„Vilnius turi kažką traukiančio, ir ši trauka daro jį ypatingą“, – neabejoja urbanistas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) prof. emeritas Jurgis Vanagas, neseniai išleidęs jau antrąją knygą apie savo mylimą sostinės mikrorajoną Antakalnį. Kalbantis apie Lietuvos sostinės ypatybes, jo problemas bei perspektyvas su šiemet 60-ąjį profesinės veiklos jubiliejų mininčiu profesoriumi, pasidarė akivaizdu, jog, norint apčiuopti dabartinį Vilniaus identitetą, labai svarbu suprasti ne tik jo dabartį, bet ir turtingą jo istoriją, praeities momentus.
Neseniai dienos šviesą išvydo jūsų knyga „Antakalnis. Kilmė, raida, žmonės“. Kodėl būtent šis mikrorajonas jau antrąjį kartą nusipelnė išskirtinio jūsų dėmesio?
1970-ųjų metų pabaigoje iš Kauno atsikrausčiau į sostinę, į Antakalnį. Kadangi užaugau darbininkiškame Kauno priemiestyje Šančiuose, atsikėlęs gyventi į Vilnių pastebėjau labai didelį kontrastą. Siauros, dulkinos gatvelės, darbininkų visuomenė, maišyta kalba – iki tol tai buvo mano kasdienybė. Tuo tarpu Antakalnis iš karto pakerėjo savo žaluma, didele erdve, o ir gyventojai visai kito sukirpimo. Tuomet ten buvo įsikūręs slidininkų rojus Sapieginė, su sūnumi išnaršėme karinius bunkerius, apgriautus rūmus – labai greitai pamilau šį rajoną.
Rašydamas habilitacinę disertaciją, pasirinkau temą apie gyvenamosios aplinkos įtaką žmonių gyvensenai, papročiams, asocialiems įvykiams. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Antakalnis turėjo ne tik puikią gyvenamąją aplinką, bet ir pasižymėjo mažiausiai socialinių negerovių. Disertaciją, nors ir sunkiai, bet patvirtino – taip uždėjau dar vieną žvaigždutę ant Antakalnio antpečių. Šis rajonas nuo pat pradžių buvo neeilinis, elitinis, žalias. Man, kaip miesto planuotojui, labai rūpėjo jo susiklostymas, nepažintos vietos, tad pirmojoje knygoje „Primirštas Antakalnis“ iškėliau mažiau žinomus objektus: pirmąjį transportą komkė, lenkų tvirtovės įtvirtinimus Šilo gatvėje, Antakalnio gale buvusį hipodromą, veikusį net tarpukariu, o vėliau naudojamą kaip aerodromas, šalia Kairėnų buvusį didelį kultūrinį centrą. Vėliau, gaudamas vis daugiau medžiagos, supratau, kad, užuot Antakalnį pakapsčius su grėbliuku, reikia pereiti per jį su plūgu – kitaip tariant, į viską pažvelgti giliau. Per savo prizmę pažiūrėjau į jo atsiradimą, struktūrą, raidą. Antakalnio istorija labai įdomi. Sakykime, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vienuolyno sienoje, remontuojant rūsį, rasta gyva įmūryta moteris. Viduramžiais buvo žiaurus įstatymas: norint, kad pastatas būtų sėkmingas, ilgai stovėtų, buvo įprasta sienoje įmūryti gyvą moterį. Knygoje taip pat rašau ne tik apie Antakalnį, bet ir apie viso miesto raidą.
Apie miestą, urbanistiką iki šiol, net jau atšventęs gražų 85-erių metų jubiliejų, kalbate su dideliu užsidegimu. Kaip susidomėjote šia sritimi?
