Stojantiesiems

VGTU studijuojantis penkišimtukininkas: „Tiesiog įdėjau labai daug darbo“

Sausio 19, 2016
Sakoma, kad tiesos kalba yra paprasta. Kelias į sėkmingas studijas, pasirodo, irgi yra paprastas. Bent jau taip rodo VGTU studijuojančio Mariuš Voitkun pavyzdys. Per savo brandos egzaminus surinkęs visus penkis šimtukus, universitete itin gerai kelių ir geležinkelių inžineriją studijuojantis jaunas žmogus tai vertina ne kaip sėkmę, o kaip ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatą.
 
„Man egzaminai nebuvo sudėtingi, kadangi buvau jiems tinkamai pasiruošęs. Tiesiog įdėjau labai daug darbo. Nuo pat pradžių, tik pradėjęs lankyti mokyklą, mokiausi sistemingai, nuo pirmų klasių stengiausi visas užduotis atlikti gerai ir laiku“, – sako VGTU bakalauro trečio kurso studentas. Savo ateitį siejantis su kelių ar geležinkelių projektavimu, Mariuš Voitkun dalijasi mintimis apie studijas universitete ir atskleidžia itin paprastas gero mokymosi taisykles.
 
Per brandos egzaminus surinkote visus penkis šimtukus. Tai vertinate kaip sėkmę ar kaip ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatą?
 
Tiesiog įdėjau labai daug darbo. Nuo pat pradžių, tik pradėjęs lankyti mokyklą, mokiausi sistemingai, nuo pirmų klasių stengiausi visas užduotis atlikti gerai ir laiku (na, žinoma, būdavo ir išimčių, bet nedaug). Manau, kad tai turėjo lemiamą įtaką.
 
Užduotis atlikti gerai ir laiku Jus kas nors skatino?
 
Pradinėse klasėse, žinoma, skatino tėvai. Vėliau stengiausi pats būti savo laiko šeimininkas, pats planavau visus savo darbus ir nenorėjau, kad kas nors į tai kištųsi.
 
Ar Jums buvo sudėtingi baigiamieji egzaminai?
 
Man egzaminai nebuvo sudėtingi, kadangi buvau jiems tinkamai pasiruošęs.
 
Kokią mokyklą baigėte?
 
Baigiau Vilniaus rajono Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnaziją lenkų mokomąja kalba.
 
Turbūt buvote pirmieji abiturientai, kurie laikė suvienodintą lietuvių kalbos egzaminą… Koks Jums buvo taikomas vertinimas?
 
Mums vertinimas buvo šiek tiek švelnesnis. Žiūrint iš laiko perspektyvos, tarsi itin sudėtinga ir nebuvo. Tiesa, tai, kad egzaminas bus suvienodintas, sužinojome tik baigę dešimt klasių. Tai, mano manymu, buvo kiek per vėlu. Nepaisant fakto, kad suvienodinus egzaminą lietuvių kalbos programa moksleiviams, besimokantiems jaunesnėse klasėse (iki 10), nepasikeitė, nes pagal naująją programą visa literatūra, reikalinga egzaminui, pereinama 11–12 klasėse. Taigi negalime skųstis, jog buvome blogiau paruošti negu mokiniai iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba. O gramatiką bet kokiu atveju reikia mokėti. Beje, būtent gramatikos vertinimas ir buvo švelnesnis, galėjome padaryti daugiau klaidų, negu moksleiviai iš lietuviškų mokyklų. Taigi, situacija tikrai nebuvo bloga. Tame, kad egzaminas buvo suvienodintas, problemos neįžvelgiu. Turbūt daugelis abiturientų tęs gyvenimą Lietuvoje, todėl natūralu, kad jiems reikia gerai mokėti lietuvių kalbą. Problemą įžvelgiu tik tame, kad sprendimas dėl egzamino suvienodinimo buvo pradėtas vykdyti galbūt kiek per anksti. Manau, dešimtoje klasėje moksleivis turi tiksliai žinoti, kokie egzaminai jo laukia.
 
