Stojantiesiems

VGTU studijuojantis penkišimtukininkas: „Tiesiog įdėjau labai daug darbo“

Sausio 19, 2016
Sakoma, kad tiesos kalba yra paprasta. Kelias į sėkmingas studijas, pasirodo, irgi yra paprastas. Bent jau taip rodo VGTU studijuojančio Mariuš Voitkun pavyzdys. Per savo brandos egzaminus surinkęs visus penkis šimtukus, universitete itin gerai kelių ir geležinkelių inžineriją studijuojantis jaunas žmogus tai vertina ne kaip sėkmę, o kaip ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatą.
 
„Man egzaminai nebuvo sudėtingi, kadangi buvau jiems tinkamai pasiruošęs. Tiesiog įdėjau labai daug darbo. Nuo pat pradžių, tik pradėjęs lankyti mokyklą, mokiausi sistemingai, nuo pirmų klasių stengiausi visas užduotis atlikti gerai ir laiku“, – sako VGTU bakalauro trečio kurso studentas. Savo ateitį siejantis su kelių ar geležinkelių projektavimu, Mariuš Voitkun dalijasi mintimis apie studijas universitete ir atskleidžia itin paprastas gero mokymosi taisykles.
 
Per brandos egzaminus surinkote visus penkis šimtukus. Tai vertinate kaip sėkmę ar kaip ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatą?
 
Tiesiog įdėjau labai daug darbo. Nuo pat pradžių, tik pradėjęs lankyti mokyklą, mokiausi sistemingai, nuo pirmų klasių stengiausi visas užduotis atlikti gerai ir laiku (na, žinoma, būdavo ir išimčių, bet nedaug). Manau, kad tai turėjo lemiamą įtaką.
 
Užduotis atlikti gerai ir laiku Jus kas nors skatino?
 
Pradinėse klasėse, žinoma, skatino tėvai. Vėliau stengiausi pats būti savo laiko šeimininkas, pats planavau visus savo darbus ir nenorėjau, kad kas nors į tai kištųsi.
 
Ar Jums buvo sudėtingi baigiamieji egzaminai?
 
Man egzaminai nebuvo sudėtingi, kadangi buvau jiems tinkamai pasiruošęs.
 
Kokią mokyklą baigėte?
 
Baigiau Vilniaus rajono Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnaziją lenkų mokomąja kalba.
 
Turbūt buvote pirmieji abiturientai, kurie laikė suvienodintą lietuvių kalbos egzaminą… Koks Jums buvo taikomas vertinimas?
 
Mums vertinimas buvo šiek tiek švelnesnis. Žiūrint iš laiko perspektyvos, tarsi itin sudėtinga ir nebuvo. Tiesa, tai, kad egzaminas bus suvienodintas, sužinojome tik baigę dešimt klasių. Tai, mano manymu, buvo kiek per vėlu. Nepaisant fakto, kad suvienodinus egzaminą lietuvių kalbos programa moksleiviams, besimokantiems jaunesnėse klasėse (iki 10), nepasikeitė, nes pagal naująją programą visa literatūra, reikalinga egzaminui, pereinama 11–12 klasėse. Taigi negalime skųstis, jog buvome blogiau paruošti negu mokiniai iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba. O gramatiką bet kokiu atveju reikia mokėti. Beje, būtent gramatikos vertinimas ir buvo švelnesnis, galėjome padaryti daugiau klaidų, negu moksleiviai iš lietuviškų mokyklų. Taigi, situacija tikrai nebuvo bloga. Tame, kad egzaminas buvo suvienodintas, problemos neįžvelgiu. Turbūt daugelis abiturientų tęs gyvenimą Lietuvoje, todėl natūralu, kad jiems reikia gerai mokėti lietuvių kalbą. Problemą įžvelgiu tik tame, kad sprendimas dėl egzamino suvienodinimo buvo pradėtas vykdyti galbūt kiek per anksti. Manau, dešimtoje klasėje moksleivis turi tiksliai žinoti, kokie egzaminai jo laukia.
 
Jau trejus metus studijuojate universitete. Kaip vertinate savo pasirinktas studijas? Ar studijos universitete daug skiriasi nuo mokymosi mokykloje?
 
