ATLANTIDA’26 festivalis ir vėl kvies į muzikinį nuotykį

Nors mechanikos inžinerija dažnai vis dar siejama su tradicine gamyba, šiandien ji vis labiau tampa pažangios pramonės pagrindu. Nuo jos priklauso ne tik tai, kaip projektuojami ar valdomi įrenginiai, bet ir verslo galimybės mažinti išlaidas, didinti našumą ir kurti konkurencinį pranašumą tarptautinėse rinkose. Šios pramonės šakos svorį Lietuvos ekonomikoje patvirtina ir sektoriaus mastas. Darius Lasionis, Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos LINPRA direktorius, pabrėžia, kad inžinerijos ir technologijų pramonė Lietuvoje jau dabar yra viena svarbiausių ekonomikos atramų. „Remiantis Valstybės duomenų agentūros (VDA) duomenimis, Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės produkcija (be PVM ir akcizo to meto kainomis) 2025 m. siekė 7,82 mlrd. Eur ir per metus paaugo 6,6 proc. Apdirbamosios gamybos sektoriuje tai sudarė 24,4 proc. Akivaizdu, kad šie rezultatai nebūtų pasiekiami be darbuotojų. 2024 m. Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonėje dirbo beveik 64 tūkst. darbuotojų ir tai sudarė net 30 proc. apdirbamosios gamybos sektoriaus. O Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės įmonių skaičius siekė 2416, t. y. 25 proc. apdirbamosios gamybos įmonių skaičiaus. Šie duomenys rodo, kad inžinerijos ir technologijų pramonė yra reikšminga ir perspektyvi Lietuvos pramonės bei ekonomikos sudedamoji dalis“, – teigia pašnekovas. [caption id="attachment_113992" align="alignleft" width="1024"] Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos LINPRA direktorius Darius Lasionis[/caption] Anot LINPRA vadovo, vienas iš pagrindinių Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės „stuburo“ komponentų yra mechanikos inžinerija. „Ši sritis yra svarbi ne tik bazinių inžinerijos sprendimų užtikrinimui, bet ir inovatyvių sprendimų diegimui kasdieninėje mūsų veikloje. Jeigu mechanikos inžinerijai priskirsime variklinių transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių gamybą, niekur kitur nepriskirtų mašinų ir įrangos gamybą bei kitų transporto priemonių ir įrangos gamybą, matysime, kad, remiantis VDA duomenimis, 2025 m. Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės produkcijos (be PVM ir akcizo to meto kainomis) apimtyje nurodytų ekonominių veiklų visuma sudarė net 28 proc., o 2024 m. – 30 proc. Tai rodo tvirtą ir stabilų mechanikos inžinerijos vaidmenį Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonėje“, – sako D. Lasionis. Pramonės konkurencingumą šiandien lemia ne tik vidiniai įmonių sprendimai. Vis daugiau reikšmės turi platesnis tarptautinis kontekstas – tiekimo grandinės, geopolitinė rizika ir eksporto kryptys. „Kasdienybėje kiekvienas iš mūsų naudojame elektronikos įrenginius, o jų poreikis apima vis platesnį spektrą ir natūraliai didėja jų komponentų poreikis. Tiekimo grandinių sprendimus keičia ir prekybos karai tarp JAV ir Kinijos bei auganti priklausomybė nuo kiniškų komponentų – įmonės vis dažniau baiminasi galimų tiekimo blokadų, kibernetinių ar nacionalinio saugumo grėsmių. Atsižvelgiant į tai, pastebime, kad vis dažniau europiečiai yra linkę užsakyti prekes iš europiečių, amerikiečių ar kitų patikimų šalių gamintojų, o ne iš Azijos valstybių, kurios gali kelti saugumo klausimų. Ypač tai aktualu kalbant apie dvigubos paskirties su gynyba susijusius produktus“, – teigia D. Lasionis. Pašnekovas sako, kad kitas inžinerijos ir technologijų pramonei svarbus dėmuo yra tarptautinė prekyba. Pavyzdžiui, 2025 m. iki gruodžio mėn. šio sektoriaus eksportas sudarė net 23,4 proc. viso Lietuvos eksporto. 