Architektas Rolandas Palekas: „Kas yra gatvė? Ten turi būti galimybė įsimylėti“

Rugsėjo 15, 2022
Paleko architektų studija (PAS), įkurta 2000 metais, šiandien vadinama vienu kūrybiškai stipriausių architektų kolektyvų Lietuvoje. Leidykla "LAPAS" pristato naujiena – knygą "PAS. Paleko architektų studija 2" lietuvių ir anglų kalbomis, kurioje užfiksuota keturiolika PAS metų, įgyvendintų projektų ir neišsipildžiusių įdėjų, Rolando Paleko esė apie šiuolaikinį miestą ir architektūrą bei buvusių bendradarbių pokalbiai su studijos partneriais, leidžiantys pažvelgti į architektų darbo užkulsius. 

Architektė, buvusi PAS kolegė, Andrė Baldišiūtė kalbasi su architektu, PAS įkūrėju, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Rolandu Paleku (pokalbio ištrauka iš knygos PAS. Paleko architektų studija 2“).

Andrė: […] Jūs pats save įvardytumėte kaip solo ar kaip komandinį kūrėją?

Rolandas: Nebežinau. Iki šiol visada deklaravau komandiškumą, įsiklausymą, bet lygiagrečiai daugelį metų girdžiu, kad kuria individas, kad tai nėra komandinis darbas. Matyt, yra ir to, ir to. Man pačiam labai svarbu būti su bendraminčiais, architektais, kolegomis, kuriais pasitikiu. Diskutuoti, kelti klausimus, reflektuoti, girdėti kritiką, pačiam permąstyti. Tikrai negaliu kurti ilgą laiką vienas užsidaręs, man svarbu ekstravertiškas procesas. Net ir pabaigus darbą labai svarbu parodyti, išgirsti kitų nuomonę ir iš jos pasimokyti.

Manau, didžiausias gėris įvyksta, kai esi įsijautęs iki dugno, viskuo persiėmęs. Tik tada galima priartėti prie geriausio, artimiausio tai vietai atsakymo. Įsijausti į klausimą, užduoti dar neužduotus klausimus ir rasti atsakymus komanda negali skubotai, todėl natūraliai pasidalijama darbais. Dažnai – nors nebūtinai – aš būnu tas, kuris projekte labiausiai įsijaučia. Tai teikia didžiulį džiaugsmą, nes turėti galimybę maksimaliai įsijausti – didelė kūrybinė prabanga. Bet man tuoj pat reikia grįžtamojo ryšio. Studijoje yra buvę atvejų, kai iki galo įsijaučia kitas žmogus, tada mano, kaip studijos vadovo, misija yra juo pasitikėti ir neprimesti savo vizijos, nestabdyti. […]

Andrė: Prisimenu, sakėte: „Žinai, Andre, dabar projektuoju, man atrodo, svarbiausią projektą savo gyvenime, paskui turbūt jau galėsiu atsitraukti, čia mano kūrybos viršūnė.“ Tai buvo Vilniaus universiteto biblioteka. Kodėl taip atrodė tada ir kaip atrodo dabar?

Rolandas: Tada mane labai vežė pati idėja: ne konkrečiai šiam projektui sugalvota koncepcija, bet mintis, kad galiu projektuoti Vilniaus universitetui. Gal tai ateina iš mano mamos: atvažiavusi iš kaimo į Vilnių, ji baigė universitetą ir Vilnius jai visą gyvenimą buvo wow. Projektuoti naująją Vilniaus universiteto biblioteką, kai tuometis kontekstas – bankai ir supermarketai, man buvo labai didelė atsakomybė. Kartu šis darbas nebuvo skubus: buvo terminai, bet mes turėjome prabangą gana ilgai jį daryti, su pauzėmis, pamąstymais, bendradarbiaudami su universitetu.

