Kaip rodo studentų apklausos, viešasis kalbėjimas yra viena didžiausių studentų baimių. Tai dažnai tampa iššūkiu ir studentams, turintiems individualiųjų poreikių. Nors universitete studentai įgyja viešojo kalbėjimo ir pristatymo įgūdžių, dalyvauja įvairiuose mokymuose viešojo kalbėjimo temomis, kaip pasiruošti, kaip efektyviai kalbėti, kaip patraukti auditorijos dėmesį, vis dėlto, dažniausiai viešojo kalbėjimo baimės priežastys yra psichologinės.
Kaip įveikti šią baimę studentus konsultuoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) psichologės. Pasak vienos iš psichologių Gintės Gudzevičiūtės, reikia išdrįsti pasižiūrėti baimei į akis. Pateikiame psichologės įžvalgas, taip pat dalinamės studento ir dėstytojo pokalbiu apie baimes ir iššūkius, su kuriais susiduria individualiųjų poreikių turintys studentai.
VILNIUS TECH psichologės G. Gudzevičiūtės komentaras apie viešojo kalbėjimo psichologinius aspektus.
Kaip būtų galima paaiškinti, kas yra viešojo kalbėjimo baimė?
Iš studentų dažnai girdžiu tokius viešojo kalbėjimo baimės apibūdinimus, kaip baimė, kad pamiršiu tekstą, sumaišysiu faktus, žodžius; baimė, kad drebės balsas, rankos ar kojos; baimė, kad kažkas iš klausytojų pradės šaipytis ar juoktis; baimė, kad pasirodysiu blogiau, nei ruošiausi. Tai dažnai kyla iš įvairių klaidingų įsitikinimų apie viešą kalbėjimą, kad suklydus, visi juoksis ar apkalbinės, o dėstytoja pagalvos, kad esi nepasiruošęs, kad balsas jokiu būdu negali drebėti, nes tai rodo silpnumą ir pan. Tai baimės susigadinti savo įvaizdį, parodyti savo pažeidžiamumą, gauti prastesnį įvertinimą ar net kažkam nepatikti. Šių jausmų norisi išvengti, tad žmogui gali pasirodyti, jog lengviausia tiesiog vengti viešojo kalbėjimo, nors tai nėra sprendimas.
Dažnai studentai vengia viešojo kalbėjimo, ar tai gali kelti kokių nors problemų ir kodėl?
Taip, turbūt daugelis esame patyrę, kad norisi vengti to, kas kelia nemalonius jausmus ar potyrius. Nors vengimas, atrodo, tą akimirką padeda, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje baimė ir sunkumai kalbėti viešai tik didėja. Kitaip tariant, kažko išvengdami tik dar labiau pastipriname baimę ir vengimo elgesį, vadinasi, kitą kartą vengti norėsis dar labiau, o kalbėti viešai atrodys dar baisiau – tai tarsi užburtas ratas.
Jei viešo kalbėjimo vengsime ir ilgai to nedarysime, nenuostabu, kad įgūdžiai silpnės ir reikės įdėti daugiau pastangų ruošiantis kitą kartą. Juk kažkada ir dviračiu važiuoti atrodė sunku, o dabar daugeliui tai pavyksta be jokių pastangų. Taip ir su kitais įgūdžiais, jei juos laviname, didėja pasitikėjimas savimi, lengviau sekasi tam tikros veiklos. Bet jei ilgus metus nekalbėsime viešai, vėliau tai daryti atrodys labai sudėtinga.
Kas gali padėti įveikti viešojo kalbėjimo baimę?
Kaip ir minėjau, neretai viešojo kalbėjimo baimę padidina įvairūs klaidingi įsitikinimai, pavyzdžiui: privalau kalbėti tobulai, visus sudominti ir nedaryti klaidų. Asmeniui, kuris turi viešojo kalbėjimo baimę, patarčiau peržvelgti savo įsitikinimus ir pasitikrinti, gal kai kurie iš jų neatitinka realybės, todėl labiau trukdo, nei padeda. Baimę galime įveikti, kai pažvelgiame jai į akis. Kuo dažniau darysime tai, ko bijome, tuo dažniau suprasime, kad pavojaus mums nėra, gerės įgūdžiai, atsiras pasitikėjimas savo jėgomis, o pati baimė sumažės.
Galime prie viešojo kalbėjimo pratintis mažais žingsneliais. Pirma, galima pabandyti padaryti pristatymą sau ir įrašyti garso ar vaizdo įrašą. Antras žingsnelis – pristatyti draugui, šeimos nariui ar kaimynui. Trečias žingsnis dažniau kalbėti paskaitų metu, kelti ranką, užduoti klausimus ir pan. Ketvirtas žingsnis – savanoriškai eiti prie lentos spręsti uždavinius. Paskutinis žingsnis daryti pristatymą prieš auditoriją. Tokia žingsnių sistema padeda baimę prisijaukinti ir tuo pat metu gerinti įgūdžius.