80 proc. inžinerinės pramonės produkcijos eksportuojama į Europos šalis, o apskritai dvi didžiausios eksporto kryptys – Vokietija ir JAV. „Tiesa, matome reikšmingą augimą Lenkijoje, Čekijoje ir Vidurio bei Rytų Europos valstybėse. Tai nestebina, nes Vidurio ir Rytų Europa tapo savotišku Europos gamybos hub’u. Didieji Vakarų gamintojai – Vokietijos, Prancūzijos koncernai – pastaraisiais dešimtmečiais daug gamyklų perkėlė ar pastatė Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje“, – sako jis. Turi kurti vertę Tokiame kontekste keičiasi ir pati mechanikos inžinerija. Doc. dr. Kristina Bazienė, VILNIUS TECH universiteto Mechanikos fakulteto prodekanė, sako, kad nors mechanikos inžinerija ilgą laiką buvo laikoma klasikine šaka, dabar ji tampa viena iš labiausiai tarpdisciplininių ir technologijomis paremtų sričių. „Anksčiau daug kas rėmėsi fiziniais prototipais, o dabar dominuoja kompiuterinis projektavimas ir skaitmeninės simuliacijos. Mechanikos inžinerija nebeapsiriboja geležimi ir varžtais, ji tampa vis labiau skaitmeninė, išmani ir glaudžiai susijusi su kitomis technologijų sritimis, o šiuolaikiniams mechanikos sprendimams vis dažniau naudojamas dirbtinis intelektas, pavyzdžiui, prognozuojant gedimus“, – apie proveržį pasakoja ji. [caption id="attachment_113990" align="alignnone" width="574"] Doc. dr. Kristina Bazienė[/caption] Prodekanės teigimu, mechanikos inžinerija išsilaisvino iš klasikinės konstravimo disciplinos rėmų ir tampa sistemų, duomenų ir inovacijų inžinerija. Globalūs pasikeitimai prasideda projektuojant ir statant išmanias gamyklas (angl. smart factories), kur mechanikos, IT ir elektronikos sistema veikia kaip vienas organizmas. Projektavimo ašimi tampa tvarumas: mechanikos sprendimai vertinami per energetinį efektyvumą, CO2 mažinimą bei produktų gyvavimo ciklą. Dabartinei rinkai reikia ne vykdytojo, o specialisto, gebančio dirbti su vis sudėtingesnėmis technologinėmis sistemomis. D. Lasionio teigimu, šį pokytį mato ir į jį reaguoja verslas. „Inžinierius įmonėje ne tik kuria, konstruoja, gamina, bet ir valdo technologijas. Tai itin aktualu šiandieninėje visuomenėje, kai įmonės siekia konkurencinio pranašumo ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu. Atsižvelgiant į tai, vis dažniau inžinieriai yra įtraukiami ir į įmonės ilgalaikius strateginius procesus“, – sako pašnekovas. K. Bazienė sako, kad šiuolaikinio mechanikos inžinieriaus kompetencijos labai aiškiai rodo, jog ši specialybė yra techninių skaitmeninių, verslo bei socialinių gebėjimų derinys. „VILNIUS TECH studijų programa prie rinkos poreikių labai greitai prisitaikė. Mechanikos inžinieriui vis dar būtinos pagrindinės fundamentinės kompetencijos, tokios kaip mechanika (statika, dinamika), termodinamika, skysčių mechanika, medžiagų mokslas bei mašinų projektavimas. Tačiau inžinieriai vis dažniau ne tik skaičiuoja, bet ir dirba komandose bei priima sprendimus, todėl jiems reikia išmanyti komunikaciją, įgyti komandinio darbo, lyderystės bei projektų valdymo žinių“, – pasakoja ji. VILNIUS TECH mechanikos inžinerijos studijų programoje išlieka matematikos, fizikos ir klasikinės mechanikos pagrindai, tačiau vis intensyviau integruojamos programavimo, automatikos ir skaitmeninių įrankių studijos. Itin svarbus vaidmuo tenka studijų metu atliekamai profesinei praktikai įmonėse. „Studijų metu iki 50 proc. visų studijų sudaro praktiniai užsiėmimai: pratybos, laboratoriniai darbai. Mechanikos inžinerijos studijų programa rengia ne vykdytojus, o sprendimų priėmėjus“, – akcentuoja K. Bazienė. D. Lasionis papildo, kad mechanikos inžinerijos vertė šiandien matuojama gebėjimu didinti efektyvumą ir konkurencingumą. „Konkurencingumą lemia darbo našumas, žaliavų ir darbo kaštai. Rinkoje būsime konkurencingesni, jeigu gebėsime pagaminti kokybišką produktą už sąlyginai mažesnę savikainą, taikydami inovatyvius ir technologiškai pažangius sprendimus, kuriuos priima motyvuoti ir talentingi savo srities profesionalai, o ne kiti rinkos žaidėjai“, – teigia jis. Partnerystė ir praktika K. Bazienė dalinasi, kad studijų metu praktika ir realūs verslo projektai šiandien yra ne „priedas“, o viena svarbiausių mokymosi proceso dalių. Be jų mechanikos inžinerijos studijos būtų teoriškai stiprios, bet rinkai – nepakankamos. „Mechanikos inžinerijos studijų programoje praktika vyksta ne vien vasarą, ji išskaidyta per visus metus. Studijų metu studentai atlieka laboratorinius darbus, dirba su realia įranga, atlieka eksperimentus. Dažnai naudojami tie patys įrankiai kaip pramonėje, tokie kaip CAD ar simuliacijos. Tiek profesinės praktikos metu, tiek ruošiant baigiamuosius darbus atsižvelgiama į pramonės poreikius: pasirenkamos įmonių siūlomos baigiamųjų darbų temos, verslo atstovai dalyvauja baigiamųjų darbų pristatymuose“, – pasakoja