Bibliotekos direktorė: „Studentai atsidaro Google, bet ar tai jau viskas, ar vien nuo to jie tampa laimingi?“

Sausio 27, 2016
1997-aisiais dama, raudonu ilgu paltu su lapės apykakle ir juoda skrybėlaite, elegantiškai įsiveržusi į Bazilijonų vienuolyno ilgus tamsius koridorius, bibliotekos kolektyvo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Pirmieji jos žingsniai bibliotekoje – susipažinti su kolektyvu, skyrių darbo procesais, išsiaiškinti problemas ir siekius. Labai greitai ji jau žinojo, ką reikia daryti. Visų pirma – susitvarkyti savo „virtuvę“, kurioje buvo daug šeimininkų, bet didelė dalis darbų neatlikta, kiti „užmiršti“ pusiaukelėje, dar kiti – visai nedaryti. Tuomet per visus tris vienuolyno aukštus skambėdavo: „Darbukai, darbukai…“ Ji nuolat skatino kolektyvą ką nors veikti. Nėra didesnių algų ar premijų – tada važiuojam grybauti. Ir nesvarbu, kad lapkričio mėnuo! Ilgam išliks atmintyje krentančių į kibirą sušalusių žaliuokių garsas“, – apie VGTU Bibliotekos direktorę pasakoja jos pavaduotoja Sigutė Urbonavičienė.
 
„Nebaigiau jokių vadybos mokslų, tais laikais to žodžio net nebuvo. Man labiausiai rūpi žmonės. Stengiuosi kiekvienam surasti tokią darbo sritį, kurioje dirbdamas jaustųsi laimingas, kad jo akys žibėtų“, – pasakoja Geriausio bibliotekos vadovo vardą pelniusi VGTU Bibliotekos vadovė Rimutė Abramčikienė, jau trejus metus savo darbuotojus suburianti bendriems pamąstymams maldos namuose. Klausiu Bibliotekos direktorės, iš kur paveldėtas toks retas bruožas – gebėti apgaubti rūpesčiu ir dėmesiu kiekvieną, nepaisant amžiaus, pareigų ar įsitikinimų? Pernelyg anksti netekusi Mamos, pernelyg anksti ragavusi gyvenimo druskos, išmoko rūpintis kitais…
 
Esate viena iš charizmatiškiausių universiteto moterų vadovių. Rimute, papasakokite, kaip grūdinosi plienas…
 
Didysis mano auklėtojas buvo knygos. Skaičiau viską. Ypač didelį įspūdį paliko Č. Dikenso romanai. Kai neužtekdavo knygų lietuvių kalba, skaitydavau užsienio autorius, pavyzdžiui, O. de Balzaką rusų kalba. Perskaičiau beveik visą rusų literatūros klasiką. Kitas mane žavėjęs literatūros žanras – pasakos. Jos tarsi perkeldavo į kitą pasaulį, kuriame visada viskas baigdavosi gerai, ta gėrio pergalė man įkvėpdavo gyvenimo optimizmo. Mano Mamytė, kurios netekau labai ankstyvoje vaikystėje, taip pat skaitė daug knygų. Atmintyje taip ir liko jos, skaitančios knygą, portretas. Belaukiant širdies operacijos, skaitydama knygą, ji ir iškeliavo į Anapilį…
 
