Iki šiol Lietuva buvo vienintelė Baltijos jūros regiono šalis, kurios aukštosiose mokyklose daugiau kaip penkerius metus nebuvo rengiami profesionalūs kraštovaizdžio architektai – jų darbus atlikdavo kitų profesijų žmonės, neturintys specialių žinių ir įgūdžių. Ruošdamiesi nuo rudens Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakultete startuosiančios Kraštovaizdžio architektūros studijų programos pradžiai, kalbamės su jaunais šios profesijos atstovais – Luka Marcinkute ir Linu Ūsu apie tai, kodėl jie pasirinko būtent šią profesiją, kokių patyrė iššūkių, kas jų darbe smagiausia ir kaip jų srities specialistai prisideda prie žalesnio miesto kūrimo ir geresnės žmonių savijautos juose.
Kodėl pasirinkote kraštovaizdžio architekto profesiją?
Luka: Iki vienuoliktos klasės nebuvau apsisprendusi, ką studijuosiu ir ieškojau profesijos, kuri atlieptų mano kūrybišką prigimtį bei būtų pakankamai tiksli, turėtų išbaigtumą. Atsitiktinai naršydama internete, aptikau kraštovaizdžio architekto profesijos aprašymą ir pamaniau, jog ji tiktų man. Kadangi man gamta artima, norėjosi savo veikla įnešti jos daugiau ir į kitų žmonių gyvenimą. Taip viskas susidėliojo į savo vietas ir išėjo labai patraukli studijų idėja studijoms, kuri realizavosi, išvažiavus studijuoti į užsienį. Iš pateikto sąrašo universitetų, turinčių kraštovaizdžio architektūros studijų programą, pasirinkau vieną iš Jungtinės Karalystės universitetų, nes Lietuvoje tuo metu net nebūčiau turėjusi galimybės studijuoti tokią programą. Svarbiausia buvo išsilaikyti IELTS egzaminą, parengti darbų portfelį.
Kaip tu, Linai, tapai kraštovaizdžio architektu? Kiek žinau esi architektas, kodėl nusprendei pakeisti veiklos lauką?
Linas: Įstojau į architektūrą, nes nežinojau, kad egzistuoja toks dalykas kaip kraštovaizdžio architektūra. Aš, kaip ir daugelis Lietuvoje, įsivaizdavau, kad kažkas tokio galėtų būti, bet tai dažniau siejama su apželdinimu, gėlių sodinimu, o aš to daryti nenorėjau, todėl įstojau į architektūrą. Šios studijos ne visiškai atitiko mano lūkesčius, bet vieną semestrą buvo dėstomi kraštovaizdžio architektūros pagrindai, tuomet supratau, kad būtent tai yra mano dalykas, nes tai, ką man sakė, buvo savaime suprantama, norėjosi daugiau tuo domėtis. Šis studijų dalykas patraukė aiškiu ir stipriu ryšiu su gamta bei iš jos ateinančiu įkvėpimu kurti tikrus kraštovaizdžio architektūros objektus. Man nuo vaikystės labai svarbi ir artima buvo gamta, joje praleisdavau daug laiko, todėl išėjo natūrali šio pasirinkimo tėkmė. Neteko dirbti nė prie vieno projekto kaip architektui, nes ta sfera visiškai netraukė, o studijų metu, atliekant praktiką, pradėjus dirbti kraštovaizdžio architektu, tęsiau studijas ir pabaigiau jas, dirbdamas šiose pareigose.
Kokias kompetencijas turi turėti kraštovaizdžio architektas ir kurias laikytumėte svarbiausiomis?
Luka: Vaizduotė, žinios apie augalus, tikslesnis gamtos suvokimas bei gebėjimas dirbti kompiuteriu ir bendrauti su žmonėmis. Tai tikrai nemaža įgūdžių ir mokėjimų vaivorykštė, norint gerai įvaldyti šią profesiją.
Linas: Pastaruoju metu pastebiu, kad labai svarbia kompetencija, pagrindu viskam tampa darbas komandoje, bendravimas su žmonėmis, gebėjimas sutarti, bendrystė. Jeigu tu nemoki bendrauti su žmonėmis, tai neišmoksi dirbti kompiuteriu, nes tavęs niekas to neišmokys.
Luka: Dirbdamas su skirtingų disciplinų žmonėmis, turi mokėti kalbėti, įtikinti, ieškoti kompromisų. Ir iš esmės susikalbėti, nes kaip kitaip suprasi, kokie žmogaus poreikiai.
Linas: Studijų metu yra dažnai mokoma projektuoti, kaip tik nori, o pradėjus dirbti susiduri, kad tai nėra tik tavo fantazijos vaisiai: reikia suderinti, susitarti su kitais projektuotojais, kitų sričių atstovais, inžinieriais ir visi šie žmonės, dalyvaujantys procese, sukuria tam tikrus apribojimus, į kuriuos turi atsižvelgti arba atmesti, daryti kompromisus ir tuomet prieiti prie kažkokio konsensuso.