Apie individualiųjų poreikių turinčių studentų iššūkius ir kaip įveikti pristatymo baimę, antrojo kurso studentas Ruslan Nigmatullin kalbasi su Kelių katedros dėstytoju doc. dr. Viktoru Vorobjovu.
Kokių iššūkių studijų metu gali kilti studentui, turinčiam individualiųjų poreikių?
Pirma, aplinka, tai yra dėstytojai, kiti studentai. Labai svarbi socializacija tarp bendraamžių, todėl kiti studentai turėtų būti pakantūs. Svarbu, kad nebūtų įžeidinėjimų, nes studentas, turintis individualiųjų poreikių, užsidarys, nebendraus, nebedalyvaus diskusijose. Pačiam studentui vienas iš sunkumų galėtų būti mokymosi tempas. Šie studentai ilgiau užtrunka gilindamiesi, besiaiškindami dalykus.
Kitas iššūkis – didelis informacijos kiekis. Pradėjus studijuoti atsiranda daug naujos informacijos ir jos nuolat daugėja, šie studentai gali nebespėti. Galbūt problemą išspręstų ištęstinės studijos, pavyzdžiui, galimybė baigti studijas per ilgiau nei ketverius metus. Galbūt būtų galima skirti mažiau studijų dalykų per vieną semestrą. Kiti iššūkiai – darbas grupėse, pristatymai, viešasis kalbėjimas. Dėstytojas turėtų žinoti apie studentų ypatumus ir suteikti galimybę atsiskaityti kitu būdu bei gebėti atpažinti, kai studentui kyla sunkumų.
Galbūt studentui, kuris susiduria su sunkumu pristatyti, reikėtų paskirti daugiau pristatymų? Man tai padėjo. Kai aš mokiausi mokykloje ir vienu metu turėjau labai daug pristatymų, supratau, kad sakyti viešai kalbas nėra didelė problema ir normalu, jog šiek tiek bijau. Todėl dabar nebeturiu baimės kalbėti su žmonėmis. Štai ir mes šiuo metu kalbamės ir aš nejaučiu baimės.
Džiaugiuosi dėl jūsų. Pristatymų rengimas yra gera praktika pristatyti savo idėją, išreikšti savo nuomonę. Tačiau ne visiems studentams lengva daryti pristatymus. Svarbi studentų grupės ir dėstytojo reakcija. Dauguma studentų pristatydami temą jaudinasi, nervuojasi, stringa kalba. Neramu, kad studentui neatsirastų psichologinių barjerų kitą kartą. Todėl jei kalbėsime apie daugiau pristatymų, svarbu, kad būtų sudaryta tinkama palaikanti aplinka. Uždavinys mums visiems: kaip padaryti, kad nepakenktume, bet paskatintume įsitraukti į studijų procesą.
Jei neturėčiau savo sveikatos problemų, turbūt būtų lengviau kalbėti, daryti tokius pristatymus.
Visgi perlipote per save, supratote, kad visi žmonės susiduria su baime daryti pristatymus. Aš taip pat ruošiuosi paskaitoms, jaudinuosi, ar pavyks tinkamai perteikti informaciją. Visi turime baimių, kurios vieniems didesnės, kitiems – mažesnės. Kaip sakė psichologė, reikia atpažinti, dėl ko kyla baimė.
Manau, kad maži iššūkiai visai nebūtų iššūkiai „paprastiems“ žmonėms. Bet kai žmogus turi kitų problemų, pavyzdžiui, psichikos sveikatos problemų, jie paveikia mąstymą. Tai yra, ne tik, kaip žmogus mąsto, bet ir ką galvoja apie save ir savo mąstymą. Tokie „maži“ iššūkiai, pavyzdžiui, kaip aš atrodau, kaip aš kalbu, kaip aš vaikštau, kaip aš atrodau, kai vaikštau? Visa tai pablogina situaciją ir priverčia galvoti apie tuos mažus dalykus. Kasdienybėje priverčia galvoti, ar aš viską darau normaliai.
Kalbėjome su mūsų psichologe, kad reikia surasti aplinką, kurioje toks asmuo galėtų atsiverti, kurioje jis galėtų kalbėti, diskutuoti. Aš stengiuosi atsižvelgti tiek į studentus, tiek į dėstytojus. Sunku nuolat laviruoti tarp šių dviejų pusių. Universitetas galėtų sudaryti tokią aplinką, paskirti daugiau individualių konsultacijų. Galbūt geriau šiam studentui dirbti bibliotekoje ar kitoje aplinkoje, kur tylu ir ramu. Turime sužinoti, kokie yra provokuojantys veiksniai (angl. triggers). Gavus informaciją iš studento ir suradus tuos veiksnius, būtų galima tinkamai pritaikyti aplinką.
Galerija
