ATHENA Alumnų pokalbiai: kas vyksta CERN laboratorijose ir kokias galimybes siūlo studentams

Birželio 7, 2024
Įsibėgėja praėjusiais metais startavęs ATHENA aljanso inicijuotas projektas „Alumni Talks“ (liet. Alumnų pokalbiai). Į jį aktyviai įsitraukia ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) absolventai. Diskusijose alumnai su studentų bendruomene dalinasi patirtimis, įžvalgomis ir žiniomis. 
 
Šį kartą gilinamės į fizikos pasaulį kartu su ATHENA alumnu, Graikijos Viduržemio jūros universiteto absolventu, dr. Konstantinos Papastergiou, kuris užsiima galios elektronikos inžinierija (angl. power electronics engineer) Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje (angl. CERN), Sistemų departamente.
 
Kas vyksta CERN?
 
Dr. Papastergiou šiuo metu dalyvauja projektuose, kurie labai svarbūs CERN mokslinių tyrimų ateičiai. Jo darbas daugiausia susijęs su galios įrenginiais (angl. power equipment), būtinos pasikartojantiems eksperimentams dalelių greitintuvuose atlikti ir energijos efektyvumui gerinti, projektavimu. Vienas iš svarbių projektų susijęs su maitinimo šaltinių kūrimu greitintuvų elektromagnetams, pasižymintiems dideliu tikslumu, itin svarbiu dalelių pluoštams nukreipti.
 
Kaip paaiškina dr. Papastergiou, siekiamą tikslumą galima prilyginti pataikymui golfo kamuoliuku į 20 kilometrų atstumu nutolusią duobutę. Jo dabartinė darbo veikla taip pat apima naujos magnetų sistemos kūrimą, kuri galėtų pakeisti naujos kartos dalelių greitintuvus, skirtus tokioms paslaptims kaip tamsiosios materijos kilmė, tirti.
 
Mokslininkas pasakoja, kad asmeniškai labai džiaugiasi visais šiais procesais ir projektais bei siekia, kad jie būtų efektyvesni, lengviau panaudojami praktikoje ir našesni.
 
„CERN man patinka prisiimti atsakomybę už misiją ir ją įgyvendinti taip, kad ji pranoktų žmonių lūkesčius. Kaip pavyzdį galiu paminėti mūsų naujausius pasiekimus: naujausią regeneracinės galios keitiklio (angl. regenerative power converter) projektą. Keitiklis dabar maitina visas CERN perdavimo linijas, sunaudodamas vidutiniškai 30 proc. mažiau energijos. Neseniai savo ruožtu pradėjau dirbti su nišine technologija, skirta kibirkštinių magnetų generatoriams (angl. kicker magnet generators), ir prisidėsiu savo žiniomis puslaidininkių ir magnetinių medžiagų srityse prie CERN pradėto vykdyti indukcinių kaupiklių (angl. inductive adders) projekto“, – priduria jis.
 
Kaip galios elektronikos technologijų pažanga prisideda prie CERN eksperimentų sėkmės?
 
„Galios elektronika – labai dinamiška inžinerijos sritis. Ji susijusi su technologine pažanga energijos panaudos aukšto efektyvumo tyrimų srityje: atsinaujinantys energijos šaltiniai, transportas ir, žinoma, buitinė elektronika“, – sako dr. K. Papastergiou.
 
Mokslininkas aiškina, kad dalelių greitintuvuose naudojamos technologijos tokios kaip plačiajuosčių puslaidininkių prietaisų (angl. wide band-gap devices) (silicio karbido, galio nitrido medžiagų raktai) ir išmaniosios magnetinės medžiagos (silicio orientuotų grūdelių plienas, nanokristalų ir feritų technologijos) sukurs prielaidas greitesniems, atsikartojantiems ir kontroliuojamiems greitintuvo ciklams.
 
