Komentaro autorė: VGTU Edukacinių kompetencijų grupės vedėja dr. Ilona Valantinaitė
Situacijos, kurios mus užklumpa netikėtai, priverčia apsinuoginti nuo susikurtų kaukių (šiuo laikotarpiu pastarasis teiginys skamba ypač daugiaprasmiškai), nuplėšia rožinius ir apterliotus akinius, per kuriuos žvelgėme į daugelį kasdienių dalykų. Jei sukaupiame savyje drąsą ir pažvelgiame realybei į akis, galime įvardinti, jog tas nelemtas karantinas daug kur sudėliojo taškus ir nuplovė grimą. Tikrieji mes, tikrasis aš, tikrieji jie…
Pirmiausia pripažinkime, kad gyvename šaunioje šalyje, kur pilietiškumas, socialinė atsakomybė yra ne gležni daigeliai, o tvirti ąžuolai. Šia savybe lyg žygdarbiais nustebinome pasaulį ir save. Ir tose savanoriškose veiklose, iniciatyvose aktyviai dalyvauja daug jaunosios kartos atstovų. Tad tiems, kam norėdavosi pasibarti, kad šiuolaikinis jaunimas, švelniai tariant, nesuprantamai „nekoks“, tenka pripažinti, kad vis tik klydome. Gal būtų teisinga garsiai prisiminti 1937 metų Kazio Binkio pjesės „Atžalynas“ baigiamąjį sakinį: „Auga… Gražus atžalynas auga!“? Sutikime, kad nieko naujo. Praėjo beveik šimtas metų, aplinkybės keičiasi, keičiasi ir patys žmonės, tačiau realybės vertinimas lieka toks pat.
Kiti XXI-ojo amžiaus paradoksai – technologijų gausa, žmonių santykiai ir požiūris į studijas. Vieni technologijomis žavėjomės, ieškojome naujovių, gyrėmės aplinkinaims savo išmanumu, varžėmės su įsigytų telefonų programine įranga. Kiti stojiškai laikėmės, kad „gyvas kontaktas“ geriausias ir visokie technologiniai „išmislai“ palauks. Nekviestai į svečius užsuko karantinas ir visų požiūrius suniveliavo. Aktyvūs technologijų naudotojai iš pradžių patrynė rankomis, kad išaušo jų valanda, tačiau po kelių savaičių izoliacijos ilgesingu žvilgsniu pro miegamojo langą pradėjo sekti besiskleidžiančio pumpurėlio pažangą. Besispardantys natūralistai uoliai puolė mokytis, pažinti svečias erdves ir žavėtis asmeniniais atradimais, kad virtuali erdvė tokia turtinga lobiais, jog net atsiplėšti sunku. Tačiau visiems jau ilgisi to tikro susitikimo ir pažiūrėjimo vienas kitam į akis, natūralaus balso išgirdimo ir bendravimo patiems pasirinktą laiko tarpą, o ne pagal technologijų nustatytą limitą. Ir kas iš mūsų taip branginome ir vertinome bendravimą? Manėme, kad tai savaiminė duotybė. O pasirodo, jog klydome ir čia. Bendravimas yra dovana.
Dalyvavimas švietimo sistemoje. Mokyklų koridorių grindinį, o retkarčiais ir suolą trynę tautiečiai ne pirmą dešimtmetį reformuoja švietimo sistemą. Gal dėl to iki karantino visi, išskyrus diplomuotus tos srities specialistus, žinojo, kaip reikia gydyti ir mokyti. Šiandien žinančiųjų sumažėjo. Gal ir gerai? Gal besimokantieji atranda, kad jų ugdytojai (tiek mokytojai, tiek dėstytojai) yra ne mažiau gerbtini už šiandienos didvyriškai besilaikančius medikus? Ir jie visai ne dinozaurai. Negana to, jie virtualiose erdvėse geba rasti turinį (kas jaunajai kartai sunkiau sekasi) ir jį pateikti. O mums, ugdytojams, tenka pripažinti, kad su besimokančiaisiais gera bendradarbiauti, kad jie paslaugūs, kantrūs, supratingi ir jauni.
Santykio į studijas klausime galime aptikti ir aktualesnį (ne)susikalbėjimą. Studentams norisi, kad dėstytojas „viską paaiškintų, išmokytų, duotų ir dar primintų“. Dėstytojams norisi „visko išmokyti, viską paaiškinti, viską papasakoti, parodyti“. Jei nuolatinėse ir ištęstinėse studijose galėjo būti „visaip“, tai nuotolinėse studijose visa atsakomybė perkeliama studentui. Studijų organizavimas nuotoliniu būdu yra grįstas savarankišku studentų mokymusi, todėl dėstytojas parenka veiklas, skatinančias savarankišką mokymąsi. Ilgiems aiškinimams laiko ir vietos nėra.