Atsakymuose, gimstančiuose pirmame konceptualiame maketuke, iš kurio viskas po to išvažiuoja, yra nemažai sunkiai paaiškinamo priežastingumo. Ypač kai galima projektuoti lauke, kur nieko nėra: tik pieva, ožkos ir visiška tuštuma. Tada visiškai susikoncentruoji į klausimą, kas yra biblioteka, kokie jos scenarijai. Atsirado galimybė atskleisti vidines vertybes, ir ta biblioteka turbūt išėjo labiau ne apie knygą, o apie žmogų.

Andrė: Susitinkame nelabai dažnai, bet kaskart kažkur prašmėžuoja jūsų Kvėdarnos pasaulėlis ir vis grįžta močiutės su chalatėliu, baltais pasuktais plaukais paveikslas.

Rolandas: Labai gerai, kad mano mąstyme yra tokių iš kaimo atsineštų vertybių. Iš ten, kur esu augęs, visas vasaras leidęs.

Jos ten labai grynos, neužglaistytos. Mieste labai sunku išsigryninti, daug triukšmo. Matyt, kai tavyje yra kažkas iš ten, visada gali rasti galimybę atsisukti į medį, žolės lopinėlį, kad ir projektuojant pačiame miesto centre. O jeigu to lopinėlio nėra, visada gali jį sukurti. Ir gal tada, kai tavo šaknys kaime, tą medį lengviau pastebėti. […]

Andrė: Kūryboje jums, kiek pamenu, hierarchiškai svarbiausia yra erdvė. Kaip jūs suprantate erdvę architektūroje ir kur jos ribos?

Rolandas: Čia ir įdomumas, kad ribų nėra, erdvė nuolat tęsiasi. Iš esmės mes tik performuojame erdves, mes jas pakeičiame. Taip užkoduodami, režisuodami žmonių gyvenimus. Mes nieko nepuošiame, bet padarome miestą daug įtakingesnį ir reikšmingesnį, pakeičiame žmonių gyvenseną.

Andrė: Jūsų kūryboje labai daug erdvinių objektinių darbų ir jų atradimų. O kaip žiūrite į esamų erdvių atradimą jų neprojektuojant? Šis globalus klausimas lydi mane nuo vienos Venecijos bienalės projekto: olandai buvo suskaičiavę, kiek jie savo miestuose turi laisvų erdvių, ir vienintelis dalykas, ką reikia daryti, tai jas tiesiog naudoti. Tada ateinančius 15–20 metų nereikės nieko statyti. Ar mes dar turime teisę statyti?

Rolandas: Mažai. Jeigu gali nestatyti – nestatyk.

Andrė: O ar architektas gali nuspręsti nestatyti?

Rolandas: Tikrai gali. Mums tik atrodo, kad turime mažai pasirinkimų. Priešingai. Todėl mūsų profesija labai atsakinga. Gal užduoties negalime rinktis, nes ją mums formuoja kiti – statytojai, miesto planuotojai. Bet mes visada galime pasakyti savo žodį. […]

Andrė: Labai daug mąstau apie Lietuvos architektų bendruomenę ir išryškintas architektūrines vertybes, ypač galvojant apie dešinį Neries krantą: kaip jis išsivystė per trisdešimt metų ir kaip jis yra sukonstruotas? Dar iš studijų laikų atsimenu, kad, profesionalų vertinimu, visada vyko kova už siluetą – tokia stipri, kad visiškai išnyko kova už žmogų toje erdvėje. Na ir kas, kad turime kalvą, išraižytus siluetus, ašis, išbraižytas senamiesčio zonų įtakas? Bet neturime ten žmonių, visi leidžiasi į požeminį parkingą. O koncentracija ten tokia didelė, tokia didelė galimybė.

Rolandas: Priežasčių, matyt, yra daug.

Andrė: Gal tai galimybė ateinančius dešimtmečius koncentruotis ne į viršų, bet į apačią?

