Visos mūsų mintys sukasi apie televizinį projektą „Vario audra“. Kūrinių parengimas, jų įrašymas, choreografinių elementų kūrimas, surepetavimas, pasirengimas filmavimui. Dar rengiame programą koncertui Taline. Žodžiu, darbo yra daug, emocijų – taip pat.

 

 

Mes nesikauname, o tiesiog stengiamės gerai parodyti savo programą, parodyti tai, ką sugebame. Pasirodo, sugebame labai daug. Televiziniai projektai pilni staigmenų: užduotis lyg ir aiški – parengti kūrinį su choreografiniais elementais, bet kiekvieną kartą laukia netikėtumai, staigmenos, esi priverstas kaip nors išsisukti. Po pirmosios laidos nuotaikos geros, žiūrėsime, kaip seksis toliau. Norėtųsi aktyvesnio žiūrovų palaikymo – balsavimo, juk ne vien tik nuo mūsų priklauso ateitis projekte.

 

 

Per trumpą mūsų gyvavimą ilgesnių kelionių nebuvo daug. Paminėčiau keliones į orkestrų festivalį (Plonskas, Lenkija) ir Baltijos šalių studentų šventę Gaudeamus (Daugpilis, Latvija). Dabar planuojame koncertinę išvyką į Taliną. O kitos kelionės trumpos – šimto kilomertų spinduliu. Nuotykiai tokie, kad vadovas su orkestru repetuoja dienos metu, o orkestras be vadovo – kai jau sutemsta.

 

 

Mano credo: nieko nėra nepasiekiamo, nieko nėra neįmanomo.

 

 

Žodis „sunku“ nėra tinkamas. Jei prakaitas bėga, bet dirbti malonu, tai ir sunku nebūna. Aš po kiekvienos repeticijos turiu dešimt, penkiolika minučių pasėdėti, kad nusiraminčiau, kad grįžčiau iš muzikos pasaulio į realų gyvenimą. Trys valandos repeticijų du ar tris kartus per savaitę, pasiruošimas joms, be abejo, nėra lengva, reikalauja nemažai energijos, tačiau kartu tai teikia didžiulį malonumą.

 

 

Kas geriau supras, ko reikia orkestrui, jei ne orkestro vadovas? Jis geriausiai žino, kokio instrumento ir kitų materialinių dalykų reikia. Tačiau, be visų tų žinių, orkestro vadovas privalo dirbti. Ir iš tiesų, nebūna taip, kad viskas vyktų kaip sviestu patepta – būna pakilimų, būna nuopuolių. Kartais atrodo, kad viską darai gerai, tačiau paaiškėja, kad yra priešingai. Tuomet svarbu nenusiminti, o eiti pirmyn. Juk ir sporto komandos laimi arba pralaimi. Taip ir mes: būna koncertas nelabai pasiseka, ne taip sugroji, ne tą vietą čempionate užimi – kiekviename žingsnyje reikia atkaklumo, nenuleisti rankų, susidūrus su problemomis, nesėkmėmis.

 

 

Manau, kad jei į koncertą eini visiškai atsipalaidavęs, tu nevertinti nei žiūrovo, nei šio renginio, arba praradai atsakomybės jausmą. Net geriausi profesionalai prieš kiekvieną pasirodymą jaudinasi. Jei ne – turbūt laikas keisti profesiją.

 

 

Mes patys save „užvedame”. Praėjusiais 2014 metais Lietuvos orkestrų čempionate B kategorijoje laimėjome Grand Prix – mums tai didelis pasiekimas, nes patekome į aukštesnę – C kategoriją. Šiemet buvome pasiruošę tik gražiai sudalyvauti, bet ir vėl iš čempionato grįžome su Grand Prix ir iškovojome teisę kitais metais rungtis D kategorijoje. Tai – aukščiausia meno mėgėjų orkestrų kategorija, už jos jau tik profesionalūs orkestrai.

 

Be abejo, jaučiame labai didelį universiteto vadovybės, rektorato ne tik finansinį, bet ir moralinį palaikymą. Jaučiamės reikalingi universitetui – tai didelė motyvacija groti, kurti, žengti pirmyn. O kiekvieno individualų norą muzikuoti lemia jo vidus, jo siela, pašaukimas.

 

 

Šito reikėtų paklausti pačių muzikantų. Nė vienas kolektyvo narys dar nėra pasakęs, kad veikla liūdna ar neįdomi. Sprendžiant iš to, kad be rimtos asmeninės priežasties kolektyvo niekas nepalieka, tai, manau, atsiliepimai teigiami.