prodekanė. Pasak D. Lasionio, verslas taip pat akcentuoja patirties svarbą ir pabrėžia, kad vien diplomo šiandien nepakanka. [caption id="attachment_113994" align="alignleft" width="1024"] LINPRA direktorius Darius Lasionis[/caption] „Įmonių vadovai dažnai komentuoja, kad jaunuoliai dažnai įsivaizduoja, jog aukštojo mokslo diplomas jau garantuoja gerą atlyginimą. Tačiau versle atlyginimas priklauso nuo turimos kompetencijos, praktinių įgūdžių ir sukuriamos vertės. Todėl verslas tikisi, kad kuo daugiau besimokančių jaunuolių turėtų praktinių užsiėmimų ir patirties“, – sako LINPRA vadovas. K. Bazienė papildo, kad bendradarbiavimas su verslu VILNIUS TECH mechanikos inžinerijos studijų metu yra ne pavienės iniciatyvos, o sistemiškai integruota dalis. „Daugeliu atvejų studentai jau studijų metu dirba su įmonėmis ir gana dažnai karjerą pradeda dar nebaigę studijų. VILNIUS TECH aktyviai bendradarbiauja su gamybos įmonėmis ir technologijų kompanijomis. Įmonės susiduria su augančiu talentų poreikiu, todėl pačios aktyviai ieško studentų ir siūlo jiems praktikos vietas. Pavyzdžiui, nemaža dalis 3-4 kurso studentų jau turi darbo patirties. Šiandien mechanikos inžinerijos studijos reiškia ne tik mokymąsi universitete, bet ir ankstyvą įsiliejimą į darbo rinką“, – teigia ji. Talentų poreikis auga D. Lasionis pritaria, kad rinka jaučia mechanikos inžinierių stygių – įmonės specialistų ieško vis anksčiau, nes jų trūkumas jau daro tiesioginę įtaką plėtros planams. „Užimtumo tarnybos duomenimis, 2025 m. mechanikos inžinierių ir mechanikos inžinerijos technikų, elektronikos inžinierių, elektros inžinerijos technikų, statybos inžinerijos technikų paklausa buvo didesnė nei 2024 m. ar 2023 m. Akivaizdu, kad pernai darbdaviams sunkiau sekėsi rasti inžinerijos srities darbuotojų. Tai atsispindi ne tik statistikoje, bet ir realiose verslo situacijose. Įmonių vadovai dažnai nuogąstauja, kad dėl inžinierių trūkumo neretai turi apriboti savo plėtros perspektyvas, susijusias su automatizacija, robotizacija, skaitmenizacija“, – pabrėžia D. Lasionis. Vis dėlto, yra ir teigiamų ženklų – auga tiek stojančiųjų skaičius, tiek pačios profesijos patrauklumas visuomenėje. „LINPRA užsakymu, „Spinter Research“ atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą ir nustatė, kad 2025 m. birželio mėn. 80 proc. gyventojų sutiko, jog inžinerijos profesija yra perspektyvi. 2023 m. kovo mėn. šis vertinimas buvo 8 proc. punktais mažesnis ir siekė 72 proc. Taigi inžinerijos ir technologijų srities absolventai dažniausiai į darbo rinką ateina motyvuoti, ambicingi ir perspektyvūs“, – teigia jis. D. Lasionio vertinimu, geri rezultatai neatsiejami ir nuo nuoseklių politinių sprendimų. „Labiausiai reikia aiškios bent dešimties metų strategijos, kuri nepriklausytų nuo politinių ciklų. Šiuo metu rengiamos Nacionalinės dirbtinio intelekto strategijos gairės ir Inžinerinės pramonės kelrodis, kuris turėtų stiprinti kompetencijas, skatinti dirbtinio intelekto diegimą pramonėje, didinti našumą ir konkurencingumą bei aiškiai apibrėžti tolesnę Lietuvos pramonės kryptį“, – pasakoja LINPRA vadovas. Prie teigiamų pokyčių prisideda ankstyvo domėjimosi inžinerija skatinimas. „Labai džiaugiamės VILNIUS TECH įgyvendinama programa „Ateities inžinerija“ (AI), kuri skirta bendrojo ugdymo programas vykdančių mokyklų 7-12 klasių moksleiviams padėti praktiškai ugdyti savo inovacinius gebėjimus, į kuriuos įeina kūrybingumo, STEAM dalykų, šiuolaikinių technologijų ir antreprenerystės (verslumo) kompetencijos“, – pavyzdį pateikia pašnekovas. D. Lasionio teigimu, ilgalaikė sektoriaus ambicija aiški – Lietuva gali tapti inžinerijos šalimi, tačiau tam reikės nuoseklių visų grandžių pastangų. „Tikime, kad 2030 m. Lietuva gali būti inžinerijos šalis. Vis dėlto, šio tikslo sėkmingas įgyvendinimas reikalauja visų mūsų pastangų“, – sako pašnekovas. K. Bazienės teigimu, mechanikos inžinerija yra viena iš tų specialybių, kurios niekada nepraranda reikšmės. „Jei svarstai apie mechanikos inžineriją, svarbiausia žinutė būtų labai paprasta, bet sąžininga: tai nėra lengvas kelias, tačiau ši profesija – vienas universaliausių ir „atspariausių“ pasirinkimų ateičiai“, – sako prodekanė.

