Artėjant karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) magistrantas ir 3D animacijos profesionalas Julius Liubertas išleido trumpametražį animacinį filmą „Dukes of Rainwood“ (liet. Pagonių miškas), skirtą prisiminti pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose. Tai istorija apie vienuolį misionierių Brunoną, kuris 1009–aisais iškeliavo iš pilies Kvedlinburge ir naktį, miške, svetimoje šalyje (Lietuvoje) buvo užpultas vietinių miško gyventojų.

„Pagrindinis filmo veikėjas yra lapė Mindaugas, kiti filmo personažai taip pat yra įkvėpti senovės Lietuvos įvykių ir asmenybių. Pavyzdžiui, užpuolimo liudininkės – Kryžiuočių ordiną simbolizuojančios vištos, kurios ir buvo pagrindinis lapės Mindaugo taikinys“, – pasakoja J. Liubertas, jau daugelį metų dirbantis koncepcijų dailininku ir 3D animatoriumi įvairiose žaidimų įmonėse.

Apie filmą ir kūrybą su Juliumi Liubertu kalbasi VILNIUS TECH mokslininkė ir lektorė dr. Ingrida Leščauskienė.
 
Juliau, kaip ir kodėl nusprendėte kurti šį animacinį filmą? 
Mūsų labai turtinga istorija. Gyvenant Lietuvoje tai atrodo savaime suprantama. Bet vos tik išvyksti iš Lietuvos, supranti, kokia Lietuva yra unikali ir įdomi bei kokių išskirtinių istorijų turime. Studijuodamas VILNIUS TECH Informacinių technologijų magistrantūros Animacijos skaitmeninių technologijų specializacijoje turėjau sukurti animacinį filmą. Tada ir nusprendžiau filmą dedikuoti šiam Lietuvai reikšmingam įvykiui.

Kam jums kaip 3D animacijos profesionalui reikėjo animacijos pakraipos magistrantūros?
Viena iš priežasčių buvo ta, jog baigęs magistrantūrą turėsiu galimybę dėstyti Lietuvos universitetuose. Tačiau man norėjosi studijuoti ir dėl to, jog tai buvo puiki proga išmokti dirbti su įrankiais, su kuriais anksčiau nedirbau. Pavyzdžiui, nemažą savo magistrinio darbo dalį atlikau su „Blender“ – 3D modeliavimui, vaizdo generavimui (angl. Render), apšvietimui skirta programa. Buvau daug apie ją girdėjęs, bet praktiškai nebandęs.

Animacijos skaitmeninės technologijos specializacija priklauso VILNIUS TECH Informacinių technologijų magistro studijų programai. Kaip jums pavyko suderinti programavimą ir kūrybą?
Negaliu teigti, kad viskas buvo labai techniška. Nemažai paskaitų lietė ir kūrybinę animacijos pusę, pavyzdžiui, naratyvo paskaitos ar animacijos produkcijos moduliai. Galbūt pirmojo kurso pirmasis semestras atrodė šiek tiek bendresnis, labiau orientuotas į programavimą. Bet taip pat mokėmės modeliavimo, 3D personažų animavimo, dirbtinio intelekto (DI), garso efektų, DI taikymo animacijoje. Nors tai yra techniniai dalykai, jie labai reikalingi. Apie animavimą dažnai kalbama kaip apie kūrybą, tačiau iš tiesų 3D animacija yra techninis darbas.

Nors jūsų darbe nebuvo naudojamas DI, pastaruoju metu vis daugiau diskutuojama apie tai, kaip ši technologija paveiks techninės kūrybos sritis, tokias kaip multimedija, kompiuterinis dizainas ar animacija. Ar jaučiate tai? 
Taip, DI daug ką keičia. Pavyzdžiui, jau atsirado žmonių, kurie prisistato „hibridiniais kūrėjais“ (angl. Hybrid AI Artists). Tai reiškia, jog iš pradžių jie naudoja DI įrankį (pavyzdžiui, „Midjourney“) pradiniam paveikslėliui sugeneruoti,  apdoroja gautą rezultatą kitomis programomis ir gautą atvaizdą pateikia kaip originalų darbą. Vyksta diskusija, kaip į tai reaguoti, tačiau galime neabejoti, jog tai nebesustabdoma.
 