Jau trejus metus studijuojate universitete. Kaip vertinate savo pasirinktas studijas? Ar studijos universitete daug skiriasi nuo mokymosi mokykloje?
 
Universitete tarsi daugiau laisvės… Mokykloje buvome įpratę užduotis atlikti jau kitai to dalyko pamokai. O universitete užduotys neretai yra daug didesnės apimties, bet ir atlikimo terminas ilgesnis. Tai leidžia planuoti pačiam, gali rinktis, kaip ir kada atliksi užduotis, kaip paskirstysi savo laiką. Kai buvome mokiniai, buvome įpratę, kad mokytojai kiekvieną dieną primindavo, jog reikia atlikti tuos ar anuos namų darbus. O universitete nėra didelių raginimų, todėl studentai kartais pajunta iliuziją, kad mokytis lyg ir nelabai reikia. O tai, žinoma, turi įtakos rezultatams.
 
Ar greitai perpratote šią šiek tiek apgaulingą laisvės universitete iliuziją?
 
Žinoma, iš pradžių buvo sunkiau suvokti studijų specifiką, bet vėliau įpratau. Stengiausi dirbti taip, kaip buvau įpratęs mokykloje. Tas temas, kurias studijuodavome per paskaitas, po paskaitų vėl „įtvirtindavau“ skaitydamas vadovėlius, kiek tai leisdavo laikas.
 
Ir pirmoji sesija Jums praėjo be didelių nusivylimų?
 
Buvo kiek baisu, nes nežinojau, kaip visa tai atrodys, bet tas nežinojimas vertė kuo geriau pasiruošti. Paaiškėjo, kad tai nėra taip baisu, kaip maniau.
 
Ar dabar, būdamas studentas, dar kitaip įvertinote mokytojų pastangas?
 
Dauguma mokytojų buvo tikrai geri mokytojai, kurie rimtai žiūrėjo į savo darbą, gerai mokė ir ruošė egzaminams. Už tai jiems esu dėkingas.
Beje, mokykloje buvau įpratęs labiau pasitikėti vadovėliais nei mokytojais. Mokykloje vadovėliai buvo gerai pritaikyti prie mokymosi programos, skirtingai negu universitete, kur kartais reikia atsirinkti skirtingas temas iš skirtingų vadovėlių. Manau, geriausias sėkmingo mokymosi derinys yra tada, kai turi gerus mokytojus ir kai moki dirbti savarankiškai.
 
O kaip vertinate universiteto dėstytojus?
 
Dėstytojų yra labai skirtingų. Vieni reikalauja daugiau, kiti mažiau. Vieni puikiai moka aiškinti, kitiems tai sekasi sunkiau. Natūralu, jog studentai paprastai mėgsta tuos dėstytojus, kurių reikalavimai mažesni. Aš pats esu linkęs vertinti dėstytojus pagal tai, kiek jų dėstymas atitinka modulio programą.
 
Ar per šiuos kelerius studijų universitete metus keitėsi Jūsų požiūris į pasirinktą specialybę? Ar nekilo abejonių dėl to, ką pasirinkote?
 
Kai įstojau į šią specialybę, iš aplinkinių sulaukiau kritikos. Dėl to ir man pačiam kilo daug abejonių dėl savo pasirinkimo. Bet, kaip ten bebūtų, kelių ir geležinkelių sritis man patinka.
 
Bet turėdamas „penkišimtukininko“ atestatą galėjote stotį į kokį nors prestižinį universitetą užsienyje, ar studijuoti teisę, mediciną, bankininkystę?
 
Mokytis užsienyje niekada rimtai neketinau. Į teisę nebuvau linkęs. Medicinoje savęs taip pat neįsivaizdavau…
 
Kai rinkausi specialybę, kai nagrinėjau galimų specialybių sąrašą, išsyk pasirinkau dvi mokslų grupes – fizinius ir technologinius mokslus. Daugiau norėjau taikomojo pobūdžio specialybės, todėl rinkausi iš inžinerijos mokslų. Specialybės klausimą sprendžiau dešimtoje klasėje, kai teko pasirinkti, kokių dalykų mokysiuosi vienuoliktoje bei dvyliktoje klasėse. Labai patiko matematika, gamtos mokslai, geografija, o ypač gamtinė geografijos dalis.
 
Viena iš pirmų minčių apie būsimą specialybę buvo meteorologija… Pasakiau apie tai vienai savo mokytojai, bet ji patikino, kad tiesiog neturėsiu darbo, ji patarė rinktis inžinerinius mokslus. Tuomet ir pradėjau domėtis inžineriniais mokslais.
 
Sužinojau, jog inžinerijos srities specialistų trūksta, todėl pasirinkęs šias studijas galiu tikėtis perspektyvaus darbo. Gavau lankstinuką su specialybių sąrašu, susidariau bendrą vaizdą, kokios yra specialybės. Iš pat pradžių atsirinkau aplinkos apsaugos ir transporto inžineriją. Tačiau, kalbant apie transportą, mane labiau domino transporto infrastruktūra, o ne pati technika. Kai vėliau atvažiavau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Atvirų durų dieną, gavau reklaminę knygelę su visų specialybių sąrašu ir tik tuomet atkreipiau dėmesį į kelių ir geležinkelių inžinerijos specialybę. Taip pat mane dar sudomino ir miestų inžinerija. Baigdamas dvyliktą klasę jau žinojau, kad noriu stoti būtent į kažkurią iš šių dviejų specialybių. O netrukus galutinai nusprendžiau pasirinkti kelių ir geležinkelių inžineriją.
 
 
Daugelį studentų kamuoja egzaminų baimė. Kaip Jums sekasi su tuo susidoroti? Kokiomis mintimis gyvenate eidamas laikyti egzaminus?
 
Žinoma, prieš kiekvieną egzaminą juntu kažkiek baimės. Baimė kyla turbūt dėl to, kad neaišku, kas tavęs laukia. Tačiau, kita vertus, būtent ta baimė verčia kuo geriau pasiruošti egzaminui. O kai esi tinkamai pasiruošęs, tai ir nesunkiai jį išlaikai.
 
Ar manote, kad teorijos paskaitų mažinimas ir praktikos didinimas padėtų sumoderninti studijas Lietuvos universitetuose?
 
Sunku pasakyti. Viena vertus, kai yra mažai teorinių paskaitų, tai ir gaunamos žinios yra paviršutiniškos. O tai nėra gerai. Kita vertus, kai mokaisi teoriją, bet nelabai įsivaizduoji, kaip visa tai atrodo praktikoje, irgi nėra gerai. Tad ir teorija, ir praktika yra svarbios.
 
Studijos ir darbas. Jūsų nuomone, tai suderinama ar ne? Kokia Jūsų patirtis?
 
Aš asmeniškai semestro metu nenorėčiau dirbti. Nes neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti ir tuo pačiu spėti kokybiškai atlikti visas universitete gautas užduotis bei nuosekliai mokytis teoriją. Šią vasarą buvau įsidarbinęs VGTU Automobilių kelių mokslo laboratorijoje. Bet tik vasarą. Rudenį vėl pradėjau tik studijuoti.
 
Inžinerinės studijos techniškajame universitete neatsiejamos nuo tokių mokomųjų dalykų kaip medžiagų atsparumas… Tai studijuojant būna vienas iš sunkiausių barjerų, o Jūs tuo tarpu esate Medžiagų atsparumo olimpiados laimėtojas… Koks Jūsų požiūris į šiuos mokslus ir kaip juos pamėgti?
 
Man medžiagų atsparumas, žiūrint iš laiko perspektyvos, nebuvo nei baisus, nei labai sudėtingas. Mano požiūris į šį mokomąjį dalyką panašus kaip ir į fiziką, kurią mokykloje labai mėgau. Studijuojant medžiagų atsparumą, svarbu jį mokytis nuosekliai, neatsiliekant nuo paskaitų, nes jeigu neišmokai vienos temos, gali būti daug sunkiau suprasti kitą.
 