Mokslinėje literatūroje išskiriami keturi savarankiško mokymosi lygiai. Ketvirtojo lygio besimokantieji yra visiškai nukreipti į mokymąsi. Trečiojo lygio besimokantieji motyvuoti, atsakingi ir geba atlikti visą savarankiško mokymosi veiklą, tačiau nesugeba patys įvertinti mokymosi rezultatų ir koreguoti mokymosi proceso, atsižvelgiant į tikslus ir pasiektus rezultatus. Antrojo lygio besimokantieji yra motyvuoti ir jaučia savo atsakomybę už mokymąsi, geba nusistatyti mokymosi tikslą ir planuoti veiklą, tačiau, norėdami pasiekti tikslą, nesilaiko plano. Pirmojo lygio besimokantieji jaučia vidinį norą mokytis, jie išsikelia mokymosi tikslą, bet jo nepasiekia, nes neatlieka reikiamos veiklos tikslui įgyvendinti. Žinant šią informaciją, kiekvienas dėstytojas yra kupinas idėjų, kaip paskatinti kiekvieno lygmens studentus siekti aukštesnių rezultatų. Ir kalbame ne apie balus, įvertinimus, o kalbame apie asmenybės auginimą. Ar tik ne tai ir yra kiekvienos ugdymo įstaigos viena svarbiausių funkcijų? Kas prisimins tuos balus? Tačiau užaugintos vidinės nuostatos, kompetencijos bus naudojamos ir skleidžiamos darbinėje veikloje.
Siekiant sklandaus darbo, nustatomi savarankišką mokymąsi skatinantys vertinimo principai. Pažanga studentų savarankiško mokymosi veikloje vertinama per savirefleksiją, pabrėžiant jų patirtį mokymosi proceso metu. Siekiant sklandaus darbo nuotoliniu būdu organizuojamo studijų proceso metu, svarbu apsibrėžti ugdymo(si) proceso dalyvių veiklas ir atsakomybes. Dėstytojas (kaip ekspertas) pateikia didžiają dalį informacijos į virtualią mokymosi aplinką „Moodle“ ir veikia kaip konsultantas, pagalbininkas. Studentas veikia kaip aktyvus besimokantysis ir taip pat teikia dalį informacijos (komentarus, įžvalgas, nuorodas, analizes, referatus, sprendimus, atliktas užduotis ir kt.) į virtualią mokymosi aplinką „Moodle“. Taip sukuriamos sąlygos aktyviai mokytis vieniems iš kitų: laiku pateikti medžiagą, analizuoti, kelti klausimus, pateikti atsakymus ir pan. Studentas pats konstruoja savo žinias, analizuodamas ekspertų (ne tik dėstytojo), kolegų darbų turinį, bendraudamas ir bendradarbiaudamas su bendraamžiais bei dėstytoju. Tyrimų rezultatai rodo, jog studentai palankiai vertina aiškumą (kur ieškoti informcijos, ką su ja daryti, kaip įsivertinti ir pan.), galimybę bendrauti su kolegomis ir dėstytoju, matyti kolegų įkeltus darbus (uždavinius, skaidres, schemas ir kt.), gauti grįžtamąjį ryšį iš dėstytojo ir kolegų, dalyvavimą vertinimo procesuose.
Įvairiomis veiklomis skatinamas studentų aktyvus bendravimas (ne tik paskaitos metu interaktyviu susirašinėjimu) ir bendradarbiavimas, organizuojamas darbas grupėse (ir paskaitų metu), pateikiant bendrus veiklos rezultatus. Kurti sąlygas, teikti užduotis, leidžiančias aptarti, tobulinti, koreguoti kolegų darbus. Temos aptarimo (paskaitos) pradžioje pateikiami klausimai, užduotys, padedančios studentui identifikuoti savo patirtį, žinojimą ir nežinojimą, kurių pagrindu gali išsikelti tikslą. Po paskaitos būtina, kad studentas įsivardintų, kiek užpildė šį nežinojimą, kaip nauja informacija susisieja su jau turima, ar pasiekė išsikeltą tikslą. Pastebėtina, jog naujomis žinomis įvardinama ir ta informacija, kuri transformuojama iš jau turimos. Per paskaitą organizuojamos kelios savistabos veiklos, leidžiančios atrasti informacijos (ne)supratimą: užduotys, panaudojant jau analizuotą medžiagą, skatinimas kelti probleminius klausimus, schemų braižymas, uždavinių sprendimas ir kt.
Nelauktasis karantinas pabaksnojo pirštu į tiesą, jog dėstytojas kuria sąlygas, o studentas aktyviai mokosi pats: analizuoja ne tik naują medžiagą, tačiau ir savo pažangą, ieško nežinojimo spragų ir būdų, kaip jas užpildyti. Prisipažinsiu, jog mano realybę karantinas taip apnuogino, kad belieka būti vaiku iš pasakos, kuris be gėdos jausmo šaukia: „karalius nuogas!” Tik jau nesu įsitikinusi, ar jau dabar tikrai tikrieji jie, mes ir aš…
Galerija