Rolandas: Supratimas ateina pamažu. Trasos, atstumai, tinklai, raudonos linijos, galiojanti juridinė bazė ir pagal šią muziką šokantys planuotojai lėmė, kad apačioje turime, ką turime. Galbūt architektai galėjo pirmuose aukštuose padaryti daugiau vitrinų, bet klaida tai, kad Konstitucijos prospektas tapo nebe miesto gatve, o neaišku kuo, nes eidamas viena prospekto puse net neatpažįsti žmogaus kitoje gatvės pusėje – atstumas per didelis. Tą plotį užkodavo ne architektai, bet laikmečio taisyklės. Ir tie, kurie dėjo parašus, neturėjo pakankamai valios ir jėgų pasipriešinti galiojančioms taisyklėms. Bet taisyklės keičiasi.

Taisyklė laiminga, kai ją ištinka mirtis, nes tada ją pakeičia geresnė. Bet tikrai įžvelgiu pozityvių dalykų ir ypač tikiu jaunąja karta. Labai laukiu, kada viską į savo rankas paims jauni žmonės, kai kas sugrįžę, kai kas šiaip gerai ir plačiai išsimokslinę. Architektūros fondo savanorių karta. Viskas bus gerai, tik reikia dar truputį laiko ir viskas pamažu susitvarkys. Reikia kantrybės.

Miestas susideda iš dviejų tipų erdvių – kuriose įsimylima ir kuriose mylimasi. Kas yra gatvė? Ten turi būti galimybė įsimylėti. Ji yra ne tik apie funkcijas, bet ir apie žmogišką santykį, baimės nebuvimą, pasitikėjimą, kad tu esi mano bendruomenės dalis. Apie girdėjimą, neatsiribojimą, svetingumą, pozityvą.
 