„Greitintuvą galima įsivaizduoti lyg gamyklą, gaminančią vienodai aukštos kokybės produktus (dalelių pluoštus), bet jų gamybos procesas trunka minimaliai trumpą laiką ir reikalauja minimalių medžiagos sąnaudų, tačiau išlieka ypatingai patikimumas“, – priduria jis.
Tarpdisciplininis požiūris
 
Kaip aiškina dr. Konstantinos Papastergiou, CERN veikimo modelis yra unikalus nuo pat įkūrimo pradžios. CERN vadovauja fizikai, kurių užduotis – sumažinti atotrūkį tarp teorinės ir eksperimentinės fizikos. Strateginiuose posėdžiuose fizikai kolektyviai sprendžia kokią pasirinkti tyrimų startegija artimiausiais 10-30 metų. Jie nustato, kokius reiktų kurti greitintuvus ir prietaisus.
 
„Inžinieriai eksperimentinius rezultatus paverčia technologiniais uždaviniais, o tada kuria mokslinių tyrimų ir plėtros programas, kad sukurtų trūkstamas technologijos dalis. Kai technologija tampa prieinama, CERN pirmieji ją pritaiko, o inžinieriai pradeda projektuoti greitintuvus“, – sako dr. K. Papastergiou.
 
Taigi, šiame etape dalyvauja daugybė sričių specialistų, pradedant vadybininkais bei pirkimų ir baigiant civilinės inžinerijos specialistais.
 
„Valstybių narių pramonės atstovai pagamins naujiems greitintuvams reikalingą įrangą, o mūsų pačių technikai ir elektromechanikai viską sumontuos greitintuvo tuneliuose. Tokia projekto struktūra tinkama organizacijoms, kurių veiklos fektyvumas prilygsta gamyklai, o kūrybingumas – universitetui. Ši struktūra puikiai pasiteisino įgyvendinant garsius projektus, pavyzdžiui, tokius kaip Higso bozono atradimas“, – pasakoja dr. K. Papastergiou.
 
Karjeros galimybės
 
„Karjera CERN patraukli dėl suteikiamos kūrybinės laisvės ir plataus galimybių spektro, todėl ji labai paklausi. Mano patarimas studentams – įgyti pirmąsias patirtis per CERN stažuotojų ir technikos sričių studentų programas vėlesniuose studijų etapuose. Tai naudinga ir ryšių užmezgimui, ir geresniam darbo aplinkos supratimui. Taip pat, patarčiau stengtis įgyti kuo daugiau ir kuo įvairesnės praktinės patirties ne vienoje įmonėje“, – pabrėžia dr. K. Papastergiou.
 
Mokslininkas taip pat turi ir kitų patarimų studentams: „Siūlau baigus studijas rinktis vieną iš šių dviejų variantų: pradėti karjerą CERN pagal mūsų siūlomas 2-3 metų sutartis absolventams, o vėliau pereiti dirbti į pramonę arba pradėti karjerą pramonėje ir tik tada įsidarbinti CERN, kaip patyręs inžinierius. Kitaip tariant, kai kurių darbo aspektų galite išmokti pramonėje, o kitų įgūdžių geriausia išmokti CERN.“
 
Gamtos paslapčių tyrinėjimas
 
„Tamsioji materija yra terminas, sukurtas apibūdinti paslaptingą materiją, kuri sąveikauja su erdve, kaip mes ją žinome, ir kurios iš tikrųjų negalime pamatyti ar ištirti naudojant sukurtas mokslinių tyrimų priemones, todėl ji vadinama „tamsiąja materija“, – paaiškina dr. K. Papastergiou.
Mokslininkas priduria, kad būsimi dalelių greitintuvai, tokie kaip „Ateities žiedinis greitintuvas“ (angl. Future Circular Collider) ir juose atliekami eksperimentai, bus projektuojami taip, kad maksimaliai padidintų naujų dalelių aptikimo galimybes, kurios, be kita ko, galėtų atsakyti į kalusimą kas gi ta tamsiosioji materija…
 
„Panašiai kaip 1898 m. Nobelio premija įvertintas elektrono atradimas privertė mus kraipyti galvas maždaug 40 metų, kol atsirado „elektronikos“ sritis, taip ir nauji atradimai, tokie kaip Higso bozonas ar tamsiosios materijos dalelė, gali išsitęsti iki pusės amžiaus, kol Žmonija galės suprasti ir panaudoti gautus rezultatus“, – paaiškina dr. K. Papastergiou.
 