Skaitmeniniai produktai tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Ryte tikriname orų programėles, darbe naudojamės debesų paslaugomis, vakare žiūrime filmus ar rašome žinutes. Vis dažniau šiuose kasdieniuose veiksmuose „užkulisiuose“ veikia ir dirbtinis intelektas (DI). 2022 m. pabaigoje visuomenei tapusi laisvai prieinama, ši technologija paskatino precedento neturintį DI sprendimų populiarumo augimą. Nuo tada dirbtinio intelekto naudojimas iš nišinės technologijos tapo masiniu reiškiniu. Kartu su patogumu ir efektyvumu ėmė ryškėti ir kita pusė – augantys energijos, vandens bei gamtos išteklių poreikiai. Tad ar kada nors susimąstėme, jog kiekviena skaitmeninė užklausa palieka realų – nors nematomą – pėdsaką aplinkoje? Apie tai daugiau Tarptautinės Motinos Žemės dienos proga (balandžio 22 d.) pasakoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Tvarumo centro mokslininkė doc. dr. Rūta Mikučionienė. [caption id="attachment_113910" align="alignnone" width="1024"] Tvarumo ekspertė doc. dr. R. Mikučionienė[/caption] Per metus elektros išnaudoja tiek, kiek septynios Lietuvos Tarptautinė energetikos agentūra pastebi, kad vien 2024 m. dirbtinio intelekto sistemos sudarė apie 15 proc. bendro duomenų centrų elektros energijos poreikio (maždaug 70 teravatvalandžių (TWh), o kiti tyrimai rodo, jog metų pabaigoje ši dalis galėjo išaugti iki 20 proc., arba apie 90 TWh per metus. Palyginimui, visoje Lietuvoje per metus sunaudojama apie 12 TWh elektros, taigi, jau šiandien DI sistemoms aprūpinti sunaudojama tiek elektros, kiek jos sunaudotų septynios Lietuvos. Bendrai duomenų centrams pasaulyje, sparčiai augant dirbtinio intelekto sprendimų ir skaitmeninio turinio naudojimui, elektros energijos poreikis didėja itin greitai. Tarptautinės energetikos agentūros (TEA) parengtos prognozės, grindžiamos baziniu scenarijumi, rodo, kad pasaulinė elektros energijos gamyba, skirta duomenų centrams aprūpinti nuo 460 TWh, buvusių 2024-aisiais metais, išaugs iki daugiau nei 1 000 TWh 2030-aisiais metais, ir apie 1 300 TWh 2035-aisiais metais. Palyginimui, tiek elektros užtektų šimtui tokių valstybių kaip Lietuva. Dar vienas svarbus palyginimas – bendras Europos Sąjungos elektros energijos suvartojimas 2023–2024 m. siekė apie 2 700–3 200 TWh per metus (priklausomai nuo skaičiavimo metodikos ir įtraukiamų sektorių). Tai reiškia, kad vien 2030 m. prognozuojamas duomenų centrų elektros poreikis (daugiau nei 1 000 TWh) galėtų sudaryti maždaug trečdalį viso dabartinio ES elektros suvartojimo, o 2035 m. prognozuojami 1 300 TWh jau prilygtų beveik 40–45 proc. dabartinio Europos Sąjungos metinio elektros energijos poreikio. Kitaip tariant, iki 2035 m. pasauliniai duomenų centrai galėtų sunaudoti tiek elektros energijos, kiek šiandien suvartoja beveik pusė visos ES. Augantis DI naudojimas skatina ir sparčią duomenų centrų plėtrą. Dideli kalbos modeliai, tokie kaip „ChatGPT“, „Claude“ ar „Grok“, reikalauja ne tik naujų serverių, bet ir naujų pastatų. Šiaurės Virdžinijoje – didžiausiame pasaulio duomenų centrų regione – serveriais užpildytų pastatų plotas jau prilygsta aštuonių „Empire State“ dangoraižių užimamam plotui (apie 1 671,032 kv. metrų). „Tokie mastai yra sunkiai įsivaizduojami. Tai leidžia suvokti, jog skaitmeninis pasaulis nebėra „lengvas“ ar „be svorio“ – jis daro apčiuopiamą poveikį fiziniams planetos ištekliams“, – teigia Aplinkos inžinerijos fakulteto docentė. Atsinaujinantys