Prisipažinsiu, aš pats kartais atsilikdavau nuo paskaitų, o geriausiai įsisavinu teoriją skaitydamas vadovėlį ir būtinai neskubėdamas. Būdavo taip, kad paskaitoje nespėju iki galo suvokti temos, o namuose jau yra kitų, skubesnių darbų, negu teorijos mokymasis. Ir taip, tiesą sakant, įsibėgėjus semestrui būna su daugeliu mokomųjų dalykų. Tada teoriją „pasiveju“ tik sesijos metu, prieš egzaminus. Bet taip daryti tikrai nėra gerai, stengiuosi to vengti.
 
Medžiagų atsparume, panašiai kaip ir fizikoje ar matematikoje, yra daug formulių. Besimokydamas šių dalykų stengiausi suvokti, kiek tai įmanoma, kiekvienos iš pagrindinių formulių esmę. Tokiuose moksluose neretai (bet, žinoma, jokiu būdu ne visada) būna taip, kad jeigu žinai teoriją, tai moki ir formulę, arba atvirkščiai, jei moki ir supranti formulę, tai suvoki ir teoriją. Būtent tokio pobūdžio mokslus labai mėgstu.
 
Galbūt galėtumėte kažką patarti ir kitiems, kurie taip pat studijuoja inžinerijos mokslus ir pasirenka šias tikrai ne pačias lengviausias studijas?
 
Patarčiau tiesiog rimtai pažvelgti į studijas ir neapleisti mokslų, kaip daro ganėtinai daug studentų iš mano aplinkos. Todėl nenuostabu, kad nemaža dalis studentų „iškrenta“, ir susidaro įspūdis, kad studijuoti tokiose specialybėse labai sunku. Bet iš tikrųjų nėra taip sunku, tiesiog į mokslus reikia žiūrėti atsakingai.
 
Kokią mokymosi strategiją naudojate, kai ruošiatės egzaminams? Mokotės kiekvieną dieną po keletą valandų ar dirbate labai ilgai, stengiatės informaciją įsisavinti didelėmis apimtimis?
 
Pirmiausia stengiuosi teoriją mokytis kiek galima mažiau atsilikdamas nuo paskaitų. Tačiau šio principo idealiai laikytis pavyksta nebent semestro pradžioje, nes vėliau, kai jau reikia atlikinėti kursinius bei namų darbus, ruoštis kontroliniams darbams, tokiam nuosekliam visų dalykų teorijos mokymuisi lieka per mažai laiko. Tada dažniausiai darau paprastai: atsirenku dalykus, kurių teoriją ir toliau mokysiuos nuosekliai, kitus dalykus „atidedu“ iki tol, kol vėl turėsiu daugiau laiko, o per sesiją tą atsilikimą kompensuoju. Tad sesijos metu daugiau dėmesio tenka skirti dalykams, kuriems mažiau laiko skyriau semestro metu.
 
Ir semestro, ir sesijos metu stengiuosi mokytis beveik kiekvieną dieną, kartais po keletą valandų, kartais trumpiau – kaip pavyksta. Dėl informacijos įsisavinimo apimčių būna įvairiai – jeigu nereikia niekur skubėti, tai tada ją stengiuosi įsisavinti mažesnėmis apimtimis, o jeigu laikas spaudžia – tuomet didesnėmis. Taigi stengiuosi prisitaikyti prie situacijos.
 
Kaip susidorojate su stresu prieš egzaminus? Paskutinę naktį prieš egzaminus einate ramiai miegoti ar mokotės iki pat ryto?
 
Manau, kad prieš egzaminą svarbu pakankamai išsimiegoti. Todėl stengiuosi kuo mažiau mokymosi palikti paskutinei dienai prieš egzaminą, kad tą dieną nesunkiai spėčiau „įvykdyti planą“ ir vakare galėčiau ramiai eiti miegoti. Paprastai didelio jaudulio, trukdančio miegoti, nebūna.
 
Kaip įsimenate studijų informaciją – stengiatės mokytis atmintinai ar apsiginkluojate logika?
 