Galerija

Panašios naujienos

„Scania Lietuva“ atvėrė duris VILNIUS TECH studentams ir alumnams
„Scania Lietuva“ atvėrė duris VILNIUS TECH studentams ir alumnams
VILNIUS TECH studentai ir alumnai turėjo išskirtinę galimybę apsilankyti „Scania Lietuva“ ir iš arti susipažinti su vienos stipriausių transporto sektoriaus įmonių veikla. Vizitą inicijavo VILNIUS TECH Alumnų klubo prezidentas Darius Snieška, pakvietęs bendruomenės narius pažvelgti į modernios transporto įmonės kasdienybę iš vidaus. Ekskursijos metu dalyviai susipažino su įmonės veiklos principais, darbo organizavimo procesais bei transporto sektoriaus užkulisiais. Susitikimo metu buvo pristatyta, kaip organizuojami kasdieniai procesai, kokie sprendimai padeda užtikrinti efektyvų darbą ir kokie iššūkiai šiandien kyla transporto sektoriui. Renginio dalyviai ne tik klausėsi transporto srities profesionalų įžvalgų, bet ir turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su įmonės istorija ir jos ateities kryptimis. Didelį įspūdį dalyviams paliko ir šiltas priėmimas bei ekskursija po servisą. Renginio metu daug entuziazmo skleidė ir Dariaus kolega Kristupas, kurio istorija tapo puikiu pavyzdžiu, kaip studijų metais puoselėjama aistra gali virsti profesiniu keliu. Dar studijuodamas VILNIUS TECH universitete jis aktyviai domėjosi kartingais, o susidomėjimas mechanika ir automobilių sportu atvėrė galimybes karjerai tarptautinėje įmonėje. Susitikimo metu dalyviai išgirdo ir įdomių faktų apie „Scania“. Daugelį nustebino tai, kad įmonės istorija prasidėjo nuo dviračių gamybos, o šiandien ji yra viena svarbiausių sunkiojo transporto gamintojų Europoje. Taip pat buvo pristatyti ir įspūdingi įmonės mastą atspindintys skaičiai: daugiau nei 53 tūkst. darbuotojų daugiau nei 100 pasaulio šalių, 1 500 aptarnavimo centrų visame pasaulyje bei apie 100 tūkst. per metus pagaminamų sunkvežimių – tai reiškia, kad kasdien iš gamyklų išrieda vidutiniškai apie 270 transporto priemonių. Dalyviai taip pat sužinojo, kad Lietuvoje transporto sektorius sudaro apie 13 proc. šalies BVP ir vienija daugiau nei 9 tūkst. įmonių. Vizitas tapo ne tik pažintimi su transporto sektoriumi, bet ir įkvėpimu ieškoti naujų galimybių, plėsti akiratį bei drąsiai žengti į dar nepažintas sritis. Tokie susitikimai dar kartą parodo, kokią vertę kuria stipri alumnų bendruomenė – atverdama duris naujoms patirtims, pažintims ir profesiniam augimui. „Alumnai atveria duris“ ekskursijų ciklas ir toliau tęsis, todėl kviečiame sekti informaciją ir nepraleisti būsimų galimybių iš arti pažinti įvairių sektorių įmones bei jų veiklą.
Plačiau
MBA studijos vadovus skatina grįžti į universitetą: „Patirtis tampa stiprybe tik tada, kai ją nuolat atnaujini“
MBA studijos vadovus skatina grįžti į universitetą: „Patirtis tampa stiprybe tik tada, kai ją nuolat atnaujini“
MBA, arba verslo administravimo magistro studijos, dažniausiai pasirenkamos tada, kai žmogus jau turi profesinės patirties, bet nori ją pakelti į kitą lygį. Tai įvairių sričių profesionalai, vadovai ar būsimi vadovai, kuriems kasdienėje veikloje prireikia ne tik techninių ar siauros srities žinių, bet ir platesnio verslo, organizacijos bei žmonių valdymo supratimo. Nors MBA diplomas dažnai siejamas su karjeros augimu, šių studijų vertė slypi ne tik formaliame laipsnyje. Tai nėra dar viena akademinė pakopa po bakalauro studijų – veikiau galimybė sustoti, permąstyti sukauptą patirtį ir išmokti ją taikyti drąsiau, plačiau bei strategiškiau. VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto MBA absolventų patirtys rodo, kad didžiausi pokyčiai dažnai vyksta ne CV eilutėje, o pačiame mąstyme: keičiasi požiūris į