Kasmet VILNIUS TECH bendruomenę suburia tradicija tapę „Geriausių dėstytojų“ apdovanojimai. Jau greit ir vėl susitiksime pasveikinti naujų dėstytojų, kurių išskirtinį požiūrį į studijų procesą įvertino tiek studentai, tiek kolegos. Laukdami šių metų renginio, pakalbinome praėjusiais metais „Moodle kūrėjo“ nominaciją pelniusią Fundamentinių mokslų fakulteto dėstytoją, studijų prodekanę dr. Vilmą Nekrašaitę-Liegę.
– Kada ir kaip supratote, jog akademinis kelias ir darbas su studentais yra tai, kur norite save realizuoti?
– Niekada nebuvo taip, kad sąmoningai svajojau tapti dėstytoja. Man visada patiko mokytis, analizuoti, gilintis, todėl kažkaip natūraliai nekilo klausimų, ar stoti į doktorantūrą. O doktorantūroje viena iš veiklų buvo dėstymas.
Dar studijų laikais grupiokai dažnai prašydavo paaiškinti vieną ar kitą temą, todėl jau tada pradėjau galvoti, kaip sudėtingus dalykus pateikti paprastai ir suprantamai. Man atrodo, kad dėstytojo darbas tuo ir įdomus – labai greitai pamatai rezultatą: per studentų atsiskaitymus, egzaminus, jų reakcijas ir atsiliepimus. Tai leidžia greitai reflektuoti – pasilikti tai, kas veikia, ir tobulinti tai, kur dar yra erdvės augti. Tas nuolatinis grįžtamasis ryšys man patinka.
– Ką Jums reiškia VILNIUS TECH „Moodle kūrėjo“ nominacija ir, kaip manote, kokios jūsų dėstymo praktikos ar iniciatyvos labiausiai prisidėjo prie šio apdovanojimo?
– Kai pradėjau dirbti, Moodle mokymosi aplinkos dar nebuvo, todėl visą paskaitų ir pratybų medžiagą turėdavau sąsiuviniuose, kuriuos nešdavausi į paskaitas ir iš jų dėstydavau. Labai bijodavau ko nors nepamiršti pasakyti.
Atsiradus Moodle, pradėjau ten kelti savo užrašus. Vėliau jie virto skaidrėmis, dalis užduočių – Moodle testais, atsirado daugiau interaktyvių elementų. Man patinka išbandyti naujoves, apie kurias sužinau mokymuose, o Moodle tapo ta vieta, kur jas lengviausia pritaikyti. Taip pat mėgstu aiškią struktūrą – kada ir kokia tema bus nagrinėjama, kada numatyti atsiskaitymai ir pan.
Man Moodle yra savotiška „špargalkė“, o studentams – vienas iš pagrindinių informacijos šaltinių, todėl laimi visi. O paties įvertinimo labai nesureikšminu – gavus ar negavus apdovanojimo, kasdienis darbas iš esmės nesikeičia.
– Studentų atsiliepimuose dažnai minimas jūsų gebėjimas kurti įtraukią ir palaikančią atmosferą. Kaip manote, kas lemia stiprų dėstytojo ir studento ryšį – ar turite slaptą „ingridientą“?
– Stengiuosi vesti paskaitas taip, kad pačiai nebūtų nuobodu. Studentams kiekviena paskaita yra nauja, o dėstytojams tas pačias paskaitas kartais tenka skaityti kelis kartus per savaitę. Stengiuosi jas paįvairinti – keičiu pavyzdžius, ieškau kitų būdų paaiškinti tą pačią mintį.
Paskaitos viduryje, kai būname praėję vieną ar kelias potemes, studentai daro testą. Tai padeda įvertinti, kaip aktyviai studentai patys įsitraukė į paskaitą, kas buvo aišku, o ką verta pakartoti. Paskaitos pabaigoje visada palieku laiko, kad studentams, kuriems kilo klausimų ir nedrįso paklausti kitų studentų akivaizdoje, galėtų tai padaryti po paskaitos, kol dar nereikia skubėti į kitą. Pradžioje semestro tokių studentų beveik nebūna, tačiau, įpusėjus semestrą, visada atsiranda kas nori kažko pasiklausti.
– Kokį vaidmenį šiandieniniame studijų procese, jūsų nuomone, atlieka technologijos?