Pirmiausia stengiuosi viską suvokti remdamasis logika, bet, žinoma, kartais mokausi ir mintinai.
 
Ir gimnazijoje, ir universitete mokotės labai gerai, pasiekiate maksimalius studijų rezultatus. Ar jaučiatės įpareigotas nenuleisti šios kartelės? Ar jaučiatės įpareigotas viską ir visada daryti tik labai gerai? Ar tai Jums kelia streso?
 
Ko gero, tokį įsipareigojimą jaučiu. Turbūt tai man tapo savaime suprantamu dalyku. Kartais būna ir streso, kai matau, kad kažką atlikti ar išmokti bus sunku, arba kai bijau, kad pritrūks laiko.
 
Ar studijuodamas atrandate, kad turite kokių nors savo silpnųjų pusių? Gal Jums nelengva įsiminti, stresą kelia kūrybiniai darbai ar sunkesni atrodo socialiniai mokslai?
 
Silpnųjų pusių tikrai savyje atrandu. Su kūrybiniais darbais man visuomet sunkiau sekdavosi, negu su „tiksliaisiais“ uždaviniais, bet, laimei, mokantis mano specialybėje to kūrybiškumo reikia ne itin daug. O mano požiūris į socialinius mokslus dažnai būna dvejopas, pavyzdžiui, teisės pagrindų modulis man netgi labai patiko, tačiau, jeigu tektų studijuoti teisę išsamiau, galbūt ji man patiktų daug mažiau. Manau, šiame modulyje tiesiog viskas buvo puikiai susisteminta, todėl ir įdomu buvo mokytis.
 
Jūsų požiūris į studijas ir į gyvenimą yra neįtikėtinai rimtas. Ar būna momentų, kai tarp savo bendraamžių, kurso draugų jaučiatės tarsi „balta varna“? Jei taip, tai kas Jus tada paremia – šeima, bendraminčiai ar žiūrėjimas į kelią?..
 
Tokių momentų tikrai būna. Bet mano požiūris į mokymąsi jau daugelį metų yra nusistovėjęs, tai tiesiog darau taip, kaip esu įpratęs. O kas mane paremia, sunku atsakyti. Turbūt tik aš pats, nes paprastai nesu linkęs apie tokio pobūdžio išgyvenimus pasakoti kitiems.
 
Koks Jūsų požiūris į pasakymą, jog norint kažką pasiekti gyvenime, vien sunkaus darbo neužtenka, tam reikia nemažai talento ir sėkmės, o neretai ir gerų aplinkybių?
 
Mano atveju viskas pasiekta darbu. Bet turbūt skirtingais atvejais būna įvairiai. Galbūt tiems, kas mažiau dirba, daugiau įtakos turi kiti Jūsų minėti veiksniai.
 
Su kokia kelių ir geležinkelių sektoriaus veikla save ateityje sietumėte – su vadyba, inžineriniu projektavimu, saugiu eismu, statyba ar kokia nors kita sritimi? Kodėl?
 
Kol kas savo ateitį sieju su inžineriniu projektavimu. Kažkodėl man daugiau įdomus geležinkelių, o ne kelių projektavimas, bet dar nesu galutinai apsisprendęs.
 
Galbūt prisidėsite prie „RailBaltica“ projektavimo?
 
Galbūt.
 
Koks Jūsų laisvalaikis, jei apskritai jo turite?
 
Esu baigęs Rudaminos meno mokyklą. Ten pradėjau groti akordeonu. Mane vis dar kviečia į mokyklos orkestrą. Dabar yra suformuotas ir akordeonistų mėgėjų orkestras, kuriame groja šią mokyklą baigę žmonės. Tačiau dažniausiai grojame visi kartu – ir mėgėjai, ir šios mokyklos dabartiniai mokiniai. Mūsų yra apie dvidešimt.
Dar patinka keliauti, pamatyti įrengtus kelius kitose šalyse. Šiemet keliaudamas buvau susižavėjęs greitkelio ruožu Varšuvoje, kuris įrengtas po permatomu stogu. Kol kas baigta įrengti tik trumpa šio kelio atkarpa.
 