Mokykloje labai gerai sekėsi rašyti, tad visi man visi prognozavo literato, žurnalisto karjerą. Kadangi mokyklą turėjau baigti su medaliu, egzaminams nesiruošiau, nes ir taip turėjau įstoti. Pamenu, besimaudant Panemunėje, atėjo draugas ir pasakė, kad mano darbą atmetė, nes rašinyje rado gramatinę klaidą. Taigi, turėtą penketą ištaisė į ketvertą. Tik vėliau paaiškėjo, jog iš tiesų ten klaidos nebuvo, mokytoja pati susimaišė, bet jau buvo per vėlu. Dėl to negavau medalio, žlugo viltys stoti į Vilnių, o, kadangi sekėsi piešti, nuėjau į tuometinį Kauno politechnikos institutą studijuoti architektūros. Studijuodamas supratau, kad mano gebėjimai yra platesnio pobūdžio, nebuvau linkęs į smulkius, daug kruopštumo reikalaujančius darbus, tad man pasiūlė orientuotis į stambių teritorijų planavimą. Pasirinkau urbanistiką ir joje sėkmingai dirbau visą savo karjerą. Kadangi esu viena koja kaunietis, kita – vilnietis, mano pati stipriausia urbanistinė iniciatyva buvo Vilniaus ir Kauno dvipolis. Pradžioje ji buvo sutikta su dideliu entuziazmu, bet, Lietuvoje sparčiai pradėjus mažėti gyventojų, ji nuslūgo. Dabar daug šnekama apie regionų padėties gerinimą, specialistų siuntimą į mažesnius miestelius – mano manymu, tai yra plaukimas prieš srovę. Nori nenori, visame pasaulyje miestai auga mažesniųjų gyvenviečių sąskaita.
Koks, jūsų manymu, Vilnius yra urbanistiniu požiūriu? Koks jo identitetas?
Vilnius yra labai netipinis miestas – ir tuo nepasakysiu nieko naujo bei netikėto. Net požeminių biosrovių ekspertai teigia, jog mūsų sostinė turi kažką tokio, ko nėra kituose Lietuvos miestuose. Vilnius visuomet buvo traukos taškas, čia stūksojo senovės lietuvių šventvietės, Sapiegų parke buvo Šv. Mildos šventgirė – visa tai rodo, kad ši teritorija yra išskirtinė. Gal dėl to čia sėkmingai sugyveno skirtingos tautos, skirtingų tikėjimų žmonės. Sostinės Didžiosios ir Pilies gatvių kairėje buvo rusiškoji dalis, stovėjo cerkvės, į dešinę, Vokiečių gatvėje, gyveno kitataučiai, išpažinę katalikybę.
Vilniuje kryžiavosi kultūros – jis buvo it savotiškas tiltas tarp rytų ir vakarų. Juk neatsitiktinai ir Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia Europos valstybė. Mūsų sostinėje visuomet gyveno daug įžymybių, jį lankydavo gausybė garsių žmonių. Nors būtų palankiau, kad sostinė būtų ir uostas, Vilnius ja tapo apgalvotai – pagal Baltijos jūrą aktyviai judėjo viską siaubiantys kryžiuočiai ir kalavijuočiai. Šiuo atžvilgiu Vilnius yra ekscentriškas. Visi, kas atvažiuoja į Vilnių, kas jame praleidžia šiek tiek laiko, teigia, kad šis miestas turi kažką nenusakomo, traukiančio. Ši mistinė trauka Vilnių ir padaro išskirtiniu miestu.
Ne veltui Vilnius yra sparčiai augantis miestas. Lietuvoje buvo pasirinktas visai kitas kelias nei kitose Pabaltijo šalyse – auginti ne sostinę, o regionų centrus. Visas šitas decentralizavimas ir tuometinio Politechnikos universiteto indėlis ruošiant aukštos kvalifikacijos specialistus lėmė, jog esame gana gryna tauta. Darbo jėgos netrūko, tad iš rytų į Lietuvą gyventi atvykdavo daug mažiau užsieniečių – tai buvo nematomas barjeras, kuris apsaugojo nuo išorės jėgos antplūdžio. Kai visos Baltijos valstybės tapo nepriklausomos, paaiškėjo, kad šalyje lietuvių buvo net 83 procentai – šiuo požiūriu visa galva lenkėme kaimynines valstybes. Nors Kaunas ir Vilnius buvo pristabdyti, bet vyriausybė nebuvo jiems abejinga. Daug svarbių objektų, tokių kaip Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilniaus universiteto humanitariniai fakultetai, buvo perkelti iš Kauno į Vilnių. Pastarasis vėl atgavo tikrosios Lietuvos sostinės karūną. Šiandieną jo sustabdyti neįmanoma – jis įgijęs pagreitį. Sėkmingai vystoma šiuolaikinė moderni pramonė, gaminama aukštos kokybės produkcija, vystoma lazerių, biotechnologijos, molekulinės technologijos sritys – visa tai byloja apie didelį augimo potencialą.
Ar yra miestų, į kuriuos urbanistiniu požiūriu reikėtų lygiuotis Vilniui? O ko galbūt mums gali pavydėti kiti?
