Stojantiesiems

VGTU absolventė įrodė, kad lėktuvus taisyti gali ne tik vyrai

Gruodžio 4, 2018

„Ar tavęs neerzina nuolat tepalais išteptos rankos?“, – juokiasi Daiva, dažnai sulaukianti šio klausimo. Mergina žino tvirtą atsakymą – darbas jai suteikia tiek pasididžiavimo ir džiaugsmo, kad nereikšmingos detalės įtakos nedaro. 25-erių Daiva šiandien dirba vyresniąja aviacijos mechanike „Ryanair“ lėktuvus aptarnaujančioje įmonėje KAMS, vadovauja mechanikų komandai bei, kaip ir jos remontuojami lėktuvai, yra pasiruošusi siekti pačių aukštumų – ranka numodama į stereotipus, kad kitoks darbas merginai būtų „tinkamesnis“. 

– Kada ir kuo tave patraukė aviacija?

– Aviacija susidomėjau dar tada, kai mokiausi vidurinėje. Nieko labai svarbaus, nulėmusio mano sprendimą, tuo metu neįvyko – tiesiog vis dažniau pažvelgdavau į dangų, žvilgsnį patraukdavo lėktuvai ir jaučiau, kad norisi ir savo gyvenime patirti šiek tiek adrenalino, išbandyti kažkurią aviacijos kryptį. Net ir su aviacija susijusių pomėgių anksčiau neturėjau, tiesiog taip netikėtai lėktuvai ėmė kelti didelį susidomėjimą. 

Iš pradžių norėjau būti pilote, bet, tiesą pasakius, tada pritrūko drąsos. Pildydama studijų paraiškas, į sąrašą įtraukiau net įvairiausias vadybos specialybes, tačiau vis tiek jaučiau, kad ateitį noriu sieti su aviacija. Laimė, pavyko įstoti į aviacijos mechanikos inžinerijos specialybę. Tiesą pasakius, įstojusi dar gerai neįsivaizdavau, kaip atrodys mano profesija. Svarbiausias faktorius renkantis buvo galimybė dirbti šalia lėktuvų. 

– Kaip prasidėjo ir kur veda tavo karjeros kelias? 

– Mokiausi Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Antano Gustaičio aviacijos institute, čia įgijau bakalauro išsilavinimą. O KAMS yra mano pirmoji darbovietė. Pradėjau dirbti 2016 metais, iš karto po studijų. Žinojau, kad baigusi studijas Vilniuje, persikelsiu gyventi į Kauną, todėl iš anksto pradėjau dairytis darbo pasiūlymų. Tuo metu įmonė kaip tik ieškojo pastiprinimo savo komandai, todėl nusiunčiau CV, pretenduodama į aviacijos mechaniko poziciją. 

Tiesą pasakius, didelių vilčių nepuoselėjau (juk buvau tik ką baigusi studijas, be patirties), dėl to labai džiaugiausi, kai mane pakvietė į darbo pokalbį. Čia dirbu jau pustrečių metų: pradėjau kaip mokinė, šiuo metu esu vyresnioji mechanikė ir ketinu siekti orlaivių inžinierės licencijos. Laukia ilgas kelias: reikia mažiausiai 5 metų patirties, daugybės egzaminų, mokymų, tačiau esu tam pasiruošusi. 

– Kokia būtų tavo didžiausia motyvacija eiti pirmyn? 

– Ko gero, labiausiai skatina ateities perspektyvos aviacijoje ir patrauklus orlaivių inžinierės darbo užmokestis. Šioje srityje vyrauja labai aiškus ir konkretus kelias, ką daryti, kad įgyvendintum savo ambicijas. Dėl to ir laikas, siekiant inžinierės licencijos, man bėga labai greitai! 

– Kas kasdieniame darbe tave „veža“ labiausiai? 

– Labiausiai mėgstu (ir vertinu) tai, kad kiekvieną dieną galiu išmokti kažko naujo. Juk čia dirbu dar ne tiek ir ilgai – pustrečių metų. Aišku, darbų pobūdis kasdien panašus, bet skiriasi situacijos, dėl ko ir nejaučiu rutinos. 