energijos ištekliai teikia vilties Dažniausiai duomenų centrams reikalinga elektros energija visame pasaulyje vis dar gaminama iš iškastinio kuro – daugiausia gamtinių dujų ir anglies, nes būtent šie šaltiniai daugelyje regionų užtikrina stabilų, pastovų ir lengvai reguliuojamą elektros tiekimą, kurio reikalauja nepertraukiamai veikianti DI infrastruktūra. Skaičiuojama, kad 2024 m. pasaulinė elektros gamyba duomenų centrams galėjo sukelti apie 182 mln. tonų CO₂ emisijų. „Palyginimui, Lietuvos transporto sektorius išskiria apie 6 mln. tonų CO₂ emisijų per metus. Tačiau vis plačiau naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius (AEI) elektros gamybai prognozuojama, kad AEI jų pagamintas elektros energijos kiekis augs vidutiniškai 22 proc. per metus, o tai padengs beveik 50 proc. duomenų centrų elektros energijos paklausos augimo 2030 m.“, – teigia doc. dr. R. Mikučionienė. Sekina vandens išteklius, veikia ekosistemą Duomenų centrai, kuriuose veikia DI, sunaudoja ne tik elektrą, bet ir didžiulius vandens kiekius. 2023 m. duomenų centrai buvo atsakingi už maždaug 560 mlrd. litrų vandens suvartojimą. Tarptautinės energetikos agentūros vertinimu, sparčiai augant dirbtinio intelekto ir debesijos infrastruktūrai, iki 2030 m. pasaulinis duomenų centrų vandens suvartojimas gali padidėti daugiau nei dvigubai – iki maždaug 1,2 trilijono litrų per metus, o tai prilygtų kelių milijonų namų ūkių metiniam vandens poreikiui. Vanduo reikalingas ne tik serverių aušinimui. Didžioji jo dalis sunaudojama netiesiogiai – elektros energijos gamybai. Kita dalis tenka pačių duomenų centrų aušinimui, o likusi – įrangos gamybai. Tokia sudėtinga ir tarpsektorinė sistema rodo, kad dirbtinio intelekto vandens pėdsaką apskaičiuoti net sudėtingiau nei jo anglies pėdsaką. „Sunaudojamo vandens daroma žala pasireiškia keliais lygmenimis. Pirma, dideli gėlo vandens kiekiai dažnai imami iš regionų, kurie jau susiduria su vandens stygiumi, todėl didėja konkurencija tarp pramonės, žemės ūkio ir gyventojų poreikių. Antra, dalis naudojamo vandens grąžinama į aplinką pakitusios temperatūros ar prastesnės kokybės, o tai gali neigiamai veikti vietines ekosistemas, mažinti biologinę įvairovę ir keisti vandens telkinių fizines bei chemines savybes. Trečia, net ir į aplinką negrąžinamas vanduo laikytinas prarastu, nes išgarinimo ar technologinių procesų metu jis tampa nebetinkamas pakartotiniam naudojimui“, – pasakoja mokslininkė. Prieš spaudžiant Enter – verta pagalvotica Šiandien duomenų centrų apkrovas lemia įvairūs veiksniai: debesų kompiuterija sudaro apie pusę viso pajėgumo, tradicinės paslaugos, tokios kaip el. paštas ar duomenų saugojimas – trečdalį, o dirbtinis intelektas, nors kol kas sudaro mažesnę dalį, yra sparčiausiai augantis komponentas. „Visa tai nereiškia, kad turėtume atsisakyti skaitmeninių technologijų ar dirbtinio intelekto. Tačiau tai kvietimas sąmoningumui. Kaip ir fizinių produktų atveju, taip ir skaitmeniniame pasaulyje kiekvienas pasirinkimas turi kainą – energijos, vandens ir poveikio aplinkai prasme“, – sako tvarumo specialistė doc. dr. R. Mikučionienė. Ji taip pat pataria: galbūt neverta kiekvienos smulkios užduoties patikėti dirbtiniam intelektui. Gal verta ištrinti nenaudojamus failus, atsakingiau naudotis debesų paslaugomis ar tiesiog prisiminti, kad už „nemokamą“ skaitmeninę paslaugą dažnai sumokama gamtos ištekliais. „Skaitmeninė tarša nematoma, bet ji reali – ir kuo anksčiau tai suvoksime, tuo daugiau galimybių turėsime ją valdyti.