Kaip manote, ar Lietuvos rinkoje reikalingi kraštovaizdžio architektai? Ar dirbdami šioje sferoje jaučiate profesijos sunkumų?
Luka: Tokia profesija yra būtina, nes plečiantis Lietuvos miestams, susiduriama su daugybe problemų, susijusių su žmonių gyvenimu. Miestai taip pat daro įtaką žmonių psichinei ir fizinei sveikatai. Jei nebus žmonių, turinčių specifinių žinių šioje sferoje, ir teisingai suprojektuotos miesto žaliosios erdvės, nepasieksime šalies ir žmonių gerovės.
Linas: Manau, kad tai yra labai reikalinga profesija. Kai išvažiuoju į užsienį, ypač į Vakarų Europą atostogauti, tai visuomet apgailestauju, kad Lietuvoje nėra tokių viešųjų žalių erdvių, parkų, kokius ten kuria kraštovaizdžio architektai. Todėl labai svarbu Lietuvoje ugdyti suprantančius urbanistinius miesto plėtros dalykus kraštovaizdžio architektus, plėsti įstatyminę bazę, nustatyti tam tikrus reikalavimus, reglamentus. Pavyzdžiui, jeigu detaliajame miesto plane yra numatyta, kad teritorijoje turi būti 20 proc. apželdinto ploto, tai 20 proc. gali būti žolė ir tai bus želdynas arba tiek pat procentų gali būti žolė, medžiai, pieva, krūmai, suoliukai, takeliai, landos šikšnosparniams, drugeliams ir t.t. Akivaizdu, kad Lietuvoje kokybinis kriterijus neapibrėžtas, nurodoma tik kiekybiškai, kiek želdynų turi būti.
Su kokiais profesiniais sunkumais tenka susidurti?
Linas: Reglamentavimas – vienas dalykas, dar turi būti stipri kraštovaizdžio architektų bendruomenė, turi būti veikli sąjunga, oficialiai įteisinta bendruomenė, kuri ir atstovautų kraštovaizdžio architektams.
Luka: Su kuo tikrai susiduriame – kraštovaizdžio architektūra nėra prioretizuojama, kaip ir pati profesija, nėra atpažįstama jos bei realios infrastruktūros nauda, nėra skiriama pakankamai lėšų. Iš praktikos galiu pasakyti, kad dažniau tenka daug ko atsisakyti, išbraukti tam tikrus siūlymus, idėjas, o ne papildyti jas naujomis.
Linas: Iš esmės kraštovaizdžio architektūra yra sunkiai kokybiškai pamatuojama. Inžineriniai sprendimai, kurie pritaikomi pastatui ar sklypui, duoda labai aiškią naudą, pavyzdžiui, 5–10 proc. sumažėja energijos suvartojimas ir užsakovui tai yra labai gerai. O kokią naudą duoda pasodintas medis sunku apskaičiuoti, yra tik atlikti tyrimai, kurie rodo, kad žmonės geriau jaučiasi medžių turinčioje aplinkoje, bet vis tiek tai sunku pamatuoti.
Ar teko stažuotis, dirbti užsienyje? Kokius profesinius skirtumus ten būdami pastebėjote?
Linas: Man teko stažuotis Jungtinėje Karalystėje, Londone. Įmonės, kurioje dirbu biure, skirtumai yra labai aiškūs, nes didelė darbų dalis, kuriuos dirba to biuro darbuotojai – kraštovaizdžio poveikio aplinkai vertinimas. Jie atlieka tyrimus, kaip statybos paveiks kraštovaizdį ir toks tyrimas, bet kokiam didesniam statybų projektui yra privalomas, įstatymiškai įteisintas. Aišku, kai žinai, kad tokius dalykus būtina atlikti, gali planuoti savo darbus bei daug lengviau užtikrinti savo veiklą, žinoti, kad tie darbai bus ir nereikės kasdien užsakovams įrodyti ar sakyti – paimkite mus į komandą, nes mes pasodinsime medį ir žmonės bus laimingi.
Luka: Jungtinėje Karalystėje yra daugiau visko reglamentuota, ir kraštovaizdžio instituto gyvavimas jau rodo įtvirtintų dalykų egzistavimą, nebereikia tiek stipriai už save kovoti.
Linas: Žmonės ten kitaip žiūri į šią profesiją, nes žino, kas yra kraštovaizdžio architektai, ką jie daro, jų profesijos nauda per daug metų svariai įrodyta. Tai, kad prie statybų projektų dirba ir kraštovaizdžio architektai jau savaime suprantamas dalykas.
