Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) alumnas Karolis Sankauskas dar besimokydamas universitete įkūrė nuosavą projektavimo įmonę. Jis prisidėjo ne prie vieno žinomo projekto įgyvendinimo – Bernardinų parko, Tiškevičių dvaro Užutrakyje, stadiono Kalnų parke. Taip pat prie Antano Gustaičio aviacijos instituto naujo pastato projekto. Pasak universiteto alumno, tai lyg duoklė, kurią norisi grąžinti už studijų metais įgytas praktines, teorines žinias, kurias darbe jis naudoja dar ir šiandien. Jos taip pat praverčia ir tiekiant pagalbą karo nuniokotai Ukrainai – prasideda pirmieji šalies atstatymo darbai, nugriauti pastatai projektuojami iš naujo.
Baigęs mokyklą pasirinkote aplinkos apsaugos inžinerijos sritį. Kodėl būtent ši?
Tuo metu, kai baigiau mokyklą, buvo labai populiaru rinktis vadybos, ekonomikos, teisės studijas. Dėl studijų krypties tariausi ir daug diskutavau su savo tėčiu. Jis man patarė rinktis inžinerijos srities studijas ta, kad įgyčiau specialybę, turėčiau techninį išsilavinimą. Iš pradžių su juo nesutikau, norėjau studijuoti tai, kas man madinga, tai, ką renkasi draugai. Tačiau kiek pagalvojęs nusprendžiau mokytis VILNIUS TECH, čia įstojau pirmu numeriu.
Dauguma mano kursiokų atvyko į Vilnių studijuoti iš kitų miestų. Jie suprato, kad jeigu nori pasilikti Vilniuje, turi mokytis, stengtis. Pasibaigus pirmajam semestrui tai supratau ir aš.
Nuolat prisimenu savo tėčio žodžius: „Studijuok ir įgyk specialybę“. Iki šiol esu dėkingas jam už tai, kad nukreipė mane ten, kur reikia, ten, kur esu dabar. Baigęs bakalauro studijas nusprendžiau tęsti mokslus – įstojau į magistrantūrą.
Besimokydamas universitete įkūrėte įmonę „Projektavimo sprendimai“. Kaip gimė ši idėja?
Mano klasės draugas dirbo prie tam tikrų projektų ir paprašė mano pagalbos juos įgyvendinant. Pradėjome projektuoti tvenkinius, bendradarbiauti su universiteto dėstytojais, kad būtų iki galima užbaigti tam tikrus darbus, projektus.
Įmonė pamažu augo, akcijas perpirkau, pradėjau samdyti daugiau darbuotojų, pradėjome projektuoti kelius ir t.t. Šiuo metu įmonėje dirba apie 30 darbuotojų. Dabar projektuojame gyvenamuosius namus, komercinės paskirties pastatus, gatves, melioraciją, prekybos centrus, kurių yra visame mieste. Užaugome ir esame viena iš didesnių projektavimo bendrovių, veikiančių Lietuvoje. Šiuo metu bendrovei yra nei daug, nei mažai – septyniolika metų.
Prie kokių projektų dirbate dabar?
Pagrindiniai – daugiabučių, gatvių rekonstravimo projektai, kariniai objektai. Pats įdomiausias, kurį projektuojame dabar – būsime pirmoji Europoje projektavimo bendrovė, kuri po karo bus suprojektavusi pastatą, t. y. mokyklą Ukrainoje Borodianka. Esu užsibrėžęs šį tikslą įgyvendinti kuo greičiau. Ukraina pasirinko šį pastatą, kaip vieną tų, kurie turi būti atstatyti.
Prasidėjus karui Ukrainoje, intensyviai tiekiate humanitarinę pagalbą šaliai. Kaip gimė ši idėja? Su kokiais sunkumais tenka susidurti?
Dažniausiai su humanitarinės pagalbos paketais ir kolegomis į Ukrainą išvažiuoju 5-6 dienoms. Neseniai grįžau iš savo 41-osios kelionės pastaruosius devynis mėnesius.
Noras bent kiek padėti karo nualintoje šalyje likusiems ukrainiečiams gimė tuomet, kai sulaukiau pagalbos prašymų iš draugų, gyvenančių Ukrainoje – jie ieškojo gyvenamosios vietos Lietuvoje. Bėda ta, kad norint priimti gyventojus, reikia turėti daug vietos. Nutiko taip, kad per parą gyventi pasikviečiau apie 20 žmonių. Jiems išnuomavau keletą butų. Pradėjau raginti savo draugus taip pat prisidėti prie pagalbos Ukrainai. Ir štai dabar Vilniaus mieste yra įkurtas humanitarinės pagalbos centras, kuriame surinkti daiktai nuolat tiekiami į Ukrainą.
Misijų į Ukrainą metu važiuoju į zonas, kuriose vyksta kariniai mūšiai, nuolat bendrauju su kareiviais. Kaip įmanoma stengiuosi jiems padėti. Deja, bet tenka pernešinėti ir lavonus. Teikdamas pagalbą kitiems, matau, kad visa tai darau ne veltui, kad tai padeda žmonėms. Skaičiai kalba patys už save – šiuo metu iš Lietuvos jau yra išvežta beveik 80 mašinų humanitarinės pagalbos, kurių didžiąją dalį užpildžiau savo lėšomis. Dalį pagalbos rinkome kartu su kolegomis, savanoriais. Žinau, kad tai dar ne pabaiga.
Pirmuosius du mėnesius, prieš išvykdamas į misijas, suprasdavau, kad galiu ir negrįžti namo. Tačiau po kurio laiko ramiai pagalvojau ir supratau, kad Ukrainoje gyvena 44 mln. žmonių, kiekvieną dieną jų miršta apie 100. Lietuvoje gyvena apie 3 mln. žmonių, o kasdien miršta 6-7 žmonės, bet mes to nejaučiame.
Kasdien automobilių avarijose taip pat žūsta žmonės. Juk važiuojant į darbą, parduotuvę, vežant atžalas į mokyklą, gerokai didesnė tikimybė žūti, negu esant Ukrainoje. Deja, bet taip jau yra. Karas vyksta ir tai yra baisu.
Karo nusiaubtose vietose esantys žmonės – pavargę, išsigandę, alkani, nesiprausę. Bet ne todėl, kad nesilaiko asmens higienos įpročių, o todėl, kad paprasčiausiai neturi vandens, skalbimo priemonių. Taip pat – ir pinigų, nes negali dirbti jau 8-9 mėn. Savo mobilųjį telefoną jie galėtų iškeisti į lėkštę maisto. Kai susiduri su tokia realybe, supranti, kad vežama humanitarinė pagalba, deja, bet nepadės visiems ukrainiečiams, ji padės tam tikrai grupei žmonių.
Kai leidžiuosi į misijas, renkuosi tas vietas, į kurias vykti man atrodo sąžiningiausia. Ten, kur žmonėms pagalbos reikia pirmosiomis valandomis, savaitėmis po karo. Renkuosi padėti pirmosiomis po karo akimirkomis, o ne po pusės metų. Pavyzdžiui, kai atvažiuoji į karo nusiaubtas vietas po pusmečio, parduotuvėse jau galima įsigyti maisto ir kitų būtinų prekių. Bet jeigu tu nesusitvarkai gyvenimo, nesiimi tvarkyti savo sugriauto namo, tai to namo tu nesusitvarkysi net ir praėjus metams.
Galerija