“ „Tarptautinės Motinos Žemės dienos kontekste atsakingesnis dirbtinio intelekto naudojimas tampa dar viena rūpinimosi planeta forma. Mažindami bereikalingas DI užklausas, sąmoningai valdydami skaitmeninius duomenis, prailgindami įrenginių naudojimo laiką ir naudodami technologijas tada, kai jos iš tiesų kuria vertę, galime sumažinti nematomą, bet realų poveikį aplinkai. Ši diena primena, kad tvarūs pasirinkimai prasideda nuo kasdienių sprendimų – net ir tų, kuriuos priimame spausdami klavišą Enter“, – apibendrina VILNIUS TECH mokslininkė doc. dr. R. Mikučionienė. Parengė VILNIUS TECH Aplinkos inžinerijos fakulteto docentė ir Tvarumo centro direktoriaus pavaduotoja, mokslininkė dr. Rūta Mikučionienė

Iš Vidurio Vakarų JAV į Lietuvą persikėlusios Davinos Jackson, Purdue universiteto Šiaurės vakarų filialo absolventės, laukė ne tik magistro studijas – čia ji sukūrė karjerą, rado bendruomenę ir ramesnį gyvenimo būdą. Nors šis sprendimas šeimai buvo didelė staigmena, o persikraustymas į kitą pasaulio kraštą pareikalavo ryžto ir strategijos, Davina dėl to niekada nesigailėjo. Priešingai – šis didelis nuotykis jai priminė seną svajonę dalintis žiniomis mokant kitus. Žinant Davinos užsispyrimą, ši svajonė skamba itin realistiškai. Žinia šeimai – strateginis žingsnis Nedaug amerikiečių studentų šeimų išgirsta apie jų ketinimą kraustytis į Lietuvą. Davina, ruošdamasi pasidalinti šia naujiena, pasirinko strateginį kelią. „Pirmiausia pasakiau mamai, nes žinojau, kad ji tai priims ramiau nei likusieji šeimos nariai, – prisimena studentė. – Ji padėjo šią idėją pristatyti visai šeimai.“ Artimiausius Davinos draugus, kurie jau žinojo apie jos ilgai trunkantį susidomėjimą šia šalimi, įtikinti buvo kur kas lengviau – jie džiaugėsi ir palaikė. Jos smalsumas turėjo konkrečią kilmę: Davina susidraugavo su lietuviu mainų studentu, kai šis lankėsi JAV. Ši draugystė sužadino susidomėjimą, o apsilankymas Lietuvoje tai patvirtino, ir netrukus ji jau ieškojo informacijos apie universitetus. VILNIUS TECH universitetas išsiskyrė iškart. „Informacinių sistemų programų inžinerijos turinys atitiko tiek mano patirtį, tiek stipriąsias puses, – aiškina ji. – Jaučiau, kad šios magistro studijų programos pasirinkimas tinkamas tiek akademine, tiek profesine prasme.“ Studijų ir asmeninio gyvenimo skirtumai Prieš persikraustydama Davina Lietuvoje lankėsi dukart, todėl kultūrinis šokas buvo minimalus. Tai, ko ji tikėjosi labiausiai – gamtos gausos – visiškai pasitvirtino. Vis dėlto, akademinė aplinka pateikė keletą staigmenų. „JAV mano bakalauro studijų programoje nebuvo numatyta rašyti baigiamąjį darbą ar jį gintis; vertinimai daugiausia susidėjo iš egzaminų ir projektų, – pasakoja ji. – Prisitaikyti prie minties, kad reikės rašyti magistro darbą ir jį viešai gintis, man buvo didžiausias pokytis.“ Antroji staigmena – turtingas studentiškas gyvenimas – buvo malonesnė. „Erasmus Student Network“ (ESN) organizacija, neturinti atitikmens JAV, atvėrė duris į plačią tarptautinę bendruomenę. Didžiausia pamoka, kurią ji išmoko studijų metu, buvo asmeninė. „Svarbiausia – išmokti pasirūpinti savimi, – sako Davina. – Esu linkusi pervargti ir kartais apleisti pagrindinius poreikius, pavyzdžiui, maistą ar poilsį. Supratau, kad pusiausvyra ir gera savijauta yra būtinos siekiant ilgalaikės sėkmės.