Šį pavasarį didžiuosiuose Lietuvos miestuose vėl fiksuota padidėjusi kietųjų dalelių koncentracija. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, didžiausias oro užterštumas buvo Klaipėdoje – oro kokybės tyrimo stotis užfiksavo tris kartus viršytą normą. Leistina norma viršyta ir Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Jonavoje, Kėdainiuose, Mažeikiuose bei Naujojoje Akmenėje. 

Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros vedėjo doc. dr. Raimondo Grubliausko, oro tarša šiuo metu iš tiesų yra viena aktualiausių aplinkosaugos temų. 

„Oro tarša nėra išskirtinai Lietuvai aktuali problema – vykstanti klimato kaita ir kylanti vidutinė metinė temperatūra rodo pasaulinį mastą. Lietuva, kaip maža šalis, didelio indėlio į bendrą oro taršos kiekį neįdeda. Priešingai – kai kurių teršalų kvotų mes net nepasiekiame ir likutį galime parduoti kitoms šalims, kurios tokiu būdu padengia savo viršytas taršos kiekio normas“, – sako R. Grubliauskas.

Minint Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną su juo kalbamės apie tai, kas Lietuvoje ir pasaulyje vyksta aplinkos apsaugos srityje, kaip VGTU ir jame esantis Aplinkos inžinerijos fakultetas reaguoja į pasaulines tendencijas, ką tiria, kokių sprendimų ieško prisidėdamas prie saugesnės ir sveikesnės aplinkos.

Kokie yra pagrindiniai oro taršos šaltiniai?

Vienas iš pagrindinių teršalų yra kietosios dalelės, kurios susidaro vidaus degimo varikliuose, šilumos gamybos sektoriuje, namų ūkiuose deginant kurą. Aplinkos ministerijos atstovai ieško priemonių, kaip sumažinti individualių namų išmetamų teršalų kiekį, kaip padaryti, kad gyventojai būtų labiau suinteresuoti prižiūrėti savo katilus, atsakingai rinktųsi naudojamą kurą. 

Be deginamo kuro išmetamų teršalų, ore taip pat sklinda ir pakeltoji tarša. Šiltuoju metų laiku pakeltosios taršos šaltiniu tampa nešvarios šalikelės, kelio remonto darbai, statybvietės. Vėjas kietąsias daleles pakelia į orą, o tai žmogui yra pavojinga, nes šios medžiagos gali suketi įvairias kvėpavimo takų ligas. 

Kaip siekiama pagerinti esamą oro taršos situaciją? 

Siekiant sumažinti oro taršą, kiekviena šalis turi parengusi nacionalines oro taršos mažinimo strategijas. Pavyzdžiui, strategijoje nurodyta, kad, palyginti su 2005 m. rezultatais, iki 2020 m. sieros oksidų kiekį reikia sumažinti 60 proc., azoto oksidų – 50 proc., kietųjų dalelių – 36 proc. Nors kol kas tie rodikliai atrodo sunkiai pasiekiami, tačiau strategijoje yra pasiūlytos ir priemonės, kurios turėtų padėti. Pavyzdžiui, vienas iš tokių siūlomų sprendimų – surinkti senesnius nei 15–20 metų automobilius, už jų atidavimą išmokant kompensaciją priemonės savininkui. 

Dairantis į kitų šalių pavyzdžius, svarstoma galimybė apmokestinti taršaus transporto patekimą į miesto centrus – į tam tikrą zoną įvažiuodamas automobilio savininkas būtų apmokestinamas. Tai geros ir veikiančios praktikos pavyzdžiai, nors jie nėra greitai ir lengvai įgyvendinami. 


Kaip prie susidariusios situacijos gerinimo prisideda VGTU mokslininkai ir studentai?

Mūsų Aplinkos apsaugos institutas, Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros mokslininkai, doktorantai ir kiti studentai ieško inovatyvių būdų, kaip kovoti su kietosiomis dalelėmis, azoto oksidais. 

Ieškodami technologinių sprendimų, kaip mažinti oro taršą kietosiomis dalelėmis, mūsų mokslininkai yra nemažai pasiekę kurdami įvairių modifikacijų oro valymo įrenginius – ciklonus. VGTU mokslininkų darbo grupės sukurti daugiakanaliai ciklonai gali išvalyti net 95 proc. ypač smulkių kietųjų dalelių ir gali būti naudojami orui valyti katilinėse, medžio apdirbimo, popieriaus ir baldų gamyboje, statybinių medžiagų pramonėje. Iš esmės stengiamės neatitolti nuo kylančių problemų, stebėti, kas aktualu, ir pasiūlyti veiksmingesnius sprendimus.

Jei oro tarša minima kaip svarbiausia problema, kas šioje skalėje užima antrą vietą?

Daugeliu atveju kaip antra aktualiausia tema išskiriamas triukšmas, nes jis taip pat labai veikia žmones, ypač urbanizuotų teritorijų, miestų gyventojus. Lietuvos specialistai šią sritį taip pat seka, stebi, o kas 5 metus atnaujina triukšmo taršos žemėlapius. Triukšmas – didiesiems miestams aktuali problema, ypač tose vietose, kur didesnis transporto srautas, yra geležinkelio linijos ir mazgai, įrengti oro uostai, veikia pramonės objektai ar vykdoma ūkio veikla, stovi prekybos centrai. Mūsų mokslininkai turi nemažai darbo spręsdami įvairias aplinkosaugos su triukšmu susijusias problemas, nes triukšmo šaltinių nuolat daugėja. 

Gal VGTU mokslininkai turi pasiūlyti sprendimų, kaip kovoti ir su triukšmo problema? 

