Stojantiesiems

Inovacijos scenoje: kodėl nepakanka tik jas sukurti?

Balandžio 21, 2026

Balandžio 21-ąją minima Pasaulinė kūrybiškumo ir inovacijų diena yra puiki proga ne tik kalbėti apie išradimus,   bet ir kelti esminį klausimą – kaip jos pasiekia auditoriją. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Kūrybinių industrijų fakulteto absolventės Oksanos Liukovič tyrimas atskleidžia, kad inovacijų sėkmė priklauso nuo gebėjimo komunikuoti taip, kad jos pasiektų tinkamą auditoriją – priešingu atveju technologinis potencialas išlieka, tačiau patirtis nepasiekia tų, kuriems ji kuriama.

Kai technologijos aplenkia žiūrovą

Šiandien scenos menai sparčiai keičiasi – juose vis dažniau naudojamos interaktyvios projekcijos, išplėstosios ir virtualios realybės sprendimai, imersinės patirtys bei pažangios garso technologijos. Tačiau atliktas Scenos audiovizualinių inovacijų rinkodaros komunikacijos tyrimas rodo, kad technologinis inovatyvumas savaime dar negarantuoja žiūrovo susidomėjimo. Priešingai – kuo sudėtingesnė inovacija, tuo didesnis poreikis ją paaiškinti. Būtent čia atsiskleidžia komunikacijos svarba.

Tyrimo rezultatai rodo, kad ji turi atlikti ne tik informavimo, bet ir edukavimo funkciją – padėti žiūrovui suprasti, kuo inovatyvus renginys skiriasi nuo įprasto bei kokią vertę jis kuria. Kitaip tariant, inovacija turi būti „išversta“ į žiūrovui suprantamą kalbą dar prieš jam ateinant į renginį. Todėl vis dažniau kyla klausimas, ar problema slypi ne pačiose technologijose, o jų paaiškinime?

„Šiuo atveju tai nėra technologijų problema, o veikiau komunikacijos trūkis  tarp kūrėjo ir auditorijos. Scenos audiovizualinės priemonės šiandien yra labai pažangios, tačiau informacija apie jas ne visada pasiekia vartotoją arba nepasiekia jo suprantama forma. Dėl to technologijų potencialas lieka neišnaudotas, nes žiūrovas nesupranta jų vertės ar paskirties. Todėl svarbiausia tampa ne tik kurti inovatyvius sprendimus, bet ir aiškiai suprasti savo auditoriją bei užtikrinti tikslingą jų pristatymą“, – teigia Inovacijų ir technologijų komunikacijos absolventė Oksana Liukovič.

Audiovizualiniai menai [Kūrybinių industrijų fakultetas]

Komunikacijos kanalai ir jų poveikis auditorijai

Vienas svarbiausių tyrimo atradimų susijęs su komunikacijos kanalais. Nors tradicinės medijos vis dar pasižymi dideliu pasiekiamumu, jos nėra efektyvios perteikiant inovacijų esmę. Skaitmeniniai kanalai, ypač vaizdo turinys socialiniuose tinkluose, leidžia parodyti pačią inovaciją – jos vizualiką, veikimą ir kuriamą patirtį. Absolventės tyrimas rodo,  kad būtent tokio tipo turinys labiausiai skatina žiūrovus apsispręsti dalyvauti renginyje.

Svarbiu veiksniu išlieka ir socialinis aspektas – asmeninės rekomendacijos, draugų ar kitų žiūrovų patirtys turi didelę įtaką sprendimui apsilankyti inovatyviame renginyje. Tai rodo, kad komunikacija turi būti ne tik vienkryptė, bet ir kurianti dialogą bei pasitikėjimą.

Dar vienas svarbus tyrimo aspektas – skirtumas tarp komunikacijos efektyvumo ir jos realaus poveikio. Nustatyta, kad žmonės geba atpažinti „gerą“ reklamą, tačiau tai dar nereiškia, kad ji paskatins juos veikti.