Užsienio specialistai, atvažiavę į Vilnių, pirmiausia būna sužavėti didelės žalumos. Šis miestas pagal savo užimamą plotą prilygsta Paryžiui, tik pastarajame gyvena 5 milijonai žmonių. Turbūt nėra pasaulyje kito miesto, kuris būtų toks žalias. Vilniaus žaluma nuo Nemenčinės miškų driekiasi į pietus iki pat Gedimino pilies. Kiek senesniais laikais nuo P. Vileišio gatvės ėjau iki darbo centre ir prie tuometinės „Rygos“ parduotuvės pastebėjau būrelį žmonių. Prieinu pažiūrėti: išdaužtas stiklas, telkšo kraujas ir guli negyva stirna. Greičiausiai ji tiesiog stikle pamatė savo atvaizdą ir palaikė jį konkurentu. Tai, kad iki miesto centro galima atvykti žaliąja juosta, tikrai labai retas atvejis pasaulyje.
Atvykėlius taip pat žavi mūsų architektūra. Vilniaus barokas nėra itališkas, jis turi savo atspalvį. Traukia mūsų senamiestis, kuris yra didžiausias Pabaltijyje. Nesuniokotas, tačiau jį reikia kruopščiai saugoti – juk ir dabar vyksta kova dėl norimos užstatyti Vizitiečių bažnyčios, Lukiškių aikštės ir pan. Taip pat reikia spręsti transporto problemas, turėti metro liniją – aš labai palaikau šią idėją. Vilnius pagal automobilių skaičių vienam gyventojui patenka į pasaulio dešimtuką, tad greitaeigis transportas išspręstų dideles problemas: eismo kamšius, parkavimą miesto centre, taip pat mažintų oro taršą.
Automobilių perteklius ir kamščiai – viena iš miesto problemų. Ką dar keistino įžvelgiate?
Sovietmečiu labai reikėjo spręsti būstų problemą. Lietuvoje buvo stengiamasi, kad kiekviena šeima turėtų atskirą, nors ir mažą, savo butelį. Daugiabučiai dygo akyse, paskubomis, labai ekonomiškomis sąnaudomis, vadovaujantis standartu, neskiriant dėmesio išplanavimui. Kadaise vykdžiau apklausas miegamuosiuose rajonuose ir viena mano respondentė, pediatrė, kuri lankydavo ligonius namuose, pasakojo, kad savo apylinkės namus pažįsta kaip savo penkis pirštus. Pasak moters, jai užtenka įeiti pro duris, nuspręsti, kurio dydžio bute yra, ir tuomet užrištomis akimis gali nueiti prie vaiko lovelės, nes išdėstymas toje erdvėje galimas tik vienas. Pagal socialinės psichologijos dėsnius, tai yra žmogaus žlugdymas, saviraiškos atėmimas – viskas iš anksto padiktuota. Bėgant metams, namai nusidėvėjo, per siūles skverbiasi drėgmė, o butų perplanuoti neįmanoma, nes visos sienos yra laikančios. Vykdoma renovacija iš dalies sprendžia šią problemą, gyventi tapo šilčiau, tačiau išplanavimo juk nepakeisi. Jaunimas dabar nori gyventi kitaip: turėti didelę virtuvę, sujungti ją su kambariu, įsirengti vadinamąjį barą, neuždaryti gaminančio žmogaus virtuvėje. Manau, kad ateis laikas, kai tuos miegamųjų rajonų namus „šluos“ ir statys naujus. Svarbiausia, net ir tankinant apstatymą, neprarasti žaliojo Vilniaus veido.
Kokias ateities perspektyvas brėžtumėte Vilniui? Ką reikia daryti, kad jos būtų šviesios?
Jeigu Vilnius toliau vystys savo pradėtą aukštųjų technologijų liniją, mes galime labai išgarsėti pasaulyje. Mano minėta lazerinė produkcija neturi sau lygių, ją perka net japonai. Vilniuje vystyti mokslą labai palanku, nes turime humanitarinį pradą, derantį su technologijomis. Neramina tik tokie akibrokštai, kaip, sakykime, miesto centre atsirasiantis viešbutis „Hilton“. Jam, pasak užsakovų, labai trukdo Šv. Jokūbo bažnyčios varpai, neleisiantys ramiai ilsėtis viešbučio gyventojams. O kas gi iš tiesų kam trukdys? Tiesiog gerbkime praeitį, savo paveldą ir dirbkime ten, kur esame stiprūs, neprarasdami racionalaus proto.
Galerija
