Kultūra (arba jos nebuvimas) – vienas didžiausių žmogaus bei visuomenės vystymuisi įtaką darančių reiškinių. Anksčiau buvusi elito pramoga, šiandien Vakarų pasaulyje kultūra yra prieinama visiems. Prie to prisidėjo ir naujosios technologijos. Apie tai, kaip kultūrą keičia išradimai bei dirbtinis intelektas, kalbamės su filosofu ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) profesoriumi dr. Tomu Kačerausku.
– Kas yra kultūra ir kodėl žmogui bei visuomenei ji yra svarbi? Ar šiuolaikinis kultūros suvokimas bei požiūris į ją skiriasi nuo ankstesnių laikų?
– Svarstydamas apie sąvokas, mėgstu atsigręžti į jų ištakas, net jei jų turinys pasikeitęs.
Beje, sąvokų raida taip pat iškalbinga. Lotyniškas žodis cultura kilęs iš žemdirbystės, kur jis reiškė žemės įdirbimą, drauge – puoselėjimą ir garbinimą. Čia turima mintyje pagarba gamtai, dievų buveinei.
Dabar kultūra suprantama kaip žmogaus kūryba, priešinant ją natūrai, gamtai. Vis dėlto tokia samprata slepia atsainų požiūrį į gamtą, kuri yra mūsų gyvenimo ir kūrybos aplinka, „prašanti“ mūsų pagarbos. Kita vertus, įvairios natūralistinės tendencijos – tiek dietos, tiek gyvenimo būdo – taip pat išreiškia tam tikrą kultūrinę nuostatą ir madą.
Šiandien, kalbėdami apie kultūrą, dažnai pamirštame šiuos aspektus, turėdami galvoje vien žmogaus kūrybą siaurąja prasme, ar tam tikrus lankytinus objektus, kaip antai teatrą, muziejų, koncertų salę, kiną ar sporto areną. Dėl šio kultūros „išsibarstymo“ įsigali kultūros vartojimo specializacija: juk neįmanoma domėtis viskuo. Kitas šiuolaikinis bruožas – vartotojiškumas kultūros atžvilgiu. Tai reiškia atsainų, „greitą“ vartojimą, be to, formuoja ir atitinkamą socialinį užsakymą: kultūros produktas turi būti lengvai virškinamas, greitai keičiamas ir patiekiamas nedidelėmis dozėmis. Štai kodėl simfonijos ir operos užleidžia vietą populiariajai muzikai. Dar vienas bruožas – tiek vartotojų, tiek kūrėjų „tingumas“, atsiradus naujoms medijoms ir technologijoms. Maršalas McLuhanas jau prieš pusšimtį metų knygoje „Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai“ prabilo apie vėsias (televizija) ir karštas (radijas) medijas, pirmosioms laimint evoliucinę kovą už būvį. Medijų tyrinėtojai (pvz., Levas Manovichius) atkreipia dėmesį, kad nauja kūryba nebėra nauja, ji tėra kitoks duomenų sumaišymas. Be to, atsiradus dirbtiniam intelektui (DI), kūrėjai vis labiau gundomi kūrybines užduotis patikėti jam, juolab, kad jis gali įvertinti ir tikėtiną paklausą. Viso to rezultatas – ydingas kultūros vartojimo ratas, kai paklausa formuoja pasiūlą, o ši siekia įsiteikti masiniam vartotojui. Maža to, vietoj lokalios kultūros, kuri ilgus šimtmečius buvo svarbiausias bendrijų ir tautų tapatumo veiksnys, įsigali globali.
– Ar technologijų – televizijos, socialinių medijų, interneto, net to paties dirbtinio intelekto – atsiradimas pakeitė (ar keičia) kultūrą ir žmonių požiūrį į ją? Galbūt ji tampa labiau prieinama tiems, kurie negali patys nuvykti į kultūros vietas ar keliauti po pasaulį, tačiau, kita vertus, ar tai nesupaprastina, „nesupopsina“ kultūros, nes ji pradedama vartoti masiškai ir pernelyg nebesigilinant į jos kokybę? Tokiu atveju, visuomenėje kultūros lieka daugiau ar mažiau?
– Taikliai apibūdinote naujausias kultūros tendencijas. Tiesą sakant, šie procesai prasidėjo prieš šimtą metų, atsiradus masinei komunikacijai (tuo metu jos ruporas buvo radijas). Į tai atkreipė dėmesį Maksas Horkheimeris ir Teodoras W. Adorno savo garsiajame tekste „Kultūros industrijos“. Viena, kultūra su šimtmečių kūrybos paveldu tampa plačiai prieinama visiems medijų vartotojams. Taip trinama skirtis tarp masinės ir elitinės kultūros. Pačios medijos ir masinės informacijos priemonės, kuriomis perduodama kultūra, ją veikia. Kaip teigė McLuhanas, medijų turinys – pačios medijos. Kultūra, kuri vis labiau vienodėja, čia tėra tepalas didinti medijų apsukas. Atrodo, masiškai tiekiama kultūra ugdo vartotoją. Vis dėlto dar labiau „ugdoma“ pati kultūra, kuri baudžiama ir tremiama į pogrindį, jei ji neaptarnauja masių su jų supanašėjusiu skoniu.