Dr. K. Papastergiou taip pat priduria, kad „svarbiausia yra tai, kad CERN indėlis gerina mūsų gyvenimo kokybę, panašiai kaip internetas ir kiti atradimai. Ir kaip graikų Nobelio premijos laureatas Odisėjas Elitis parašė savo eilėraštyje „Ithaka“, juk svarbiausia gyvenime pati kelionė, o ne kelionės tikslas.“
 
Kviečiame paklausyti diskusijos su Dr. K. Papastergiou ATHENA Alumni Talks serijose, kur jis daugiau pasakos apie CERN ir ten vykdomus projektus. Vaizdo įrašą žiūrėkite čia.
 
 
VILNIUS TECH yra ATHENA Europos universitetų aljanso dalis, kuris nuolat siūlo mobilumo ir tobulėjimo galimybes studentams ir darbuotojams. ATHENA aljanso partneriai yra universitetai dešimtyje Europos šalių (Graikijoje, Italijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Ukrainoje). Norėdami sužinoti daugiau apie ATHENA siūlomas galimybes, prenumeruokite naujienlaiškį, sekite ATHENA socialiniuose tinkluose ir reguliariai apsilankykite ATHENA svetainėje.

Galerija

Panašios naujienos

Naujajame „Sapere Aude“ numeryje – ateities miestus kuriantys mokslininkai ir studentai
Naujajame „Sapere Aude“ numeryje – ateities miestus kuriantys mokslininkai ir studentai
Dirbtinis intelektas (DI), mikromobilumas, klimato kaitos poveikis ir išmanioji infrastruktūra šiandien vis sparčiau keičia miestus. Būtent dėl šios priežasties naujausio universitete leidžiamo žurnalo SAPERE AUDE rudens numerio tema tapo „Miestas ir technologijos“ – kvietimas pažvelgti į miestą ne tik kaip į fizinę erdvę, bet ir kaip į sudėtingą, nuolat tobulinamą sistemą, kurioje susijungia mokslas, inžinerija, duomenys ir žmonių kuriamos inovacijos. Šiandien miestų ateitį formuoja įvairios sritys – nuo transporto inžinerijos ir urbanistikos iki DI bei komunikacijos tyrimų. Todėl naujajame žurnalo numeryje pristatomi mokslininkai, studentai, alumnai ir kiti bendruomenės nariai, kurių darbai padeda kurti saugesnius, išmanesnius ir tvaresnius miestus. Numerį atveria pokalbis su naująja Fundamentinių mokslų fakulteto dekane prof. dr. Simona Ramanauskaite, kuri dalijasi savo požiūriu į mokslo, technologijų ir universiteto vaidmenį sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Viena ryškiausių numerio temų – miesto mobilumas ir saugumas. Doktorantė Edita Juodvalkienė, vadovaujama prof. dr. Donato Čygo, rengia disertaciją apie elektrinių paspirtukų eismo saugumo gerinimą miestų gatvėse. Tuo tarpu alumnas Dominykas Eičinas analizuoja mikromobilumo transporto priemonių ratų pakabos konstrukcijas, o jo baigiamasis darbas pateiktas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos studentų darbų konkursui. Tačiau ateities miestų iššūkiai neapsiriboja vien transportu. Į klausimą, kaip technologijos gali padėti miestams prisitaikyti prie klimato kaitos iššūkių, atsakymų ieško Architektūros fakulteto Architektūros studijų programos absolventė Gabriela Sokolovskaja. Savo baigiamajame darbe ji nagrinėjo, kaip lietaus vandens kaupimas ir panaudojimas gali tapti svarbia klimatui atsparių miestų planavimo dalimi bei prisidėti prie tvarios urbanistinės plėtros. Ne mažiau svarbų vaidmenį kuriant