„Žmonės gali matyti aiškią, kokybišką, estetiškai patrauklią reklamą, tačiau vien reklama nebūtinai sukuria asmeninį ryšį ar poreikį dalyvauti. Taip pat svarbų vaidmenį atlieka praktiniai veiksniai – laikas, kaina, vieta ar kas tuo metu vyksta mieste, kokie alternatyvūs renginiai. Be to, auditorija gali suprasti reklamą, bet nesieti jos su savo interesais ar vertybėmis. Todėl vien gera reklama dar negarantuoja realaus įsitraukimo ar sprendimo dalyvauti, čia reikia veikti kompleksiškai“, – akcentuoja O. Liukovič.

Atlikto tyrimo išvados rodo,  kad inovatyvių scenos renginių sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip jie yra komunikuojami. Ne vienas kanalas, o visuma – nuo socialinių tinklų ir vaizdo turinio iki reklamos, rekomendacijų ar net tradicinių formų – kuria realų poveikį. Svarbiausia, kad ši komunikacija būtų nuosekli, suplanuota laike ir paremta aiškia žinute.

Praktika rodo, kad labiausiai veikia ne pavienės kampanijos dalys, o jų dermė: kai vizualus turinys, skaitmeniniai sprendimai ir žmonių patirtys susijungia į vieną bendrą pasakojimą. Būtent tada inovacija tampa ne tik matoma, bet ir suprantama, o žiūrovas – įtrauktas.