“ Pusiausvyra tarp studijų ir karjeros pradžios Derinti magistro studijas su darbu pilnu etatu – nelengvas iššūkis. Būtent taip pasielgė Davina, įsidarbinusi IT inžiniere „SEB“ banko Balso ir realaus laiko paslaugų skyriuje. Šio darbo ji aktyviai ieškojo per „LinkedIn“ platformą, jau sukaupusi patirties „Western Union“ įmonėje. Prieš priimdama pasiūlymą, ji įsitikino, kad sugebės suvaldyti dvigubą krūvį. „Kai prisijungiau prie „SEB“, komanda žinojo apie mano akademinius įsipareigojimus ir pritaikė mano vaidmenį prie darbo daliniu etatu, – aiškina Davina. Jos dienotvarkė buvo įtempta: darbas kiekvienos darbo dienos rytą, valandos pertrauka prieš paskaitas, prasidedančias 16:20 arba 18:10, tada namų darbai iki pat miego – ir taip kasdien. – Kartais dėl to tenka praleisti socialines veiklas, bet primenu sau, jog tai laikina ir atsipirks baigus studijas.“ Kasdienis Davinos darbas sukasi aplink „SEB“ telefonijos sistemų – vidinių numerių, stalinių telefonų, programinės telefonijos ir grupinių skambučių eilių – valdymą. Ji taip pat atlieka su „Microsoft“ susijusias užduotis ir teikia platesnį IT palaikymą „Agile“ komandoje. Ši sritis sparčiai evoliucionuoja. „Debesų kompiuterijos sprendimai, automatizacija ir dirbtinis intelektas formuoja telefonijos ateitį, – teigia ji. – Kad neatsilikčiau nuo pramonės krypčių, man būtina perprasti šias sritis. Kvalifikaciją keliu nuolatiniais mokymais, skaitydama techninę dokumentaciją ir konsultuodamasi su vyresniais kolegomis“. Kas Lietuvoje daroma teisingai Padirbėjusi abiejose šalyse, Davina mato ryškų darbo kultūros kontrastą. „Pagrindinis skirtumas yra darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, – sako ji. – JAV išlaikyti sveiką balansą dažnai atrodo neįmanoma. Lietuvoje privalomi atostogų blokai, dosnios kasmetinės atostogos bei skatinamos pietų ir poilsio pertraukos sukuria daug sveikesnę aplinką.“ Ji taip pat pastebi įvairovę ir lygias galimybes. Nors technologijų sritis visame pasaulyje išlieka dominuojama vyrų, ji pastebėjo stiprų moterų ir įvairių sričių specialistų atstovavimą. „Nuo persikėlimo į Lietuvą dirbau dviejose pozicijose ir niekada nepatyriau nelygybės ar išankstinio nusistatymo“, – teigia Davina. Tiesa, ji priduria – jei praeityje sau galėtų duoti vieną patarimą ir ką nors pakeisti, lietuvių kalbos būtų pradėjusi mokytis anksčiau, o ne tik persikrausčiusi. Ateities planai ir svajonė mokyti Baigdama rašyti paskutinį magistro darbo skyrių, Davina jau galvoja apie ateitį. Jos svarstomi variantai atspindi tiek ambicijas, tiek norą dalintis žiniomis. „Mane domina galimybė tapti programuotoja arba kilti savo dabartinėje srityje iki L3 lygio specialistės, – sako ji. Tačiau yra ir trečias kelias, kuris niekada nebuvo apleidęs jos minčių. – Vis dar jaučiu susidomėjimą mokymu. Vaikystėje norėjau būti mokytoja, bet nepasirinkau šio kelio dėl susirūpinimo finansiniu stabilumu. Jei atsirastų galimybė dėstyti ar asistuoti technologijų srities akademinėje aplinkoje, manau, tai teiktų didelį profesinį pasitenkinimą.“ Bet kuriam Amerikos studentui, svarstančiam sekti jos pėdomis, Davinos patarimas yra aiškus ir drąsinantis. „Patarčiau nuodugniai išanalizuoti savo sprendimą ir įsitikinti, kad tai tikrai tai, ko norite, nes persikraustymas į kitą pasaulio kraštą reikalauja ryžto ir planavimo“, – sako D. Jackson ir priduria, kad jei pasiryžimo užtenka, ji mielai sutiks papasakoti apie viešojo transporto subtilybes, socialinį gyvenimą ir kultūrinius skirtumus Lietuvoje.