sprendimų priėmimą, vadovavimą, rizikas ir savo profesinę patirtį. Kai patirtis susitinka su nauju požiūriu Į MBA studijas žmonės ateina sukaupę labai skirtingas profesines patirtis. Vieni jau daugelį metų vadovauja organizacijoms ir komandoms, kiti kuria verslus ar įgyvendina inovacijas viešajame sektoriuje. Tačiau juos dažnai vienija panašūs lūkesčiai, pagrindinis jų – noras atsitraukti nuo kasdienės rutinos ir pažvelgti į savo veiklą iš platesnės perspektyvos. Kompetencijų centro vadovas Simonas Barsteiga į MBA studijas atėjo jau sukaupęs ilgametę vadovavimo patirtį. Beveik dešimtmetį jis vadovavo inžinerinei bendrovei „CSD Inžinieriai“, kur per tą laiką komanda išaugo nuo 7 iki 70 darbuotojų. Kasdieniai sprendimai, darbas su klientais, tarptautiniais projektais, verslo plėtra ir atsakomybė už organizacijos rezultatus tapo stipria praktine vadybos mokykla, kurioje netrūko nei sėkmingų sprendimų, nei klaidų, iš kurių teko mokytis. Šiandien Simonas vadovauja kompetencijų centrui universitete – čia, pasak jo, atsirado visiškai kitokie iššūkiai: mokslo, verslo ir technologijų sujungimas, pokyčių inicijavimas bei skirtingų interesų derinimas. Būtent ši profesinė transformacija ir paskatino ieškoti platesnio požiūrio į vadybą. Tuo metu inovacijų ekspertas Tadas Gudėnas į MBA studijas atsinešė patirtį kuriant ir vystant du verslus – „Baltic Bio Fusion“ ir „Innovative Care of Dementia“. Nors praktinės vadybos patirties netrūko, jis jautė, kad sukauptas žinias norisi susisteminti ir papildyti platesniu vadybiniu požiūriu. Naujas požiūris į sukauptą patirtį Nors MBA studijos dažnai siejamos su naujų žinių įgijimu, pašnekovai pabrėžia, kad ne mažiau svarbu yra galimybė permąstyti jau turimą patirtį. „Dirbant labai lengva įsisukti į rutiną. Sprendi kasdienes problemas, priimi sprendimus, reaguoji į situacijas, bet retai sustoji ir paklausi savęs: ar tikrai teisingai mąstau? Ar mano vadovavimo principai vis dar veikia efektyviai?“ – sako S. Barsteiga. Pasak jo, MBA padėjo kritiškai įvertinti ilgametę profesinę patirtį ir suprasti, kad net sėkmingai dirbantis vadovas negali nustoti mokytis. „Po daugelio metų vadovavimo natūraliai atsiranda įsitikinimas, kad žinai, kaip reikia daryti. Tačiau studijos privertė iš naujo pasitikrinti savo sprendimus ir suprasti, kad net ilgametė patirtis nėra baigtinis rezultatas – ji nuolat turi augti kartu su tavimi.“ – teigia absolventas. T. Gudėno sprendimą studijuoti MBA iš pradžių paskatino karjeros galimybė. Prisijungus prie Krašto apsaugos ministerijos ir gavus galimybę prisidėti prie naujo departamento kūrimo bei inovacijų vystymo, pareigoms buvo reikalingas magistro laipsnis. Vis dėlto, anot jo, formalus reikalavimas greitai virto asmeniniu profesiniu augimu. „Supratau, kad tai puiki proga pagaliau susidėlioti turimas žinias į lentynas. Turėjau daug intuityvios patirties, bet norėjosi ją paversti aiškia sistema“, – sako T. Gudėnas. Didžiausia vertė – žmonės ir diskusijos Abu absolventai pabrėžia, kad didelę MBA vertę kūrė ne tik studijų turinys, bet ir pati mokymosi aplinka. Pasak S. Barsteigos, viena svarbiausių MBA patirčių buvo galimybė mokytis kartu su žmonėmis iš skirtingų sektorių ir profesinių sričių. Skirtingos patirtys, požiūriai ir diskusijos natūraliai verčia permąstyti savo įsitikinimus bei sprendimus. Jo nuomone, būtent tokioje aplinkoje pradedi geriau girdėti kitus ir aiškiau atskirti, kur sprendimas pagrįstas faktais, o kur – tik įpročiu ar asmenine patirtimi. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad vienoje auditorijoje susitiko skirtingų profesijų vadovai. „Versle dažnai bendrauji su savo srities žmonėmis, o čia atsirado galimybė išgirsti visiškai kitokias patirtis. Būtent diskusijose supranti, kad ta pati problema gali turėti kelis teisingus sprendimus“, – teigia pašnekovas. T. Gudėno teigimu, ne mažiau svarbu buvo tai, kad studijos neatsiskyrė nuo kasdienės profesinės veiklos – priešingai, abi sritys nuolat papildė viena kitą. „Man pasisekė, kad nereikėjo laukti diplomo, jog pradėčiau kažką keisti. Dėstytojai skatino spręsti realias savo veiklos problemas, todėl viską, ką išmokdavau, iškart pritaikydavau praktikoje. Reaguodavau ir keisdavau dalykus realiu laiku, dar tebesimokydamas. MBA man nebuvo atskiras studijų pasaulis – jis buvo tiesiogiai susijęs su tuo, ką kasdien dariau profesinėje veikloje.“ – pasakoja T. Gudėnas Abu absolventai pabrėžia, kad didelę studijų vertę kūrė ne tik programos turinys, bet ir dėstytojai – jų praktinė patirtis, gebėjimas diskutuoti bei realias vadybos situacijas paaiškinti suprantamais pavyzdžiais. T. Gudėno teigimu, didelį įspūdį paliko ne tik dėstytojų kompetencija, bet ir pats studijų metodas. „Patiko akademinis požiūris – viskas buvo daroma kūrybiškai, kiekviena problema nagrinėjama iš skirtingų kampų. Tai skatino ne ieškoti vieno teisingo atsakymo, o mokytis matyti platesnį kontekstą“, – sako jis. Nors teigiamai vertina visą dėstytojų komandą, abu pašnekovai kaip ypač įsimintiną mini dr. Artūrą Jakubavičių. Vienas įsimintiniausių pavyzdžių, pasak T. Gudėno, nuskambėjo dr. Artūro Jakubavičiaus paskaitoje apie strateginį valdymą. „Jis valstybės strategiją palygino su sodu. Viena valdžia pasodina kriaušes, bet jos dar nespėja duoti vaisių – ateina kita valdžia ir nusprendžia sodinti obelis. Taip vaisių ir nesulaukiame. Tas palyginimas labai paprastas, bet puikiai parodo, kodėl ilgalaikės strategijos dažnai žlunga“, – prisimena absolventas. Kai studijos keičia ne darbą, o požiūrį į jį Kalbėdami apie didžiausius pokyčius po MBA, absolventai pirmiausia mini ne pareigas ar naujus karjeros laiptelius, o pasikeitusį požiūrį į savo profesinę patirtį. „Vadovavimas nėra būsena, kurią kartą pasieki ir turi visam laikui. Tai nuolatinis mokymosi procesas“, – sako S. Barsteiga. Jo teigimu, MBA dar kartą priminė, kad patirtis tampa tikra stiprybe tik tada, kai ją nuolat peržiūri, analizuoji ir atnaujini. Kalbėdamas apie pokyčius po MBA, T. Gudėnas sako, kad labiausiai pasikeitė sprendimų priėmimo būdas. Jei anksčiau daug sprendimų buvo grindžiami intuicija, šiandien ją papildo aiškesnė analizė ir metodai. „Anksčiau nemažai sprendimų priimdavau iš intuicijos – ir, tiesą sakant, sekdavosi. Bet dabar žinau, kad tą patį galima padaryti metodiškai, dar prieš priimant sprendimą viską ramiai pasveriant. Intuicijos neatsisakau, bet dabar turiu ir įrankius, kurie tą procesą gerokai palengvina“, – sako jis. Mokymasis, kuris nesibaigia gavus diplomą Paprašyti vienu sakiniu apibendrinti MBA vertę, abu absolventai kalba ne apie diplomą ar naujas pareigas, o apie pasikeitusį požiūrį į mokymąsi. S. Barsteigos teigimu, MBA dar kartą sustiprino įsitikinimą, kad vadovavimas – tai ne galutinė stotelė, o nuolatinis augimo procesas: „Kuo daugiau patirties sukaupi, tuo aiškiau supranti, kiek dar daug galima išmokti. Galbūt didžiausia MBA pamoka buvo ne konkretūs modeliai ar metodikos, o supratimas, kad geras vadovas pirmiausia išlieka smalsus ir pasirengęs keistis.“ Skirtingi profesiniai keliai, skirtingos patirtys ir skirtingos priežastys pasirinkti MBA galiausiai atvedė prie tos pačios išvados – didžiausia šių studijų vertė slypi ne diplome. Ji slypi gebėjime kitaip pažvelgti į jau sukauptą patirtį, kritiškiau vertinti savo sprendimus ir drąsiau priimti naujus profesinius iššūkius.
Plačiau