Luka: Kad tai nekvestionuojama projekto dalis, labai stipriai jaučiau studijuodama užsienyje (Leeds Metropolitan University), net studijose vykdavo tarpdisciplininiai projektai, kuriuose kraštovaizdžio architektas dirbdavo kartu su architektu, urbanistu ir kitais. Labai stipriai jaučiasi, kad kraštovaizdžio architekto profesija ten daug labiau vertinama ir jo dalyvavimas projekte priimamas kaip natūralus ir būtinas dalykas. Aš pati nedirbau užsienyje, tik Lietuvoje. Žiūrint pagal mūsų ekonominę, politinę situaciją bei kiek laiko esame nepriklausoma valstybė, tai mes iš tiesų labai greitai vejamės Europą, o tai rodo, kad suprantamas tokios srities profesionalų trūkumas bei nauda. Štai sukurta nauja kraštovaizdžio architektūros studijų programa – jau didelė pažanga šioje srityje.
Kas smagaus kraštovaizdžio architekto darbe?
Linas: Man asmeniškai pats smagiausias dalykas, kai rezultatą įvertina žmonės. Kaip tik šią vasarą išgirdau tokį malonų įvertinimą, kai į vieną mano projektuotų daugiabučių kiemelių atėjo grupelė žmonių ir nugirdau vieną moterį kitai sakant, kad čia jauku ir norisi šiame kiemelyje būti. Tai išgirdęs buvau laimingas visą dieną, džiaugiausi, kad rezultatas pasiekė žmones ir jie jį įvertino. Juk šitą kiemelį kūriau ne sau, bet mano projekto tikslas buvo sukurti būtent tokią aplinką, kad žmonės norėtų ten užsibūti, ne tik sėdėtų užsidarę bute, bet ir išeitų į lauką. Tokie įvertinimai labai svarbūs ir smagūs.
Luka: Mane šis klausimas prajuokino ir pagalvojau, kad man iš tiesų smagi yra žalia spalva, o kiek daug jos ekrane projektuodama pamatai. O šiaip smagu ir įdomu tai, kad kiekvienas projektas ateina su skirtingais iššūkiais ir turi kūrybiškai ieškoti išeičių, nuolat mokytis, kad rastum teisingiausius atsakymus į visus projekte keliamus klausimus. Taip pat, besiruošiantiems studijuoti tenka priminti, kad būtent kraštovaizdžio architektekto profesija apima labai daug sričių: tenka urbanistinių kompleksų, asmeninio sodo ir šalia jų atsirandančių socialinių darbų bei kultūrinių aspektų dalykus gvildenti. Man, kaip nepastoviai būtybei, gyvenime pasitarnauja tokios plačios profesijos ribos ir tą pabandau, ir kitą, visuomet atsiranda galimybė iš ko rinktis, o ir dalykai niekuomet nesikartoja.
Kaip Jūs manote, ar kraštovaizdžio architektas gali prisidėti prie ekologiškesnio, žalesnio miesto kūrimo?
Linas: Be abejo, turi tam įtakos. Iš tiesų, šiuo metu labai populiarios tampa tvarumo reikšmės paieškos. Pavyzdžiui, sodinti medžius, praardant plyteles, nėra tvaru: taip pasodinti medžiai gerai neauga, tam reikia sukurti palankesnes sąlygas. Todėl kraštovaizdžio architektai ir turėtų būti tie žmonės, kurie, plačiai išmanydami šią specialybę bei žinodami, ko medžiui reikia, kartu su kitais specialistais – inžinieriais, dendrologais, apželdintojais gali bendrai įgyvendinti projektą taip, kad medžiai augtų bei sukurtų gerą atmosferą viešosiose erdvėse. Toks darbas platus ir prisideda prie žalesnio miesto.
Luka: Dar manyčiau, labai svarbia tampa nenuilstanti edukacija bei diskusija su kitų disciplinų žmonėmis apie šių dalykų teikiamą naudą ir plėtros būtinybę. Diskutavimas ir kalbėjimas – tai irgi didelis indėlis į žalesnį miestą.
Ką miestui reiškia kraštovaizdis?
Linas: Esu svarstęs, kas man yra kraštovaizdis. Man ir gamtovaizdis, ir miestovaizdis yra kraštovaizdis, tai yra visuma. Miestui kraštovaizdis yra labai svarbus dalykas. Pavyzdžiui, Vilniuje, viename žaliausių Europos sostinių, yra gausu žalių erdvių, tai suteikia unikalumą, išskirtinumą, pripažinimą, o tai miestui turi būti pirmoje vietoje. Čia galima plėstis detalizuojant, kokie elementai sudaro kraštovaizdį, juk vieninga miesto mažoji architektūra irgi yra kraštovaizdis, kuris miestui taip pat suteikia savitą vaizdą.
Luka: Darna ir išbaigtumas miesto plėtrai ypač svarbu. Iš esmės miesto kraštovaizdis man dar asocijuojasi su psichine miesto gyventojų sveikata, fizine gerove bei patrauklumu atvykstantiems turistams. Tai ir ekonominė nauda visai valstybei, bendra miesto darna, dvasia, žmonių jausmai bei potyriai.
Kalbino VGTU Architektūros fakulteto komunikacijos vadybininkė Dalia Traškinaitė
Galerija