Kita man labai svarbi darbo dalis – komanda. Iki šiol esu dėkinga tiems inžinieriams ir vyresniesiems mechanikams, kurie per pirmuosius mano darbo metus suteikė daug žinių, pasitikėjo manimi ir elgėsi kaip ir su visais mechanikais, neišskyrė nei dėl amžiaus, nei dėl lyties. Dėl to po metų sugebėjau užimti vyresniosios mechanikės poziciją – dabar jau pati vadovauju komandai, mokau jaunesnius kolegas.

– Papasakok didžiausią iššūkį, su kuriuo susidūrei, siekdama karjeros aviacijoje? 

– Tiesą pasakius, čia nėra darbų, kurie man būtų labai sudėtingi ir neįveikiami. Turbūt sudėtingiausias, daugiausiai iššūkių kėlęs faktorius buvo stereotipai, kuriuos, kaip mergina, turėjau įveikti. 

Šioje srityje dirbančios moterys neretai sulaukia replikų, neva, čia ne moteriškas darbas. Panašiai jausdavausi dar studijų metais, kai dažnas iš aplinkinių darydavo prielaidą, kad mergina, studijuojantį aviaciją, galiausiai dirbs biure ir rūpinsis dokumentais, o ne lėktuvais. 

Šie stereotipai iš pradžių sukosi ir pačios galvoje. Mano studijų kurse mokėsi 4 merginos. Kaip ir kitos, iš pradžių planavau tiesiog atlikti privalomą praktiką prie lėktuvo, o tuomet, greičiausiai, pereiti dirbti į biurą. Bet štai, lėktuvus prižiūriu ir jų saugumu rūpinuosi jau trečius metus – ir tikrai neketinu niekur trauktis! 

Žinoma, biure dirbantys žmonės taip pat atlieka svarbų darbą, tačiau man svarbiausia dirbti šalia lėktuvų, pačiai prie jų prisiliesti. 

– O ką dabar pasakytumei „filosofavusiems“, kad tai – nemoteriška profesija? 

– Mano nuomone, nėra tik vyriškų arba tik moteriškų profesijų. Tiesiog yra darbai, kuriems reikalingas tam tikras požiūris ir mąstymo būdas. Visgi juos puikiai atlikti gali tiek vyras, tiek moteris, jeigu jam pačiam ar jai pačiai darbas patinka. 

Žinoma, mano profesijoje yra darbų, kurių pati fiziškai negaliu padaryti, bet prireikus kolegos padeda – ir nesako, kad mano profesija turėtų „priklausyti“ tik vyrams. Šiuo metu turiu dar tris koleges mechanikes: vyrams taip pat prireikia mūsų pagalbos, ypač – kai erdvės mažai, o reikia kažką pasiekti rankomis (šypsosi). 

– Kokia tavo akimis yra šios profesijos misija? 

– Augant lėktuvų skaičiui, dažnėjant skrydžiams, mūsų, mechanikų, pareiga yra užtikrinti, kad lėktuvai skraidytų saugiai. Kaip žmogui reikalingas gydytojas, taip lėktuvams gyvybiškai reikalingi mechanikai. Dirbame ypatingai atidžiai ir atsakingai – juk mūsų darbas skirtas apsaugoti gyvybes, išvengiant nelaimingų atsitikimų. Tokią kasdien matau savo misiją. 

– O kaip atrodo tavo laisvalaikis – ar jame yra aviacijos? 

– Stengiuosi išbandyti įvairias aviacijos sritis. Neseniai pirmą kartą šokau parašiutu, skridau parasparniu, lėktuvėliu. Renku lėktuvų modeliukus, turiu nedidelę jų kolekciją – mažą aviacijos dalelytę savo namuose. 