 
Kalbėjosi Edita Jučiūtė
Publikuota žurnale „Sapere Aude“
Nuotr. aut. Audrius Bagdonas
 

Galerija

Panašios naujienos

Kviečiame savanoriauti!
Kviečiame savanoriauti!
Kviečiame savanoriauti Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginiuose. Trumpalaikė savanorystė 2027 m. pirmąjį pusmetį Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai, todėl Vilniuje vyks aukšto lygio tarptautiniai renginiai. Europos Sąjungos valstybių narių ministrus, pareigūnus ir tarptautines delegacijas subursiantis Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai ieško pastiprinimo. Kviečiame motyvuotus studentus prisidėti prie renginių organizavimo ir logistikos užtikrinimo savanorystės pagrindu. Tikimės, kad: • esi ne jaunesnis (-ė) nei 18 metų (2027 m. sausio 1 d.); • gerai moki anglų kalbą (ne žemesniu nei B2 lygiu); • esi atsakingas (-a) ir iniciatyvus (-i); • domiesi tarptautiniais procesais ir renginių organizavimu bei nori tapti Lietuvos veidu tarptautiniuose renginiuose. Savanorių veiklos: • pagalba registracijos ir akreditacijos procesuose; • delegacijų informavimas ir nukreipimas; • renginių logistikos ir organizacinių procesų palaikymas. Įsitraukimo trukmė: 1–2 dienos bent penkiuose renginiuose (viso 17 renginių). Tai puiki galimybė įgyti tarptautinių renginių organizavimo patirties ir iš arti pamatyti, kaip vyksta vienas svarbiausių Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai etapų. Norinčius dalyvauti kviečiame pateikti gyvenimo aprašymą (CV), trumpą motyvacinį laišką ir aukštojo mokslo įstaigos rekomendacinį laišką el. paštu stud@vilniustech.lt iki 2026 m. rugsėjo 15 d. Ilgesnės trukmės įsitraukimas / praktika (savanorystės pagrindais) Siūlome atlikti praktiką organizuojant Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginius! Užsienio reikalų ministerija kviečia studentus prisidėti prie Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginių logistikos užtikrinimo 2027 m. sausio–birželio mėnesiais. Ką veiksi? • prisidėsi prie akreditacijos centro veiklos; • padėsi koordinuoti renginių logistiką; • dalyvausi delegacijų aptarnavimo procesuose; • prisidėsi prie komunikacijos ir organizacinių užduočių; • siūlysime praktiką atlikti savanorystės pagrindais. Tikimės, kad: • gerai moki anglų kalbą (B2 lygis); • esi atsakinga (-s) ir organizuota (-s); • gali įsipareigoti ilgesniam laikotarpiui; • turi savanorystės ar renginių organizavimo patirties (privalumas). Įsitraukimo laikotarpis: 2027 m. sausio–birželio mėn. Grafikas / datos gali būti derinamos bendru sutarimu. Studentams, kurių studijų programos numato praktiką, gali būti sudaryta galimybė šią savanorystės veiklą įskaityti kaip praktiką. Jei nori prisidėti prie vieno svarbiausių Lietuvos tarptautinių projektų ir įgyti vertingos profesinės patirties, kviečiame kandidatuoti pateikiant CV ir motyvacinį laišką el. paštu: stud@vilniustech.lt iki spalio 15 d.
Plačiau
Elektronikos ir medicinos inžinerijos studentai sukūrė žmogaus judesių analizės sistemą
Elektronikos ir medicinos inžinerijos studentai sukūrė žmogaus judesių analizės sistemą