– Ar apskritai dirbtinis intelektas gali keisti kultūrą? Jeigu taip, tai į gerą ar į blogą?
– Manau, nereikia bijoti dirbtinio intelekto, kaip ir bet kokių naujovių. Kiekviena technologija gali būti panaudota tiek geram, tiek blogam. Labai „sergu“ už dirbtinį intelektą ir linkiu, kad jam pasisektų palengvinti mūsų gyvenimą. Vis dėlto, čia matau ir pavojų. DI grasina numarinti mūsų pačių intelektą, kurio aspektai – ne tik humoras, bet ir jausena, atjauta bei dorybinga nuostata. Ši situacija primena Platono dialoge „Faidras“ aprašytus būgštavimus dėl to, kad raštas yra drauge vaistas ir nuodas: jis padeda prisiminti, bet kartu skatina nunykti atmintį. Panašiai ir DI sukuria iliuziją, kad nebereikės mūsų intelekto pastangų. Vis dėlto, turint galvoje jo „dietą“, mūsų intelektinių pastangų reikia netgi daugiau, šalinant dirbtinio intelekto broką ir gerinant jo rezultatus. Antai savo kurse „Kūrybinis rašymas“ netgi skatinu naudoti DI, bet rezultatai kol kas labai nuviliantys. Didžiausia bėda – ne pasikartojimai, o klišės, kurių rašytojas kaip išmanydamas turėtų vengti. Skaitydamas DI „kūrybą“ negali atsikratyti įspūdžio, kad visa tai – kažkur girdėta. Kitaip ir negali būti, nes DI generuoja tik tai, kas jau parašyta. Čia net nekalbu apie DI nesugebėjimą prajuokinti, pravirkdyti, įkvėpti, rizikuoti, provokuoti ar perteikti „gyvus“ jausmus, mums einant myriop. Maža to, visi studentai, pasitelkę DI, skundžiasi, kad sugaišta daug daugiau laiko nei sugaištų patys rašydami apsakymą. Kitą didelį pavojų jau minėjau, kalbėdamas apie suvienodėjusią ir suglobalėjusią kultūrą, prie kurios formavimo lemtingai prisidėjo naujosios medijos. Visa tai gresia dar didesniu mastu, jei aklai pasikliausime DI. Be to, DI sukuria iliuziją, kad už savo sprendimus nesame atsakingi. Pačių blogiausių sprendimų priėmėjai gali teisintis: taip elgtis patarė DI. Čia slypi ne tik tai, kad DI nubloškia atgal į utilitaristinę (Džeremio Benthamo) etiką, siekiant naudos kaip įmanoma daugiau žmonių, tačiau galimai paaukojant dalies jų interesus. DI pajėgus tai apskaičiuoti, bet nepajėgus pasverti vieno vaiko ašarų (apeliuoju į Fiodorą Dostojevskį), kurių, esą, neturime paisyti, judėdami į šviesų rytojų. Kitaip tariant, DI – puiki priemonė socialinei inžinerijai, kuri eliminuoja pačią demokratiją, t. y. žmonių susitarimą vienu ar kitu klausimu. Žmonių nuomonių, būkštavimų ar lūkesčių tyrimai nebereikalingi, nes DI žino geriau už bet kokius klystančius žmones. Radikaliu pavidalu DI suponuoja padėtį, kai žmonės nebemąsto, nes tai už juos daro kiti (propagandos mašinos), todėl visiškai atitinka diktatūros siekius.
– Kodėl žmogui ir visuomenei yra svarbu tiek kultūrą išlaikyti, tiek ją keisti?
– Perfrazuojant Martiną Heideggerį, kuris kalbėjo apie kalbą, kultūra yra mūsų buvimo namai. Tai, žinoma, susiję ir su gimtąja kalba, kuri dažnai apsupta kitokios kalbinės aplinkos. Mes augame ir formuojamės savo kultūros aplinkoje, net jei vėliau siekiame iš jos išsiveržti ar ją pakeisti. Tiesą sakant, geras ugdymas (ir geri mokytojai) pasižymi tuo, kad ugdytinis skatinamas pranokti savo mokytojus ir apskritai kultūrinę aplinką. Taip vyksta kultūros kaita. Ir atvirkščiai: jei kultūrinė aplinka sustingsta dėl dogminio požiūrio į paveldą, tai gresia kultūrinės tradicijos žlugimu. Todėl net galima teigti: kultūros tradicija gyva tik dėl naujybės, kuria vis perkeliama ta tradicija. Čia reikia patikslinti, kad apie kultūrą kalbama tiek plačiąja, tiek siaurąja prasme. Pirmoji laikytina mūsų saugia buvimo bendraujant ir augant aplinka. Antroji – su teatru, kinu, parodomis, koncertais ir kitomis kultūros įvykių buveinėmis padeda mums patirti katarsį (sielos apsivalymą, pasak Aristotelio), „suskliausti“ savo patirtis ir „perkrauti“ savo sumanymus. Kitaip tariant, padeda mums išlikti amžinai jauniems.
Tekstą parengė VILNIUS TECH Viešosios komunikacijos direkcijos vidinės komunikacijos projektų vadovė Milda Mockūnaitė-Vitkienė.
Nuotr. Alekso Jauniaus.
Galerija