šiuolaikinį miestą atlieka ir išmaniosios technologijos. Jų panaudojimą miesto infrastruktūroje atskleidžia magistranto Lauryno Zalagos tyrimai. Jis vysto miesto apšvietimo sistemos stebėjimo sprendimus, pasitelkdamas dronus ir DI. Tuo tarpu kituose numerio straipsniuose nagrinėjami DI sprendimai bičių elgsenos stebėjimui, žmogaus ir DI sąveika vizualinėje komunikacijoje bei laivų saugaus prasilenkimo analizė Klaipėdos uoste. Technologines idėjas universiteto bendruomenėje generuoja ne tik mokslininkai ir studentai. Numeryje pristatomi ir nuotolinio ugdymo programos „Ateities inžinerija“ jaunieji kūrėjai, kurių projektai apima aplinkosaugos, dizaino, transporto ir žaliosios energetikos sprendimus. Jų darbai atskleidžia, kaip inžinerinis mąstymas ir kūrybiškumas gali padėti spręsti realias visuomenės problemas dar mokyklos suole. Rudens numeryje skaitytojai taip pat ras interviu su VILNIUS TECH alumnais, šiandien dirbančiais LRT bei susipažins su steigiamu Tech Fondu, jo vizija ir tikslais. Naujasis SAPERE AUDE numeris kviečia pažvelgti į miestą kaip į gyvą ir nuolat besikeičiančią technologiją, kurią kuria žmonės, mokslas ir inovacijos. Kokiame mieste gyvensime rytoj, priklauso nuo sprendimų, kurie gimsta jau šiandien universitetų laboratorijose, auditorijose ir tyrimų projektuose. Naujausią žurnalo numerį galite rasti čia.
Plačiau
Dr. Jurga Vestertė: skatiname iniciatyvą, o kiek kainuoja ją parodyti?
Dr. Jurga Vestertė: skatiname iniciatyvą, o kiek kainuoja ją parodyti?
Valstybė gali sakyti: „skatiname inovacijas“. Organizacija gali sakyti: „laukiame iniciatyvos“. Vadovas gali sakyti: „siūlykite idėjas“. Tačiau žmogus, kuris tą idėją turėtų paversti realiu projektu, dažnai užduoda gerokai žemiškesnį klausimą: kiek man asmeniškai kainuos tai padaryti? Ir kalba čia ne tik apie pinigus. Kiek reikės laiko? Su kuo teks derinti? Kas turės pritarti? Kaip užsitikrinti finansavimą? Kas gali skirti žmonių? Ar IT turės tam laiko? Kas priims sprendimą? Kiek kartų reikės iš naujo paaiškinti, kodėl apskritai verta tai daryti? Ir, galiausiai, kas nutiks, jeigu po kelių mėnesių derinimo vis tiek bus pasakyta „ne“? [caption id="attachment_122186" align="alignnone" width="2560"] Docentė dr. Jurga Vestertė[/caption] Tarp ketinimo veikti ir realios galimybės veikti atsiranda papildoma kaina. Ją sudaro laikas, energija, derybos, informacijos paieška, procedūros, laukimas, neapibrėžtumas. Kitaip tariant – trintis. Ir kartais būtent ji, o ne pinigų, idėjų ar motyvacijos trūkumas paaiškina, kodėl valstybės programos nepasiekia norimo rezultato, organizacijų projektai stringa, o žmonės ilgainiui nustoja siūlyti naujas iniciatyvas. Kai kiekvienas reikalavimas logiškas, bet jų suma – jau nebe Valstybės lygmeniu dalį tokios trinties net mokame skaičiuoti pinigais. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos duomenimis, 2026 m. pirmąjį pusmetį nacionalinių teisės aktų pakeitimais verslui tenkanti administracinė našta ir prisitaikymo prie reguliavimo išlaidos buvo sumažintos maždaug 3,4 mln. eurų. Tačiau tuo pačiu metu iš Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės kilę nauji reikalavimai šią naštą padidino daugiau kaip 23,84 mln. eurų. Šiuos skaičius galima perskaityti tiesiog kaip dar vieną statistiką apie reguliavimą. Bet vadybos požiūriu jie atskleidžia daug įdomesnį reiškinį. Viena institucija gali visiškai pagrįstai sakyti: „Mes procedūrą supaprastinome.“ Kita: „Mes tik įvedėme būtiną kontrolę.“ Trečia: „Reikia dar vienos ataskaitos.“ Ketvirta: „Čia tik vienas papildomas suderinimas.“ Ir kiekvienas atskiras sprendimas gali turėti racionalų paaiškinimą. Problema ta, kad žmogus ar įmonė nepatiria šių sprendimų atskirai. Jie patiria jų visumą. Todėl vadybos požiūriu svarbu klausti ne tik: „Ar ši konkreti procedūra pagrįsta?“ Reikėtų užduoti ir kitą klausimą: „Kiek visa sistema kainuoja tam, kuris joje bando kažką nuveikti?“ Administracinė našta yra tik viena tokios sisteminės trinties forma. Kitos atsiranda dėl sprendimų architektūros, finansavimo modelių, koordinavimo tarp institucijų, neaiškių atsakomybių ar tiesiog to, kad teoriškai egzistuojančiais ištekliais praktiškai sunku pasinaudoti. Pinigų yra. Tik jų negalima panaudoti. Beveik vadovėlinį tokio paradokso pavyzdį šiemet pateikė Valstybės kontrolė. 2025 m. pabaigoje Valstybės gynybos fonde buvo likę 36 mln. eurų nepanaudotų lėšų, nors tuo pačiu metu daliai institucijų trūko pinigų gynybos projektams. Civilinei saugai buvo numatyta 25 mln. eurų, tačiau panaudota tik 2,48 mln. eurų. Auditoriai nurodė, kad fondo veikimo modelis buvo nelankstus: pinigų buvo, tačiau esamas reglamentavimas neleido jų laiku panaudoti ten, kur jų reikėjo. Vadybos požiūriu čia svarbi labai paprasta, bet dažnai pamirštama skirtis: išteklių egzistavimas dar nereiškia jų prieinamumo. Organizacija gali turėti biudžetą. Valstybė gali būti skyrusi finansavimą. Gali egzistuoti programa, fondas ar priemonė. Tačiau jeigu kelias nuo ištekliaus iki jo panaudojimo yra prastai suprojektuotas, formalus išteklių turėjimas dar nesukuria gebėjimo veikti. Panašų dalyką galima pamatyti ir inovacijų finansavime. 2022–2025 m. pirmąjį pusmetį Lietuvoje verslo inovacijoms skatinti buvo taikytos net 174 finansavimo priemonės, kurioms numatyta daugiau kaip 3 mlrd. eurų. Panaudota maždaug pusė šios sumos – 1,5 mlrd. eurų. Iš 28 išsamiau auditorių vertintų priemonių tik šešios buvo aiškiai pagrįstos duomenimis apie realų verslo poreikį. Be to, Valstybės kontrolė konstatavo, kad atskiros finansavimo priemonės nesudaro nuoseklios grandinės nuo mokslinių tyrimų iki produkto rinkoje. Čia atsiranda dar vienas paradoksas. Daug priemonių dar nereiškia gerai veikiančios sistemos. Galima turėti daug pinigų, daug programų, daug atsakingų institucijų ir visiškai nuoširdžiai deklaruoti inovacijų prioritetą. Tačiau jeigu visa tai nesusijungia į žmogui ar organizacijai pereinamą kelią nuo idėjos iki rezultato, turime ne sistemą, o elementų rinkinį. O tai jau klasikinė vadybos problema. Tas pats reiškinys – tik mažesniu masteliu Dabar persikelkime iš valstybės į vieną organizaciją. Įmonėje, universitete ar ministerijoje žmogus nori pradėti projektą. Finansai – viename