Galerija

Panašios naujienos

Nauja daktaro disertacija
Nauja daktaro disertacija
VILNIUS TECH didžiuojasi savo doktorantų disertacijomis, todėl VILNIUS TECH Biblioteka kviečia sekti skelbiamas naujas apgintas disertacijas. Šiandien pristatoma disertacija „Biofiltracijos medžiagų tyrimai ir taikymas šalinant iš biodujų sieros vandenilį“ („Research and application of biofiltration materials in the purification of biogas from hydrogen sulfide“), kurią parengė doktorantas Kamyab Mohammadi. Disertacija rengta 2022–2026 metais Vilniaus Gedimino technikos universitete, vadovė – doc. dr. Rasa Vaiškūnaitė. Disertacija ginama viešame Aplinkos inžinerijos mokslo krypties disertacijos gynimo tarybos posėdyje 2026 m. birželio 15 d. 10 val. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aula Doctoralis posėdžių salėje. Disertacijoje analizuojamas sieros vandenilio (H₂S) pašalinimas iš biodujų, taikant biofiltracijos metodą. Darbe sprendžiama viena pagrindinių biodujų panaudojimo problemų – efektyvus H₂S šalinimas, kadangi ši medžiaga yra toksiška, korozinė ir reikšmingai mažina biodujų energetinių sistemų eksploatacinį efektyvumą bei jų tarnavimo laiką. Pagrindinis tyrimo objektas – sieros vandeniliui šalinti iš biodujų skirtos biofiltracijos medžiagos: iš nuotekų dumblo pagamintos bioanglys, akytojo lengvojo betono (CLC) atliekos ir putų poliuretanas (PUF). Pagrindinis disertacijos tikslas – didinti sieros vandenilio šalinimo iš biodujų efektyvumą ir biofiltro veikimo stabilumą, biofiltracijos procese taikant fiziškai ir chemiškai modifikuotas bei nemodifikuotas atliekų kilmės medžiagas. Darbą sudaro įvadas, literatūros apžvalga, metodikos ir rezultatų skyriai, bendrosios išvados ir rekomendacijos, naudotos literatūros ir autoriaus publikacijų disertacijos tema sąrašai. Įvadiniame skyriuje pateikiama tiriamoji darbo problema, aktualumas, aprašomas tyrimų objektas, formuluojamas tikslas ir uždaviniai, aprašoma tyrimų metodika, darbo mokslinis naujumas, rezultatų praktinė reikšmė, ginamieji teiginiai. Pirmajame skyriuje apžvelgiamos sieros vandenilio šalinimo iš biodujų biotechnologijos, daugiausia dėmesio skiriant biofiltracijos mechanizmams, biofiltrų užpildų savybėms ir pagrindiniams proceso efektyvumą lemiantiems veiksniams. Antrajame skyriuje aprašomos eksperimentinių tyrimų metodikos, skirtos biofiltracijos medžiagoms parinkti, jų fizikinėms ir cheminėms savybėms, adsorbcinėms charakteristikoms nustatyti, mikroorganizmų inokuliacijai ir auginimui, taip pat sieros vandenilio šalinimo efektyvumui vertinti ir biofiltracijos procesui matematiškai modeliuoti. Trečiajame skyriuje pateikiami inovatyvių filtravimo medžiagų teorinių ir eksperimentinių tyrimų rezultatai, atskleidžiantys šių medžiagų savybių ir modifikacijos ryšį su mikroorganizmų įsitvirtinimu, bioplėvelės formavimusi ir filtro efektyvumu šalinant sieros vandenilį, taip pat palyginami eksperimentiniai duomenys su matematinio modeliavimo rezultatais. Disertacijos tema yra atspausdinti 8 moksliniai straipsniai: du – Web of Science duomenų bazės leidiniuose, turinčiuose citavimo rodiklį, vienas – Web of Science duomenų bazės leidinyje, neturinčiame citavimo rodiklio, keturi – kitose tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose, vienas tik Scopus duomenų bazėje referuojamame konferencijų darbų leidinyje. Disertacijos tema perskaityti 7 pranešimai Lietuvos ir kitų šalių konferencijose. Mokslo darbą galite rasti VILNIUS TECH Virtualiojoje bibliotekoje.
Plačiau
Ekspertės išpažintis: 10 dalykų, kuriuos supratau stebėdama tūkstančius stojančiųjų
Ekspertės išpažintis: 10 dalykų, kuriuos supratau stebėdama tūkstančius stojančiųjų