– Technologijų neišvengsime – jas naudoja tiek studentai, tiek dėstytojai, ir tai yra natūrali studijų proceso dalis. Norėtųsi, kad jos pirmiausia būtų naudojamos mokymuisi, o ne tik tam, kad užduotis būtų atlikta greičiau.
Aš studentams nedraudžiu naudotis įvairiais įrankiais ar dirbtiniu intelektu, tačiau visada akcentuoju, kad svarbiausia yra suprasti rezultatą ir gebėti paaiškinti, kaip jis buvo gautas. Technologijos gali labai padėti – sutaupyti laiko, parodyti kitą problemos sprendimo būdą, padėti pasikartoti medžiagą, bet jos nepakeičia gebėjimo mąstyti kritiškai.
Man atrodo, kad šiandien dėstytojo vaidmuo po truputį keičiasi: svarbu ne tik perduoti žinias, bet ir padėti atsirinkti informaciją bei išmokyti ja naudotis prasmingai.
– Ar būna akimirkų, kai studentai įkvepia jus pačią, o gal yra buvusi paskaita ar situacija, kuri iki šiol kelia šypseną?
– Yra buvę nemažai situacijų, kurios kelia šypseną, tad pasidalinsiu keletu.
Kartą studentai rašė atsiskaitymą. Vienas studentas, darbą atidavęs anksčiau, išėjo. Greitai peržvelgusi jo sprendimus, supratau, kad teigiamo įvertinimo parašyti negalėsiu, todėl paprašiau likusių studentų su juo susisiekti ir paprašyti grįžti. Kai studentas grįžo, atidaviau jam darbą ir pasakiau: „Tiek tu, tiek aš nenorime susitikti perlaikyme, todėl sėsk – priminsiu, nuo ko pradėti.“ Parodžiau tik pirmą žingsnį, o studentas sako: „Jau prisiminiau, toliau pats“. Vėliau vienas iš šios grupės studentų atsiliepimuose parašė, kad dėstytoja nepasiduoda ir stengiasi, kad visi išlaikytų.
Kita situacija nutiko laboratorinio darbo metu. Studentai turėjo pateikti atsakymus Moodle sistemoje, tačiau viename darbe vietoj užduočių sprendimų radau sakinį: „Kadangi nepasiruošiau šiam laboratoriniam ir nenoriu tik sėdėti bei laukti paskaitos pabaigos, tai parašysiu jums laišką…“. O kiekviename atsakyme buvo po sakinį apie tai, kas studentui patinka paskaitose, ką būtų galima patobulinti ir panašiai. Aišku, darbo neįskaičiau, bet tokį netikėtą laišką buvo labai smagu skaityti.
– Kas jums padeda atsipalaiduoti ir pailsėti po atsakingo dėstytojos darbo?
– Geriausiai atpalaiduoja fizinė veikla. Mėgstu pasivaikščioti, kaip sakoma, pravėdinti galvą. Anksčiau bėgiodavau, dabar jau tik vaikštau. Taip pat mėgstu piešti – tiksliau, spalvinti paveikslus pagal skaičius. Man tai labai geras būdas atsijungti nuo minčių ir susikoncentruoti į visai kitą veiklą.
Anksčiau daug skaitydavau, bet turiu vieną problemą – jei knyga įtraukia, nebegaliu jos padėti į šalį ir skaitau tol, kol baigiu, kartais net visą naktį. Todėl šį pomėgį šiek tiek apleidau – miegas visgi svarbiau.
Bet svarbiausia – laikas su šeima. Nesvarbu, ar tai bendras vakaras prie televizoriaus, pasivaikščiojimas, ar kelionė – geresnio poilsio už laiką kartu dar neradau.
– Ką palinkėtumėte studentams ir kolegoms?
– Palinkėčiau atrasti balansą tarp darbų, tikslų ir savo pačių poreikių. Kasdienybėje lengva įsisukti į nuolatinį skubėjimą ir atidėti tai, kas iš tikrųjų svarbu.
Todėl linkėčiau bent dalį savo laiko skirti tam, kas jums prasminga – nesvarbu, ar tai mokslas, darbas, pomėgiai, ar laikas su artimaisiais. Galiausiai būtent tie dalykai ir padeda išlaikyti motyvaciją bei džiaugsmą.
Galerija