padalinyje. Žmonės – kitame. IT infrastruktūra – trečiame. Informacija – ketvirtame. Sprendimo teisė – dar kažkur kitur. Norint pajudėti, reikia derinti, aiškinti, laukti, gauti leidimus, konkuruoti dėl prioriteto. Ir čia atsiranda įdomus reiškinys: šalia paties projekto darbo ima formuotis antras darbas – projekto galimybės egzistuoti organizacijoje išsikovojimas. Kartais jis beveik nepastebimas. O kartais tampa didesnis už patį projektą. Galima net juokaujant užsirašyti sau formulę: visa iniciatyvos kaina = iniciatyvos įgyvendinimo pastangos + organizacinės trinties pastangos. Pirmoji formulės dalis suprantama. Reikia parengti sprendimą, sukurti produktą, įdiegti technologiją, atlikti tyrimą ar pakeisti procesą. Tačiau antroji dažnai niekur neapskaitoma. Kiek valandų skirta ne projektui, o tam, kad būtų gautas parašas ant leidimo projektą vykdyti? Kiek susitikimų reikėjo finansavimui pagrįsti? Kiek kartų reikėjo tą pačią iniciatyvą aiškinti skirtingiems žmonėms? Kiek laiko praleista bandant suprasti, kas apskritai gali priimti sprendimą? Jeigu antroji formulės dalis pradeda dominuoti, racionalus darbuotojo sprendimas labai dažnai yra ne „pasistengti dar labiau“, o – nedaryti. Tai ir yra tikroji organizacinės trinties kaina. „Kam čia reikia rašyti?“ Administracinės naštos tyrėjai Pamela Herd ir Donald Moynihan išskiria tris žmogaus patiriamų sąnaudų rūšis: išsiaiškinimo, reikalavimų vykdymo ir psichologines sąnaudas. Žmogui kainuoja suprasti, kaip sistema veikia; kainuoja atlikti tai, ko sistema iš jo reikalauja; ir kainuoja pats nuolatinis neapibrėžtumas, laukimas bei frustracija. Šią logiką nesunku atpažinti ir organizacijos viduje. „Kam čia reikia rašyti?“ – išsiaiškinimo kaina. „Pirmiausia užpildykite formą, tada gaukite tris suderinimus ir pateikite papildomą pagrindimą“ – reikalavimų vykdymo kaina. „Ai, gal tiek to“ – jau galima įtarti, kad priėjome prie psichologinės ir elgesio pasekmės. Ir štai čia makrolygmens sistema galų gale materializuojasi labai konkretaus žmogaus elgesyje. Jeigu energija, reikalinga gauti leidimus, finansavimą, žmones, informaciją ar kitus išteklius, pradeda prilygti arba net viršyti energiją, reikalingą pačiai iniciatyvai įgyvendinti, sistema pradeda gesinti iniciatyvą. Vienas žmogus gali būti itin atkaklus ir „pramušti sieną“. Bet organizacijos inovatyvumo negalima statyti ant darbuotojų gebėjimo nuolat kovoti su pačia organizacija. Žmonės išmoksta organizaciją Čia atsiranda dar viena, ilgalaikė pasekmė. Žmonės išmoksta organizaciją. Pirmą kartą žmogus pasiūlo idėją. Antrą kartą dar bando. Trečią kartą, prieš ją siūlydamas, jau pagalvoja: „O kiek čia reikės kovoti?“ Ketvirtą kartą idėja lieka jo galvoje. Po kurio laiko vadovybė gali visiškai nuoširdžiai klausti: „Kodėl mūsų darbuotojai nerodo daugiau iniciatyvos?