VGTU mokslininkai ir studentai nuolat ieško naujų efektyvių triukšmą mažinančių priemonių, nuodugniai tiria esamas medžiagas ir kuria naujas. Šiai problemai spręsti mes pasitelkėme žiedinės ekonomikos principą: ieškome būdų, kaip perdirbti ir pakartotinai panaudoti atliekas kuriant žaliavą garsui izoliuoti. Kai kurie projektai itin sėkmingi, pavyzdžiui, pasiūlymas iš netinkamų eksploatuoti padangų gaminti garso izoliacinę medžiagą: šiuo metu jau gaminamos ir sėkmingai naudojamos gumos granulių plokštės, kurios gali būti įvairaus storio, standumo ir formos, jos pasižymi geromis mechaninėmis ir fizikinėmis savybėmis, todėl yra atsparios aplinkos poveikiui. Statybininkai gumos granulių plokštes klijais priklijuoja prie gipso kartono plokštės ir montuoja ten, kur siekiama pagerinti nepakankamą atitvaros garso izoliaciją. Ši medžiaga pasižymi svarbiais privalumais bei pranašumais, palyginti su kitomis garso izoliacinėmis konstrukcijomis. Medžiaga yra plona (1–3 cm storio), todėl lengvai montuojama, o išgaunamo garso izoliacijos efektyvumo ir diegiamos konstrukcijos storio santykis yra gerokai pranašesnis, palyginti su kitomis plačiai statybose naudojamomis konstrukcijomis, be to, gumos granulių plokštės pasižymi geresnėmis akustinėmis savybėmis, ypač izoliuojant žemo dažnio garsą.

Pakartotinis atliekų panaudojimas kuriant produktus įvairiose aplinkosaugos srityse šiuo metu labai populiarus ir skatinamas, todėl ieškome, kur būtų galima panaudoti ir kitas atliekas, tokias kaip padangų tekstilė ar popieriaus gamybos atliekų dumblas. Jei prieš kelerius metus daugelis panašių idėjų atrodė keistos ir netikėtos, tai dabar vis daugiau tokių netradicinių sprendimų tampa realiais produktais, skirtais spręsti įvairias aplinkosaugos srities problemas. 

Apie ką dar kalba, diskutuoja aplinkosaugininkai? Kas jiems neduoda ramybės?

Aplinkosaugos srityje iššūkių nestinga, turime daug veiklos. Vertėtų paminėti ir paviršinio vandens taršos problemas, ypač azoto ir fosforo taršą paviršiniams vandenims. Pasiekę upes, šie junginiai toliau keliauja į didesnius vandens telkinius, pavyzdžiui, Kuršių marias, Baltijos jūrą, o ten sukelia vandens žydėjimą, eutrofikaciją, intensyvėja dumblėjimo procesai, sumažėja deguonies kiekis, dėl to žuvų, visos floros ir faunos gyvenimo sąlygos vandenyje tampa kritinės. Paviršinių vandens telkinių būklę labiausiai neigiamai veikia žemės ūkio veiklos, paviršinių vandens telkinių pokyčiai, taip pat sutelktoji tarša – miestų ir gyvenviečių nuotekų valymo įrenginių tarša. Nevertėtų pamiršti, kad vis daugiau namų ūkių turi savo valymo įrenginius, nuotekas valo individualiai, o, neišvalę jų tinkamai, į aplinką išleidžia ir kenksmingas medžiagas bei junginius. 

Kita opi problema – maisto atliekos. Net jei ir nepagalvojame, tokių atliekų išmetame itin daug – apie 15–20 proc. visų mūsų atliekų yra maisto atliekos. Vietoj to, kad būtų išmetamos, jos gali būti panaudotos energijai išgauti. Mūsų mokslininkai augantį atliekų kiekį siūlo mažinti pasitelkiant mažuosius bioreaktorius, kurie iš maistinių, komunalinių, žemės ūkio ir kitų pūvančių, biologiškai skaidžių atliekų geba išgauti gerą, vertingą bei švarų kurą – biodujas. Jas galima naudoti kaip alternatyvą iškastiniam kurui. 5–6 metų Aplinkos apsaugos instituto mokslininkų ir Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros studentų atliktus tyrimus, susijusius su mažaisiais bioreaktoriais, praėjusiais metais monografijos pavidalu išleido viena geriausių pasaulio mokslo, technikos ir medicinos knygų leidyklų „Springer“. 

Ekologija tampa vis populiaresniu gyvenimo būdu, rūšiuoti, nenaudoti plastiko tampa beveik visuotine mada. Ar aplinkosaugininkai jaučia teigiamus tokio elgesio padarinius? 

Pokyčių tikrai jaučiame, nors rūšiuoja dar ne visi, nes kaip ir bet kurioje kitoje srityje, išgirdę, kad reikės kažką daryti, trečdalis žmonių to imasi iš karto, kitam trečdaliui dar reikia priminti, paraginti, o likęs trečdalis nieko nedarys, kol nebus įvestos griežtesnės priemonės. Lygiai taip yra ir su rūšiavimu. Vis tik tiek privačiuose, tiek daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose rūšiavimo procesai vyksta ir žmonės tai daro. Dėl savęs ir ateities. 

Nors, žvelgiant plačiau, Lietuvai sekasi išties labai gerai – ji yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kur surenkama net apie 98 proc. į prekybą išleistų plastikinių ir stiklinių butelių. O plastikas išties yra svarbi aplinkosaugos problema, nes pati medžiaga yra sudėtinga, lengvai nepasiduoda perdirbimui, vis dar nerandama išties veiksmingų būdų jo antriniam panaudojimui.