Laisvalaikiu taip pat, kaip ir daugelis, mėgstu skaityti knygas, važinėti dviračiu, eiti pasivaikščioti. Kolegos neseniai klausė, ką mėgstu taisyti, kai nesu darbe (šypsosi). Nusijuokiau ir atšoviau, kad nesu mechanikė ištisą parą! Laisvalaikiu jaučiuosi paprastu žmogumi, tiesiog prisimenu, kad dirbu labai įdomų ir svarbų darbą.

 

Galerija

Panašios naujienos

Kviečiame savanoriauti!
Kviečiame savanoriauti!
Kviečiame savanoriauti Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginiuose. Trumpalaikė savanorystė 2027 m. pirmąjį pusmetį Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai, todėl Vilniuje vyks aukšto lygio tarptautiniai renginiai. Europos Sąjungos valstybių narių ministrus, pareigūnus ir tarptautines delegacijas subursiantis Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai ieško pastiprinimo. Kviečiame motyvuotus studentus prisidėti prie renginių organizavimo ir logistikos užtikrinimo savanorystės pagrindu. Tikimės, kad: • esi ne jaunesnis (-ė) nei 18 metų (2027 m. sausio 1 d.); • gerai moki anglų kalbą (ne žemesniu nei B2 lygiu); • esi atsakingas (-a) ir iniciatyvus (-i); • domiesi tarptautiniais procesais ir renginių organizavimu bei nori tapti Lietuvos veidu tarptautiniuose renginiuose. Savanorių veiklos: • pagalba registracijos ir akreditacijos procesuose; • delegacijų informavimas ir nukreipimas; • renginių logistikos ir organizacinių procesų palaikymas. Įsitraukimo trukmė: 1–2 dienos bent penkiuose renginiuose (viso 17 renginių). Tai puiki galimybė įgyti tarptautinių renginių organizavimo patirties ir iš arti pamatyti, kaip vyksta vienas svarbiausių Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai etapų. Norinčius dalyvauti kviečiame pateikti gyvenimo aprašymą (CV), trumpą motyvacinį laišką ir aukštojo mokslo įstaigos rekomendacinį laišką el. paštu stud@vilniustech.lt iki 2026 m. rugsėjo 15 d. Ilgesnės trukmės įsitraukimas / praktika (savanorystės pagrindais) Siūlome atlikti praktiką organizuojant Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginius! Užsienio reikalų ministerija kviečia studentus prisidėti prie Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginių logistikos užtikrinimo 2027 m. sausio–birželio mėnesiais. Ką veiksi? • prisidėsi prie akreditacijos centro veiklos; • padėsi koordinuoti renginių logistiką; • dalyvausi delegacijų aptarnavimo procesuose; • prisidėsi prie komunikacijos ir organizacinių užduočių; • siūlysime praktiką atlikti savanorystės pagrindais. Tikimės, kad: • gerai moki anglų kalbą (B2 lygis); • esi atsakinga (-s) ir organizuota (-s); • gali įsipareigoti ilgesniam laikotarpiui; • turi savanorystės ar renginių organizavimo patirties (privalumas). Įsitraukimo laikotarpis: 2027 m. sausio–birželio mėn. Grafikas / datos gali būti derinamos bendru sutarimu. Studentams, kurių studijų programos numato praktiką, gali būti sudaryta galimybė šią savanorystės veiklą įskaityti kaip praktiką. Jei nori prisidėti prie vieno svarbiausių Lietuvos tarptautinių projektų ir įgyti vertingos profesinės patirties, kviečiame kandidatuoti pateikiant CV ir motyvacinį laišką el. paštu: stud@vilniustech.lt iki spalio 15 d.
Plačiau
Elektronikos ir medicinos inžinerijos studentai sukūrė žmogaus judesių analizės sistemą
Elektronikos ir medicinos inžinerijos studentai sukūrė žmogaus judesių analizės sistemą