“ Galbūt atsakymo reikėtų ieškoti ne darbuotojų kūrybiškume. Gal tikslesnis sakinys būtų: mūsų sistema išmokė žmones, kad iniciatyvos organizacinė kaina yra didesnė už tikėtiną naudą. Tai ypač aktualu didelėse organizacijose. Jose ištekliai natūraliai išskaidyti tarp funkcijų ir padalinių. Vieni valdo finansus, kiti žmones, treti technologijas, ketvirti duomenis ar infrastruktūrą. Todėl beveik kiekviena reikšmingesnė iniciatyva tampa tarpfunkcinio koordinavimo uždaviniu. Tai savaime nėra blogai. Organizacijoms reikia kontrolės, atskaitomybės, rizikų valdymo ir sprendimų patikros. Problema prasideda tada, kai kiekviena sistemos dalis racionaliai optimizuoja savo kontrolę, tačiau niekas neprojektuoja viso kelio nuo idėjos iki rezultato. Ką iš tikrųjų reiškia „vadovybės palaikymas“? Projektų valdymo ir inovacijų kalboje dažnai kartojama, kad iniciatyvai reikia „aukščiausios vadovybės palaikymo“. Frazė tokia įprasta, kad kartais jau beveik nieko nebereiškia. Tačiau išteklių ir organizacinės trinties požiūriu jos prasmė pasidaro labai konkreti. Vadovybės palaikymas nėra vien vadovo entuziazmas ar žodžiai „puiki idėja“. Jis reiškia sprendimo teisę. Prioritetą. Finansavimą. Žmonių laiką. Prieigą prie infrastruktūros. Galimybę išspręsti konfliktą tarp padalinių. Ir kartais – tiesiog pašalinti kliūtį, dėl kurios projekto vadovui kiekvieną mažą išteklių iki tol tekdavo iš naujo išsikovoti. Kai aukštesnio lygmens vadovas pasako: „Šitas projektas yra prioritetinis. Tam skiriame tokį biudžetą. Paulius ir Rasa prisideda. IT suteikia prieigą. O iki šios ribos sprendimus savarankiškai priima projekto vadovas“, staiga išnyksta dešimtys smulkių derybų. Tai ir yra labai praktiška vadovybės palaikymo forma: sumažinti organizacinę trintį ir padaryti reikalingus išteklius prieinamus. Ne kiekvieną kliūtį reikia šalinti Vis dėlto būtų pernelyg paprasta iš viso to padaryti išvadą: mažiau taisyklių – geriau. Ne kiekviena trintis yra bloga. Kartais papildomas patikrinimas apsaugo nuo milijoninės klaidos. Viešuosiuose pirkimuose procedūros saugo nuo piktnaudžiavimo. Duomenų apsaugos reikalavimai neleidžia patogumo vardan pamiršti žmogaus teisių. Finansinė kontrolė neatsirado todėl, kad kažkam labai patiko pildyti lenteles. Vadybinė problema prasideda ne tada, kai sistemoje yra ribojimų. Ji prasideda tada, kai nebežinome, kiek jų visuma kainuoja ir ar ta kaina vis dar proporcinga kuriamai vertei bei valdomai rizikai. Todėl organizacijoms galėtų būti naudinga periodiškai atlikti savotišką „organizacinės trinties auditą“. Ne tik klausti, ar procedūra teisėta ir kas už ją atsakingas. Bet nueiti visą iniciatyvos kelią. Nuo idėjos iki sprendimo. Nuo sprendimo iki finansavimo. Nuo finansavimo iki reikalingų žmonių ir technologijų. Nuo formalaus leidimo veikti iki realios galimybės veikti. Kiek ten žingsnių? Kiek žmonių turi pritarti? Kiek kartų pateikiama ta pati informacija? Kiek laukiama? Kur nutrūksta atsakomybė? Ar tas, kuris turi pasiekti rezultatą, apskritai kontroliuoja išteklius, kurių tam rezultatui reikia? Ir gal svarbiausia – kas organizacijoje atsakingas ne už vieną procedūrą, o už tai, kad visas šis kelias veiktų? Nes kartais organizacijai tikrai trūksta pinigų. Kartais – žmonių. Kartais – gerų idėjų. Bet kartais idėjų yra, žmonių yra ir net pinigų yra. Organizacija tiesiog per brangiai „apmokestina“ bandymą jais pasinaudoti.
Plačiau