Universitete tarsi daugiau laisvės… Mokykloje buvome įpratę užduotis atlikti jau kitai to dalyko pamokai. O universitete užduotys neretai yra daug didesnės apimties, bet ir atlikimo terminas ilgesnis. Tai leidžia planuoti pačiam, gali rinktis, kaip ir kada atliksi užduotis, kaip paskirstysi savo laiką. Kai buvome mokiniai, buvome įpratę, kad mokytojai kiekvieną dieną primindavo, jog reikia atlikti tuos ar anuos namų darbus. O universitete nėra didelių raginimų, todėl studentai kartais pajunta iliuziją, kad mokytis lyg ir nelabai reikia. O tai, žinoma, turi įtakos rezultatams.
 
Ar greitai perpratote šią šiek tiek apgaulingą laisvės universitete iliuziją?
 
Žinoma, iš pradžių buvo sunkiau suvokti studijų specifiką, bet vėliau įpratau. Stengiausi dirbti taip, kaip buvau įpratęs mokykloje. Tas temas, kurias studijuodavome per paskaitas, po paskaitų vėl „įtvirtindavau“ skaitydamas vadovėlius, kiek tai leisdavo laikas.
 
Ir pirmoji sesija Jums praėjo be didelių nusivylimų?
 
Buvo kiek baisu, nes nežinojau, kaip visa tai atrodys, bet tas nežinojimas vertė kuo geriau pasiruošti. Paaiškėjo, kad tai nėra taip baisu, kaip maniau.
 
Ar dabar, būdamas studentas, dar kitaip įvertinote mokytojų pastangas?
 
Dauguma mokytojų buvo tikrai geri mokytojai, kurie rimtai žiūrėjo į savo darbą, gerai mokė ir ruošė egzaminams. Už tai jiems esu dėkingas.
Beje, mokykloje buvau įpratęs labiau pasitikėti vadovėliais nei mokytojais. Mokykloje vadovėliai buvo gerai pritaikyti prie mokymosi programos, skirtingai negu universitete, kur kartais reikia atsirinkti skirtingas temas iš skirtingų vadovėlių. Manau, geriausias sėkmingo mokymosi derinys yra tada, kai turi gerus mokytojus ir kai moki dirbti savarankiškai.
 
O kaip vertinate universiteto dėstytojus?
 
Dėstytojų yra labai skirtingų. Vieni reikalauja daugiau, kiti mažiau. Vieni puikiai moka aiškinti, kitiems tai sekasi sunkiau. Natūralu, jog studentai paprastai mėgsta tuos dėstytojus, kurių reikalavimai mažesni. Aš pats esu linkęs vertinti dėstytojus pagal tai, kiek jų dėstymas atitinka modulio programą.
 
Ar per šiuos kelerius studijų universitete metus keitėsi Jūsų požiūris į pasirinktą specialybę? Ar nekilo abejonių dėl to, ką pasirinkote?
 
Kai įstojau į šią specialybę, iš aplinkinių sulaukiau kritikos. Dėl to ir man pačiam kilo daug abejonių dėl savo pasirinkimo. Bet, kaip ten bebūtų, kelių ir geležinkelių sritis man patinka.
 
Bet turėdamas „penkišimtukininko“ atestatą galėjote stotį į kokį nors prestižinį universitetą užsienyje, ar studijuoti teisę, mediciną, bankininkystę?
 
Mokytis užsienyje niekada rimtai neketinau. Į teisę nebuvau linkęs. Medicinoje savęs taip pat neįsivaizdavau…
 
Kai rinkausi specialybę, kai nagrinėjau galimų specialybių sąrašą, išsyk pasirinkau dvi mokslų grupes – fizinius ir technologinius mokslus. Daugiau norėjau taikomojo pobūdžio specialybės, todėl rinkausi iš inžinerijos mokslų. Specialybės klausimą sprendžiau dešimtoje klasėje, kai teko pasirinkti, kokių dalykų mokysiuosi vienuoliktoje bei dvyliktoje klasėse. Labai patiko matematika, gamtos mokslai, geografija, o ypač gamtinė geografijos dalis.
 
Viena iš pirmų minčių apie būsimą specialybę buvo meteorologija… Pasakiau apie tai vienai savo mokytojai, bet ji patikino, kad tiesiog neturėsiu darbo, ji patarė rinktis inžinerinius mokslus. Tuomet ir pradėjau domėtis inžineriniais mokslais.
 
Sužinojau, jog inžinerijos srities specialistų trūksta, todėl pasirinkęs šias studijas galiu tikėtis perspektyvaus darbo. Gavau lankstinuką su specialybių sąrašu, susidariau bendrą vaizdą, kokios yra specialybės. Iš pat pradžių atsirinkau aplinkos apsaugos ir transporto inžineriją. Tačiau, kalbant apie transportą, mane labiau domino transporto infrastruktūra, o ne pati technika. Kai vėliau atvažiavau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Atvirų durų dieną, gavau reklaminę knygelę su visų specialybių sąrašu ir tik tuomet atkreipiau dėmesį į kelių ir geležinkelių inžinerijos specialybę. Taip pat mane dar sudomino ir miestų inžinerija. Baigdamas dvyliktą klasę jau žinojau, kad noriu stoti būtent į kažkurią iš šių dviejų specialybių. O netrukus galutinai nusprendžiau pasirinkti kelių ir geležinkelių inžineriją.
 
 
Daugelį studentų kamuoja egzaminų baimė. Kaip Jums sekasi su tuo susidoroti? Kokiomis mintimis gyvenate eidamas laikyti egzaminus?
 
Žinoma, prieš kiekvieną egzaminą juntu kažkiek baimės. Baimė kyla turbūt dėl to, kad neaišku, kas tavęs laukia. Tačiau, kita vertus, būtent ta baimė verčia kuo geriau pasiruošti egzaminui. O kai esi tinkamai pasiruošęs, tai ir nesunkiai jį išlaikai.
 
Ar manote, kad teorijos paskaitų mažinimas ir praktikos didinimas padėtų sumoderninti studijas Lietuvos universitetuose?
 
Sunku pasakyti. Viena vertus, kai yra mažai teorinių paskaitų, tai ir gaunamos žinios yra paviršutiniškos. O tai nėra gerai. Kita vertus, kai mokaisi teoriją, bet nelabai įsivaizduoji, kaip visa tai atrodo praktikoje, irgi nėra gerai. Tad ir teorija, ir praktika yra svarbios.
 
Studijos ir darbas. Jūsų nuomone, tai suderinama ar ne? Kokia Jūsų patirtis?
 
Aš asmeniškai semestro metu nenorėčiau dirbti. Nes neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti ir tuo pačiu spėti kokybiškai atlikti visas universitete gautas užduotis bei nuosekliai mokytis teoriją. Šią vasarą buvau įsidarbinęs VGTU Automobilių kelių mokslo laboratorijoje. Bet tik vasarą. Rudenį vėl pradėjau tik studijuoti.
 
Inžinerinės studijos techniškajame universitete neatsiejamos nuo tokių mokomųjų dalykų kaip medžiagų atsparumas… Tai studijuojant būna vienas iš sunkiausių barjerų, o Jūs tuo tarpu esate Medžiagų atsparumo olimpiados laimėtojas… Koks Jūsų požiūris į šiuos mokslus ir kaip juos pamėgti?
 
Man medžiagų atsparumas, žiūrint iš laiko perspektyvos, nebuvo nei baisus, nei labai sudėtingas. Mano požiūris į šį mokomąjį dalyką panašus kaip ir į fiziką, kurią mokykloje labai mėgau. Studijuojant medžiagų atsparumą, svarbu jį mokytis nuosekliai, neatsiliekant nuo paskaitų, nes jeigu neišmokai vienos temos, gali būti daug sunkiau suprasti kitą.
 
Prisipažinsiu, aš pats kartais atsilikdavau nuo paskaitų, o geriausiai įsisavinu teoriją skaitydamas vadovėlį ir būtinai neskubėdamas. Būdavo taip, kad paskaitoje nespėju iki galo suvokti temos, o namuose jau yra kitų, skubesnių darbų, negu teorijos mokymasis. Ir taip, tiesą sakant, įsibėgėjus semestrui būna su daugeliu mokomųjų dalykų. Tada teoriją „pasiveju“ tik sesijos metu, prieš egzaminus. Bet taip daryti tikrai nėra gerai, stengiuosi to vengti.
 
Medžiagų atsparume, panašiai kaip ir fizikoje ar matematikoje, yra daug formulių. Besimokydamas šių dalykų stengiausi suvokti, kiek tai įmanoma, kiekvienos iš pagrindinių formulių esmę. Tokiuose moksluose neretai (bet, žinoma, jokiu būdu ne visada) būna taip, kad jeigu žinai teoriją, tai moki ir formulę, arba atvirkščiai, jei moki ir supranti formulę, tai suvoki ir teoriją. Būtent tokio pobūdžio mokslus labai mėgstu.
 
