinu siekti orlaivių inžinierės licencijos. Laukia ilgas kelias: reikia mažiausiai 5 metų patirties, daugybės egzaminų, mokymų, tačiau esu tam pasiruošusi. 

– Kokia būtų tavo didžiausia motyvacija eiti pirmyn? 

– Ko gero, labiausiai skatina ateities perspektyvos aviacijoje ir patrauklus orlaivių inžinierės darbo užmokestis. Šioje srityje vyrauja labai aiškus ir konkretus kelias, ką daryti, kad įgyvendintum savo ambicijas. Dėl to ir laikas, siekiant inžinierės licencijos, man bėga labai greitai! 

– Kas kasdieniame darbe tave „veža“ labiausiai? 

– Labiausiai mėgstu (ir vertinu) tai, kad kiekvieną dieną galiu išmokti kažko naujo. Juk čia dirbu dar ne tiek ir ilgai – pustrečių metų. Aišku, darbų pobūdis kasdien panašus, bet skiriasi situacijos, dėl ko ir nejaučiu rutinos. 

Kita man labai svarbi darbo dalis – komanda. Iki šiol esu dėkinga tiems inžinieriams ir vyresniesiems mechanikams, kurie per pirmuosius mano darbo metus suteikė daug žinių, pasitikėjo manimi ir elgėsi kaip ir su visais mechanikais, neišskyrė nei dėl amžiaus, nei dėl lyties. Dėl to po metų sugebėjau užimti vyresniosios mechanikės poziciją – dabar jau pati vadovauju komandai, mokau jaunesnius kolegas.

– Papasakok didžiausią iššūkį, su kuriuo susidūrei, siekdama karjeros aviacijoje? 

– Tiesą pasakius, čia nėra darbų, kurie man būtų labai sudėtingi ir neįveikiami. Turbūt sudėtingiausias, daugiausiai iššūkių kėlęs faktorius buvo stereotipai, kuriuos, kaip mergina, turėjau įveikti. 

Šioje srityje dirbančios moterys neretai sulaukia replikų, neva, čia ne moteriškas darbas. Panašiai jausdavausi dar studijų metais, kai dažnas iš aplinkinių darydavo prielaidą, kad mergina, studijuojantį aviaciją, galiausiai dirbs biure ir rūpinsis dokumentais, o ne lėktuvais. 

Šie stereotipai iš pradžių sukosi ir pačios galvoje. Mano studijų kurse mokėsi 4 merginos. Kaip ir kitos, iš pradžių planavau tiesiog atlikti privalomą praktiką prie lėktuvo, o tuomet, greičiausiai, pereiti dirbti į biurą. Bet štai, lėktuvus prižiūriu ir jų saugumu rūpinuosi jau trečius metus – ir tikrai neketinu niekur trauktis! 

Žinoma, biure dirbantys žmonės taip pat atlieka svarbų darbą, tačiau man svarbiausia dirbti šalia lėktuvų, pačiai prie jų prisiliesti. 

– O ką dabar pasakytumei „filosofavusiems“, kad tai – nemoteriška profesija? 

– Mano nuomone, nėra tik vyriškų arba tik moteriškų profesijų. Tiesiog yra darbai, kuriems reikalingas tam tikras požiūris ir mąstymo būdas. Visgi juos puikiai atlikti gali tiek vyras, tiek moteris, jeigu jam pačiam ar jai pačiai darbas patinka. 

Žinoma, mano profesijoje yra darbų, kurių pati fiziškai negaliu padaryti, bet prireikus kolegos padeda – ir nesako, kad mano profesija turėtų „priklausyti“ tik vyrams. Šiuo metu turiu dar tris koleges mechanikes: vyrams taip pat prireikia mūsų pagalbos, ypač – kai erdvės mažai, o reikia kažką pasiekti rankomis (šypsosi). 

– Kokia tavo akimis yra šios profesijos misija? 

