Seime surengtoje spaudos konferencijoje buvo diskutuojama apie degalų kainas, jų ekologiškus priedus ir to įtaką kainai. Vienas konferencijos dalyvių, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesorius Saugirdas Pukalskas, pateikė savo įžvalgas apie automobilių ateitį.
Ateitis – elektrinė
„Vidaus degimo variklio dienos jau suskaičiuotos – jis neefektyvus, mažas jo naudingumo koeficientas“, – neslėpė VGTU profesorius. Jis priminė, kad pagal Europos Sąjungos patvirtintus nurodymus, iki 2050 m. ES miestuose turėtų nelikti vidaus degimo variklius turinčių transporto priemonių. Kaip tą pasiekti?
Keliai iš esmės yra du: elektromobiliai ir degalų elementai (angl. fuel cell) – vandenilį naudojantys automobiliai. Pirmieji pamažu skinasi kelią Europoje, tačiau antrieji yra tik bandymų stadijos ir neturi jiems reikalingos infrastruktūros.
Nemanau, kad svarbiausias dalykas yra įkrovimo stotelių skaičius. Daug žmonių elektromobilio neperka, nes jis – per brangus.
S. Pukalsko teigimu, elektromobiliai lėtai populiarėja dėl paprastos priežasties – kainos. Ji yra bent pusantro karto didesnė nei analogiško, tiek dyzelinu varomo automobilio, o finansinis atsiperkamumas įmanomas tik nuvažiavus daugiau nei šimtą tūkstančių kilometrų.
„Nemanau, kad svarbiausias dalykas yra įkrovimo stotelių skaičius. Daug žmonių gyvena nuosavuose namuose ar daugiabučiuose su garažais, kur turi galimybę įkrauti elektromobilį, tačiau jo neperka, nes jis – per brangus“, – įsitikinęs VGTU dėstytojas.
Konferencijoje kalbėjusio Seimo nario Stasio Brundzos nuomone, kita didelė elektromobilių problema – mažas nuvažiuojamas atstumas. Įsigiję elektromobilį, ilgesnėms kelionėms žmonės privalo įsigyti ir antrą transporto priemonę.
S. Brundzos manymu, kaip pereinamasis etapas link elektromobilių gali būti įkraunami (angl. plug-in) hibridai. Tai automobiliai, turintys elektros ir vidaus degimo (benzininį arba dyzelinį) variklius. Jie gali 40-50 km įveikti naudojantis vien elektra, o baterijas įkrauti galima iš elektros lizdo. Tuo tarpu norint įveikti didesnį atstumą, pasitarnauja vidaus degimo dyzelinis ar benzininis variklis, kurio pagalba galima įveikti 600–800 km.
Pirmos kartos biodegalai, kurie naudojami Lietuvoje, yra atgyvena. Gaminti biodegalus iš rapsų aliejaus ar etanolį iš grūdinių kultūrų nėra taip jau ekologiška.
VGTU atstovas priminė, kad jie turi sukūrę modelį, kaip pereinamuoju laikotarpiu būtų galima pamažu didinti vandenilio kiekį degaluose. Prie elektromobilių ar vandenilį naudojančių automobilių per vienerius metus pereiti neįmanoma, tačiau vis didinant vandenilio kiekį tradiciniuose degaluose, šiokia tokia ekologija būtų pasiekiama naudojant tuos pačius vidaus degimo variklius turinčius automobilius, kuriais važinėjame šiandien.
Tačiau tai – ne vienintelė alternatyva siekiant mažesnės transporto išmetamos taršos.
Pirmos kartos biodegalai – netinkami
S. Pukalskas pritarė, kad didesnis biodegalų naudojimas dyzeline nebūtų naudingas. Šiandien vasariniame dyzeline, siekiant atitikti Europos Sąjungos degalų ekologijos normas, turi būti įmaišyti bent 5 proc. biodegalų ir buvo svarstoma apie jų maišymą į žieminį dyzeliną.
„Pirmos kartos biodegalai, kurie naudojami Lietuvoje, yra atgyvena. Mokslininkai yra atlikę ne vieną tyrimą ir apskaičiavo, kad gaminti biodegalus iš rapsų aliejaus ar etanolį iš grūdinių kultūrų nėra taip jau ekologiška. Jų gamybai reikalingas didelis kiekis energijos – juos gaminant, naudojama daug kitų degalų, tad gauname labai mažą efektą“, – spaudos konferencijoje kalbėjo specialistas.
Lietuvoje rapsus ar grūdus, iš kurių gaminami ekologiški degalai, leidžiama auginti tik tose vietovėse, kurios maistinėms kultūroms yra nederlingos – šioms teikiamas prioritetas.
Vadinamųjų pirmosios kartos biodegalų naudojimas žiemos metu gali būti pavojingas. Riebalų rūgščių metilo esterio (RRME) filtravimo temperatūra yra žymiai aukštesnė nei antrosios kartos biodegalų, tad RRME esant žemai oro temperatūrai kietėja ir gali užkimšti degalų filtrus.
VGTU profesorius pateikė kitą pavyzdį – antros kartos biodegalus, kurie gaminami iš įvairių rūšių atliekų. Jų savybės primena mineralinius degalus, kurie mums įprasti ir neturi jokio pašalinio poveikio. Problema – jie yra brangesni nei pirmos rūšies biodegalai.
Pasak S. Pukalsko, egzistuoja daug technologijų, kaip nekeičiant įprastų automobilių į elektromobilius, važiuoti kur kas ekologiškiau. Tai ir biodujų gamyba iš vandenilio, ir gamtinėmis dujomis varomi automobiliai, tačiau jų yra labai nedaug, o infrastruktūra neišplėtota – trūksta degalinių.
Specialistas pažymėjo, kad gamtinės dujos (CNG) yra ne tas pats, kas Lietuvoje geriau žinomos ir daugelyje degalinių parduodamos suskystintos dujos (LPG).
„Automobilių, varomų gamtinėmis dujomis nėra daug – ir tai juos savininkai neretai nusiperka per klaidą, galvodami, kad jie varomi suskystintomis dujomis“, – juokavo S. Pukalskas.
Publikuota: 15min.lt
Galerija
