MBA studijos vadovus skatina grįžti į universitetą: „Patirtis tampa stiprybe tik tada, kai ją nuolat atnaujini“

Birželio 26, 2026

MBA, arba verslo administravimo magistro studijos, dažniausiai pasirenkamos tada, kai žmogus jau turi profesinės patirties, bet nori ją pakelti į kitą lygį. Tai įvairių sričių profesionalai, vadovai ar būsimi vadovai, kuriems kasdienėje veikloje prireikia ne tik techninių ar siauros srities žinių, bet ir platesnio verslo, organizacijos bei žmonių valdymo supratimo.

Nors MBA diplomas dažnai siejamas su karjeros augimu, šių studijų vertė slypi ne tik formaliame laipsnyje. Tai nėra dar viena akademinė pakopa po bakalauro studijų – veikiau galimybė sustoti, permąstyti sukauptą patirtį ir išmokti ją taikyti drąsiau, plačiau bei strategiškiau.

VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto MBA absolventų patirtys rodo, kad didžiausi pokyčiai dažnai vyksta ne CV eilutėje, o pačiame mąstyme: keičiasi požiūris į sprendimų priėmimą, vadovavimą, rizikas ir savo profesinę patirtį.

Kai patirtis susitinka su nauju požiūriu

Į MBA studijas žmonės ateina sukaupę labai skirtingas profesines patirtis. Vieni jau daugelį metų vadovauja organizacijoms ir komandoms, kiti kuria verslus ar įgyvendina inovacijas viešajame sektoriuje. Tačiau juos dažnai vienija panašūs lūkesčiai, pagrindinis jų – noras atsitraukti nuo kasdienės rutinos ir pažvelgti į savo veiklą iš platesnės perspektyvos.

Kompetencijų centro vadovas Simonas Barsteiga į MBA studijas atėjo jau sukaupęs ilgametę vadovavimo patirtį. Beveik dešimtmetį jis vadovavo inžinerinei bendrovei „CSD Inžinieriai“, kur per tą laiką komanda išaugo nuo 7 iki 70 darbuotojų. Kasdieniai sprendimai, darbas su klientais, tarptautiniais projektais, verslo plėtra ir atsakomybė už organizacijos rezultatus tapo stipria praktine vadybos mokykla, kurioje netrūko nei sėkmingų sprendimų, nei klaidų, iš kurių teko mokytis.

Šiandien Simonas vadovauja kompetencijų centrui universitete – čia, pasak jo, atsirado visiškai kitokie iššūkiai: mokslo, verslo ir technologijų sujungimas, pokyčių inicijavimas bei skirtingų interesų derinimas. Būtent ši profesinė transformacija ir paskatino ieškoti platesnio požiūrio į vadybą.

Tuo metu inovacijų ekspertas Tadas Gudėnas į MBA studijas atsinešė patirtį kuriant ir vystant du verslus – „Baltic Bio Fusion“ ir „Innovative Care of Dementia“. Nors praktinės vadybos patirties netrūko, jis jautė, kad sukauptas žinias norisi susisteminti ir papildyti platesniu vadybiniu požiūriu.

Naujas požiūris į sukauptą patirtį

Nors MBA studijos dažnai siejamos su naujų žinių įgijimu, pašnekovai pabrėžia, kad ne mažiau svarbu yra galimybė permąstyti jau turimą patirtį.

„Dirbant labai lengva įsisukti į rutiną. Sprendi kasdienes problemas, priimi sprendimus, reaguoji į situacijas, bet retai sustoji ir paklausi savęs: ar tikrai teisingai mąstau? Ar mano vadovavimo principai vis dar veikia efektyviai?“ – sako S. Barsteiga.

Pasak jo, MBA padėjo kritiškai įvertinti ilgametę profesinę patirtį ir suprasti, kad net sėkmingai dirbantis vadovas negali nustoti mokytis.

„Po daugelio metų vadovavimo natūraliai atsiranda įsitikinimas, kad žinai, kaip reikia daryti. Tačiau studijos privertė iš naujo pasitikrinti savo sprendimus ir suprasti, kad net ilgametė patirtis nėra baigtinis rezultatas – ji nuolat turi augti kartu su tavimi.“ – teigia absolventas.

T. Gudėno sprendimą studijuoti MBA iš pradžių paskatino karjeros galimybė. Prisijungus prie Krašto apsaugos ministerijos ir gavus galimybę prisidėti prie naujo departamento kūrimo bei inovacijų vystymo, pareigoms buvo reikalingas magistro laipsnis. Vis dėlto, anot jo, formalus reikalavimas greitai virto asmeniniu profesiniu augimu.

„Supratau, kad tai puiki proga pagaliau susidėlioti turimas žinias į lentynas. Turėjau daug intuityvios patirties, bet norėjosi ją paversti aiškia sistema“, – sako T. Gudėnas.

Didžiausia vertė – žmonės ir diskusijos

Abu absolventai pabrėžia, kad didelę MBA vertę kūrė ne tik studijų turinys, bet ir pati mokymosi aplinka.