Šiuolaikiniai inžineriniai sprendimai vis dažniau gimsta bendradarbiaujant skirtingų sričių specialistams. Universitetinė aplinka suteikia galimybę sujungti skirtingas kompetencijas ir kurti sprendimus, kurie vienos disciplinos ribose būtų sunkiai įgyvendinami. Toks bendradarbiavimas išryškėjo ir baigiamajame bakalauro darbe, kuriame VILNIUS TECH studentai Laura Venckutė (Elektronikos fakultetas) ir Abderrazak El Aamrani (Mechanikos fakultetas) sujungė elektronikos bei medicinos inžinerijos žinias, kurdami žmogaus judesių atpažinimo ir vertinimo sistemą. Projekto pradžioje Medicinos inžinerijos ir Elektronikos inžinerijos studijų programų studentai siekė išspręsti problemą, aktualią tiek sporto, tiek reabilitacijos srityse – trūksta prieinamų sistemų, galinčių automatiškai atpažinti ir įvertinti žmogaus atliekamus judesius ir suteikti momentinį grįžtamąjį ryšį. Kaip pažymi projekto autoriai, neteisingai atliekami judesiai gali sumažinti treniruočių efektyvumą ir padidinti traumų riziką reabilitacijos, sporto ar kasdienės veiklos metu. Būtent todėl buvo nuspręsta ieškoti technologinio sprendimo, kuris galėtų padėti objektyviai ir greitai įvertinti judesių kokybę. [caption id="attachment_120706" align="alignnone" width="2048"] Elektronikos ir medicinos inžinerijos studentai sukūrė žmogaus judesių analizės sistemą[/caption] Idėja kilo iš ankstesnių projektų ir studijų metu įgytos patirties, o svarbiu postūmiu tapo dėstytojų pasiūlyta bendradarbiavimo galimybė. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad projektui reikės skirtingų sričių žinių – judesių analizė reikalauja ne tik techninės sistemos sukūrimo, bet ir gebėjimo apibrėžti prasmingus žmogaus judesių vertinimo kriterijus. Studentai projekte pritaikė skirtingas, tačiau neatsiejamas ir papildančias kompetencijas. Elektronikos inžinerijos studentė buvo atsakinga už kompiuterinę regą, įterptines sistemas ir sistemos integravimą, o medicinos inžinerijos studentas prisidėjo biomechanikos bei žmogaus judesių vertinimo žiniomis. Nors darbai buvo paskirstyti pagal kompetencijas, svarbiausi sprendimai buvo priimami kartu. Nuo pirminės koncepcijos iki veikiančios sistemos Pradiniame etape buvo planuojama sukurti sistemą, galinčią analizuoti platesnį judesių spektrą ir atlikti daugiau analizės funkcijų. Tačiau projekto eigoje teko atsižvelgti į techninius apribojimus, turimus aparatinius resursus ir baigiamojo darbo apimtį. Dėl šių priežasčių dalies idėjų buvo atsisakyta. Komandos nariai teigia, kad projekto metu nekilo didesnių nesutarimų. Sprendimai buvo priimami aptariant galimas alternatyvas, vertinant jų atitikimą projekto tikslams ir, kai buvo įmanoma, išbandant skirtingus metodus praktikoje. Kai techniniai reikalavimai nesutapdavo, buvo ieškoma sprendimo, kuris geriausiai atitiktų tiek projekto tikslus, tiek įgyvendinimo galimybes. Galutinis projekto rezultatas – žmogaus judesių atpažinimo ir grįžtamojo ryšio sistema, paremta kūno pozos nustatymo algoritmu, skirta krepšinio metimo analizei. Sistema realiuoju laiku aptinka žmogų, nustato jo kūno padėtį ir pagal biomechaninius kriterijus įvertina metimo techniką, o vėliau pateikia vartotojui grįžtamąjį ryšį. Tarpdiscipliniškumo vertė ir ateities galimybės Testavimo metu sistema veikė geriau nei tikėtasi – ji sėkmingai analizavo skirtingo ūgio naudotojų judesius ir išlaikė patikimą veikimą net iki 12 metrų atstumu. Studentų teigimu, lūkesčius pranoko ne tik techniniai rezultatai, bet ir pats bendradarbiavimo procesas. Jų nuomone, teoriškai