Kai paaugau, mane patraukė menas. Dar būdama mokykloje gaudavau apipavidalinti įvairius sienlaikraščius. Pirmosios mano asmeninės bibliotekos knygos buvo apie meną. Pasisekė, kad baigusi universitetą gavau paskyrimą į Martyno Mažvydo bibliotekos Meno skyrių. Tai buvo mano stichija, panirau į tą darbą visa siela, visu kūnu. Jeigu būtų gyvenime galimybė antrą kartą rinktis, būtinai rinkčiausi menotyrininkės kelią. Tą meno jausmą atsinešiau ir į VGTU Biblioteką. Taip gimė „Galerija A“, kuriai dabar jau penkeri metai. Ką tik lankytojai užpildė pirmąją galerijos svečių knygą. Perverčiau ją ir mintyse džiaugiausi, kad parašyta daug gražių pastebėjimų ir palinkėjimų. „Galerija A“ nėra saugoma, o joje per tiek laiko niekas nesugadinta, nepavogta, sulaukiame tik geriausių įspūdžių. Vadinasi, buvo prasminga kurti galeriją – grožis tikrai reikalingas žmogui. Yra nuomonių, kad akademinė biblioteka turi būti tik mokslų, naujausių technologijų skleidėja. Studentai atsisėda prie kompiuterių, įsijungia Google, prisijungia prie mūsų duomenų bazių, bet ar tai jau viskas, ar vien nuo to jis taps laimingas? Esu tikra, kad humanitarinės aplinkos reikia visiems, net ir techniškųjų mokslų studentams ir dėstytojams.
 
Vėliau teko baigti įvairius gyvenimo universitetus, nes turėjau pati viską pasiekti, pasidaryti, išsikovoti ir užsidirbti. Esu įsitikusi, kad nėra nei juodų, nei primityvių, nei prastų darbų, yra tik požiūris į darbą. Ne darbas žmogų gadina, o žmogus darbą. Buvo laikas, kai dėl nedidelio bibliotekininko atlyginimo galvojau, kaip išgyventi. Teko dirbti keliuose darbuose: ir radijo diktorės, ir kelionių agentūros vadovės, gidės, ir langų valytojos darbą. Dėl to šiandien tik džiaugiuosi. Galbūt dėl to suprantu žmogų, kuriam yra sunku. Palaikau jaunus žmones, kuriems ypač reikia to pradinio „starto“. Kartais į biblioteką ateina labai talentingų žmonių. Į juos, net sulaukdama priekaištų, stengiuosi investuoti ypač daug. Gaila, kad jie paskui išvažiuoja iš Lietuvos. Gaila, kad mes čia, Lietuvos bibliotekose, negalime sudaryti palankių sąlygų jaunimui. Šiuolaikinio jaunimo karta nori dabar, iš karto ir visko, nesvarbu, kad užsienyje, turint aukštąjį išsilavinimą, tenka plauti indus…
 
Jūsų vadovaujama biblioteka „užuot keikusi tamsą, uždega šviesą“. Bet visgi paklausiu Jūsų nuomonės apie kultūros situaciją.
 
Nežinau, kodėl kultūra lieka nuošalėj. Jeigu jai būtų skiriama daugiau finansavimo, mes neturėtumėme tiek daug paliekančiųjų šalį. Tas vadinamasis „greito skalbimo“ pinigų kultas formuoja visai kitus žmogaus poreikius… Tačiau dažnai iš kultūros darbuotojų išgirstu, kad Lietuvoje gera gyventi, kad mes galime dirbti, kažką pakeisti. Mums, bibliotekininkams, kultūros darbuotojams, būdingas didelis profesinis kuklumas, tačiau tai, be abejonės, šviesių ir švietėjiškų žmonių specialybė. Mes nemokame garsiai šaukti, reikalauti. Be gydytojo numirs kūnas, o jei be knygos numirs siela?..
 
Pagal stereotipą, darbas bibliotekoje – ramus užutekis…
 
Visai neramus. Ir visai ne užutekis. Tokie praeities stereotipai. Mano darbe niekada nėra buvę tokios pačios dienos. Bibliotekoje dirba 63 darbuotojai. Norint, kad žmonės gerai jaustųsi darbe, pirmiausiai juos reikia pažinti – įvertinti jų galimybes ir norus. Tada reikia suburti gerą patikimą komandą, sukurti jai sąlygas ir galiausiai labai labai norėti ir tikėti, kad su šia komanda gali pasiekti viską. Manyčiau, kad šios užduotys reikalauja daugiausia fizinių, dvasinių jėgų ir laiko. Žodžio „užutekis“ mano gyvenime nėra. Asmeninis moto: „Po gulinčiu akmeniu vanduo neteka…“ Jei pajuntu, kad kolektyve „nustoja tekėti vanduo“, žinau, kad mums jau reikia naujų iššūkių.
 
Kaip Jūsų vadovaujamame kolektyve pavyksta sukurti bendruomeniškumo atmosferą?
 
Visi žmonės yra apdovanoti talentais. Juos atradus ir pritaikius – gyvenimas tampa „spalvotas“. Bibliotekos kolektyvas – tikra talentų kasykla. Vienos augina gėles, fotografuoja, kitos skaito eiles, trečios skaniai gamina, ketvirtos vaidina… Gėlių parodos, rudens gėrybių valgiai, drabužių aukcionai, Užgavėnės, vakarėliai su aktoriniais ir humoristiniais vaizdeliais – kaip to neparodysi sau ir kitiems. Ir mums smagu, ir skaitytojams įdomu. Jau 10 metų kiekvieną gegužę keliaujame po Lietuvą. Save išreiškiame ir kurdamos aplinką. Mes turime savo atskirą pastatą – visą biblioteką – todėl šeimyniškumo jausmas kuriamas jau nuo gėlynų prie bibliotekos, poilsio kambario paveikslų ir parodų stendų. Esam „žaliosios“ – mums rūpi saugoti gamtą, ją tausoti, todėl sukūrėme „meniškas“ atliekų rūšiavimo dėžes. Esam atsakingos už aplinką, už grožį, už šypseną, už ateitį. Tokia tad yra mūsų kolektyvinė veikla, taip mes kuriame bendruomeniškumo atmosferą.
 
Šiandien biblioteka yra ne tik pastatas, ji ir virtualus kompiuterinių kodų derinys. Kokiomis naujomis prasmėmis šiandien atsiveria Jūsų profesija?
 
Šiuolaikinė, ypač akademinė, biblioteka turi būti labai „mobili“, žengianti koja kojon su naujausiomis informacinėmis technologijomis. Mūsų biblioteka yra „hibridinė“ – joje yra ir knygos, ir el. ištekliai. Įsigyjamos ir kuriamos duomenų bazės, kuriose sukaupta naujausia informacija yra svarbi mokslo pažangai. Biblioteka yra aktyvi studijų proceso dalyvė. Reaguodama į augančius akademinės bendruomenės poreikius ir kintančią aplinką, siekia pagelbėti mokslinės informacijos paieškoje, tinkamai nukreipiant į universitete ir už jo ribų esamus informacijos išteklius. Pastaruoju metu ypač populiarios virtualios paslaugos, todėl formuojame įvairių paslaugų „paketus“, skirtus būtent studijoms. Šiuo tikslu bibliotekoje sukurtas ir sėkmingai vykdomas projektas „Informacijos tiltas: biblioteka–universitetas–studentas“ (BUS). Vykdomo projekto tikslas – palengvinti studentų integraciją į mokslinę aplinką, padėti lengviau orientuotis mokslinės informacijos gausoje, aktyvuojant dėstytojų rekomenduojamos literatūros sąrašus, pateikiant nuorodas į knygų saugojimo vietas, į el. išteklius, pateikiant informaciją apie studijoms reikalingos medžiagos prieigos galimybes bibliotekoje ir už jos ribų, skatinant naudotis kitomis bibliotekos paslaugomis (pavyzdžiui, TTBA – Tarptautiniu tarpbibliotekiniu abonementu) ieškant studijoms reikalingų informacijos resursų. Remiantis pažangiausia pasauline praktika, ateities bibliotekos neįsivaizduoju be mediatekos, institucinių talpyklų, atviros prieigos prie mokslinės informacijos, tyrimų rezultatų ir idėjų įgyvendinimo.
 
Koks paskutinis bibliotekos trofėjus?
 
Paskutinis bibliotekos trofėjus? Jų gali būti nemažai, nelygu su kuo kovojau ir ką nugalėjusi laimėjau. Kalbant apie sau išsikelta tikslą būti geriausia biblioteka Lietuvoje, galėčiau pasakyti, kad pirmieji įdiegėm visus kompiuterinės programos ALEPH modulius bibliotekiniuose procesuose, pirmieji atidarėme Lietuvoje visą parą veikiančią skaityklą, manau, kad nedaug bibliotekų turi parodų galerijas… Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad kaip vadovė nesiekiau būti geriausia. Geriausio bibliotekos vadovo vardą ir apdovanojimą gavau 2009 m. Ačiū kolektyvui, kuris tikėjo manimi, įvertino mano pastangas, darbą ir pristatė šiam apdovanojimui.
 
Žinau, kad bibliotekoje atsirado dar vienas netikėtas pirkinys – baltas rojalis…
 
Tas baltas rojalis atsirado iš meilės Šopenui. Dievinu klasikinę muziką. Esu nuolatinė Filharmonijos lankytoja. Mėgstu Vivaldį, Šopeną, Čiurlionį. Turiu krikšto dukrą, kuri griežia smuiku, tad su dideliu malonumu lankausi koncertuose. Su Lenkų kultūros institutu buvome suplanavę surengti koncertą, tačiau dėl objektyvių priežasčių jis neįvyko. Žinoma, įsigijome mes šį rojalį su mintimi, jog rengsime ne tik muzikinius vakarus, bet panaudosime ir parodų atidarymo metu. Štai renginio „Jau 10 metų čia“ metu bibliotekos svečius linksmino B. Dvarionio muzikos mokyklos jaunoji pianistė. Skambant muzikai dingsta įtampa, užsimiršta rūpesčiai, galvoje ir širdyje tampa šviesu ir gera. Tikiu, dar ne kartą bibliotekoje prie baltojo rojalio pasinersime į nuostabų muzikos pasaulį.
 
Kokia Jūsų nuomonė apie popierinės knygos ateitį? Ar Jūs pati skaitote elektronines knygas?
 
Popierinė knyga tikrai išliks. Man ji – dvasinio komforto dalis. Kas gali būti geriau už įdomią knygą žiemos vakarais susirangius ant sofos ar vasarą besiilsint medžių pavėsyje? O jeigu knygą dar papildo ir puošia meniškos iliustracijos… Skaitai ir mėgaujiesi, ir norisi, kad pasakojimas dar ilgai ilgai nesibaigtų. Nesu prieš elektroninę knygą, tačiau savo laisvalaikiu jos neskaityčiau. Elektroninė knyga labai reikalinga besimokantiems, studijuojantiems, galbūt daug keliaujantiems. Ji turi savo nišą – ypač mėgiama jaunimo.
 
Kokias knygas labiausiai vertinate?
 
Kiekvienam gyvenimo tarpsniui – sava knyga. Šiuo metu mano knyga yra Šventasis Raštas. Joje randu visko – ir teisės, ir moralės, ir etikos, ir gyvenimo būdo patarimų. Rekomenduočiau ją kiekvienam vadovui ir ne tik.
 
Esate minėjusi, kad vadovas turi galimybę paslysti…
 
Didžiausios vadovo grėsmės – puikybė ir autokratiškumas. Labai bijau, kad „kėdė“ nepriliptų prie mano asmenybės, nes gyvenimas susideda ne vien iš „kėdės“… Man, kaip žmogui, vadovo postas tikrai buvo reikalingas: padėjo pažinti savo pačios pliusus ir minusus.
 
Per savo gyvenimą pastebėjau, kad vadovo darbas – tai darbas su savimi. Jei vadovas nepažįsta savęs, nepažįsta savo dvasinių galimybių, tada ypač ryškiai apsinuogina jo trūkumai. Klausėte, kaip grūdinosi plienas? Atsakysiu: vadovavimas man ir buvo plieno grūdinimas, o darbas su žmonėmis – tikrų tikriausias briaunų šlifavimas…
 
Kartais vadovui tenka atsiprašyti. Tai padaryti man anksčiau buvo ypač sunku. Matyt, gyvenimas iš manęs nukalė pakankamai stiprų žmogų ir gal dėl to atsirado puikybė, buvau begalvojanti, kad viską, ką darau, darau labai gerai. Teko atsiprašyti darbuotojos, kurią buvau tiesiog žmogiškai neapgalvotai įžeidusi. Ilgai galvojau, kol ryžausi tai padaryti.
 
Turiu svajonę, kad išėjus iš šio darbo ir sutikus gatvėje buvusius bendradarbius, galėčiau paklausti, kaip jų vaikai, kaip jų šeima, kaip jiems sekasi. Jei aš kažką ne taip padarysiu, aš įsivaizduoju, kad mano buvę kolegos, bendradarbiai praeis pro mane gatvėje. Tai man būtų skaudžiausia…
 
Papasakokite apie savo gyvenimo malonumus ir poilsį.
 
Geriausiai pailsiu gamtoje – sodyboje ant Peršokšnų ežero kranto. Nuošalyje esanti vieta, apsupta Aukštaitijos kalnelių ir miškų, nuo kurios matyti Budrių dvarvietė su senutėliais graikiniais medžiais, geltona pieva, kiškis – milžinas, atstraksintis iš miško, stirnaitės – gurmanės, besimėgaujančios trešnėmis, ir tyla…
 
Poilsis man ir knyga, ir simfoninės muzikos koncertas, ir puiki paroda, ir kelionė į svečias šalis ar prie jūros. Pajūriu galiu vaikščioti ilgai ir bet kokiu oru. Vėjas iškedena ne tik plaukus, išpusto iš galvos ir mintis – jaučiuosi lengva ir pailsėjusi. Mano širdį atgaivina ir paukščiai. Mėgstu klausytis įrašų su jų balsais, būdama sodyboje stebiu jų gyvenimą. Mėgstamiausias mano ritualas – savaitgalio pasivaikščiojimas gamtoje. Mėgstu vaikščioti ir viena, ir su draugais. Čia aš geriausiai pailsiu ir greičiausiai „pasikraunu“.
 
Kalbėjosi Edita Jučiūtė
 
 
 

Galerija

Panašios naujienos

„Scania Lietuva“ atvėrė duris VILNIUS TECH studentams ir alumnams
„Scania Lietuva“ atvėrė duris VILNIUS TECH studentams ir alumnams
VILNIUS TECH studentai ir alumnai turėjo išskirtinę galimybę apsilankyti „Scania Lietuva“ ir iš arti susipažinti su vienos stipriausių transporto sektoriaus įmonių veikla. Vizitą inicijavo VILNIUS TECH Alumnų klubo prezidentas Darius Snieška, pakvietęs bendruomenės narius pažvelgti į modernios transporto įmonės kasdienybę iš vidaus. Ekskursijos metu dalyviai susipažino su įmonės veiklos principais, darbo organizavimo procesais bei transporto sektoriaus užkulisiais. Susitikimo metu buvo pristatyta, kaip organizuojami kasdieniai procesai, kokie sprendimai padeda užtikrinti efektyvų darbą ir kokie iššūkiai šiandien kyla transporto sektoriui. Renginio dalyviai ne tik klausėsi transporto srities profesionalų įžvalgų, bet ir turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su įmonės istorija ir jos ateities kryptimis. Didelį įspūdį dalyviams paliko ir šiltas priėmimas bei ekskursija po servisą. Renginio metu daug entuziazmo skleidė ir Dariaus kolega Kristupas, kurio istorija tapo puikiu pavyzdžiu, kaip studijų metais puoselėjama aistra gali virsti profesiniu keliu. Dar studijuodamas VILNIUS TECH universitete jis aktyviai domėjosi kartingais, o susidomėjimas mechanika ir automobilių sportu atvėrė galimybes karjerai tarptautinėje įmonėje. Susitikimo metu dalyviai išgirdo ir įdomių faktų apie „Scania“. Daugelį nustebino tai, kad įmonės istorija prasidėjo nuo dviračių gamybos, o šiandien ji yra viena svarbiausių sunkiojo transporto gamintojų Europoje. Taip pat buvo pristatyti ir įspūdingi įmonės mastą atspindintys skaičiai: daugiau nei 53 tūkst. darbuotojų daugiau nei 100 pasaulio šalių, 1 500 aptarnavimo centrų visame pasaulyje bei apie 100 tūkst. per metus pagaminamų sunkvežimių – tai reiškia, kad kasdien iš gamyklų išrieda vidutiniškai apie 270 transporto priemonių. Dalyviai taip pat sužinojo, kad Lietuvoje transporto sektorius sudaro apie 13 proc. šalies BVP ir vienija daugiau nei 9 tūkst. įmonių. Vizitas tapo ne tik pažintimi su transporto sektoriumi, bet ir įkvėpimu ieškoti naujų galimybių, plėsti akiratį bei drąsiai žengti į dar nepažintas sritis. Tokie susitikimai dar kartą parodo, kokią vertę kuria stipri alumnų bendruomenė – atverdama duris naujoms patirtims, pažintims ir profesiniam augimui. „Alumnai atveria duris“ ekskursijų ciklas ir toliau tęsis, todėl kviečiame sekti informaciją ir nepraleisti būsimų galimybių iš arti pažinti įvairių sektorių įmones bei jų veiklą.
Plačiau
MBA studijos vadovus skatina grįžti į universitetą: „Patirtis tampa stiprybe tik tada, kai ją nuolat atnaujini“
MBA studijos vadovus skatina grįžti į universitetą: „Patirtis tampa stiprybe tik tada, kai ją nuolat atnaujini“
MBA, arba verslo administravimo magistro studijos, dažniausiai pasirenkamos tada, kai žmogus jau turi profesinės patirties, bet nori ją pakelti į kitą lygį. Tai įvairių sričių profesionalai, vadovai ar būsimi vadovai, kuriems kasdienėje veikloje prireikia ne tik techninių ar siauros srities žinių, bet ir platesnio verslo, organizacijos bei žmonių valdymo supratimo. Nors MBA diplomas dažnai siejamas su karjeros augimu, šių studijų vertė slypi ne tik formaliame laipsnyje. Tai nėra dar viena akademinė pakopa po bakalauro studijų – veikiau galimybė sustoti, permąstyti sukauptą patirtį ir išmokti ją taikyti drąsiau, plačiau bei strategiškiau. VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto MBA absolventų patirtys rodo, kad didžiausi pokyčiai dažnai vyksta ne CV eilutėje, o pačiame mąstyme: keičiasi požiūris į sprendimų priėmimą, vadovavimą, rizikas ir savo profesinę patirtį. Kai patirtis susitinka su nauju požiūriu Į MBA studijas žmonės ateina sukaupę labai skirtingas profesines patirtis. Vieni jau daugelį metų vadovauja organizacijoms ir komandoms, kiti kuria verslus ar įgyvendina inovacijas viešajame sektoriuje. Tačiau juos dažnai vienija panašūs lūkesčiai, pagrindinis jų – noras atsitraukti nuo kasdienės rutinos ir pažvelgti į savo veiklą iš platesnės perspektyvos. Kompetencijų centro vadovas Simonas Barsteiga į MBA studijas atėjo jau sukaupęs ilgametę vadovavimo patirtį. Beveik dešimtmetį jis vadovavo inžinerinei bendrovei „CSD Inžinieriai“, kur per tą laiką komanda išaugo nuo 7 iki 70 darbuotojų. Kasdieniai sprendimai, darbas su klientais, tarptautiniais projektais, verslo plėtra ir atsakomybė už organizacijos rezultatus tapo stipria praktine vadybos mokykla, kurioje netrūko nei sėkmingų sprendimų, nei klaidų, iš kurių teko mokytis. Šiandien Simonas vadovauja kompetencijų centrui universitete – čia, pasak jo, atsirado visiškai kitokie iššūkiai: mokslo, verslo ir technologijų sujungimas, pokyčių inicijavimas bei skirtingų interesų derinimas. Būtent ši profesinė transformacija ir paskatino ieškoti platesnio požiūrio į vadybą. Tuo metu inovacijų ekspertas Tadas Gudėnas į MBA studijas atsinešė patirtį kuriant ir vystant du verslus – „Baltic Bio Fusion“ ir „Innovative Care of Dementia“. Nors praktinės vadybos patirties netrūko, jis jautė, kad sukauptas žinias norisi susisteminti ir papildyti platesniu vadybiniu požiūriu. Naujas požiūris į sukauptą patirtį Nors MBA studijos dažnai siejamos su naujų žinių įgijimu, pašnekovai pabrėžia, kad ne mažiau svarbu yra galimybė permąstyti jau turimą patirtį. „Dirbant labai lengva įsisukti į rutiną. Sprendi kasdienes problemas, priimi sprendimus, reaguoji į situacijas, bet retai sustoji ir paklausi savęs: ar tikrai teisingai mąstau? Ar mano vadovavimo principai vis dar veikia efektyviai?“ – sako S. Barsteiga. Pasak jo, MBA padėjo kritiškai įvertinti ilgametę profesinę patirtį ir suprasti, kad net sėkmingai dirbantis vadovas negali nustoti mokytis. „Po daugelio metų vadovavimo natūraliai atsiranda įsitikinimas, kad žinai, kaip reikia daryti. Tačiau studijos privertė iš naujo pasitikrinti savo sprendimus ir suprasti, kad net ilgametė patirtis nėra baigtinis rezultatas – ji nuolat turi augti kartu su tavimi.“ – teigia absolventas. T. Gudėno sprendimą studijuoti MBA iš pradžių paskatino karjeros galimybė. Prisijungus prie Krašto apsaugos ministerijos ir gavus galimybę prisidėti prie naujo departamento kūrimo bei inovacijų vystymo, pareigoms buvo reikalingas magistro laipsnis. Vis dėlto, anot jo, formalus reikalavimas greitai virto asmeniniu profesiniu augimu. „Supratau, kad tai puiki proga pagaliau susidėlioti turimas žinias į lentynas. Turėjau daug intuityvios patirties, bet norėjosi ją paversti aiškia sistema“, – sako T. Gudėnas. Didžiausia vertė – žmonės ir diskusijos Abu absolventai pabrėžia, kad didelę MBA vertę kūrė ne tik studijų turinys, bet ir pati mokymosi aplinka. Pasak S. Barsteigos, viena svarbiausių MBA patirčių buvo galimybė mokytis kartu su žmonėmis iš skirtingų sektorių ir profesinių sričių. Skirtingos patirtys, požiūriai ir diskusijos natūraliai verčia permąstyti savo įsitikinimus bei sprendimus. Jo nuomone, būtent tokioje aplinkoje pradedi geriau girdėti kitus ir aiškiau atskirti, kur sprendimas pagrįstas faktais, o kur – tik įpročiu ar asmenine patirtimi. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad vienoje auditorijoje susitiko skirtingų profesijų vadovai. „Versle dažnai bendrauji su savo srities žmonėmis, o čia atsirado galimybė išgirsti visiškai kitokias patirtis. Būtent diskusijose supranti, kad ta pati problema gali turėti kelis teisingus sprendimus“, – teigia pašnekovas. T. Gudėno teigimu, ne mažiau svarbu buvo tai, kad studijos neatsiskyrė nuo kasdienės profesinės veiklos – priešingai, abi sritys nuolat papildė viena kitą. „Man pasisekė, kad nereikėjo laukti diplomo, jog pradėčiau kažką keisti. Dėstytojai skatino spręsti realias savo veiklos problemas, todėl viską, ką išmokdavau, iškart pritaikydavau praktikoje. Reaguodavau ir keisdavau dalykus realiu laiku, dar tebesimokydamas. MBA man nebuvo atskiras studijų pasaulis – jis buvo tiesiogiai susijęs su tuo, ką kasdien dariau profesinėje veikloje.“ – pasakoja T. Gudėnas Abu absolventai pabrėžia, kad didelę studijų vertę kūrė ne tik programos turinys, bet ir dėstytojai – jų praktinė patirtis, gebėjimas diskutuoti bei realias vadybos situacijas paaiškinti suprantamais pavyzdžiais. T. Gudėno teigimu, didelį įspūdį paliko ne tik dėstytojų kompetencija, bet ir pats studijų metodas. „Patiko akademinis požiūris – viskas buvo daroma kūrybiškai, kiekviena problema nagrinėjama iš skirtingų kampų. Tai skatino ne ieškoti vieno teisingo atsakymo, o mokytis matyti platesnį kontekstą“, – sako jis. Nors teigiamai vertina visą dėstytojų komandą, abu pašnekovai kaip ypač įsimintiną mini dr. Artūrą Jakubavičių. Vienas įsimintiniausių pavyzdžių, pasak T. Gudėno, nuskambėjo dr. Artūro Jakubavičiaus paskaitoje apie strateginį valdymą. „Jis valstybės strategiją palygino su sodu. Viena valdžia pasodina kriaušes, bet jos dar nespėja duoti vaisių – ateina kita valdžia ir nusprendžia sodinti obelis. Taip vaisių ir nesulaukiame. Tas palyginimas labai paprastas, bet puikiai parodo, kodėl ilgalaikės strategijos dažnai žlunga“, – prisimena absolventas. Kai studijos keičia ne darbą, o požiūrį į jį Kalbėdami apie didžiausius pokyčius po MBA, absolventai pirmiausia mini ne pareigas ar naujus karjeros laiptelius, o pasikeitusį požiūrį į savo profesinę patirtį. „Vadovavimas nėra būsena, kurią kartą pasieki ir turi visam laikui. Tai nuolatinis mokymosi procesas“, – sako S. Barsteiga. Jo teigimu, MBA dar kartą priminė, kad patirtis tampa tikra stiprybe tik tada, kai ją nuolat peržiūri, analizuoji ir atnaujini. Kalbėdamas apie pokyčius po MBA, T. Gudėnas sako, kad labiausiai pasikeitė sprendimų priėmimo būdas. Jei anksčiau daug sprendimų buvo grindžiami intuicija, šiandien ją papildo aiškesnė analizė ir metodai. „Anksčiau nemažai sprendimų priimdavau iš intuicijos – ir, tiesą sakant, sekdavosi. Bet dabar žinau, kad tą patį galima padaryti metodiškai, dar prieš priimant sprendimą viską ramiai pasveriant. Intuicijos neatsisakau, bet dabar turiu ir įrankius, kurie tą procesą gerokai palengvina“, – sako jis. Mokymasis, kuris nesibaigia gavus diplomą Paprašyti vienu sakiniu apibendrinti MBA vertę, abu absolventai kalba ne apie diplomą ar naujas pareigas, o apie pasikeitusį požiūrį į mokymąsi. S. Barsteigos teigimu, MBA dar kartą sustiprino įsitikinimą, kad vadovavimas – tai ne galutinė stotelė, o nuolatinis augimo procesas: „Kuo daugiau patirties sukaupi, tuo aiškiau supranti, kiek dar daug galima išmokti. Galbūt didžiausia MBA pamoka buvo ne konkretūs modeliai ar metodikos, o supratimas, kad geras vadovas pirmiausia išlieka smalsus ir pasirengęs keistis.“ Skirtingi profesiniai keliai, skirtingos patirtys ir skirtingos priežastys pasirinkti MBA galiausiai atvedė prie tos pačios išvados – didžiausia šių studijų vertė slypi ne diplome. Ji slypi gebėjime kitaip pažvelgti į jau sukauptą patirtį, kritiškiau vertinti savo sprendimus ir drąsiau priimti naujus profesinius iššūkius.
Plačiau