Šiuolaikiniai inžineriniai sprendimai vis dažniau gimsta bendradarbiaujant skirtingų sričių specialistams. Universitetinė aplinka suteikia galimybę sujungti skirtingas kompetencijas ir kurti sprendimus, kurie vienos disciplinos ribose būtų sunkiai įgyvendinami. Toks bendradarbiavimas išryškėjo ir baigiamajame bakalauro darbe, kuriame VILNIUS TECH studentai Laura Venckutė (Elektronikos fakultetas) ir Abderrazak El Aamrani (Mechanikos fakultetas) sujungė elektronikos bei medicinos inžinerijos žinias, kurdami žmogaus judesių atpažinimo ir vertinimo sistemą. Projekto pradžioje Medicinos inžinerijos ir Elektronikos inžinerijos studijų programų studentai siekė išspręsti problemą, aktualią tiek sporto, tiek reabilitacijos srityse – trūksta prieinamų sistemų, galinčių automatiškai atpažinti ir įvertinti žmogaus atliekamus judesius ir suteikti momentinį grįžtamąjį ryšį. Kaip pažymi projekto autoriai, neteisingai atliekami judesiai gali sumažinti treniruočių efektyvumą ir padidinti traumų riziką reabilitacijos, sporto ar kasdienės veiklos metu. Būtent todėl buvo nuspręsta ieškoti technologinio sprendimo, kuris galėtų padėti objektyviai ir greitai įvertinti judesių kokybę. [caption id="attachment_120706" align="alignnone" width="2048"] Elektronikos ir medicinos inžinerijos studentai sukūrė žmogaus judesių analizės sistemą[/caption] Idėja kilo iš ankstesnių projektų ir studijų metu įgytos patirties, o svarbiu postūmiu tapo dėstytojų pasiūlyta bendradarbiavimo galimybė. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad projektui reikės skirtingų sričių žinių – judesių analizė reikalauja ne tik techninės sistemos sukūrimo, bet ir gebėjimo apibrėžti prasmingus žmogaus judesių vertinimo kriterijus. Studentai projekte pritaikė skirtingas, tačiau neatsiejamas ir papildančias kompetencijas. Elektronikos inžinerijos studentė buvo atsakinga už kompiuterinę regą, įterptines sistemas ir sistemos integravimą, o medicinos inžinerijos studentas prisidėjo biomechanikos bei žmogaus judesių vertinimo žiniomis. Nors darbai buvo paskirstyti pagal kompetencijas, svarbiausi sprendimai buvo priimami kartu. Nuo pirminės koncepcijos iki veikiančios sistemos Pradiniame etape buvo planuojama sukurti sistemą, galinčią analizuoti platesnį judesių spektrą ir atlikti daugiau analizės funkcijų. Tačiau projekto eigoje teko atsižvelgti į techninius apribojimus, turimus aparatinius resursus ir baigiamojo darbo apimtį. Dėl šių priežasčių dalies idėjų buvo atsisakyta. Komandos nariai teigia, kad projekto metu nekilo didesnių nesutarimų. Sprendimai buvo priimami aptariant galimas alternatyvas, vertinant jų atitikimą projekto tikslams ir, kai buvo įmanoma, išbandant skirtingus metodus praktikoje. Kai techniniai reikalavimai nesutapdavo, buvo ieškoma sprendimo, kuris geriausiai atitiktų tiek projekto tikslus, tiek įgyvendinimo galimybes. Galutinis projekto rezultatas – žmogaus judesių atpažinimo ir grįžtamojo ryšio sistema, paremta kūno pozos nustatymo algoritmu, skirta krepšinio metimo analizei. Sistema realiuoju laiku aptinka žmogų, nustato jo kūno padėtį ir pagal biomechaninius kriterijus įvertina metimo techniką, o vėliau pateikia vartotojui grįžtamąjį ryšį. Tarpdiscipliniškumo vertė ir ateities galimybės Testavimo metu sistema veikė geriau nei tikėtasi – ji sėkmingai analizavo skirtingo ūgio naudotojų judesius ir išlaikė patikimą veikimą net iki 12 metrų atstumu. Studentų teigimu, lūkesčius pranoko ne