tokį projektą būtų galima įgyvendinti ir vienos srities specialistui, tačiau praktiškai tai būtų sudėtinga ir neefektyvu. Projektas reikalavo tiek elektronikos žinių, tiek žmogaus judesių analizės supratimo. Be abiejų sričių kompetencijų būtų reikėję daug daugiau laiko skirti naujų temų studijavimui ir sprendimų paieškai. Ateityje studentai mato galimybių toliau plėtoti projektą gerinant sistemos stabilumą, optimizuojant resursų naudojimą, plečiant palaikomų judesių skaičių ir didinant judesių atpažinimo tikslumą. Nors jie dar nėra tikri, ar ateityje dirbs būtent šioje srityje, tikisi ir toliau gilinti žinias susijusiose technologijų ir inžinerijos kryptyse. Vadovų įžvalgos: tarpdiscipliniškumas kaip ateities inžinerijos pagrindas Baigiamojo darbo vadovai pabrėžia, kad projekto tema natūraliai reikalavo skirtingų disciplinų bendradarbiavimo. Tačiau didžiausia šio projekto vertė slypi ne tik sukurtame techniniame sprendime, bet ir studentų gebėjime efektyviai bendradarbiauti. Medicinos inžinerijos studijų programos dėstytoja prof. dr. Kristina Daunoravičienė pabrėžia, kad žmogaus kūno padėties atpažinimo ir vertinimo sistemos kūrimas apima tiek žmogaus judesio ir biomechanikos supratimą, tiek gebėjimą sukurti techninę sistemą, kuri galėtų surinkti, apdoroti ir pateikti informaciją vartotojui. „Skirtingų žinių ir kompetencijų poreikis nulėmė, kad tema tapo puikia terpe bendradarbiavimui tarp medicinos ir elektronikos inžinerijos studentų. Tokiuose projektuose gimsta ne tik techniniai sprendimai, bet ir gebėjimas suprasti kitų sričių logiką, apribojimus bei prioritetus“, – teigia prof. dr. K. Daunoravičienė. Nors projekto pradžioje studentai buvo nepažįstami ir atstovavo skirtingoms studijų kryptims, bendras tikslas greitai tapo pagrindu sėkmingam darbui. Vadovė pabrėžia, kad medicinos inžinerija į projektą atnešė žmogaus judesio vertinimo ir rezultatų interpretavimo perspektyvą, o elektronikos inžinerija – sistemų architektūros, prototipavimo ir optimizavimo žinias. Pasak prof. dr. K. Daunoravičienės, svarbiausias projekto rezultatas yra ne tik sukurtas prototipas ir jo išvesties palyginimas su „Xsens“ judesio analizės sistema gautais rezultatais. „Ne mažiau svarbios yra bendradarbiavimo, komunikacijos, pasitikėjimo, iniciatyvos ir gebėjimo mokytis vienam iš kito kompetencijos. Būtent jos leidžia geroms idėjoms virsti realiai veikiančiais sprendimais“, – įsitikinusi profesorė. Elektronikos fakulteto dėstytojas doc. dr. Vytautas Abromavičius taip pat atkreipia dėmesį, kad kad dirbtinio intelekto eroje vis didesnę reikšmę įgauna ne tik techninės kompetencijos, bet būtina ir aiški komunikacija, gebėjimas suprasti skirtingų sričių specialistus ir kartu siekti bendro tikslo. „Šis baigiamasis darbas parodė, kad mūsų studentai puikiai bendravo tarpusavyje, gebėjo specifinius ir profesinius terminus perteikti paprasta, suprantama kalba. Toks tarpusavio supratimas leido efektyviai sujungti skirtingų disciplinų žinias į puikų rezultatą“, – sako doc. dr. V. Abromavičius. Jo teigimu, tarpdisciplininių projektų poreikis šiuolaikinėje inžinerijoje nuolat auga. Kiekvienas realus rinkai kuriamas projektas susideda iš daugelio dedamųjų, todėl platesnis problemos suvokimas užtikrina geresnį produkto pritaikomumą ir galutinį užbaigtumą.
Plačiau