– Augant lėktuvų skaičiui, dažnėjant skrydžiams, mūsų, mechanikų, pareiga yra užtikrinti, kad lėktuvai skraidytų saugiai. Kaip žmogui reikalingas gydytojas, taip lėktuvams gyvybiškai reikalingi mechanikai. Dirbame ypatingai atidžiai ir atsakingai – juk mūsų darbas skirtas apsaugoti gyvybes, išvengiant nelaimingų atsitikimų. Tokią kasdien matau savo misiją. 

– O kaip atrodo tavo laisvalaikis – ar jame yra aviacijos? 

– Stengiuosi išbandyti įvairias aviacijos sritis. Neseniai pirmą kartą šokau parašiutu, skridau parasparniu, lėktuvėliu. Renku lėktuvų modeliukus, turiu nedidelę jų kolekciją – mažą aviacijos dalelytę savo namuose. 

Laisvalaikiu taip pat, kaip ir daugelis, mėgstu skaityti knygas, važinėti dviračiu, eiti pasivaikščioti. Kolegos neseniai klausė, ką mėgstu taisyti, kai nesu darbe (šypsosi). Nusijuokiau ir atšoviau, kad nesu mechanikė ištisą parą! Laisvalaikiu jaučiuosi paprastu žmogumi, tiesiog prisimenu, kad dirbu labai įdomų ir svarbų darbą.

 