Galbūt galėtumėte kažką patarti ir kitiems, kurie taip pat studijuoja inžinerijos mokslus ir pasirenka šias tikrai ne pačias lengviausias studijas?
 
Patarčiau tiesiog rimtai pažvelgti į studijas ir neapleisti mokslų, kaip daro ganėtinai daug studentų iš mano aplinkos. Todėl nenuostabu, kad nemaža dalis studentų „iškrenta“, ir susidaro įspūdis, kad studijuoti tokiose specialybėse labai sunku. Bet iš tikrųjų nėra taip sunku, tiesiog į mokslus reikia žiūrėti atsakingai.
 
Kokią mokymosi strategiją naudojate, kai ruošiatės egzaminams? Mokotės kiekvieną dieną po keletą valandų ar dirbate labai ilgai, stengiatės informaciją įsisavinti didelėmis apimtimis?
 
Pirmiausia stengiuosi teoriją mokytis kiek galima mažiau atsilikdamas nuo paskaitų. Tačiau šio principo idealiai laikytis pavyksta nebent semestro pradžioje, nes vėliau, kai jau reikia atlikinėti kursinius bei namų darbus, ruoštis kontroliniams darbams, tokiam nuosekliam visų dalykų teorijos mokymuisi lieka per mažai laiko. Tada dažniausiai darau paprastai: atsirenku dalykus, kurių teoriją ir toliau mokysiuos nuosekliai, kitus dalykus „atidedu“ iki tol, kol vėl turėsiu daugiau laiko, o per sesiją tą atsilikimą kompensuoju. Tad sesijos metu daugiau dėmesio tenka skirti dalykams, kuriems mažiau laiko skyriau semestro metu.
 
Ir semestro, ir sesijos metu stengiuosi mokytis beveik kiekvieną dieną, kartais po keletą valandų, kartais trumpiau – kaip pavyksta. Dėl informacijos įsisavinimo apimčių būna įvairiai – jeigu nereikia niekur skubėti, tai tada ją stengiuosi įsisavinti mažesnėmis apimtimis, o jeigu laikas spaudžia – tuomet didesnėmis. Taigi stengiuosi prisitaikyti prie situacijos.
 
Kaip susidorojate su stresu prieš egzaminus? Paskutinę naktį prieš egzaminus einate ramiai miegoti ar mokotės iki pat ryto?
 
Manau, kad prieš egzaminą svarbu pakankamai išsimiegoti. Todėl stengiuosi kuo mažiau mokymosi palikti paskutinei dienai prieš egzaminą, kad tą dieną nesunkiai spėčiau „įvykdyti planą“ ir vakare galėčiau ramiai eiti miegoti. Paprastai didelio jaudulio, trukdančio miegoti, nebūna.
 
Kaip įsimenate studijų informaciją – stengiatės mokytis atmintinai ar apsiginkluojate logika?
 
Pirmiausia stengiuosi viską suvokti remdamasis logika, bet, žinoma, kartais mokausi ir mintinai.
 
Ir gimnazijoje, ir universitete mokotės labai gerai, pasiekiate maksimalius studijų rezultatus. Ar jaučiatės įpareigotas nenuleisti šios kartelės? Ar jaučiatės įpareigotas viską ir visada daryti tik labai gerai? Ar tai Jums kelia streso?
 
Ko gero, tokį įsipareigojimą jaučiu. Turbūt tai man tapo savaime suprantamu dalyku. Kartais būna ir streso, kai matau, kad kažką atlikti ar išmokti bus sunku, arba kai bijau, kad pritrūks laiko.
 
Ar studijuodamas atrandate, kad turite kokių nors savo silpnųjų pusių? Gal Jums nelengva įsiminti, stresą kelia kūrybiniai darbai ar sunkesni atrodo socialiniai mokslai?
 
Silpnųjų pusių tikrai savyje atrandu. Su kūrybiniais darbais man visuomet sunkiau sekdavosi, negu su „tiksliaisiais“ uždaviniais, bet, laimei, mokantis mano specialybėje to kūrybiškumo reikia ne itin daug. O mano požiūris į socialinius mokslus dažnai būna dvejopas, pavyzdžiui, teisės pagrindų modulis man netgi labai patiko, tačiau, jeigu tektų studijuoti teisę išsamiau, galbūt ji man patiktų daug mažiau. Manau, šiame modulyje tiesiog viskas buvo puikiai susisteminta, todėl ir įdomu buvo mokytis.
 
Jūsų požiūris į studijas ir į gyvenimą yra neįtikėtinai rimtas. Ar būna momentų, kai tarp savo bendraamžių, kurso draugų jaučiatės tarsi „balta varna“? Jei taip, tai kas Jus tada paremia – šeima, bendraminčiai ar žiūrėjimas į kelią?..
 
Tokių momentų tikrai būna. Bet mano požiūris į mokymąsi jau daugelį metų yra nusistovėjęs, tai tiesiog darau taip, kaip esu įpratęs. O kas mane paremia, sunku atsakyti. Turbūt tik aš pats, nes paprastai nesu linkęs apie tokio pobūdžio išgyvenimus pasakoti kitiems.
 
Koks Jūsų požiūris į pasakymą, jog norint kažką pasiekti gyvenime, vien sunkaus darbo neužtenka, tam reikia nemažai talento ir sėkmės, o neretai ir gerų aplinkybių?
 
Mano atveju viskas pasiekta darbu. Bet turbūt skirtingais atvejais būna įvairiai. Galbūt tiems, kas mažiau dirba, daugiau įtakos turi kiti Jūsų minėti veiksniai.
 
Su kokia kelių ir geležinkelių sektoriaus veikla save ateityje sietumėte – su vadyba, inžineriniu projektavimu, saugiu eismu, statyba ar kokia nors kita sritimi? Kodėl?
 
Kol kas savo ateitį sieju su inžineriniu projektavimu. Kažkodėl man daugiau įdomus geležinkelių, o ne kelių projektavimas, bet dar nesu galutinai apsisprendęs.
 
Galbūt prisidėsite prie „RailBaltica“ projektavimo?
 
Galbūt.
 
Koks Jūsų laisvalaikis, jei apskritai jo turite?
 
Esu baigęs Rudaminos meno mokyklą. Ten pradėjau groti akordeonu. Mane vis dar kviečia į mokyklos orkestrą. Dabar yra suformuotas ir akordeonistų mėgėjų orkestras, kuriame groja šią mokyklą baigę žmonės. Tačiau dažniausiai grojame visi kartu – ir mėgėjai, ir šios mokyklos dabartiniai mokiniai. Mūsų yra apie dvidešimt.
Dar patinka keliauti, pamatyti įrengtus kelius kitose šalyse. Šiemet keliaudamas buvau susižavėjęs greitkelio ruožu Varšuvoje, kuris įrengtas po permatomu stogu. Kol kas baigta įrengti tik trumpa šio kelio atkarpa.
 
 
Kalbėjosi Edita Jučiūtė
Publikuota žurnale „Sapere Aude“
Nuotr. aut. Audrius Bagdonas
 

Galerija

Panašios naujienos

Kur stoti 2026 metais: patarimai, kaip išsirinkti patinkančias ir perspektyvias studijas?
Kur stoti 2026 metais: patarimai, kaip išsirinkti patinkančias ir perspektyvias studijas?
Baigus mokyklą daugelis abiturientų susiduria su tuo pačiu klausimu – kur stoti? Studijų pasirinkimas gali atrodyti sudėtingas, nes šiandien universitetai siūlo šimtus skirtingų programų, o darbo rinkos poreikiai nuolat keičiasi. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad studijų kryptis nėra sprendimas visam gyvenimui. Kur kas svarbiau pasirinkti sritį, kuri atitinka tavo gebėjimus, pomėgius ir suteikia galimybių augti ateityje. Štai keli patarimai, kurie gali padėti apsispręsti. 1. Įvertink ne tik tai, kas patinka, bet ir kas perspektyvu Dažnai svarstydami apie studijas jaunuoliai daug dėmesio skiria pomėgiams, tačiau ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į savo stipriąsias puses bei tai, kokių specialistų labiausiai trūksta. Jeigu sekasi matematika, logika ar technologijos, verta pasidomėti inžinerijos, informatikos ar duomenų analizės studijomis. Jeigu mėgsti kurti, domiesi dizainu ar komunikacija, gali būti artimos kūrybinių industrijų, architektūros ar medijų kryptys. Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje labiausiai trūksta mechanikos ir elektros inžinierių, inžinerijos technikų, gamybos meistrų, technologijų specialistų. Renkantis studijas verta atkreipti dėmesį ne tik į konkrečią profesiją, bet ir į tai, kokias kompetencijas suteiks pasirinkta programa. Pasaulio ekonomikos forumo ir kitų tarptautinių organizacijų prognozės rodo, kad ateityje ypač svarbūs bus: dirbtinio intelekto ir duomenų analizės įgūdžiai; kibernetinio saugumo žinios; technologinis raštingumas; kūrybiškumas; problemų sprendimas; gebėjimas mokytis visą gyvenimą. 2. Nesirink studijų vien pagal pavadinimą Programų pavadinimai kartais gali būti klaidinantys. Prieš priimdamas sprendimą, būtinai peržiūrėk studijų planą, dėstomus modulius ir praktines veiklas. Pavyzdžiui, technologijų universitetuose siūlomos programos, tokios kaip dirbtinis intelektas, kibernetinis saugumas, mechatronika ir robotika, statybos inžinerija ar aviacijos technologijos, dažnai apima ne tik teorines žinias, bet ir darbą su realiais projektais, laboratorijomis bei modernia įranga. Todėl verta gilintis į turinį, o ne remtis vien programos pavadinimu. 3. Nebijok rinktis technologinių studijų Nors technologinės studijos kartais atrodo sudėtingos, šiandien jos apima gerokai daugiau nei vien matematiką ar programavimą. Modernios inžinerijos, transporto, aviacijos, statybos, architektūros ar informatikos studijos dažnai apjungia technologijas, kūrybiškumą ir praktinių problemų sprendimą. Būtent todėl šios sritys išlieka tarp perspektyviausių tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje darbo rinkoje. 4. Pasidomėk universiteto ryšiais su verslu Studijų kokybę lemia ne tik dėstytojai ar auditorijos. Svarbu ir tai, kiek universitetas bendradarbiauja su verslu bei pramone. Praktikos vietos, bendri projektai su įmonėmis, galimybė dirbti su realiomis užduotimis studijų metu padeda geriau pasirengti darbo rinkai ir dažnai tampa pirmuoju žingsniu į būsimą karjerą. 5. Įvertink studijų aplinką Universitetas – ne tik paskaitos, tai ir nauji draugai, profesiniai kontaktai ir pirmosios karjeros galimybės. Todėl verta atkreipti dėmesį į universiteto bendruomenę, studentų organizacijas, tarptautines programas, bendrabučius ir miesto siūlomas galimybes. Studijuojant Vilniuje atsiveria daugiau galimybių dalyvauti konferencijose, hakatonuose, verslo renginiuose, atlikti praktikas ar susirasti darbą dar studijų metu. 6. Pasikalbėk su esamais studentais Vienas geriausių būdų suprasti, ar studijų programa tau tinka, – pasikalbėti su ją studijuojančiais studentais. Jie gali papasakoti: kaip atrodo kasdienės studijos; kokių dalykų mokomasi; kiek dėmesio skiriama praktikai; kokios karjeros galimybės atsiveria baigus studijas. Tokia informacija dažnai būna vertingesnė nei oficialūs programų aprašymai. 7. Jei dvejoji – rinkis platesnę kryptį Ne visi abiturientai tiksliai žino, kuo nori būti ateityje. Tai visiškai normalu. Tokiu atveju verta rinktis studijas, kurios suteikia platų pagrindą ir leidžia vėliau specializuotis konkrečioje srityje. Informatikos, inžinerijos, verslo technologijų, kūrybinių industrijų ar transporto inžinerijos studijos dažnai suteikia plačiai pritaikomą išsilavinimą ir galimybę rinktis daugiau nei vieną karjeros kryptį. Svarbiausia – nebijoti klysti Dažna stojančiųjų klaida yra įsitikinimas, kad vienas pasirinkimas nulems visą gyvenimą. Iš tikrųjų šiandien profesinis kelias retai būna tiesus. Daugelis specialistų vėliau persikvalifikuoja, gilina kompetencijas ar pereina į gretimas sritis. Todėl svarbiausia rinktis studijas, kurios suteikia tvirtą žinių pagrindą, ugdo gebėjimą mokytis ir padeda suprasti, kas iš tiesų domina. Tokios studijos tampa gera pradžia nepriklausomai nuo to, kokį karjeros kelią pasirinksi ateityje.
Plačiau
Nauja daktaro disertacija
Nauja daktaro disertacija
VILNIUS TECH didžiuojasi savo doktorantų disertacijomis, todėl VILNIUS TECH Biblioteka kviečia sekti skelbiamas naujas apgintas disertacijas. Šiandien pristatoma disertacija „Rekurentiniais neuroniniais tinklais grįstų metodų tyrimas siekiant anksti aptikti gedimus ir atlikti trumpalaikes galios prognozes vėjo energetikoje“ („Investigation of recurrent neural networks-based methods for early fault detection and short-term power forecasting in wind energy applications“), kurią parengė doktorantas Mindaugas Jankauskas. Disertacija rengta 2021–2026 metais Vilniaus Gedimino technikos universitete, vadovas – prof. dr. Artūras Serackis. Disertacija ginama viešame Elektros ir elektronikos inžinerijos mokslo krypties disertacijos gynimo tarybos posėdyje 2026 m. birželio 5 d. 10 val. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aula Doctoralis posėdžių salėje. Didėjantis vėjo energijos vaidmuo šiuolaikinėse elektros energetikos sistemose lemia augantį patikimo vėjo jėgainių veikimo, tikslaus trumpalaikio galios prognozavimo ir skaičiavimo požiūriu efektyvių duomenimis grįstų metodų poreikį. Šioje disertacijoje sprendžiamos dvi tarpusavyje susijusios problemos: ankstyvas gedimų aptikimas vėjo jėgainėse, naudojant valdymo, priežiūros ir duomenų surinkimo (SCADA) laike kintančių rodmenų duomenis, ir trumpalaikis vėjo jėgainių parko generuojamos galios prognozavimas, naudojant meteorologines prognozes. Tyrimo tikslas – sukurti ir ištirti duomenimis grįstus metodus, kurie pagerintų būsenos stebėsenos ir prognozavimo tikslumą, efektyvumą bei praktinį pritaikomumą vėjo energetikos sistemose. Pirmojoje disertacijos dalyje kuriamas virtualiu jutikliu grįstas metodas, skirtas būsenai stebėti ir ankstyviems gedimams aptikti, kai neįprastas veikimas nustatomas pagal skirtumo tarp išmatuotų ir prognozuotų jutiklio reikšmių nuokrypį. Tyrime nagrinėjama, kaip įvesties duomenų pateikimas, mokymo parametrų parinkimas, rekurentinio modelio struktūra ir aktyvavimo funkcijos veikia virtualaus jutiklio tikslumą ir praktinį pritaikomumą. Antrojoje disertacijos dalyje analizuojamos ir optimizuojamos virtualiajam jutikliui taikomos rekurentinių neuroninių tinklų struktūros, vertinant įvesčių sekų sudarymą, mokymo parametrų parinkimą ir alternatyvias aktyvavimo funkcijas, siekiant padidinti tikslumą ir sumažinti praktiniam taikymui svarbias skaičiavimo sąnaudas. Trečiojoje disertacijos dalyje nagrinėjamas dvikrypčiu ilgos trumpalaikės atminties modeliu (BiLSTM) pagrįstas trumpalaikio vėjo jėgainių parko galios prognozavimo metodas, naudojantis skaitinių orų prognozių (NWP) duomenis. Tyrime analizuojama skirtingų meteorologinių prognozių šaltinių įtaka ir vertinamas tikslo funkcijos, papildytos normalizuotu „Nord Pool“ kainos daugikliu, tinkamumas paros į priekį energijos gamybos prognozėms. Disertacija prisideda prie vėjo energetikos ir dirbtinio intelekto sričių, pasiūlydama ir validuodama duomenimis grįstus metodus virtualiam jutikliui sukurti, prognozuojamos ir matuojamos reikšmės skirtumu grįstiems ankstyviems gedimams aptikti, rekurentiniams modeliams optimizuoti, skaičiavimo požiūriu efektyvioms aktyvavimo funkcijoms parinkti ir trumpalaikei vėjo generuojamai galiai prognozuoti, vertinant ne tik pagal statistinę paklaidą, bet ir pagal rinkos rezultatą. Tyrimo rezultatai paskelbti trijuose recenzuojamuose mokslo žurnaluose ir viename konferencijos straipsnių rinkinyje, taip pat pristatyti septyniose konferencijose ir seminaruose. Mokslo darbą galite rasti VILNIUS TECH Virtualiojoje bibliotekoje.
Plačiau