Vyrai ją laiko lygiaverte partnere
„Gal ir nelabai moteriška“, – pritaria ir pati Daiva kalbėdama apie savo specialybę. Kai pradėjo dirbti, buvo vienintelė dailiosios lyties atstovė vyrų apsuptyje: „Dabar viskas kitaip. Esame penkios moterys mechanikės.“
Studijuoti nebuvo sudėtinga, nors vos įstojus klausimas, ką ji čia darys, merginai iškilo. „Kaip ir kiekviena inžinerinė specialybė – lygiai tiek pat sudėtinga“, – dabar tvirtina Daiva prisipažindama, jog ji – tiksliukė.
Specialybė jai pasirodė labai įdomi. Dar trečiame kurse atlikdama praktiką, taisydama, kaip pati sako, mažus lėktuvėlius, jau suprato, kad čia tikrai jos kelias: „Patiko sukioti varžtelius, tepaluotis rankas.“
Neįtikėtina? „Man automobilis sudėtingesnis nei lėktuvas. Lėktuvą suremontuoti galiu, automobilio – ne. Kita vertus, niekada to nesu dariusi, – pasakoja ji. – O iš kur ta trauka taisyti, sukioti varžtelius? Net nežinau. Tėtis visada taisė traktorius. Gal dėl to?“
Taiso lėktuvus – skamba neįprastai… Juolab kai tą daro smulkutė moteris. „Jei reikia pakeisti ratą ar stabdį, kurie sveria 200 kilogramų, tai to viena nepadarysiu nei aš, nei stiprus vyras. Turime specialią įrangą. Ir tuomet jokio skirtumo – vyras ar moteris“, – tikina ji.
Ar vyrai ją laiko lygiaverte partnere? „Manau, kad taip. Užsitarnavau autoritetą tarp jų. Be to, juk esu vyresnioji mechanikė. Niekada nesakau, kad aš moteris ir jūs padarykite už mane. Jei prireikia pagalbos, paprašau, bet niekada nereikalauju už mane padaryti. Mano profesijoje itin svarbu komandinis darbas“, – teigia pašnekovė prisipažindama, kad rutinos nejaučianti: kiekvieną dieną daro kažką naujo.
Daiva taiso keleivinius lėktuvus, kuriais mes įpratę skristi, kai jau susiruošiame tolimesnei kelionei.
Ar ji pati drąsiai sėda į lėktuvą, kai susiruošia atostogauti? „Drąsiai skrendu, nes žinau, kad viskas padaryta kaip reikiant. Matau, kaip tai daro mano kolegos, žinau, kaip dirbu aš pati, ir abejonių nekyla dėl skrydžio saugumo. Esu rami 100 procentų. Man patinka tiek skraidyti, tiek taisyti lėktuvus“, – sako pašnekovė.
Ir vis tik ši specialybė sunkiai suprantama paprastam žmogui? „Ir man iš pradžių atrodė, jog tai ir sudėtinga, ir protu neaprėpiama, bet pradėjusi mokytis pamažu daug sužinojau ir viskas pasidarė suprantama, – sako ji paaiškindama: – Turime techninės priežiūros dokumentaciją. Ten yra viskas aprašyta – visi darbai. Gauni užduotį, atsispausdini, pasiskaitai ir eini daryti – viskas paprasta.“
D. Mockevičienė norėtų ateityje dirbti inžiniere, bet, anot jos, tam dar reikia patirties ir šiek tiek mokslų: būtinas 5 metų stažas. Birželį bus jau ketveri, kaip darbuojasi šioje srityje.
„Čia svarbu suprasti, jog tai – labai atsakingas darbas. Svarbu žinoti, ką tu darai“, – patikina vyresnioji orlaivių mechanikė.
Tėtis didžiuojasi
Daiva sugrįžta gimtinėn, kai tik suranda laisvo laiko: „Darbo grafikas slenkantis, tai kai tik galiu – parvažiuoju.“
Iš kaimo kilusi jauna moteris laisvalaikiu mėgsta pabūti gamtoje. „Mano laisvalaikis labai ramus: žiūriu serialus, skaitau knygas, pasivaikščioju gamtoje“, – sako ji.
Ar patartų rinktis šią specialybę kitoms merginoms? „Specialybė – itin perspektyvi“, – tikina Daiva ragindama merginas nebijoti, drąsiai stoti studijuoti gal iš pirmo žvilgsnio ne visai moterišką specialybę, bet tikrai reikalingą ir įdomią.
O ką sako mama, tėtis dėl to, kad ji dirba orlaivių mechanike? „Jau kai įstojau, mama džiaugėsi, nors neįsivaizdavo, ką ten darysiu. O tėtis didžiuodamasis ir dabar dar visiems pasakoja, kad dukra taiso lėktuvus“, – prisipažįsta vyresnioji orlaivių mechanikė D. Mockevičienė iš Agarinių kaimo.
Tekstą parengė Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“
Tekstas publikuotas lzvaigzde.lt
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Galerija