tik techniniai rezultatai, bet ir pats bendradarbiavimo procesas. Jų nuomone, teoriškai tokį projektą būtų galima įgyvendinti ir vienos srities specialistui, tačiau praktiškai tai būtų sudėtinga ir neefektyvu. Projektas reikalavo tiek elektronikos žinių, tiek žmogaus judesių analizės supratimo. Be abiejų sričių kompetencijų būtų reikėję daug daugiau laiko skirti naujų temų studijavimui ir sprendimų paieškai. Ateityje studentai mato galimybių toliau plėtoti projektą gerinant sistemos stabilumą, optimizuojant resursų naudojimą, plečiant palaikomų judesių skaičių ir didinant judesių atpažinimo tikslumą. Nors jie dar nėra tikri, ar ateityje dirbs būtent šioje srityje, tikisi ir toliau gilinti žinias susijusiose technologijų ir inžinerijos kryptyse. Vadovų įžvalgos: tarpdiscipliniškumas kaip ateities inžinerijos pagrindas Baigiamojo darbo vadovai pabrėžia, kad projekto tema natūraliai reikalavo skirtingų disciplinų bendradarbiavimo. Tačiau didžiausia šio projekto vertė slypi ne tik sukurtame techniniame sprendime, bet ir studentų gebėjime efektyviai bendradarbiauti. Medicinos inžinerijos studijų programos dėstytoja prof. dr. Kristina Daunoravičienė pabrėžia, kad žmogaus kūno padėties atpažinimo ir vertinimo sistemos kūrimas apima tiek žmogaus judesio ir biomechanikos supratimą, tiek gebėjimą sukurti techninę sistemą, kuri galėtų surinkti, apdoroti ir pateikti informaciją vartotojui. „Skirtingų žinių ir kompetencijų poreikis nulėmė, kad tema tapo puikia terpe bendradarbiavimui tarp medicinos ir elektronikos inžinerijos studentų. Tokiuose projektuose gimsta ne tik techniniai sprendimai, bet ir gebėjimas suprasti kitų sričių logiką, apribojimus bei prioritetus“, – teigia prof. dr. K. Daunoravičienė. Nors projekto pradžioje studentai buvo nepažįstami ir atstovavo skirtingoms studijų kryptims, bendras tikslas greitai tapo pagrindu sėkmingam darbui. Vadovė pabrėžia, kad medicinos inžinerija į projektą atnešė žmogaus judesio vertinimo ir rezultatų interpretavimo perspektyvą, o elektronikos inžinerija – sistemų architektūros, prototipavimo ir optimizavimo žinias. Pasak prof. dr. K. Daunoravičienės, svarbiausias projekto rezultatas yra ne tik sukurtas prototipas ir jo išvesties palyginimas su „Xsens“ judesio analizės sistema gautais rezultatais. „Ne mažiau svarbios yra bendradarbiavimo, komunikacijos, pasitikėjimo, iniciatyvos ir gebėjimo mokytis vienam iš kito kompetencijos. Būtent jos leidžia geroms idėjoms virsti realiai veikiančiais sprendimais“, – įsitikinusi profesorė. Elektronikos fakulteto dėstytojas doc. dr. Vytautas Abromavičius taip pat atkreipia dėmesį, kad kad dirbtinio intelekto eroje vis didesnę reikšmę įgauna ne tik techninės kompetencijos, bet būtina ir aiški komunikacija, gebėjimas suprasti skirtingų sričių specialistus ir kartu siekti bendro tikslo. „Šis baigiamasis darbas parodė, kad mūsų studentai puikiai bendravo tarpusavyje, gebėjo specifinius ir profesinius terminus perteikti paprasta, suprantama kalba. Toks tarpusavio supratimas leido efektyviai sujungti skirtingų disciplinų žinias į puikų rezultatą“, – sako doc. dr. V. Abromavičius. Jo teigimu, tarpdisciplininių projektų poreikis šiuolaikinėje inžinerijoje nuolat auga. Kiekvienas realus rinkai kuriamas projektas susideda iš daugelio dedamųjų, todėl platesnis problemos suvokimas užtikrina geresnį produkto pritaikomumą ir galutinį užbaigtumą.
Plačiau