Galerija

Panašios naujienos

Mus vienija noras kurti: „LinkMenų fabrikas“ tarptautinėje „Design Factory“ savaitėje
Mus vienija noras kurti: „LinkMenų fabrikas“ tarptautinėje „Design Factory“ savaitėje
„Design Factory Global Network“ (DFGN) tai beveik 40 „Design Factory“ centrų bendruomenė, veikianti visuose žemynuose: nuo Šanchajaus ir Sidnėjaus iki Seulo, Niujorko, San Paulo, Porto ir Rygos. Viskas prasidėjo dar 2008 metais, Aalto universitete Suomijoje, o šiandien visus narius vienija ta pati filosofija: praktinis, tarpdisciplininis mokymasis, kur studentai, tyrėjai ir verslas kuria kartu. Kiekvienas DF savo vietos bendruomenei suteikia pažįstamą aplinką, o kartu mokosi iš kitų narių ir jų vietinių sprendimų. VILNIUS TECH Kūrybiškumo ir inovacijų centras „LinkMenų fabrikas“ šio tinklo dalimi tapo dar 2021 m. „Mums tai reiškia daugiau idėjų, daugiau partnerių ir daugiau žmonių, su kuriais galime kurti, o viskas, ką sužinome, ir visi užmegzti kontaktai grįžta mūsų studentams ir meikerių bendruomenei. “ – sako VILNIUS TECH „LinkMenų fabriko“ kūrybiškumo laboratorijos vedėja Greta Markūnaitė. „DFGN išskirtinis tuo, kad buria įvairius universitetų ir mokslinių tyrimų inovacijų centrus visame pasaulyje. Visi šie centrai yra skirtingi, išsidėstę per kelis žemynus, bet šio tinklo narius sieja noras bendrai kurti, keisti nusistovėjusį požiūrį į mokslą ir mokymąsi. Taip pat – tvirtas įsitikinimas, kad tarpdiscipliniškumas yra pagrindinis kelias, lydintis į sėkmę tiek pavienius žmones, tiek visuomenę”, – teigia VILNIUS TECH strateginės partnerystės prorektorius dr. Adas Meškėnas. Kartą per metus tinklas susitinka gyvai tarptautinėje „Design Factory“ savaitėje (International Design Factory Week, IDFW), kurią kaskart rengia vis kitas narys. Šiemet spalio 5–9 d. Rygos technikos universiteto Design Factory (RTU DF) priėmė kolegas iš daugiau nei 20 šalių. Savaitė prasidėjo konferencija „UnBoxed26“ (spalio 5–6 d.), skirta mokymo ir mokymosi praktikoms. Šių metų tema „Learning on the Edge“ kvietė dalintis išbandytais metodais ir patirtimi, gauta veikiant už komforto zonos ribų. Konferencijoje dalyvavo 71 dalyvis iš 25 institucijų, o IDFW savaitėje 51 atstovas iš 23 institucijų. Tarptautinės savaitės metu buvo paminėta ir RTU Design Factory 10 metų jubiliejus, o tarp svečių buvo ypatingas žmogus: Kalevi „Eetu“ Ekman, vienas iš „Design Factory“ judėjimo pradininkų ir ilgametis Aalto Design Factory, pirmojo DF pasaulyje, direktorius. DFGN tinklas šiemet mini ir 15-ąjį gimtadienį. IDFW metu startavo net 26 tarptautiniai projektai, o iš jų 17 projektų planuojama tęsti ateinančių metų eigoje. Tarp jų: „Open World Education“, „Labterns 2.0“, „PostDoc Career Design“ ir „Signature Pedagogies Book“. „DFGN mums visų pirma yra žmonės. Gyvename skirtingose šalyse, bet mus vienija tas pats noras kurti, o kai susitinkame gyvai, iš to gimsta tikri projektai ir tarptautinė draugystė.“ – sako VILNIUS TECH „LinkMenų fabriko“ kūrybiškumo laboratorijos vedėja Greta Markūnaitė. „Dėkojame RTU Design Factory už nuostabų svetingumą! 🙌" Daugiau apie tinklą: www.dfgn.org
Plačiau
Konferencijoje „Saugumo kodas“ – ir VILNIUS TECH ekspertų įžvalgos
Konferencijoje „Saugumo kodas“ – ir VILNIUS TECH ekspertų įžvalgos
Penktadienį VILNIUS TECH praūžė naujienų portalo lrytas.lt trečią kartą organizuota praktinė saugumo konferencija „Saugumo kodas“. Joje – pranešimai ir diskusijos apie gynybą, pilietinę galią, kibernetinį, ekonominį ir psichologinį saugumą. Renginyje dalyvavo daugiau kaip 3000 žmonių, įžvalgomis dalijosi daugiau kaip 150 ekspertų, tarp jų – ir VILNIUS TECH mokslininkai bei darbuotojai. Penkiose teminėse salėse buvo kalbama apie geopolitiką, valstybės pasirengimą ir gynybą, kibernetinį saugumą, verslo atsparumą, pilietinę galią bei psichologinį atsparumą. Tarp konferencijos dalyvių – gerai žinomi valstybės, kariuomenės, saugumo, verslo ir kitų sričių ekspertai, kurie dalijosi savo įžvalgomis apie šiandienos iššūkius. Vertingomis įžvalgomis dalijosi ir VILNIUS TECH atstovai: Dinamiškosios vadybos instituto direktorė prof. dr. Indrė Lapinskaitė ir Tech Fondo vadovė Jūratė Jurginytė kalbėjo apie Lietuvos Tech parengties tyrimą ir neseniai įkurtą Tech Fondą, mokslininkė, Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros docentė dr. Skirmantė Mozūriūnaitė kalbėjo apie naujos Ukrainos kūrimą ir Lietuvos pagalbą jai, mokslininkas Povilas Dabrila diskutavo apie saugius pastatus ir infrastruktūrą, Skaitmeninės gynybos kompetencijų centro direktorius Vitalijus Gurčinas dalijosi žiniomis apie duomenų saugumą, o VILNIUS TECH studentas Kovas Juan Lukšas, atvykęs iš Argentinos, dalyvavo diskusijoje apie augančią migraciją Lietuvoje. Šių metų „Saugumo kodo“ lankytojai taip pat galėjo saugumo sprendimus pamatyti iš arti ir išbandyti praktiškai. Daugiau nei 20 stendų lankytojų laukė su įvairia technika, amunicija, mokomosiomis priemonėmis ir praktinėmis veiklomis. Renginyje buvo ieškoma atsakymų, kaip prie savo, artimųjų ir visos visuomenės saugumo galime prisidėti kiekvienas. Neatsiejama konferencijos dalis – ir „Žmonės, kurie saugo“ apdovanojimai, kuriuose buvo pagerbti žmonės, savo kasdieniu darbu prisidedantys prie visuomenės saugumo. Daugiau informacijos apie konferenciją „Saugumo kodas“ rasite čia.
Plačiau