Universaliųjų bazinių pajamų (UBP) idėja – reguliarios, besąlyginės išmokos visiems gyventojams – vis dažniau iškyla viešose diskusijose kaip galimas atsakas į technologinius pokyčius, automatizaciją ir augančią socialinę nelygybę. Vieniems tai atrodo logiška ateities kryptis, kitiems – pavojingas eksperimentas su valstybės finansais. UBP patrauklios individo lygmeniu: jei visi gautų stabilias pajamas, sumažėtų stresas, nesaugumas, skurdas. Tačiau vos tik kalba pasisuka apie realų tokio modelio įgyvendinimą valstybės mastu, entuziazmą greitai keičia skeptiški klausimai. Ar valstybė tai pajėgtų? Pirmoji ir didžiausia kliūtis – finansai. Ekspertų skaičiavimai rodo, kad dabartines socialinės apsaugos išlaidas padalijus visiems gyventojams, mėnesinė išmoka siektų vos 100–200 eurų. Suma, kuri vargu ar galėtų tapti rimta pajamų garantija. Didesnės išmokos reikštų radikaliai didesnius mokesčius arba skaudžius viešųjų paslaugų karpymus. Kyla paprastas, bet nemalonus klausimas: ar visuomenė būtų pasirengusi mokėti brangiau – mainais už universalias išmokas visiems, įskaitant ir tuos, kuriems paramos nereikia? Atsakymas kol kas labiau neigiamas, nei teigiamas. Socialinis teisingumas: kam ir kodėl mokėti? Ne mažiau aštrios diskusijos kyla ir dėl socialinio teisingumo. UBP reikštų iš esmės pertvarkyti visą socialinės apsaugos sistemą – atsisakyti tikslinių išmokų, vertinimo kriterijų ir kontrolės mechanizmų. Kritikai baiminasi, kad dalis žmonių pasirinktų gyventi tik iš bazinių pajamų, prarastų motyvaciją dirbti, o tai ilgainiui sukurtų „parazitinį“ sluoksnį. Kiti kelia klausimą, kodėl išmokas turėtų gauti ir pasiturintys gyventojai. Ar tai neprieštarauja ekonominei logikai ir sveikam protui? Čia prieinama ir prie gilesnių, kultūrinių barjerų. Kodėl reikėtų „atimti ir perskirstyti“ visiems vienodai? Kodėl mano sumokėti mokesčiai turėtų išlaikyti tuos, kurie gali, bet nenori dirbti? Šias nuostatas ypač sustiprina istorinė patirtis – „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“, daugeliui kelianti instinktyvų atmetimą ir baimę grįžti atgal. Jei tai utopija – kodėl pasaulis ją vis svarsto? Vis dėlto, universaliųjų bazinių pajamų idėja neatsirado vakuume. Vien jos atmetimas problemų neišsprendžia. Neatsitiktinai pasaulyje jau įgyvendinta daugiau kaip 200 įvairių UBP eksperimentų – nuo lokalių pilotinių projektų iki nacionalinio lygmens bandymų. Pavyzdžiui, Maršalų Salos nuo 2024 m. kas ketvirtį kiekvienam gyventojui moka po 200 JAV dolerių – kaip priemonę gerinti gyvenimo kokybę ir stiprinti visuomenės moralę. Šveicarija prieš dešimtmetį surengė referendumą ir UBP idėjai pasakė „ne“, bent jau kol kas. Lietuvoje rimtesnės diskusijos šia tema dar tik prasideda, nors technologinė realybė vejasi greičiau nei mūsų požiūriai. Robotizacija ir dirbtinis intelektas keičia darbo rinką, auga turtinė nelygybė, nyksta tradicinės profesijos, o visuomenės lūkesčiai dėl minimalių garantijų išlieka aukšti. 2024 m. atliktos apklausos rodo, kad Lietuvos gyventojai minimalias socialines garantijas laiko viena pagrindinių valstybės pareigų. Socialinė parama nepasiturintiems gyventojams dažniausiai siejama su 400–500 eurų suma. Kitaip tariant, visuomenė jau dabar tikisi, kad valstybė užtikrins bazinį finansinį saugumą. Du keliai – vienas klausimas Norint mažinti skurdą ir garantuoti minimalią gerovę visiems, iš esmės yra dvi kryptys: toliau tobulinti esamą socialinės apsaugos sistemą arba rinktis universaliųjų bazinių pajamų modelį. Pastarasis dažnai pristatomas kaip radikalus, bet potencialiai efektyvus sprendimas – tarsi Gordijaus mazgo perkirtimas. Kol kas tai vis dar teorinis konstruktas, kurio praktinis įgyvendinimas kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Tačiau istorija rodo, kad nemažai šiandien savaime suprantamų dalykų kadaise buvo laikomi utopija – nuo skrydžių į kosmosą iki interneto ar dirbtinio intelekto. Ar ir universaliųjų bazinių pajamų idėjai lemtas toks kelias? Straipsnį parengė VILNIUS TECH Ekonomikos inžinerijos katedros doktorantė Emilija Webster ir Ekonomikos inžinerijos katedros docentė Daiva Andriušaitienė