Šiuo metu dirbate 3D koncepciniu modeliuotoju ir animatoriumi Vokietijoje įsikūrusioje žaidimų įmonėje. Kaip jūsų darbe reaguojama į DI? 
DI sprendimai kol kas nėra integruoti gamybos procese, bet jau yra atliekami pirmieji bandymai, kaip tai būtų galima padaryti.  Nors sintetinių paveikslų generavimo srityje „MidJourney“ jau yra tapęs standartu, dar nėra rimto DI produkto, kuris galėtų pakeisti animatorius. Tačiau egzistuoja DI sprendimų, palengvinančių animatoriaus kasdienybę, pavyzdžiui personažų pozavimui. 3D animacija iš esmės yra lėlinė animacija kompiuterio ekrane. Animatorius sukuria vieną pozą, sukuria kitą, o kompiuterinė programa vykdo interpoliaciją tarp jų. Anksčiau reikėdavo daug mechaninio darbo vien tam, jog personažą paguldytum ant žemės. Dabar, naudojant specializuotus DI įrankius, užtenka pastumti vieną valdiklį ir personažas jau guli. Kitaip sakant, DI leidžia automatiškai apskaičiuoti, kaip supozuoti vieną personažo dalį ir kaip kitą, siekiant norimo rezultato.
 
Jūsų pateiktas pavyzdys leidžia suprasti, jog DI gali atimti techninių kūrėjų darbo vietas. Ar tikrai taip? 
Industrijos profesionalai jau seniai suprato, jog žmonės labai dažnai nežino, ko nori, o profesionalo darbas yra padėti jiems tai sužinoti. Todėl manau, jog multimedijos, žaidimų kūrėjų ar animacijos industrijose DI neatims darbo vietų, o bus tik dar vienas  įrankis, padedantis taupyti laiką ir įgyvendinti kūrybines idėjas. 
Tačiau DI reikia taikyti apgalvotai. Niekam ne paslaptis, jog „ChatGPT“ geba generuoti kodą. Galima paprašyti DI pateikti kodo gabalus (angl. Snippet), juos išbandyti ir panaudoti praktinėse užduotyse. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo puiku, tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, internete galima rasti įrašą, kaip vienas žaidimų mėgėjas bandė suprogramuoti žaidimą naudodamasis „ChatGPT“. Pirmiausiai jis pateikė užklausą: „padaryk taip, jog aš galėčiau šokinėti su žmogeliuku“ ir  „ChatGPT“ jam pasiūlė kodą. Kadangi jis veikė netinkamai, pokalbių robotas buvo paprašytas jį pataisyti. Taip užduodant užklausą po užklausos, programuotojas „sukonstravo“ 40 tūkst. eilučių veikiantį kodą (kas savaime nėra gerai). Dar daugiau, tai, ką patyręs programuotojas sukurtų per pusvalandį, „ChatGPT“ naudotojas padarė per keletą valandų išleisdamas nemažai pinigų DI programėlės kredito taškams įsigyti. Yra atvejų, kai naudojantis DI įrankiais buvo sukurtos, pavyzdžiui, knygelės vaikams su paveikslėliais ir tekstais.
 
Ar gali atsitikti taip, jog ateityje naudodamiesi vien tik DI žmonės galės kurti animaciją, o profesionalių animatorių nebereikės?
Iš tikrųjų, aš labai laukiu, kol taip atsitiks. Kaip kūrėjas į DI plėtrą žvelgiu paprastai. Šiame kontekste aš visada atsimenu luditus, kai prasidėjo garo revoliucija Anglijoje ir visi pradėjo kovoti, kad mašinos atims darbo vietas, o ūkininkams nebereikės pagalbininkų, nes vietoj jų dirbs mašinos. Kiekvienas progresas yra skausmingas trumpuoju laikotarpiu, bet galiausiai išlaisvina nuo darbų, kurie mums nėra malonūs ar kurių mes tiesiog nenorime daryti.
 
Mūsų pokalbio pabaigai dar vienas daugelį dominantis klausimas: ar DI gali kurti tikrą meną?
Atsakant į šį klausimą, vertėtų apmąstyti kitą kūrybos pusę. Žmonių sąmonė veikia paprastai: nepaisant to, ar gauname kokybišką ar nekokybišką kūrinį, mums visada reikia papildomo istorijos sluoksnio. Pavyzdžiui, šalia istorijos, mes visada ieškome atsakymo į klausimą, ar čia žmogaus sugalvota ir sukurta, ar mašinos? Kitaip sakant, kūrinio vertinimas yra glaudžiai susijęs su jo smulkiausiomis detalėmis. Todėl aš manau, kad kūrinio dirbtinumas visada bus pastebimas, nori to ar ne.

Parengė dr. Ingrida Leščauskienė. Juliaus Liuberto filmą galima pasižiūrėti čia.