Pasak S. Barsteigos, viena svarbiausių MBA patirčių buvo galimybė mokytis kartu su žmonėmis iš skirtingų sektorių ir profesinių sričių. Skirtingos patirtys, požiūriai ir diskusijos natūraliai verčia permąstyti savo įsitikinimus bei sprendimus. Jo nuomone, būtent tokioje aplinkoje pradedi geriau girdėti kitus ir aiškiau atskirti, kur sprendimas pagrįstas faktais, o kur – tik įpročiu ar asmenine patirtimi.

Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad vienoje auditorijoje susitiko skirtingų profesijų vadovai.

„Versle dažnai bendrauji su savo srities žmonėmis, o čia atsirado galimybė išgirsti visiškai kitokias patirtis. Būtent diskusijose supranti, kad ta pati problema gali turėti kelis teisingus sprendimus“, – teigia pašnekovas.

T. Gudėno teigimu, ne mažiau svarbu buvo tai, kad studijos neatsiskyrė nuo kasdienės profesinės veiklos – priešingai, abi sritys nuolat papildė viena kitą.

„Man pasisekė, kad nereikėjo laukti diplomo, jog pradėčiau kažką keisti. Dėstytojai skatino spręsti realias savo veiklos problemas, todėl viską, ką išmokdavau, iškart pritaikydavau praktikoje. Reaguodavau ir keisdavau dalykus realiu laiku, dar tebesimokydamas. MBA man nebuvo atskiras studijų pasaulis – jis buvo tiesiogiai susijęs su tuo, ką kasdien dariau profesinėje veikloje.“ – pasakoja T. Gudėnas

Abu absolventai pabrėžia, kad didelę studijų vertę kūrė ne tik programos turinys, bet ir dėstytojai – jų praktinė patirtis, gebėjimas diskutuoti bei realias vadybos situacijas paaiškinti suprantamais pavyzdžiais. T. Gudėno teigimu, didelį įspūdį paliko ne tik dėstytojų kompetencija, bet ir pats studijų metodas. „Patiko akademinis požiūris – viskas buvo daroma kūrybiškai, kiekviena problema nagrinėjama iš skirtingų kampų. Tai skatino ne ieškoti vieno teisingo atsakymo, o mokytis matyti platesnį kontekstą“, – sako jis.

Nors teigiamai vertina visą dėstytojų komandą, abu pašnekovai kaip ypač įsimintiną mini dr. Artūrą Jakubavičių. Vienas įsimintiniausių pavyzdžių, pasak T. Gudėno, nuskambėjo dr. Artūro Jakubavičiaus paskaitoje apie strateginį valdymą.

„Jis valstybės strategiją palygino su sodu. Viena valdžia pasodina kriaušes, bet jos dar nespėja duoti vaisių – ateina kita valdžia ir nusprendžia sodinti obelis. Taip vaisių ir nesulaukiame. Tas palyginimas labai paprastas, bet puikiai parodo, kodėl ilgalaikės strategijos dažnai žlunga“, – prisimena absolventas.

Kai studijos keičia ne darbą, o požiūrį į jį

Kalbėdami apie didžiausius pokyčius po MBA, absolventai pirmiausia mini ne pareigas ar naujus karjeros laiptelius, o pasikeitusį požiūrį į savo profesinę patirtį.

„Vadovavimas nėra būsena, kurią kartą pasieki ir turi visam laikui. Tai nuolatinis mokymosi procesas“, – sako S. Barsteiga. Jo teigimu, MBA dar kartą priminė, kad patirtis tampa tikra stiprybe tik tada, kai ją nuolat peržiūri, analizuoji ir atnaujini.

Kalbėdamas apie pokyčius po MBA, T. Gudėnas sako, kad labiausiai pasikeitė sprendimų priėmimo būdas. Jei anksčiau daug sprendimų buvo grindžiami intuicija, šiandien ją papildo aiškesnė analizė ir metodai.

„Anksčiau nemažai sprendimų priimdavau iš intuicijos – ir, tiesą sakant, sekdavosi. Bet dabar žinau, kad tą patį galima padaryti metodiškai, dar prieš priimant sprendimą viską ramiai pasveriant. Intuicijos neatsisakau, bet dabar turiu ir įrankius, kurie tą procesą gerokai palengvina“, – sako jis.

Mokymasis, kuris nesibaigia gavus diplomą

Paprašyti vienu sakiniu apibendrinti MBA vertę, abu absolventai kalba ne apie diplomą ar naujas pareigas, o apie pasikeitusį požiūrį į mokymąsi.

S. Barsteigos teigimu, MBA dar kartą sustiprino įsitikinimą, kad vadovavimas – tai ne galutinė stotelė, o nuolatinis augimo procesas: „Kuo daugiau patirties sukaupi, tuo aiškiau supranti, kiek dar daug galima išmokti. Galbūt didžiausia MBA pamoka buvo ne konkretūs modeliai ar metodikos, o supratimas, kad geras vadovas pirmiausia išlieka smalsus ir pasirengęs keistis.“

Skirtingi profesiniai keliai, skirtingos patirtys ir skirtingos priežastys pasirinkti MBA galiausiai atvedė prie tos pačios išvados – didžiausia šių studijų vertė slypi ne diplome. Ji slypi gebėjime kitaip pažvelgti į jau sukauptą patirtį, kritiškiau vertinti savo sprendimus ir drąsiau priimti naujus profesinius iššūkius.

Galerija

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė („Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?  Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau