Kraštovaizdžio architektūros studentų projektais siekiama atskleisti Neries ir Nemenčios upių grožį bei atverti priėjimą prie jų čia gyvenantiems žmonėms. Ta proga kalbamės su vienu iš parodos dalyvių, trečio kurso studentu Edgaru Stuopeliu apie Nemenčinę, kraštovaizdžio architektūrą ir studijas.
– Ką pabrėžtino kraštovaizdyje pastebėjot rengiant projektą Nemenčinėje?
– Dauguma žinome, kad Nemenčinė gali pasigirti netoliese esančiu Gėlos ežeru, kuris ypač vasaros laikotarpiu pritraukia daug vilniečių dėmesio. Bet užslėptas ir neatrastas Nemenčinės grožis slypi ir pačioje miesto širdyje.
Pravažiuojant istoriniu senuoju Nemenčinės tiltu retai kas pagalvoja, kad pervažiuoja antrą pagal dydį Lietuvoje upę – Nerį, kuri turi labai unikalias krantines. Nemenčinėje, greta gyventojų namų, taip pat teka ir Nemenčia su ryškiomis reljefo linijomis ir vagos slėniais, kurie tarsi laukia būti atrastais. O šių upių santaka tarsi kritinis, Nemenčinės miesto žaliosios sistemos, taškas, kurį aš savo projekte bandžiau išspręsti. Šių upių krantinės galėtų tapti naujuoju unikaliu Nemenčinės veidu, kuris galėtų traukti ne tik Vilniaus rajono lankytojus, bet ir visos Lietuvos.
– O kaip jūs atradote kraštovaizdžio architektūrą?
– Turbūt viskas prasidėjo nuo konstruktorių surinkinėjimo vaikystėje – nuo pat mažens svajojau tapti architektu. Piešti gebėjau nuo mažens. O aš ir tėvai žinodami, kad noriu užaugęs būti architektu, pasiūlė lankyti Mykolo Oginskio meno mokyklą.
Būdamas vyresnis laikiausi užsibrėžto tikslo ir daugiau profesijos pasirinkimo klausimais nelabai ir domėjausi. Prieš stojimus pastebėjau, kad atsirado nauja Kraštovaizdžio architektūros studijų programa, kurios nebuvau dar girdėjęs. Pasidomėjus labai patiko, todėl pradėjau abejoti į ką norėčiau stoti labiau, galiausiai likimas lėmė, kad įstojau į Kraštovaizdžio architektūrą.
– Ar studijų metu keitėsi požiūris į kraštovaizdžio architektūrą?
– Įstojęs greitai supratau, kad tai nėra tik gatvių ir skverų projektavimas. Kraštovaizdžio architektūra apima ir plačius regioninius, nacionalinius, pasaulinius su gamta ir jos naudojimu susijusius klausimus. Nežinojau, kad sukuriant ir paprasčiausią projektą reikia atsižvelgti į saugumo, prieinamumo, tvarumo ir kitus labai svarbius klausimus ir aspektus.
– Kokie jūsų dabartiniai ir ateities planai?
– Šiuo metu atlieku praktiką „ID Vilnius“ įmonėje, kurioje įdomu pradėti taikyti sukauptas žinias ir sugebėjimus. Baigiamajam darbui pasirinkau projektuoti Babrungo upės pakrantes ir žaliąsias zonas šalia jos, gimtajame Plungės mieste. Spręsiu panašias problemas kaip ir Nemenčinės mieste, atsižvelgdamas į šalia esantį ir didelę kultūrinę vertę turintį, Oginskių dvaro parką.
Tolimesnei ateičiai kol kas planų tikslių neturiu. Tikriausiai tęsiu studijas magistro programoje. Žinoma, norėčiau, kad ateityje koks nors mano projektas būtų įgyvendintas gimtajame Plungės mieste.
Naujienos nuotrauka: Edgaro Stuopelio projektų fragmentai.
Galerija