Vasara – atsakingas metas mokyklas baigiantiems ir studijuoti besiruošiantiems jaunuoliams. Kokią specialybę pasirinkti? Geriau rinktis tai, kas patinka, ar tai, ką siūlo tėvai? VILNIUS TECH Stojančiųjų priėmimo ir informavimo centro direktorė dr. Justė Rožėnė visas jaunuolių pasirinkimo „dramas“ iš arti stebi jau ne pirmus metus. Ji dalijasi patarimais ir pasiūlymais, kurie gali padėti abiturientams teisingai pasirinkti savo ateities profesiją. 1. Daugelis nežino, ko nori, ir tai visiškai normalu. Vienas didžiausių mitų, kad dvyliktokas turi tiksliai žinoti savo ateitį. Realybėje daugelis nežino. Ir ne todėl, kad yra pasimetę ar neatsakingi. Jiems tiesiog trūksta patirties, nes jie dar neturėjo galimybės išbandyti daugelio dalykų. [caption id="attachment_119989" align="alignnone" width="2560"] Justė Rožėnė[/caption] Per stojimus dažnai matau ne tokius, kurie renkasi tarp trijų svajonių profesijų. Matau jaunus žmones, kurie renkasi tarp kelių variantų ir bando suprasti, kuris iš jų galėtų tapti jų keliu. 2. Geriausi mokiniai dažnai būna nedrąsiausi. Mokiniai, iš brandos egzaminų surenkantys 90–100 balų, dažnai jaučia didžiulį spaudimą ir bijo suklysti. Jie bijo pasirinkti studijas, kurios ne tokios prestižinės, mažiau suprantamos aplinkiniams arba tiesiog ne visai tradicinės. Pastebėjau, kad vidutiniškai egzaminus išlaikę abiturientai daug drąsiau renkasi tai, kas jiems iš tikrųjų įdomu. Kuo daugiau lūkesčių uždedama žmogui, tuo sunkiau jam rizikuoti. 3. Tėvai dažnai nori gero, bet ne visada padeda. Per stojimus ne kartą tenka girdėti: „su tokiais balais būtų gaila nestoti į mediciną“, „menai nėra rimta profesija“, „inžinerija merginai bus per sunku“. Dažniausiai tai sakoma iš rūpesčio, o ne iš blogos valios. Tačiau tėvų noras apsaugoti vaiką gali tapti kliūtimi jam atrasti savo kelią. 4. Daug žmonių renkasi ne profesiją, o prestižą. Kartais atrodo, kad svarbiausias klausimas tampa ne „ką veiksiu?“, o „ką apie mane pagalvos?“. Tačiau po kelerių metų darbo rinkoje prestižas tampa daug mažiau svarbus nei tai, ar žmogui patinka jo pasirinkta veikla. Dar nesutikau žmogaus, kuris po dešimties metų būtų laimingas vien dėl to, kad jo diplome įrašytos programos pavadinimas skambėjo įspūdingai. 5. Labai mažai žmonių iš tiesų pasidomi studijų turiniu. Tai mane stebina kasmet. Žmonės analizuoja konkursinius balus, žiūri reitingus, lygina universitetus, tačiau dažnai nėra atsivertę nė vieno studijų programos aprašo, mokomųjų dalykų sąrašo. O juk studijos yra ne universiteto pavadinimas, tai 4 metus trunkanti jauną žmogų formuojanti patirtis, geriausi prisiminimai ir visa ko pradžia. 6. Daugelis renkasi pagal profesijos įvaizdį, o ne realybę. Architektūra nėra vien kasdienių idėjų perteikimas brėžinyje. Programavimas nėra tik kompiuteriniai žaidimai. Pilotavimas nėra turistavimas. Inžinerija nėra vien fizika ir matematika. Kuo daugiau žmogus domisi tikruoju profesijos turiniu, tuo mažesnė tikimybė nusivilti pradėjus studijas. Žinojimas mus paruošia visoms medalio pusėms. 7. Miestas dažnai tampa svarbesnis už profesiją. Kasmet matau stojančiuosius, kurie pirmiausia renkasi miestą, o tik tada studijas. Suprantu kodėl. Palikti namus nėra lengva. Tačiau kartais dėl to atmetamos programos, kurios žmogui iš tikrųjų tiktų labiausiai. 8. Žmonės daug dažniau gailisi neišdrįsę, nei pabandę. Per daugelį metų girdėjau nemažai istorijų apie nepasiteisinusius pasirinkimus. Tačiau daug dažniau girdžiu: „norėjau, bet pabijojau“, „galvojau apie tai, bet nesiryžau“, „man sakė, kad nesugebėsiu“. Skaudžiausi būna ne neteisingi sprendimai, o nepriimti sprendimai. 9. Praėjusių metų konkursiniai balai pasako daug mažiau, nei atrodo. Tai vienas dažniausių klausimų. Tačiau per ketverius metus supratau, kad stojimai labai priklauso nuo konkrečios kartos, egzaminų, taisyklių pokyčių ir daugybės kitų aplinkybių. Praėjusių metų skaičiai gali padėti orientuotis, bet jie nėra ateities prognozė. 10. Nesirink studijų pagal tai, kuo nori būti po 40 metų.  Jeigu reikėtų duoti tik vieną patarimą, duočiau šį: nesirink studijų pagal tai, kokį titulą nori turėti ateityje. Rinkis pagal tai, kokias problemas nori spręsti, apie ką nori mokytis ir ką norėtum veikti pirmadienio rytą po ketverių metų, nes būtent ten prasidės tavo profesinis gyvenimas, kuris gali kardinaliai keistis einant laikui.
Plačiau